Gerai, kad bendroji pinigų masė niekada netaps grynaisiais

» Straipsniai » Ekonomika
Iš kur atsiranda pinigai, kokią dalį bendrojoje pinigų masėje sudaro grynieji ir kokios naujos priemonės taikomos, siekiant išjudinti finansų rinką, kai bazinė palūkanų norma JAV priartėjo prie nulio.
versija spausdinimui
Autorius: Neringa Radžiuvienė Data: 2009-03-25 19:57 Komentarai: (1)
Pinigai sukuriami vienu iš trijų galimų būdų:
- Įvedant į rinką naujai atspausdintus piniginius vienetus (popierinius ir monetas). Tai galima pavadinti tiesioginiu pinigų kūrimu, kadangi išleisti pinigų nominalai atitinka naujų pinigų kiekį.
- Suteikiant paskolas per kreditavimo sistemą (pinigų kūrimas per kreditą). Paskolos gali būti suteiktos daug kartų, realius pinigus panaudojant tik reikalingiems atidėjimams (rezervams) kaupti.
- Perkant centrinio banko ar vyriausybės vertybinius popierius. Toks pinigų kūrimo būdas įmanomas vykdant atviros rinkos operacijas ir gali būti pavadintas elektroninių pinigų kūrimu.

Šiuolaikinėje ekonomikoje tik santykinai maža pinigų masės dalis egzistuoja grynųjų pinigų (banknotai ir monetos) forma, didesnė dalis sukuriama per bankų kreditų sistemą.

Pinigai gali būti ne tik kuriami, bet ir sunaikinami. Priklausomai nuo to, kokiu būdu pinigai buvo sukurti, jie gali būti sunaikinami dviem būdais: fiziškai sunaikinant pinigus (monetas ar popierinius) arba grąžinant kreditą (jei pinigai buvo sukurti naudojantis kreditais).

Bendroji pinigų masė

Pinigai šiandien suprantami kaip aktyvai, naudojami įvairiems mokėjimams. Labiausiai mums suprantama pinigų forma – monetos ir popieriniai vienetai. Tačiau ne visi šiuolaikinėje ekonomikoje egzistuojantys aktyvai gali būti tiesiogiai naudojami atsiskaitymams. Maža to, tiesioginiams atsiskaitymams šiuo metu naudojama tik labai nedidelė bendrosios pinigų masės dalis.

Konkrečios valstybės pinigų kiekio rodiklius skelbia šalies centrinis bankas. Bendroji šalies pinigų masė (bendroji pinigų pasiūla) skirstoma atsižvelgiant į galimybes juos paversti grynaisiais. JAV skirtingoms pasiūlos rūšims apibūdinti naudojami tokie rodikliai:

M0

Apyvartoje realiai esantys grynieji pinigai bei komercinių bankų ir kitų komercinių institucijų sąskaitos centriniuose bankuose, iš kurių pinigai gali būti išgryninti per trumpą laiką. Šie aktyvai panašiausi į realius pinigus taip, kaip daugelis mūsų juos suprantame, – monetos ir popieriniai vienetai. Tokiais pinigais apmokame sąskaitas už kasdieninių poreikių tenkinimą. Visi šiam rodikliui priskiriami pinigai yra išleisti centrinio banko. Pastarasis, remdamasis nustatytomis metodikomis, apskaičiuoja ir išleidžia į apyvartą naujus pinigų kiekius. Jis vienintelis turi pinigų spausdinimo teisę. Pagal statistiką vienam amerikiečiui tenka daugiau nei 3 tūkst. JAV dolerių (daugiau nei 7,2 tūkst. litų) realiai pačiupinėjamų pinigų.

M1

M0 ir indėliai banke, debetinių kortelių sąskaitos, iš kurių vykdomos grynų pinigų operacijos, taip pat kelionių čekiai. Pinigai, kurie patenka į M1 kategoriją, nors ir yra arčiausiai grynųjų, bet didesne dalimi yra skirti ilgalaikiams kreditiniams įsiparei­gojimams aptarnauti (būsto, ilgalaikės var­tojamosios paskolos).

M2

M1 ir kaupiamosios sąskaitos bei svarbios atsargos bankuose, taip pat terminuoti indė­liai iki 100 tūkst. JAV dolerių. Šiai kategori­jai priskiriami ir valstybės biudžeto įsiskoli­nimai privatiems asmenims (pensijos, kitos išmokos) ir juridiniams vienetams (statybų organizacijoms ir pan.).

