versija spausdinimui
(0)
Europa yra didelė ir įvairi, čia daug šalių, kurios kažkuo yra panašios, tačiau tuo pačiu ir skirtingos. Bet yra ypač išskirtinių valstybių, kurios nepriklauso nei euro zonai, t.y. išlaiko savo nacionalines valiutas, nei Europos sąjungai. Šios dvi išskirtinės Senojo žemyno šalys - tai Šveicarija ir Norvegija. Taigi, šįkart trumpai iš arčiau pažvelgsime būtent į šių valstybių pagrindinius ekonominius rodiklius ir juos panagrinėsime, palyginsime bei padarysime išvadas.
Po pirmosios dalies (nuoroda į pirmą dalį) pristatome antrąją dalį apie dvi išskirtines Senojo žemyno šalis. Šiuo atveju nagrinėsime pagrindinius Šveicarijos ir Norvegijos oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Prekyba
Užsienio prekyba - tai dar vienas svarbus ekonominis rodiklis, kuris parodo, ar šalis daugiau suvartoja, t.y. importuoja, ar daugiau parduota, t.y. eksportuoja. Pažvelgus į grafiką matome, kad per visą šiuo atveju nagrinėjamą laikotarpį abiejų šalių užsienio prekybos rezultatai buvo teigiami, t.y. šalys nuolat už didesnę sumą eksportuodavo nei importuodavo, o tai žinoma labai pozityvus reiškinys. Tai dar vienas rodiklis pagal kurį šios dvi šalys išsiskiria iš daugelio kitų Senojo žemyno valstybių.
Tiesa, vis dėl to reiktų paminėti, kad bent šio amžiaus pradžioje pasitaikydavo laikotarpių kai Šveicarijos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas. Tačiau esminis dalykas kurį reiktų paminėti kalbant apie šią šalį, jog per nagrinėjamą laikotarpį jos užsienio prekybos rezultatas judėjo į viršų, t.y. perteklius nuolat didėjo, o tai daug ką pasako apie šios šalies ekonomiką, pramonę ir jų potencialą bei konkurencingumą. Norvegijos atveju visuomet būdavo eksportuojama daugiau nei importuojama, ir bendras teigiamas užsienio prekybos balansas iš esmės ilgą laiką didėjo, t.y. iki pat 2014 metų, arba iki tol, kol nepradėjo mažėti pasaulinės naftos bei dujų kainos, po ko nuosekliai ėmė mažėti šios šalies užsienio prekybos teigiamas balansas, nes tiesiog sumažėjo pajamos iš minėtų energijos išteklių pardavimų. Dar vienas įrodymas, kad ši Skandinavijos šalis yra priklausoma nuo naftos bei dujų. Tačiau bet kokiu atveju Norvegija vis dar eksportuoja už didesnę sumą nei importuoja.
Einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykio procentine išraiška atveju abi šalys gali pasigirti, jog nuo pat šio amžiaus pradžios jos šį rodiklį turėjo teigiamą. Tai žinoma, dar vienas pozityvus aspektas. Šveicarijos atveju šis rodiklis procentine išraiška labai dažnai netgi buvo dviženklis, arba arti šios ribos, tiesa, krizės metu buvo fiksuojamas nuosmukis, tačiau net ir tuomet ne itin palankiais laikais jis išliko teigiamas.
Galima teigti, kad per mūsų nagrinėjamą laikotarpį ilgą laiką Norvegijos einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška buvo didesnis už atitinkamą Šveicarijos rodiklį, tačiau po krizės ir pastaraisiais metais ši tendencija pakito. Norvegijos minimas rodiklis per pastaruosius kelis metus mažėja.
Pinigai
Kalbant apie užsienio valiutų rezervus, Šveicarijos atveju jie itin sparčiai pradėjo didėti po 2008 metų pabaigoje kilusios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Tuo tarpu Norvegijos užsienio valiutų rezervai nuosekliai didėjo iki pat 2007 metų, po to kelis metus jie iš esmės svyravo ir vėl pradėjo kilti tik nuo 2013 metų. Bet kokiu atveju augantys rezervai - tai pozityvus reiškinys.
