versija spausdinimui
(3)
Kita vertus, atskirų individų ar jų klasių (taip pat tam tikrų socialinių sluoksnių, tautų, netgi rasių) pasitenkinimas, geresnio gyvenimo siekimas šiuolaikiniame pasaulyje yra stipriai ribojamas. Šiame straipsnyje pateikiami absoliučiojo bei sąlyginio pranašumo dėsniai ir pavyzdžiai parodys, kodėl žmonės yra linkę daryti tai, ką gali geriausiai, kaip jie galėtų gyventi turtingiau ir kodėl valdžia trukdo taip gyventi. Taip pat pateikiami pagrindiniai turtingesnio gyvenimo ribojimo būdai bei priežastys, skatinančios valdančiuosius riboti visuomenės turtingumą bei gerovę.
Pranašumo dėsniai dažniausiai taikomi analizuojant valstybėms, tačiau taip pat veiksmingai gali būti taikomi ir pavieniams individams. Absoliučiojo pranašumo dėsnio esmė slypi įvairių pasaulio valstybių ekonominiuose pajėgumuose bei jų skirtumuose. Jau nuo žilos senovės skirtingų pasaulio valstybių pajėgumai išsiskyrė ir pasaulyje vis labiau įsigalint pramonės perversmui, jie tapo tik dar ryškesni. Gana ilgą laiką tokios galingos pramonės valstybės, kaip JAV, Didžioji Britanija ar Vokietija vertinamos pranašesnėmis už tokias silpnesnės pramonės valstybes, kaip Baltarusija, Vietnamą ar Angola. Galingesnės valstybės dažniausiai verčiasi sunkiąja pramone, gamina tokias prekes kaip automobiliai ir kompiuteriai, o silpnųjų šalių pragyvenimo šaltiniu tampa žemės ūkis. Niekas tikrai nesiginčys, kad Vokietijos automobilių pramonė daug galingesnė už tokią pačią verslo rūšį Baltarusijoje, o JAV kompiuterių gamybą gerokai viršija šią sritį Vietname. Šie pavyzdžiai reiškia, kad Vokietija turi absoliutųjį pranašumą prieš Baltarusiją gamindama automobilius, o JAV prieš Vietnamą, gamindama kompiuterius, todėl logiška, kad automobiliai ir kompiuteriai gaminami būtent ten, o ne silpnosiose valstybėse.
Tiesą sakant, Vokietija ir JAV turi absoliutųjį pranašumą prieš Baltarusiją ir Vietnamą tame pačiame žemės ūkyje. Geresnė žemės apdirbimo technika, veiksmingesnės trąšos bei modernesni ūkininkavimo metodai leidžia vakarietiškiems ūkininkams daug veiksmingiau išnaudoti žemės teikiamą naudą. Logiška būtų manyti, jog stipriosios valstybės iš silpnųjų turėtų perimti ir žemės ūkio gėrybių gamybą, todėl iškyla klausimas – kodėl taip nėra? Kodėl baltarusiai ir vietnamiečiai vis dėlto verčiasi ūkininkavimu?
Į šį klausimą atsakyti padės santykinio pranašumo dėsnis. Jį paaiškinti lengviausia remiantis konkrečiu pavyzdžiu. Pavadinkime stiprios ekonomikos šalį valstybe A, o silpnos ekonomikos – valstybe B. Tarkime, kad valstybės turi pasirinkimą gaminti tik laivus ir lėktuvus, o A šalis turi absoliutųjį pranašumą abejose srityse. Taip pat valstybių dydžiai, gyventojų skaičius bei kitos aplinkybės yra visiškai vienodos, o vienintelis skirtumas yra šių valstybių ekonominiai gamybos pajėgumai. A valstybė per dieną gali pagaminti 100 lėktuvų arba 50 laivų. Tuo tarpu B šalis per dieną sugebėtų pagaminti 50 lėktuvų arba 10 laivų. Akivaizdu, kad A valstybė turėtų gaminti ir laivus ir lėktuvus, nes ji turi didesnę galią tai daryti, tačiau realybėje ir silpnesnės valstybės užsiima gamyba, dėl alternatyviųjų kaštų atsirandančio santykinio pranašumo. Alternatyviuosius kaštus galima įvardyti kaip paaukojamą vienos prekės kiekį, kad būtų pagaminta kita prekė.