M3

M2 ir visos kitos banko sąskaitos (ilgalai­kiai indėliai, valstybės vertybiniai popieriai, kitas mažiau likvidus finansinis turtas). M3 apima ir tokius įsipareigojimus, kaip ilgalai­kiai vyriausybės įsiskolinimai, kuriuos, daž­niausiai, grąžins jau ateinančios kartos.
bendroji pinigų masė iš esmės atitinka rodiklį M3.

Nuo 2005 m. pabaigos JAV centrinis ban­kas nustojo publikuoti M3 statistiką. Paaiš­kinimas buvo toks, kad daug kainuojantis apskaitos procesas nieko neduoda ekonomi­kos analizei. Dalis ekonomistų nesutinka su tokia Federalinio rezervų banko nuomone, manydami, jog būtent M3 geriausiai parodo vyriausybės pinigų kūrimo tempus. Todėl pastarąjį rodiklį ėmėsi skaičiuoti ir skelb­ti įvairios privataus sektoriaus organizacijos.

Čia apibendrinta JAV praktika iš esmės nesiskiria nuo Europos Sąjungos (taikomos ir Lietuvoje) bei kitų valstybių praktikos, vis­gi esama ir šiokių tokių skirtumų.

Pinigai pinigams nelygu

Kokybiškai M0, M1, M2 ir M3, sudarantys bendrąją pinigų masę, yra skirtingi pinigai. M0 – tai pinigai, už kuriuos perkam prekes ir paslaugas. M1, M2, M3 – komerciniuose ban­kuose esantys pinigai, kurie naudojami ki­tiems tikslams: investicijoms, apyvartinėms lėšoms, kaupti ir panašiai. Reguliuojant vals­tybės ir komercinių struktūrų balansus, šie pi­nigai tik nesmarkiai padidina grynųjų pinigų kiekius. Jie tiesiogiai nepatenka į kasdienėms reikmėms vartojamų pinigų kiekį ir tik labai palengva jį didina. Pastarojo proceso greitį iš esmės parodo infliacijos tempai.

„Viskas, kas nėra grynieji pinigai, priklauso nuo pasitikėjimo, todėl gali „sugriūti“. Jeigu vieną dieną nuo visos akcijų rinkos nubrauk­tume vieną nulį, iš esmės niekas nepasikeistų. Taip, akcijų savininkai prarastų daug pinigų, tačiau reali ekonomika to tiesiogiai nepajustų, nors finansine išraiška tai būtų šimtai milijar­dų dolerių“, – teigia V. Ovsianikas.

Manoma, kad šiuolaikinė ekonomika svei­kai auga tuomet, kai ją lydi natūrali infliaci­ja. „Defliacijos sąlygomis mes nemokame gy­venti. Krentant produkcijos kainoms, reikia mažinti žmonių atlyginimus, prekių kainas ir savikainą. Nėra sukurto mechanizmo, kaip tai daryti. Auga socialinės įtampos, baimės. Kada žmogus pradeda išleisti mažiau pinigų, pasi­ tikėjimas mažėja. Ekonomika pradeda trauk­tis dar didesniu tempu, negu ji augo gerėji­mo laikotarpiu. Kaip rodo praktika, kritimas vyksta trigubai greičiau negu išsiplėtimas.

Jeigu šalia pinigų masės augimo grafiko padėtume BVP augimo grafiką, matytume po truputį kylančią, nuoseklią BVP kreivę ir statmenai į viršų šaunantį bendrosios pinigų masės grafiką. Taigi pinigų masės ir ekonomi­kos augimas neproporcingi, ir tai tikrai didelė problema. Vasarą, problemoms pasiekus apo­gėjų, buvo kalbama, kad reikėtų grįžti bent prie dalinai auksu dengtų pinigų ir taip pri­stabdyti bendrąjį pinigų masės augimą“, – pa­sakoja „Admiral markets“ direktorius.