Taigi, remiantis naujausiais duomenimis Šveicarijos užsienio valiutų rezervų vertė siekia 675,822 mlrd. Šveicarijos frankų, kai šio amžiaus pradžioje jie sudarė 89,873 mlrd. frankų, tad per minimą laikotarpį jų vertė pašoko net 7,5 karto. Tuo tarpu Skandinavijos atstovės užsienio valiutų rezervų vertė šiuo metu sudaro 507,058 mlrd. Norvegijos kronų. 2000 metų pradžioje jie siekė 196,063 mlrd. kronų, tad nuo šio amžiaus pradžios šios šalies rezervų vertė pakilo 2,6 karto, arba pastebimai lėčiau nei prieš tai minėtos šalies atveju.
Mūsų nagrinėjamose dviejose išskirtinėse Senojo žemyno šalyse yra labai aukšti privačios skolos lyginant su bendrojo vidaus produkto verte rodikliai procentine išraiška. Štai Norvegijoje šis rodiklis sudaro net 276,94 procento ir nuo pat šio amžiaus pradžios jis šioje šalyje iš esmės visą laiką didėjo, na o didžiausias prieaugis fiksuotas laikotarpyje nuo 2006 iki 2009 metų. Tuo tarpu 2000 metais Norvegijos privačios skolos lyginant su bendrojo vidaus produkto verte rodiklis siekė 226,73 procento.
Šveicarijoje šis rodiklis 2013 metais siekė 207,89 procento. Deja, bet tik būtent šių metų duomenys yra naujausi, kurie pateikiami. Nuo šio amžiaus pradžios, kuomet šioje šalyje privačios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis siekė 186,23 procento, jis didėjo iki pat 2012 metų, kai pasiekė 226,88 procento reikšmę. Sparčiausias prieaugis buvo per laikotarpį nuo 2008 iki minėtų metų.
Abiejuose šalyse bazinės palūkanų normos šiuo metu yra rekordinėse žemumose, t.y. kaip ir faktiškai visame pasaulyje monetarinė politika yra itin sušvelninta. Remiantis naujausiais duomenis Šveicarijos Nacionalinis bankas yra nustatę neigiamą 0,75 procento savo bazinę palūkanų normą, tuo tarpu Norvegijoje ji yra teigiama ir siekia 0,5 procento.
Pažiūrėjus į grafikus akivaizdu, jog šiose Europos šalyse monetarinės politikos vykdymo ciklai iš esmės sutampa. Nuo maždaug šio amžiaus pradžios iki 2004 - 2005 metų ir ten, ir ten buvo mažinamos bazinės palūkanų normos, tiesa, Norvegijoje tai vyko su tam tikru vėlavimu, po to iki krizės vyko pinigų politikos griežtinimas. Kilus pasaulinei krizei tiek Norvegijoje, tiek Šveicarijoje bazinės palūkanų normos buvo itin sparčiai sumažintos ir kurį laiką išliko žemuose lygiuose, tačiau pastaraisiais metais jos dar labiau pajudėjo žemyn ir labai tikėtina, kad bent artimiausius kelis metus ten gali išlikti.
Per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį pinigų pasiūla M2 Norvegijoje nuolat nuosekliai augo, tuo tarpu Šveicarijoje esminis šio rodiklio, kurį sudaro apyvartoje esantys banknotai, monetos ir kitas į jas lengvai konvertuojamas turtas bei trumpalaikiai terminuoti indėliai bankuose, augimas prasidėjo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu.
Taigi, nuo 2000 metų iki dabar pinigų pasiūlą M2 Šveicarijoje pašoko nuo 403,003 iki rekordinės 933,632 mlrd. frankų vertės, arba 2,3 karto. Tuo tarpu Norvegijoje per minimą laikotarpį šis rodiklis šoktelėjo nuo 690,065 mlrd. kronų iki 1997,308 trilijonų kronų, arba 2,9 karto.
