versija spausdinimui
(1)
Kita, visiškai priešinga, didelę galią turėjusia, bet jau pranykusia teorija galima laikyti merkantilizmą, paremtą vidaus ir tarptautinės prekybos svarba bei vertybių kaupimu turtinančiu valstybę, dėl eksporto skatinimo importo atžvilgiu. Vėliau ši ekonomikos teorija prarado savo galią, nes valstybės ekonominė galia pradėta vertinti ne pagal jos sukauptą turtą, o pagal pagaminamų vertybių vertę, kuri gali tiesiogiai pagėrinti visuomenės ekonominę ir socialinę padėtį. Nuo 1870 metų pasaulyje įsivyravo dvi pagrindinės ekonomikos teorijos – klasikinė ir keinsistinė, iki šiol besigrumiančios tarpusavyje ir skirtingais laikotarpiais užimančios vis kitas pozicijas dėl skirtingo pasitvirtinimo praktikoje įvairių krizių ir pakilimų metu. Šis straipsnis tęsia straipsnių apie ekonomikos teorijas ir jų nagrinėjamus reiškinius ciklą, kurio pirmąją dalį galite rasti čia..
Tiesa, pasaulinės ekonomikos praktikoje beveik visą laiką vyravo keinsistinė ekonomikos teorija, pasisakanti už aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Pagrindine priežastimi galima įvardyti galingųjų norą valdyti ne tik politinius bei teisinius procesus, tačiau ir ekonominį gyvenimą, o valdžią savo rankose sugebantys asmenys taip pat gali nukreipti tos valdžios poveikį savo norimomis kryptimis. Būtent todėl beveik visose pasaulio valstybėse valdžia ne tik užtikrina gyventojų bei jų nuosavybės saugumą, tačiau pati turi didelį ūkį bei aktyviai kišasi į visuomenės ekonominį gyvenimą, priiminėdama įvairias ekonomikos sritis skirtingai reguliuojančius įstatymus bei taisykles ir įvairiais kitai teisiniais būdais skatindama arba ribodama įvairias ūkio sritis.
Šiuo atžvilgiu valstybių valdytojams didžiausią galią suteikia dvi pagrindinės ekonominio reguliavimo politikos – fiskalinė ir monetarinė. Fiskalinė ekonomikos politika paremta valstybės, kaip ekonominio vieneto ekonomine galia, nes valstybės ekonomikos dydį (BVP) sudaro keturios sudedamosios dalys: namų ūkiai, investicijos, valstybės išlaidos ir grynasis eksportas, o tai reiškia, kad valstybės išlaidų didinimas didina ir ekonomiką. Iškyla klausimas, ar toks ekonominis reguliavimas valstybės išlaidų keitimu yra tikslingas? Tokią politiką labiausiai kritikuoja klasikinės ekonomikos teorijos šalininkai (dažniausiai įvairios liberalios krypties politinės jėgos). Pagrindiniu kritikos teiginiu neabejotinai tampa silpna politikų valia bei valstybės išlaidų finansavimo sistema.
Ekonomikai smunkant ūkiui reikia valstybės paramos, todėl tokiu metu fiskalinis skatinimas yra reikalingas ir sveikintinas, krizės metu daugelis valstybių padidina savo išlaidas taip skatindamos ekonomiką atsigauti. Tokiu metu vykdomi nauji projektai, finansuojamos visuomenei svarbios kompanijos bei perkamos ir kuriamos naujos. Žinoma, tokie veiksmai taip pat susilaukia priešiškumo iš neremiamų kompanijų pusės, o visuomenė irgi būna linkusi reikšti nepasitenkinimas vaistomomis jos lėšomis, nes viešosiose kompanijose dirbantys verslo vadovai dažniau būna linkę būti mažiau profesionalūs, taip pat tokia valstybės strategija sukuria puikią terpę korupcijai. Dar vienas stipriai neigiamas fiskalinės politikos aspektas pasirodo ekonomikos piko metu, kai ūkiui valstybės paramos nebereikia, tačiau valdantieji nebūna linkę prarasti savo galią valstybėje, taigi nemažina valstybės išlaidų ir taip sukelia perkaitimą bei naują krizę, kuri pareikalauja dar reikšmingesnės valstybės išlaidų paramos.
Žinoma, visa tai turės būti kuo nors finansuojama, o naudingaisiais ištekliai neaptekusiose bei savo pramonės iki stulbinančių aukštumų neišvysčiusiose valstybėse pagrindiniais finansavimo šaltiniais būna mokesčiai bei skolinimasis. Tai puikiai iliustruoja visuomenės pasipiktinimą, kai dėl valdžios trumparegiškumo ir politinės valios neturėjimo žmonėms tenka atiduoti vis daugiau savo sunkiai uždirbtų pinigų, kurių dalis neabejotinai prasmenga korupcijos gniaužtuose, o likusieji taip pat neretai būna panaudojami netikslingai ir plačiajai visuomenei nesuteikia naudos ar pasitenkinimo. Panaši kritika egzistuoja dėl finansavimo besiskolinant, nes nuolatos auganti valstybės skola nacionalinei ekonomikai grasina nauja krize, kurios valstybė gali būti nebepajėgi išspręsti, dėl išsekusių skolinimosi galimybių. Be to, jei skolinamasi valstybės viduje, tai reiškia, jog vidaus ekonomika neteks lėšų, kurios kitu atveju galėtų būti veiksmingiau panaudotos vietinių verslininkų.