Krenta su trigubu pagreičiu

Pasak V. Ovsianiko, sistema, kai bankai, gavę indėlį, jį pasilieka kaip rezervą ir kartu įgauna teisę perskolinti dešimtkart daugiau pinigų, yra mechanizmas, galintis ekonomi­kai augant greitai sukurti tiek pinigų, kiek rei­kia. Tačiau toks „kortų namelis“ ekonomikai traukiantis byra su triskart didesniu pagrei­čiu. „Jeigu mes iš pinigų rinkos apyvartos iš­traukiam vieną tūkstantį, tai visa ta piramidė, kuri yra pastatyta virš jos už dešimt tūkstan­čių, irgi sugriūna. Bankui po kiek laiko tiesiog pritrūksta pinigų. Ši krizė prasidėjo nuo fi­nansų rinkos krizės, kurios pagrindinė prie žastis – nekilnojamojo turto paskolų krizė. Jei kas nors laiku negrąžina nustatytos pinigų su­mos už gautą kreditą, o bankas jau buvo su­planavęs gautą įmoką išduoti kaip kreditą, jis neišduoda planuotų kreditų. Maža to, bankui iš kažkur reikia gauti pinigų išduoto kredito užstatui padengti. Išeina atvirkštinė pirami­dė, kokią ir matėme praeitais metais“, – susi­dariusią situaciją komentuoja V. Ovsianikas. Jis taip pat cituoja Woreną Bafetą, kuris teigia, jog išvestinės finansų priemonės yra kaip pra­garas – įeiti lengva, o išeiti neįmanoma.

Valerijaus Ovsianiko manymu, kredito kri­zė negali būti ilgalaikė, nes pinigus galima prarasti tik vieną kartą. Aišku, kadangi kalba­me apie labai didelę rinką ir daug bankų, tai tas procesas tęsiasi ilgą laiką. Tačiau po finan­sinės krizės ateina ūkio krizė „ir tai, ką šiuo metu išgyvename, yra kur kas baisiau“. Finan­sai, anot Valerijaus, pirmiausia reikalingi re­aliai ekonomikai aptarnauti. Bet šiuo metu, pvz., Amerikoje, finansų sektorius sudaro dvidešimt procentų bendrojo vidaus produk­to. „Jeigu manysim, jog finansai tik aptarnau­ja realią ekonomiką, tai jie patys negali suda­ryti penktadalio tos ekonomikos. Faktas tas, kad proporcijos turėtų keistis ir pūstas bur­bulas turėtų subliūkšti.“ V. Ovsianiko tvirti­nimu, vyriausybių kuriami gelbėjimo planai taip pat gana kontraversiški, nes klausimas, kas geriau: ar leisti bankams griūti, ar užšal­dyti ekonomikos problemas gelbėjant ban­kus, vis dar išlieka iki galo neatsakytas.

Naujo burbulo nuojauta

Dar vienas pinigų kūrimo būdas – vyriau­sybės vertybiniai popieriai. Šiuo būdu pi­nigus kuria centriniai bankai. „Tai dar vie­ nas pinigų kūrimo būdas, kuris kaip tik šiuo metu aktyviai naudojamas, – teigia V. Ov­sianikas. – Dalį Amerikos išleistų obligaci­jų perka kitos šalys: Rusija, Brazilija, Kinija – taip pinigai pritraukiami iš išorės. Liku­sią dalį iš vyriausybės gali išpirkti Federalinis rezervų bankas – JAV centrinis bankas. Štai tuomet pinigai tiesiog „spausdinami.“

„Esama situacija iš esmės skiriasi nuo Di­džiosios depresijos laikų, kai pinigai buvo padengti auksu ir buvo neįmanoma išleis­ti daugiau pinigų. Norint tai padaryti, reikė­jo daugiau aukso. Dabar pinigai nėra padeng­ti realiomis vertybėmis – jų vertė nustatoma rinkoje“, – pasakoja V. Ovsianikas. Dabar pini­gų kiekį bei jų vertę reguliuoja centrinis ban­kas. „Jo užduotis – reguliuoti pinigų kiekius taip, kad ir ekonomika augtų, ir nebūtų dide­lės infliacijos. Kaip teigia dauguma ekonomis­tų, išanalizavusių Didžiosios depresijos situa­ciją, jeigu pastarosios laikais vyriausybė būtų turėjusi galimybę išleisti didesnį kiekį pinigų, būtų buvę galima jei ne išvengti, tai bent jau smarkiai sušvelninti Didžiosios depresijos pa­darinius“, – teigia V. Ovsianikas. Dabartinė si­tuacija, pasak pašnekovo, tuo ir yra gera, kad pinigai nėra susieti nei su auksu, nei su kita realia vertybe. Todėl vyriausybės turi pinigų emisijos galimybę parduodamos centriniam bankui iždo obligacijas. Taip ekonomikoje at­siranda naujų pinigų ir prasideda normalus jų ciklas. „Pinigai yra ekonomikos kraujas. Jeigu kraujo nėra, tai ir kūnas numirs“, – vaizdžiai iliustruoja ponas Valerijus.