Be jokios abejonės namų ūkių taupymo rodiklį irgi verta aptarti. Deja, tačiau Šveicarijos atveju paskutiniai žinomi yra 2013 metų duomenys, kuomet taupymo rodiklis šioje šalyje siekė net 14,9 procento. Tuo tarpu minimų metų pabaigoje Norvegijoje šis rodiklis buvo žemesnis siekė tik 8,1 procento. Tačiau per kitus kelis metus jis dar labiau paaugo, na o pati didėjimo tendencija buvo stebima nuo pat 2006 metų vidurio.
Bet nuo praėjusių metų pabaigos namų ūkių taupymo rodiklis Norvegijoje ėmė gan sparčiai mažėti, t.y. nukrito nuo 11,3 iki 5,8 procento. 2002 metais, t.y. metai nuo kurių yra žinomi šie duomenys, taupymo rodiklis šioje Skandinavijos šalyje siekė 7,1 procento, o Šveicarijoje minėtais metais sudarė 11,4 procento.
Indeksai ir reitingai
Šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus šalies konkurencingumas. Egzistuoja taip vadinamas konkurencingumo indeksas, kurį kasmet skelbia Pasaulio ekonomikos forumas. Vertinant šalių konkurencingumą maksimaliai galima surinkti septynis balus. Remiantis naujausiais duomenimis, Šveicarijos konkurencingumo indeksas sudaro 5.81 balą, tuo tarpu Norvegijos - 5.44 balus. Nuo 2007 metų, kuomet šie duomenys pradėti skelbti, galima įžvelgti abiejų šalių konkurencingumo indekso, kuris abiem atvejais aukštas, kilimo tendencija, be to, Šveicarijos atveju jis nors iš nežymiai, tačiau visuomet buvo didesnis.
Konkurencingumo reitinge šiuo metu Norvegija iš 138 reitinguotų šalių užima vienuoliktą vietą, o Šveicarija jau net septintus metus iš eilės yra laikoma pačia konkurencingiausia valstybe pasaulyje. Šių Europos šalių konkurencingumas remiantis pateiktais duomenimis, kurie yra žinomi nuo 2007 metų, nuosekliai didėjo, o tai be jokios abejonės pozityvu.
Ypač negatyvus reiškinys yra korupcija, kuri egzistuoja kiekvienoje šalyje, tiesa, yra nevienodo lygio. Remiantis naujausiais Transparency International duomenimis iš šimto balų (skalė nuo nulio iki šimto balų ir kuo daugiau balų surenkama, tuo mažesnė korupcija yra šalyje) Šveicarija surinko net 86, tiesa, iki krizės vienu metu ši šalis buvo surinkusi ir daugiau, t.y. 91 balą. Tad per krizę ir po jos padėtis šiuo klausimu šioje valstybėje kiek pablogėjo. Norvegijos atveju praėjusiais metais balas buvo iš esmės toks pats kaip ir pas Šveicarija, t.y. 87 balai. Aukščiausias balas per visą šiuo atveju mūsų nagrinėjamą laikotarpį buvo surinktas 2000 metais, t.y. 91 balas. Abiejų šalių korupcijos indeksas nuo šio amžiaus pradžios iš esmės visą laiką buvo gana panašus ir itin aukštas.
Kalbant apie korupcijos reitingą, kurį sudaro ta pati Transparency International organizacija, 2015 metais tarp 175 pasaulio šalių Šveicarija užėmė septintą vietą. Šiuo atveju kuo mažesnis korupcijos lygis šalyje, tuo aukštesnę vietą ji užima. Tuo tarpu Skandinavijos atstovei atiteko dar aukštesnė vieta, t.y. net penktoji. Tad akivaizdu, nedidelė korupcija - tai dar vienas šių dviejų Senojo žemyno šalių išskirtinumas. Šio amžiaus pradžioje Šveicarijai korupcijos reitinge buvo atitekusi vienuolikta vieta, o Norvegijai - šeštoji. Nuo šio amžiaus pradžios pirmoji šalis šiame reitinge dar labiau pakilo, tuo tarpu Norvegijos pozicija korupcijos reitinge per minimą laikotarpį kito dinamiškiau, t.y. 2008 metais ši valstybė buvo nukritusi net iki keturioliktos vietos, tačiau nuo to laiko padėtis pasitaisė.
