versija spausdinimui
(2)
Tai, jog kiekvienas jo turime maždaug tiek, kiek panešame ant kaklo ar ant piršto dar nereiškia, kad žmonės prarado susidomėjimą auksu, tiesiog jis persikėlė į kitą lygmenį. Auksas vis dar turi savo didelę vertę, o jo funkcijos, atliekamos pasaulio žaliavų biržose yra labai svarbios daugeliui investuotojų. Taip pat aukso reikalingumą įžvelgia visos didžiosios pasaulio finansų institucijos, su didžiaisiais fondais ir centriniais bankais priešakyje. Šiame straipsnyje apžvelgiama vienos iš didžiausią galią turinčių pasaulio žaliavų istorija, bruožai, panaudojimas bei savybės, išskiriančios auksą iš kitų žaliavų. Taip pat aprašomi su auksu susiję ekonomikos dėsniai bei šios žaliavos padėtis pasaulinėje ateities sandėrių biržoje.
Ši žaliava buvo žinoma jau labai seniai, ji pradėta lydyti dar anksčiau nei geležis, tačiau aukštos vartojamosios vertės niekada neturėjo. Ekonomikos teorija, nagrinėjanti santykines prekių vertes teigia, kad prekės kainą nustato jos reikalingumas ir trūkumas, o auksas šiuo atžvilgiu aukštą vertę turi būtent dėl trūkumo, egzistuojančio dėl šio tauriojo metalo retumo gamtoje ir neesančios galimybės susintetinti auksą laboratorijoje. Šiuo atžvilgiu aukso reikalingumas bei panaudojimo galimybės jo vertei didelės paramos nesuteikia. Nors auksas vartojamas gaminant papuošalus bei kitas prabangos prekes, tačiau iš daugelio kitų medžiagų pagaminti tokie patys gaminiai turėtų gerokai mažesnę vertę. Dėl savo savybių, auksas nėra taip stipriai išskirtinis, kad užimtų tokią reikšmingą vietą pasaulinėje makroekonomikoje. Žinoma, jau nuo labai senų laikų gaminami auksiniai pinigai buvo naudojami kaip vertės nustatymo, kaupimo ir ūkinių sandorių vykdymo priemonė, tačiau yra ir kitų tauriųjų metalų, turinčių tas pačias` savybes, nors neturinčių tokios galios.
Šitai paaiškinti galima labai paprastai – žmonės, savo tikėjimu patys suteikė auksui tokią galią. Prieš 250 – 150 metų susikūrusios valstybės, tarp kurių yra tokia ekonomikos galiūnė, kaip JAV, savo išleistus pinigus padengdavo auksu, saugomu anų laikų centrinių bankų, iždų departamentų ir kitų panašaus pobūdžio valstybių finansinių institucijų. Aukso standarto pradininke laikoma Didžioji Britanija, kuri ilgą laiką pasaulinėje rinkoje gynė savo standartą, o kitos šalys, siekdamos užsitikrinti savo finansų sistemos stabilumą, perėmė šį vertės padengimo metodą. Taip anksčiau pasaulinėje pinigų sistemoje vyravę materialūs auksiniai pinigai buvo pakeisti į banknotus, padengtus tuo pačiu aukso kiekiu, reikalingu ekonominiams mainams. Taip valdžia įtvirtindavo savo pinigų stabilumą ir tvirtumą, nes kiekvienas norintis bet kada savo pinigus galėjo išsikeisti į auksą iš anksto nustatytu ir nekintamu koeficientu, taigi nebuvo priežasties abejoti pinigų verte. Tuomet nustatytas aukso standartas, kuris skirtingose šalyse buvo vertinamas skirtingos prabos lydiniais, tačiau vienodai pripažįstamas visame pasaulyje.
XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pirmoje dalyje aukso standartas buvo plačiausiai taikomas daugelyje pasaulio ekonomikų. Būtent tada ši žaliava įgavo valstybės monetarinės politikos tvarka nustatytą, dar auksinių pinigų laikais atsiradusią vertės kaupimo priemonės funkciją, tik jau nebe ekonominių sandėrių vykdymo verte, tiksliai nustatyta ir susieta su pasaulio ekonomikų krauju laikomais pinigais. Ši sistema buvo labai tvirta, todėl gali kilti klausimas „kodėl ji neišliko?“. Atsakymas labai paprastas – kalta sistemos palaikymo kaina. Rinkos dalyviai, tikėdami, kad jų banknotai dėl savo padengimo yra visiškai saugūs, būdavo užtikrinti savo pinigų verte ir galėdavo laisvai juos naudoti savo ūkiniuose sandoriuose. Aukso standarto įvedimo laikais valstybės buvo daugiau nei pakankamai apsirūpinusios aukso atsargomis ir sistemos tvirtumas buvo neabejotinas, tačiau metams bėgant padėtis pasikeitė. Pasaulio valstybių ekonomikos industrializavimo metu stipriai plėtėsi, taigi jų ekonominiai sandėriai reikalavo vis daugiau pinigų, o aukso, kaip ribotai randamo gamtoje tauriojo metalo atsargos neaugo tokiais tempais. Vyriausybės buvo apribotos ir negalėjo prispausdinti bet kokį kiekį pinigų, o tai reiškia, kad vartotojai buvo apsaugoti nuo hiperinfliacijos, tačiau netrukus kilo defliacijos pavojus, nes aukso atsargos tapo mažesnės vertės, nei pinigai, reikalingi rinkoms. Valdantieji suprato, jog jei prispausdins auksu nepadengtų banknotų ir rinkos dalyviai apie tai sužinos, tai sugrius visa aukso standarto sistema, o valstybė tuo pačiu praras milžiniškus aukso kiekius. To pasekoje buvo nuspręsta atsisakyti nusistovėjusios monetarinės politikos ir pereiti prie laisvai plaukiojančių valiutų kursų.
