versija spausdinimui
(6)
Pakilimo metu ekonomikos padėtis atrodė labai tvirta ir daug žadanti, todėl agresyvių pelno siekimo veiksmų ėmėsi visi, kas galėjo, tačiau būtent tada ir reikėjo numatyti artėjantį pavojų, kurį rodė ne viena ekonomikos teorija. Iškyla nemažai klausimų... Kaip numatyti krizę? Ar įmanoma jos išvengti? Ką daryti jos metu? Ką ekonomikos teorijos prognozuoja tolimesnei ateičiai? Šiame straipsnyje rasite informacijos pagrindines ekonomikos teorijas ir jų aiškinamo ekonominių ciklų dėsnio veikimą, padėsiantį atsakyti į šiuos klausimus.
Nors ekonomikos mokslo raida skaičiuojama tūkstantmečiais, tačiau pagrindinės dabartinės ekonomikos teorijos pradėjo kurtis mažiau nei prieš tris amžius. Šiuo metu plačiausiai pripažįstamos dvi ekonomikos stovyklos: klasikinė ir keinsistinė. Klasikinės ekonomikos teorijos tėvu laikomas Adamas Smitas, „Tautų turte“ išdėstęs savo požiūrį apie laisvės būtinybę. Klasikinė teorija teigia, kad žmonėms turi būti leista visiškai laisvai veikti ir tik tuomet jie galės sukurti maksimaliai stiprią ekonomiką. Šis teiginys paremtas požiūrių, kad savanaudiškumo paskatų genami žmonės siekia didžiausios naudos sau, o kadangi nauda visuomenei sudaro atskirų jos individų gaunamos naudos sumą, tai vienam individui praturtėjus, praturtėja ir visuomenė, kaip bendras elementas. Kaip pavyzdį galima pateikti tokią situaciją, kad ūkininkas, atlikdamas darbą siekia naudos sau, tačiau tuo pačiu pamaitina visą būrį žmonių. Šis dėsnis vadinamas „nematomos rankos“ principu.
Vis dėlto, visuomenė nėra taip subrendusi, kad visiškai nekontroliuojamas kiekvienas jos individas atskirai galėtų teisingai veikti. Kaip pavyzdį panaudokime pramonės gamyklų kaminų filtrus. Jie brangūs ir fabrikų savininkams neduoda beveik jokios naudos. Jie nepadeda pagreitinti daugiau prekių, nepadidina gamybos našumo ar kokybės. Tiesą sakant, gamyklose tokių filtrų išvis nebūtų, jei valdžia neverstų juos įrengti. Tokiu veiksmu pažeidžiama gamyklos savininkų nevaržoma laisvė, tačiau valdžia taip siekia apsaugoti visuomenę nuo neigiamų padarinių. Žmonės visada teisingai įvertina sau teikiamą naudą, tačiau beveik niekada nevertina visuomenei teikiamos žalos, taigi, Meinardo Keinso sukurta keinsistinė ekonomikos teorija teigia, kad valdžia turi kontroliuoti tai, ko negali žmogus.
Per daug metų abi šios teorijos ganėtinai „apsigludino“ ir jau abi sutaria dėl reikalingo valdžios įsikišimo, tačiau pagrindinė konfrontacija vyksta dėl klausimo, kaip aktyviai valdžia gali veikti ekonomikoje. Klasikinė teorija palaiko valdžios, kaip „naktinio sargo“ vaidmenį, kad būtų ginama privati nuosavybė bei visuomenės gerovė, o į ekonominius veiksnius nesikišama. Tuo tarpu keinsistinė teorija siekia valdžios dominavimo daugelyje ekonomikos sričių, kad būtų išvengta savanaudiškumo paskatomis vedamų žmonių žalingų veiksnių padarinių.