Sąlygos plėtoti verslą - tai dar vienas svarbus rodiklis, kurį šiuo atveju sudaro Pasaulio bankas. Remiantis naujausiais duomenimis, Šveicarija šiame reitinge užima 26 vietą, na o Norvegija - kur kas aukštesnę, t.y.net devintą. Tad, akivaizdu, kad sąlygos plėtoti verslą šioje Skandinavijos šalyje yra vertinamos palankiau. 2008 metais, t.y. laikotarpis nuo kurio yra žinomi šie duomenys, pirmoji šalis užėmė geresnę devynioliktą poziciją, na o antrai šaliai tuomet buvo atitekusi dešimtoji vieta. Nuo to laiko sąlygos plėtoti verslą Šveicarijoje kiek pablogėjo, tuo tarpu Norvegijoje iš esmės nepakito.
Nuo šio amžiaus pradžios tiek vienoje, tiek kitoje mūsų apžvelgiamoje šalyje nuosekliai auga būstų kainų indeksas. Norvegijoje tik paskutinės pasaulinės finansų ir ekonominės krizės metu buvo fiksuojamas kiek didesnis šio indekso kritimas, tuo tarpu Šveicarijoje tik buvo kiek pristojęs jo prieaugis. Taigi, per minimą laikotarpį būstų kainų indeksas pirmojoje šalyje pašoko 2,8 karto, na o antrojoje - 1,6 karto. Tad akivaizdu, jog būstas Norvegijoje nuo 2000 metų brango sparčiau.
Mokesčiai
Tradiciškai apžvelgsime ir dar vieną svarbią skiltį, t.y. mokesčius. Šiuo atveju nebus įvertintos įvairios išlygos ir lengvatos. Pradedame nuo pelno mokesčio, kuris šiuo metu Šveicarijoje siekia 17,92 procento, o Norvegijoje jis yra aukštesnis ir sudaro 27 procentus. Pirmosios šalies atveju duomenys yra turimi nuo 2006 metų ir tuomet šioje šis tarifas siekė 21,23 procento. Taigi, akivaizdu, jog jis sumažėjo. Tuo tarpu minimoje Skandinavijos šalyje šio amžiaus pradžioje pelno mokestis sudarė 28 procentus ir jis buvo sumažintas 2013 metais.
Gyventojų pajamų mokesčio atveju, bendra yra tai, kad jis abiejuose šalyse sumažėjo, na o Norvegijoje šis rodiklis iš pradžių buvo didesnis, po to analogiškas kaip Šveicarijoje, o nuo 2014 metų netgi mažesnis. 2004 metais, t.y. metai nuo kurių žinomi duomenys, gyventojų pajamų mokestis Šveicarijoje sudarė 40,4 procento, o dabar siekia keturiasdešimt procentų. Skandinavijos šalyje jis krito nuo 47,5 iki 39 procentų.
Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis šiuo metu Šveicarijoje yra gerokai arba daugiau nei tris kartus mažesnis ir sudaro aštuonis procentus, tuo tarpu Norvegijoje jis siekia dvidešimt penkis procentus. Pirmojoje šalyje šis tarifas 2006 metais, t.y. metai, nuo kurių yra turimi duomenys, siekė 7,6 procento, na o antroje šalyje šis mokestis nuo 2014 metų kai žinomi šie duomenys, nepakito.
Socialinės apsaugos mokestis Norvegijoje šiuo metu sudaro 22,3 procento (darbdavys sumoka 14,1 procento, darbuotojas - 8,2 procento), o Šveicarijoje siekia 12,5 procento (darbdavys ir darbuotojas sumoka po 6,25 procento). Nuo šio amžiaus pradžios, kuomet Norvegijoje minimo mokesčio tarifas siekė 21,9 procento (darbdavys sumoka 14,1 procento, darbuotojas - 7,8 procento), jis kurį laiką buvo sumažintas, tačiau nuo 2011 metų ėmė didėti. Šveicarijoje šio amžiaus pradžioje socialinės apsaugos mokestis siekė 18,1 procento (darbdavys sumoka 11,55 procento, darbuotojas - 6,55 procento), t.y. buvo didesnis.