Tačiau šis procesas sukūrė dar vieną mil­žinišką – iždo obligacijų – burbulą. Pirmiau­sia jis atsirado Amerikoje, kur šiuo metu daug skolinamasi ir numatyta pasiskolinti dar apie tris su puse trilijonų dolerių. Vargu, ar Kinija, Rusija, Brazilija galės nupirkti tokį kiekį obligacijų. Nupirks tik dalį. Likusią dalį greičiausiai pirks Amerikos centrinis bankas. Ir tai bus jau nebe pinigų pritraukimas, o tie­siog pinigų kūrimas „iš oro“.

Skolos procentai – 400 mlrd. JAV dolerių

Pirmasis bet kokio burbulo požymis – sektorius ar sritis auga sparčiau negu ben­droji ekonomika. „Istoriškai visi burbu­lai bliūkšta. Dabar matome Amerikos iždo obligacijų burbulą, kuris pučiasi jau daug metų ir pastaruoju metu įgauna didelį pa­greitį. Šiuo metu JAV biudžete numaty­ti keturi šimtai milijardų dolerių vien sko­lai aptarnauti. Žiūrint į JAV bendrąjį vidaus produktą, kuris yra apie keturiolika trilijonų dolerių, tai nėra kritiškai daug. Tačiau tai yra tik skolos procentai. 1998 m. Rusija per ją iš­tikusią krizę turėjo pripažinti, kad nebesuge­ba aptarnauti savo skolos.

Manau, JAV neprieis iki tokio taško, ir ti­kiu, jog jie sugebės ne tik aptarnauti, bet po kiek laiko ir mažinti skolą. Tačiau faktas tas, kad dabartinė ekonominė krizė lemia tolesnį obligacijų burbulo pūtimą. Vyriausybė neturi teisės pati kurti pinigų, todėl sukūrė netiesio­ginius būdus: išleidžia obligacijas, perduoda jas centriniam bankui, šis į komercinius ban­kus perveda milijardus, kurie parašyti ant vy­riausybės vertybinių popierių, komerciniuo­se bankuose atsiranda finansiniai įrašai apie milijardus dolerių, priklausančių federalinei vyriausybei. Po to centrinis bankas kreipiasi į komercinius bankus – vyksta obligacijų išpir­kimas jau realiais pinigais. Vyriausybė įkeičia obligacijas, gauna pinigus, bet skolos niekur nedingsta, jos kaupiasi. Taip dabartinės skolos užkraunamos būsimoms kartoms kaip įsipa­reigojimas. Jeigu vertinsime dabartinį JAV de­ficitą (jis sudaro 9,5 trilijono JAV dolerių), tai kiekvienas amerikietis likusiam pasauliui šiuo metu skolingas apie du šimtus tūkstančių do­lerių, skaičiuojant ir vaikus, ir senelius. Taip padidėjęs pinigų kiekis neišvengiamai veda į didėjančią infliaciją. Tai nauja sisteminė JAV ir viso pasaulio finansų krizė, kurios vienas iš gundančių sprendimo būdų – skolų nurašy­mas spartinant infliaciją.

Pinigų masės kontrolė

Pinigų masės kontrolės funkcija priklauso vyriausybėms ir centriniams bankams. Pini­gų masę savo veiksmais tiesiogiai veikia cen­trinis bankas, atlikdamas tai vienu iš dviejų būdų: normaliomis ekonomikos sąlygomis jis reguliuoja bazinę palūkanų normą, o kri­zės laikotarpiu ar kitomis kraštutinėmis eko­nomikai sąlygomis vykdo tiesioginę inter­venciją pirkdamas arba parduodamas didelį kiekį valiutos. Tuo siekiama pakeisti valiu­tos kursą pageidaujama linkme. „Pvz., Rusija neseniai pardavė didžiulius JAV dolerių kie­kius ir supirkinėjo rublius tam, kad rublio kursas nekristų taip smarkiai. Tai jau vadina­ma intervencija, tiesioginiu įsikišimu. Tokie dalykai vyksta tik kraštutiniais atvejais. Nor­malioje ekonominėje situacijoje pinigų masė reguliuojama bazine palūkanų norma.“