Kad valstybė A pagamintų vieną lėktuvą, ji turi atsisakyti pusės laivo, o kad papildytų savo laivyną vienu laivu, turi negaminti poros lėktuvų. Taigi alternatyvieji A šalies lėktuvo gaminimo kaštai yra pusė laivo, o laivo kaštai – du lėktuvai. Tuo tarpu valstybės B, alternatyvieji vieno lėktuvo kaštai yra penktadalis laivo, o vieno laivo kaštai – penki lėktuvai. Taigi, A valstybei laivų gamyba yra sąlyginai pigesnė nei B valstybei, kuriai sąlyginai pigesnė yra lėktuvų gamyba. Tai reiškia, kad abi valstybės gali gauti maksimalią nauda tuo atveju, jei A valstybė gamins laisvus, o B valstybė – lėktuvus. Tokia gamyba vyks tol, kol skirsis valstybių alternatyvieji kaštai. Santykinis pranašumas vertinamas kaip svarbiausia specializacijos bei prekybos darbo rezultatais priežastis. Jis skatina žmones daryti tai, ką jie gali geriausiai.
Žinoma, kad pasitenkinimą gaminiais gautų kuo daugiau valstybių, turi būti užtikrinta visiškai neribojama tarptautinė prekyba, o realybė yra kiek kitokia. Daugelis pasaulio valstybių riboja savo bei kitų šalių importą bei eksportą, taikydamos įvairias užsienio prekybos ribojimo priemones. Labiausiai paplitę yra importo bei eksporto mokesčiai, vadinami muitais, kai apmokestinami per valstybių sienas gabenamų prekių vienetai arba pasirenkami tūrio ar masės vienetai. Importo muitai saugo vidaus pramonę nuo užsienio kompanijų konkurencijos, nes užsienietiškos prekės būna dirbtinai pabranginamos, o eksporto muitai riboja valstybei bei vartotojams labai reikalingų vidaus prekių išvežimą į užsienį, kur jos galėtų būti parduotos siekiant gauti didesnį pelną.
Tuo tarpu eksporto subsidijos yra visiškai priešinga priemonė, kurios taikymo metu valstybė papildomai remia eksportuotojus, kad šie būtų konkurencingesni savo tiesioginiams varžovams, o dažnai ir pranašesni už juos bei taip įsitvirtintų užsienio rinkose. Taip pat neretai taikomos įvairios kvotos bei licencijos, kurių pagalba nustatomas tikslus kiekis gaminių, kurį galima įvežti arba išvežti ir šis dydis negali būti viršijamas. Pasaulinėje praktikoje yra išmėginta ir daugiau galimybių riboti užsienio prekybą, kurių pavyzdžiais galėtų būti išimtiniai kokybės, pakuotės, laikymo ar gabenimo sąlygų reikalavimai tik tam tikroms prekėms, įvairios sanitarinės ir kitos taisyklės, privalomi sertifikatai ar viešos agitacijos vartoti tik savo valstybėje pagamintas prekes (krizės metu daugelyje valstybių išnaudojamas patriotiškumo jausmas, siekiant „paremti savus“).