Finansų ir valiutų rinkos
Kaip įprasta šią analizę užbaigsime apžvelgdami padėtį finansų ir valiutų rinkose. Pažvelgus į grafiką, kuris atvaizduoja abiejų šalių valiutų kursą, matome, kad nuo šio amžiaus pradžios iki maždaug 2008 metų Šveicarijos franko ir Norvegijos kronos valiutų kursas judėjo horizontaliame konsolidacijos kanale, na o po to frankas ėmė nuosekliai su tam tikromis ilgesnėmis ar trumpesnėmis korekcijos stiprėti Norvegijos valiutos atžvilgiu. Labai tikėtina, kad po dabartinės korekcijos Šveicarijos valiuta gali dar labiau pabrangti kronos atžvilgiu. Nuo šių metų pradžios frankas kronos atžvilgiu atpigo apie šešis procentus, per pastaruosius vienerius metus jo vertė krito 2,4 procento. Tačiau per paskutinius trejus metus Šveicarijos valiuta Norvegijos valiutos atžvilgiu pabrango 26,5 procento, per penkerius - kiek daugiau nei trečdaliu, per dešimt - net 56,3 procento, na o nuo šio amžiaus pradžios frankas sustiprėjo 64,4 procento.
Šveicarijos valiuta Amerikos dolerio atžvilgiu nuo šių metų pradžios pabrango virš vieno procento, per pastaruosius trejus metus jos vertė krito 8,1 procento, per penkerius - dešimt procentų, tačiau per dešimt metų pabrango 28,2 procento, o per paskutinius dvidešimt metų sustiprėjo irgi panašiai, t.y. dvidešimt aštuoniais procentais. Norvegijos valiuta dolerio atžvilgiu nuo šių metų pradžios pabrango 7,5 procento, tačiau per paskutinius trejus metus atpigo net 27,3 procento, per penkerius - beveik trečdaliu, per dešimt - aštuoniolika procentų, na o per paskutinius dvidešimt metų krona Amerikos valiutos atžvilgiu susilpnėjo kiek daugiau nei penktadaliu.
Tuo tarpu frankas mūsų valiutos atžvilgiu nuo šių metų pradžios labai nežymiai pabrango, per paskutinius trejus metus sustiprėjo 13,4 procento, per penkerius - beveik keturiolika procentų, per dešimt - net 46,5 procento, o per paskutinius dvidešimt metų ūgtelėjo 45,4 procento. Norvegijos valiuta euro atžvilgiu nuo metų pradžios sustiprėjo 6,5 procento, tačiau per paskutinius trejus metus atpigo virš dešimt procentų, per penkerius - 14,4 procento, per dešimt - virš šešių procentų, o per dvidešimt metų krito dešimt procentų.
Per mūsų nagrinėjamą laikotarpį, t.y. nuo pat šio amžiaus pradžios Šveicarijos ir Norvegijos dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai nuosekliai mažėjo, tiesa, pirmosios šalies skolos vertybinių popierių pajamingumas visuomet būdavo mažesnis, t.y. ji už skolinimąsi mokėdavo mažiau palūkanų.
Šiuo metu pirmosios šalies minimos trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas jau yra neigiamas ir siekia 0,5 procento, kai 2000 metų pradžioje buvo teigiamas ir sudarė 3,5 procento. Norvegijos obligacijų pajamingumas per minimą laikotarpį smuktelėjo nuo 6,42 iki 1,28 procento, arba labiau nei Šveicarijos atveju.
Kalbant apie minimų Europos šalių akcijų rinkas, Šveicarijos Swiss Market Index indekso vertė nuo šių metų pradžios krito 8,3 procento, o norvegų OSE All Share indekso vertė priešingai - pakilo kiek daugiau nei aštuoniais procentais.