Kita didelę reikšmę turinti ekonominio reguliavimo priemonė – monetarinė politika, paremta pinigų svarba ekonomikoje. Pinigai pasaulio ūkyje yra labai svarbūs, jiems dalyvaujant vykdomi visi ekonominiai sandoriai, taigi jie turi ir didelę galią įtakoti ūkį. Pagrindinė monetarinės politikos formulė, paremianti šios politikos galią ir pinigų valdymo veiksmingumą, rodo, kad visų ekonomikoje pagamintų prekių ir paslaugų bei jų kainų sandauga yra lygi visų ekonomikoje esančių pinigų ir jų apyvartos greičio sandaugai. Tai reiškia, kad kuo daugiau ekonomikoje yra pinigų ir kuo greičiau jie sukasi, žmonės, gaudami vis daugiau lėšų, yra pasiryžę gaminti vis daugiau gėrybių, taigi, kartu didinti ekonomikos dydį. Nacionalinius pinigus leidžia ir kontroliuoja valstybė, todėl būtent ji savo rankose sutelkia pinigų galią. Beveik visame pasaulyje šiam tikslui steigiamos specialios institucijos, vadinamos Centriniais bankais. Šių bankų pagrindiniai uždaviniai yra kontroliuoti komercinius bankus bei vykdyti valstybės pinigų politiką.
Jei pinigus galima vadinti finansų pasaulio krauju, tai komerciniai bankai, savo ruožtu, dalyvauja kaip sistemos širdis, varinėjanti tą kraują. Pasaulio centriniai bankai, nustatinėdami įvairias bankų taisykles, turi galimybę nustatinėti finansų širdies darbo intensyvumą ir poveikį visai finansų sistemai. Dažniausiai monetarinės politikos priemonėmis bankuose yra kontroliuojami privalomieji rezervai, kurių normos keitimas, veikiamas pinigų multiplikatoriaus (pinigų kiekio didinimo dėl pakartotinio cirkuliavimo bankinėje sistemoje), gali padidinti pinigų masę ne vienu kartu. Tuo tarpu pinigų cirkuliavimo greitį paskatinti gali tokios bankų priemonės, kaip bankomatų ar kreditinių kortelių skaičiaus didinimas.
Dar vieną galimybę įtakoti komercinių bankų veiklą, o kartu ir visą kreditų sistemą, suteikia bazinių palūkanų normų keitimai. Jų metu monetarinės politikos kūrėjai gali pakeisti skolinimosi kainą, taigi paskatinti arba atvėsinti pinigų masės dydį ekonomikoje. Nacionalinės valiutos atžvilgiu taikoma politika taip pat priskiriama monetarizmui. Pagrindinės šios politikos kryptys yra dvi: valiutos paleidimas į pasaulinę valiutų biržą laisvai plaukioti ir valiutos fiksavimas kitos, visada tvirtesnės valiutos atžvilgiu, su kurios valstybe beveik visada sieja tvirti ekonominiai ryšiai. Laisvas valiutos balansavimas taikomas ekonomiškai stipresnėse valstybėse, kur valiuta yra linkusi pati palaikyti savo galią dėl stiprios ir pastovios nacionalinės ekonomikos.
Tuo tarpu mažoms ir silpnoms valstybėms nacionalinių valiutų nuvertėjimas yra labai pavojingas, nes tai gresia visišku ekonomikos žlugimu, o silpnos vietinės finansų institucijos neretai nesugeba pasipriešinti priešinga kryptimi judančiai pasaulinei pinigų rinkai. Žinoma, valiutos kurso fiksavimas yra labai brangi alternatyva, nes valstybė, taikydama šią politiką, iškart atsisako bet kokios galimybės kontroliuoti savo pinigus, taigi praktiškai atsisakoma beveik visos monetarinės politikos. Negana to, silpstant nacionalinės valiutos paklausumui valstybės biudžetas gali netekti didelių lėšų, nes savo valiutos kurso palaikymui gali tekti paaukoti didelę dalį užsienio valiutų rezervų.
Visų valstybės politikų veiksmingumą arba neveiksmingumą gali paaiškinti racionalių lūkesčių teorija. Ji teigia, kad žmonės yra pajėgūs teisingai įvertinti vykusius bei vykstančius procesus ir iš anksto teisingai numatyti ateities tendencijas. Ši teorija neabejotinai susilaukia daugybės oponentų kritikos, teigiančių, kad žmonės iš prigimties yra trumparegiai ir neracionalūs, o sprendimus priiminėja veikiami aplinkos, taigi, ir pačių žmonių emocijų. Krizės laikotarpiu galime matyti daug rinkos dalyvių prarandančių didelius kapitalo kiekius dėl neracionalumo, tačiau ilgesniame periode kiekvienas, net ir neturintis ekonominio išsilavinimo gali atskirti krizę nuo klestėjimo. Racionalių lūkesčių teoriją galima būtų labai veiksmingai panaudoti skatinant ekonomiką, nes žmonės, tikėdamiesi pozityvios ateities patys ją tokią kurtų. Žinoma, tam tikslui būtina, kad visi ekonomikos dalyviai iš anksto žinotų visus valstybės planus ekonomikos atžvilgiu ir politikai vykdytų visus savo pačių priimtus sprendimus. Akivaizdu, kad galime gyventi geriau, bet tam reikia protingų ir sąžiningų valstybės ekonomikos valdytojų. Iš kitos pusės, nereikėtų pamiršti ir mūsų pačių indėlio.