Visos šios laisvos užsienio prekybos ribojimo priemonės taikomos kuriant ekspansinę grynojo eksporto politiką, kai siekiama kuo daugiau eksportuoti ir kuo mažiau importuoti. Tokiu būdu valstybės viduje sukaupiama vis daugiau turtų, o tokia valstybės politika dar vadinama protekcionizmu. Jo metu valstybėje sukurti turtai nepagerina žmonių gerovės, nes taikant tas pačias ekspansinio eksporto priemones lieka nepanaudoti. Valstybė, vietoje to, kad leistų savo gyventojams daugiau vartoti, toliau eksportuoja iš šalies gėrybes bei sudaro kliūtis jam importuoti, todėl, nepaisant valstybės turtingumo, privatus vartojimas smunka. Žinoma, valdantieji tokių veiksmų imasi apgalvotai, tačiau globaliai protekcionizmas vertinamas kaip labiau neigiamas reiškinys, pažeidžiantis santykinio pranašumo sąlygas, taigi mažinantis konkurencingumą, darbo pasiskirstymą, pasaulinę gamybą, o kartu ir vartotojų gerovę. Taigi, kodėl valstybės taiko protekcionizmo politiką?
Paimkime dvi konkrečias pasaulio ekonomikos galiūnes – JAV ir Japoniją. JAV vardas siejamas su ekonomikos ir pramonės klestėjimu, modernumu bei aukštosiomis technologijomis, tokiomis, kaip kompiuteriai. Tuo tarpu Japonija siejama su senosiomis rytietiškomis tradicijomis, tokiomis kaip ryžių auginimas. Tai gana kurioziška situacija atsižvelgiant į tai, kad JAV auginami ryžiai eksportuojami į Japoniją, o amerikiečiai naudoja japoniškus kompiuterius. Taip yra todėl, kad JAV žemė, tiksliau tam tikros (ir tikrai nemažos) jos teritorijos, yra tinkamesnės ryžių auginimui nei labai riboto dydžio Japonijos žemės ūkio plotai. Čia pasireiškia amerikiečių absoliutusis pranašumas ryžių auginime. Tuo metu išvystytą japonų aukštųjų technologijų pramonė, atsižvelgus į alternatyviuosius kaštus bei santykinio pranašumo dėsnį, leidžia palyginti pigiai gaminti kompiuterius ir šiuo atžvilgiu pralenkti amerikiečius.
Vis dėlto, amerikiečiai toliau gins savo kompiuterių rinką, o japonai tęs ryžių auginimą, nes tai yra strategiškai svarbios valstybių sritys, o ekonomikoje strategavimas taikomas net labiau nei kare, nes čia nebūna taikos. Valstybės visą laiką varžosi tarpusavyje, siekdamos ginti vidaus rinką užsienio atžvilgiu ir skatinti bendrąjį eksportą, nes bet kuri šalis patirtų reikšmingų vidinių sukrėtimų, jei tokią politiką taikytų tik užsienio konkurentės, o pati valstybė nesiimtų atsakančių veiksmų. Taigi protekcionizmas ar lengvesnės formos ekspansinė politika dažniausiai taikoma ne siekiant įsigalėti pasaulinėje ekonomikoje, o apginti savąją rinką. Žinoma, jei visos pasaulio šalys atsisakytų bet kokios užsienio prekybos politikos, laisvai veikdamas santykinio pranašumo dėsnis sureguliuotų pasaulinę gamybą taip, kad visuomenė gyventų maksimaliai turtingai.
Bendrai tarptautinės prekybos ribojimai primeną karą – nusiaubia visas dalyvaujančias valstybes, mažina jų pajėgumą, gyventojų turtingumą ir jei nekariautų nei viena valstybė, visi gyventų geriau. Žinoma, realybėje tai sunkiai įmanoma, nes valstybės vis tiek ginkluosis, siekdamos apsiginti nuo galimos grėsmės, taigi žmonės gamins ne automobilius, o tankus, nors ir gyvens vargingiau. Akivaizdu, kad pagrindinė ne maksimaliai turtingo gyvenimo priežastis yra valstybių vadovų nesugebėjimas susitarti tarpusavyje bei tarpusavio nepasitikėjimas, atsirandantis dėl kiekvienoje visuomenėje, tautoje ar net asmenyje egzistuojančios tamsiosios pusės, galinčios paskatinti jį susikurti turtingesnį gyvenimą nuskurdinant kaimyną.