Kartu šios teorijos nagrinėja daugybę ekonomikos reiškinių ir bando juos savaip aiškinti, nors plačiausiai pripažįstami yra suderinti jų vertinimai. Vienas žinomiausių reiškinių yra laipsniškas ekonomikos augimas. Jis dažniausiai išreiškiamas ekonominių ciklų modeliu. Pagrindinis šio modelio teiginys – pasaulio ekonomika, skatinama nuolatinės pažangos, visą laiką auga, tačiau ne tolygiai, o laipsniškai. Augimą skatina tokie reiškiniai kaip nauji išradimai, technologijos pažanga, kompiuterizavimas, didėjantis pramonės įrengimų panaudojimas, gyventojų skaičiaus augimas ir kt. Vis dėlto, ekonomika auga ne visą laiką, o svyruojančiais ciklais, kai kilimą kaičia kritimas, o šį – vėl kilimas. Kiekviena pakilimo viršūnė ir kritimo apačia, ekonomikos dydžio skaičiavimo skalėje būna aukščiau už prieš tai sekusią, taigi bendra tendencija yra didėjimo, apie kurios vidurkį ekonomikos dydis svyruoja aukštyn ir žemyn.
Ekonominio ciklo modelį sudaro 4 sudedamosios dalys: pakilimas, pikas, nuosmukis ir krizė. Žinoma, realybėje modelis ne visada tiksliai pasitvirtina, pasitaiko, kad po ypač keblaus meto (kaip buvo Japonijoje po Azijos krizės) naujos viršūnės ir apačios susiformuoja žemiau už prieš tai buvusias ir modelis įgauna besileidžiančią tendenciją, tačiau tai tik laikinos išimtys, taigi pats modelis yra gana nuspėjamas. Beveik visada galima pasakyti, kurioje ekonominio ciklo dalyje yra ekonomika, nors labai sunku numatyti, kiek dar ta fazė tęsis. Taip yra todėl, kad fazės išsiskiria gana ryškiomis charakteristikomis, tačiau vienos fazės perėjimas į kitą visada supainioja jų bruožus tarpusavyje.
Pakilimo fazė prasideda po buvusios krizės ir pasižymi dideliu atsigavimo potencialu. Didelės galimybės beveik visada atsiranda dėl valdžios atliekamų veiksmų. Krizės metu pasaulio valdantieji delsia pripažinti esamą blogą padėtį, laukia makroekonominių rodiklių patvirtinimo, todėl nuo padėties prastėjimo pradžios iki realių veiksmų ją gerinti praeiną nemažai laiko. Antrasis pagalbos ekonomikai suteikimo delsimas atsiranda tada, kai rinka negali iškart pasisavinti visos valdžios veiksmų teikiamos naudos (pvz. bazinės palūkanų normos mažinimą paskolų rinkos dalyviai pajaučia maždaug po pusmečio, kol pinigų srautas, veikiamas multiplikatoriaus efekto prateka per visą finansų sistemą). Taigi, pagrindinės ekonomikos skatinimo priemonės visu pajėgumu pradeda veikti jau po krizės ir taip suteikia pakilimo fazei papildomos jėgos, be kurios, tikėtina, būtų sunku pajudėti nuo buvusio dugno. Čia labai agresyviai susiduria skirtingų ekonomikos teorijų šalininkai, dėl to, ar ekonomika turėtų būti skatinama pagal iš anksto nustatytas taisykles, ar turėtų būti siekiama prisitaikyti prie esamos padėties ir veikti pagal ją. Vienu atveju krizės metu priimti sprendimai poveikį rinkai suteiktų jau per vėlai, kitu atveju rizikuojama ekonomikos stabilumu, jei tokie įvykiai, kaip rinkimai ir esamos valdžios siekis gerai pasirodyti prieš juos, iškraipytų ir pažeistų rinką.
Pakilimo fazė taip pat pasižymi žemomis bazinėmis palūkanų normomis bei mažinamais privalomaisiais bankų rezervais, taigi paskolos, statančios verslą bei vartojimą ant kojų būna pigios, o pinigų rinką tampa vis aktyvesnė. Dar vienas ryškus skiriamasis bruožas – buvusios krizės metu dėl ūkio smukimo stipriai sumažėjusi infliacija bei didelis, tačiau pradedantis mažėti nedarbas. Finansų rinkos tuo tarpu jau būna gerokai pakilusios, nes investuotojai jau būna įvertinę ateities perspektyvas. Šioje ekonominio ciklo fazėje rinkos dalyviams naudingiausia susilaikyti nuo agresyvios investavimo strategijos, tačiau tuomet, pamatę gerėjančią padėtį dauguma visais pajėgumais neria į naujoje padėtyje atsidūrusius finansų rinku vandenis, su naujais rykliais, nors anksčiau už ekonomiką atsigaunančios finansų rinkos jau būna susišlavusios nemažą dalį potencialaus pelno. Kita vertus, žaliavų rinkos, dėl dar tik pradedančios augti ekonomikos, tik pradeda savo augimą ir yra bene perspektyviausia investavimo kryptis.