Įkvėpė Japonijos pavyzdys

Pirmą kartą šiandien naudojama pinigų kū­rimo schema panaudota Japonijoje 2000-ai­siais. Japonijos centrinis bankas sumažino ba­zines palūkanų normas iki 0,15 proc., tačiau ekonomika nepagyvėjo, šalyje prasidėjo def­liacijos procesai, stumiantys šalies ekonomi­ką į vis gilesnį sąstingį bei nuolatinį smukimą. Bazinės palūkanų normos mažinimas kaip fi­nansų valdymo priemonė nebeteko galios, pi­nigų pasiūla nuolat mažėjo. Siekdama išjudin­ti ekonomiką, Japonijos vyriausybė pradėjo spausdinti pinigus tiesiogine to žodžio pras­me, kad užlietų finansų rinką grynaisiais likvi­džiais pinigais. Po šio sprendimo rinkoje atsi­rado didesnis valiutos kiekis, tačiau sumažėjo jenos vertė, šalyje išaugo infliacija. Situacija tu rėjo ir neigiamų padarinių. Pirmaisiais pinigų kūrimo ar, ekonomistų apibūdinimu, „pinigų atlaisvinimo“ metodikos taikymo metais jenos kursas, palyginti su JAV doleriu, nukrito 18,5 proc. Nors jena vėliau krito dar daugiau, tačiau Japonijos ekonomika stabilizavosi, defliacijos procesas buvo sustabdytas.

Ekonomistai tvirtina, jog Japonijoje me­todas pasiteisino, bet procesas buvo ilgas ir neturintis kito precedento. Šiuo metu Japo­nijos ekonomika būtent dėl pasiteisinusios „atlaisvintų pinigų“ politikos iš lėto atsigau­na. Tokią pačia politiką dabar vykdo ir JAV.
JAV vyriausybė su centriniu banku stengia­si panaudoti visus įmanomus „pinigų atlaisvi­nimo“ būdus: leisti naujas iždo obligacijas, su­kuriančias daugiau grynųjų, gelbėti stambius bankus nuo finansinių bėdų, išperkant blogas skolas ir kt. Žinoma, Amerikai greičiausiai ne­pavyks išvengti dolerio kurso smukimo, tačiau „pinigų atlaisvinimas“ turėtų stabdyti defliaci­jos procesus ir išjudinti skolinimąsi, be kurio šiuolaikinės ekonomikos nebeegzistuoja.

Netikri pinigai

„Kalbant apie situaciją JAV, ten „atlaisvina­mi pinigai“ yra bankiniai pinigai – egzistuo­jantys bankų balansuose. Centrinis bankas su­ teikia komerciniams bankams kreditinę liniją, tarkim, šimtui milijardų dolerių, kuriais jie gali disponuoti. Tačiau šiandien bankų problema – grynųjų rezervų trūkumas, todėl skirtos kre­ditinės linijos nepatenka į ekonomiką, nusėda bankų balansuose kaip rezervai“, – susidariusią situaciją komentuoja V. Ovsianikas.

Kita problema, kad bankai nebepasiti­ki vieni kitais, todėl bijo skolinti. Jie labiau linkę pirkti vyriausybės vertybinius popie­rius negu suteikti naujus kreditus. Vyriausy­bės vertybiniai popieriai suteikia labai nedi­delį, bet garantuotą procentą, ir tokiu būdu užtikrinama, kad gautieji pinigai niekur ne-dings. „Išeina uždaras ratas: vyriausybė duo­da bankams pinigų, bankai už tuos pinigus perka vyriausybės obligacijas ir pinigai nie­kur neiškeliauja. Tačiau, iš kitos pusės, yra labai gerai, kad šitie pinigai nepavirsta gry­naisiais, nes infliacija būtų milžiniška“, – apibendrina V. Ovsianikas.

Investuotojams

Kuo pinigų masė svarbi investuotojams? Pasak V. Ovsianiko, ilgalaikiams investuoto­jams labai svarbu, kokia valiuta perkamos jų investicijos. „Pirkdami JAV iždo obligacijas, investuojame JAV doleriais. Laikotarpio pa­baigoje toks investuotojas gaus didesnį kiekį dolerių. Ar jie bus verti daugiau? Tai priklau­sys nuo infliacijos lygio ir valiutų santykio. Taigi investuotojams itin aktualu progno­zuoti valiutų kursus, o pinigų kiekiai yra vie­nas svarbiausių rodiklių, lemiančių ilgalaikį valiutų kurso pasikeitimą“, – mano Valerijus Ovsianikas.

Neringa Radžiuvienė
Žurnalas „Investuok“


 
1.   Parašė Esoteric   2009-07-19 01:20  

Ačiū, buvo naudinga