Šiais laikais vertės kaupimas (taigi ir saugojimas) laikomas viena iš pagrindinių aukso stiprybių. Nesunku suprasti, kaip ši aukso savybė veikia šiuolaikiniame pasaulyje: žmonės, kaip tai darė prieš šimtus metų, bijantys savo pinigų nuvertėjimo, perka už juos aukso ir taip tikisi apsisaugoti. Investuotojai, nerimaujantys dėl savo investicijų nuvertėjimo, jas taip pat iškeičia į auksą. Tai puikiai iliustruoja ekonomikos ciklų teorija, puikiai pasitvirtinanti ir praktikoje. Ekonomikai augant, visi jaučiasi saugūs ir užtikrinti, drąsieji investuoja, kiti taupo ir kaupia. Augimui lėtėjant, pradeda reikštis kainų augimo tendencija, nes didėjant pinigų kiekiui, pati ekonomika nebesugeba taip sparčiai augti. Kadangi infliacija „graužia“ pinigus ir smukdo nominalią investicijų vertę, ekonomikos perkaitimo laikotarpiu aukso kaina neabejotinai auga labiausiai, dėl padidėjusios paklausos. Netgi prasidėjus krizei, jo kaina toliau auga, nes investuotojai vis didesnę savo kapitalo dalį perkelia į „saugią užuovėją“. Viskas atrodo paprasta: rinkoms augant, verta investuoti į akcijas, fondus, o prasidedant kritimui – perlipti į aukso traukinį. Kad ir kaip tai atrodytų paprasta, tačiau per pastarąją finansų rinkų krizę investuotojai, prisipirkę tauriųjų metalų ir laiku jų nepardavę, galiausiai nusivylė savo sprendimu. Taigi, kas atsitiko?
Tai taip pat galima paaiškinti panaudojant ekonomikos ciklus: smunkanti ekonomika priverčia vartotojus susiveržti diržus, o smukusi visuminė paklausa mažina infliaciją, taigi aukso, kaip pinigų apsaugojimo priemonės reikia vis mažiau, o tai reiškia, kad jis praranda vieną iš dviejų pagrindinių savo galios šaltinių, todėl šio tauriojo metalo kaina praranda palaikymą. 2007 metų vasaros – rudens sandūroje prasidėjęs finansų rinkų lūžis, žemyn važiavo su visa ekonomika, todėl buvo tik laiko klausimas, kada ūkio augimo smukimas sukels kainų augimo lėtėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad po lūžio dar beveik visus metus infliacija toliau augo dideliais tempais, o tai skatino pasaulio valstybių Centrinių bankų propaguota palūkanų mažinimo politika, taip dirbtinai skatinusi vartojimą, kol galiausiai ekonomika smuko tiek, kad žemiausias ribas pasiekusios palūkanų normos nebesugebėjo pakelti ekonomikų ir infliacijos spaudimas pradėjo trauktis.
Dar viena dabartinių investuotojų nusivylimo dėl aukso, kaip investicijų apsaugos naudojimo, priežastis slypi pačioje aukso vertinimo sistemoje. Pasaulio ateities sandėrių biržoje absoliuti dauguma sandėrių sudaromi perkant ir parduodant žaliavas už JAV dolerius, o auksas – ne išimtis. Tai reiškia, kad doleriui stiprėjant, už jį galima nusipirkti vis daugiau aukso, o pats metalas tampa vis mažiau vertingas. Tokia atvirkštinė priklausomybė lėmė aukso kainos smukimą nuo šios vasaros vidurio, doleriui kylant pagrindinių valiutų atžvilgiu. Čia atsiranda dar viena dilema: jei JAV visu pajėgumu siūbavo krizė, kaip doleris sugebėjo atsigauti?
Tai paaiškinti gali kita visame pasaulyje puikiai žinoma ekonomikos teorija, žinoma kaip racionalūs lūkesčiai. Rinkos dalyviai, tikėdamiesi kokio nors įvykio ir jam besiruošdami, savo veiksmais jį dar labiau paskatina. Visi jau žinojo apie JAV krizę ir buvo ją įvertinę dolerio smukimu. Tuomet paplito krizės persikėlimo į kitas teritorijas lūkesčiai ir tikėjimasis, kad JAV, anksčiausiai patyrusi krizės smūgį, anksčiausiai nuo jo atsigaus. Taip doleris gavo palaikymą prieš kitas valiutas, krizei vis dar stipriausiai siaučiant jo veikimo zonoje.
Aktualiausias klausimas dabar – ko tikėtis iš aukso ateityje? Pagal ekonominių ciklų dėsnį, jau kurį laiką vyraujančio nuosmukio ir infliacijos mažėjimo laikotarpiu, auksas kainos palaikymo nebeturės. Taip pat galima pasitelkti racionalių lūkesčių teoriją, nes investuotojai, tikėdamiesi finansų rinkų atsigavimo vis didesnę savo lėšų dalį gali permesti iš ateities sandėrių į akcijų biržas, o tai reikštų dar vieną galimą aukso vertės kritimą. Žinoma, prieš didžiąsias žiemos šventes padidėjusi juvelyrų aukso paklausa yra geras reiškinys, tačiau didžiausia jo dalis jau yra įskaičiuota į kainą. Ir paskutinis, bet ne mažiausią reikšmę turintis veiksnys reiškia, kad auksas, ir pelenuose žibą. Vertindami ateitį turime nepamiršti visiško rinkos nepastovumo krizės metu, tačiau kiekviena krizė, kartu yra ir galimybė.