Piku vadinama aukščiausia pakilimo fazė, kurioje ekonomikos augimo rodikliai muša naujus rekordus, o nedarbas yra žemumose. Infliacija tokiu metu pradeda įgauti stiprėjančio augimo tendenciją, nes rinkoje vis daugėjant pinigų, o gamybos pajėgumams esant maksimaliai panaudojamiems, pirkėjai kelia kainas, norėdami įsigyti tai, ko riboti pajėgumai negali pagaminti pakankamai visiems. Finansų rinkose tuo metu būna pats netinkamiausias metas laikyti savo pinigus, nes akcijų biržų dalyviai jau tikisi nuosmukio ir pradeda pardavinėti savo vertybinius popierius ir taip numuša jų kainas. Žaliavų biržos tuo metu laikosi gana neblogai, nes nemaža dalis lėšų iš parduotų akcijų pereina būtent į šias biržas, tačiau ir jose patariama daugiau nebetaikyti agresyvaus investavimo strategijų.
Kai ekonominio ciklo tendencija apsiverčia, prasideda nuosmukis. Pagrindiniai jo bruožai – besileidžianti ekonomika, pasireiškianti augimo mažėjimu ar net nominaliųjų ekonomikos dydžių mažėjimu (recesija), bei toliau sparčiai augančia ir maksimalų dydį pasiekiančia infliacija. Dėl smunkančio ūkio pradeda sparčiai augti nedarbas, o rinkos reaguoja adekvačiai. Akcijų biržos dideliais tempais ritasi žemyn ir investicijos neretai nuvertėja netgi kartais. Negana to, investuoti išvis nelabai būna kur, nes dėl sumažėjusios visuminės paklausos žaliavų rinkos taip pat pradeda patirti nuostolius.
Krizė pripažįstama tada, kai visi rinkos dalyviai mato esamus nuosmukio padarinius, atsiliepiančius jiems reikšmingais nuostoliais. Makroekonominiai augimo rodikliai būną žemumose, vyrauja didelis nedarbas, tačiau infliacija jau būna pradėjusi leistis ir taip signalizuoja kainų spaudimo lengvėjimą ateityje. Šiuo metu būna tinkamiausias laikas investuoti, nes daugybė investavimo krypčių būna reikšmingai pigusios, tačiau savyje sukaupusios didelį būsimo pelno potencialą. Vis dėlto, nuo investavimo žaliavų rinkose dar reikėtų susilaikyti, nes verslai, jausdami nuosmukį, dar nedidina gamybos, todėl nėra natūralios paklausos.
Dabartinėje pasaulio ekonomikos padėtyje galime aiškiai įžvelgti nuosmukio fazę ir keletą krizės ženklų (pvz. smunkanti infliacija), tačiau nereikėtų žemyn galva pasinerti į rizikingas investicijas, nes kai kurios krizės pereina į depresijas, kurios tęsiasi gana ilgai, o naujam pakilimui susiformuoti reikia labai daug laiko. Žinoma, dabartiniai pasaulio ekonomikos gelbėjimo planai bus rimtas postūmis kovai prieš pasaulį apėmusią finansų krizę, tačiau nereikėtų pamiršti, kad būtent finansai priverčia pasaulio ekonomiką judėti, todėl ši krizė turi daug gilesnes ir pavojingiau apsivijusias šaknis, nei daugelis buvusių. Žinoma, ekonomikos teorijos ir dėsniai galioja visų krizių metu, tereikia juos teisingai pritaikyti.