Per pastaruosius trejus metus pirmojo minėto indekso vertė pakilo dviem procentais, o antrojo - gerokai sparčiau, t.y. 25,8 procento. Per paskutinius penkerius metus Šveicarijos Swiss Market Index paaugo virš keturiasdešimt procentų, tačiau per dešimt metų krito virš šešių procentų. OSE All Share indeksas atitinkamai pašoko net daugiau nei dviem trečdaliais bei 55,7 procento.
Nuo 2000 metų minimo Šveicarijos akcijų rinkos indekso vertė pakilo tik 6,9 procento, o Norvegijos indekso - net keturis kartus. Tad akivaizdu, bent jau per nagrinėjamą laikotarpį vertinant minėtus du indeksus investavimo į Norvegijos įmonių akcijas grąža buvo gerokai didesnė.
Antros dalies trumpos išvados:
Iš esmės per visą nagrinėjamą laikotarpį abiejų nagrinėjamų šalių užsienio prekybos balansai buvo teigiami, tiesa, Norvegijos atveju pastaraisiais metais jis mažėja;
Nuo šio amžiaus pradžios Šveicarijos bei Norvegijos einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška yra teigiamas, tiesa, antrosios šalies minimas rodiklis pradėjo mažėti;
Norvegijos užsienio valiutų rezervų vertė augo pastebimai lėčiau nei Šveicarijos;
Mūsų nagrinėtuose šalyse privati skola net du kartus viršija jų metinių bendrųjų vidaus produktų vertes, ir šie rodikliai nuo 2000 metų augo, o Norvegijoje jis yra didesnis;
Norvegijoje ir Šveicarijoje bazinės palūkanų normos šiuo metu yra rekordinėse žemumose;
Per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį pinigų pasiūla M2 tiek vienoje, tiek kitoje šalyje didėjo, tačiau Norvegijoje šis procesas buvo kiek spartesnis;
Šveicarijos namų ūkių taupymo rodiklis palyginamaisiais metais buvo didesnis nei pas norvegus;
Abi Senojo žemyno šalys yra išskirtinės ir savo konkurencingumu, kuris yra aukštas ir nuolat didėjo, o Šveicarija apskritai jau net septintus metus iš eilės laikoma pačia konkurencingiausia šalimi pasaulyje;
Mažas korupcijos lygis - tai dar vienas Norvegijos ir Šveicarijos išskirtinumas;
Sąlygos plėtoti verslą Norvegijoje yra vertinamos palankiau nei Šveicarijoje, be to, antrosios šalies pozicijos šioje srityje kiek pablogėjo;
Per nagrinėtą laikotarpį mūsų apžvelgiamose šalyse fiksuotas nuolatinis būstų kainų indekso augimas. Tiesa, Norvegijoje kainos ūgtelėjo sparčiau;
Norvegijoje pelno mokestis didesnis nei Šveicarijoje, tačiau abiem atvejais jis sumažėjo. Pirmojoje šalyje gyventojų pajamų mokestis krito labiau, be to, jis šiuo metu yra mažesnis nei Šveicarijoje. Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis šiuo metu Šveicarijoje yra daugiau nei tris kartus mažesnis. Be to, šioje šalyje mažesnis ir socialinės apsaugos mokestis, kuris nuo 2000 metų sumažėjo;
Nuo šio amžiaus pradžios iki maždaug 2008 metų Šveicarijos franko ir Norvegijos kronos valiutų kursas judėjo horizontaliame konsolidacijos kanale, na o po to frankas ėmė nuosekliai stiprėti;
Per nagrinėjamą laikotarpį abiejų šalių dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas mažėjo, o Šveicarijos jau netgi tapo neigiamas, be to, ši šalis visuomet skolindavosi pigiau;
Investavimo į Norvegijos įmonių akcijas arba šios šalies akcijų rinkos grąža buvo gerokai didesnė.
Po pirmosios dalies (nuoroda į pirmą dalį) pristatome antrąją dalį apie dvi išskirtines Senojo žemyno šalis. Šiuo atveju nagrinėsime pagrindinius Šveicarijos ir Norvegijos oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Prekyba
Užsienio prekyba - tai dar vienas svarbus ekonominis rodiklis, kuris parodo, ar šalis daugiau suvartoja, t.y. importuoja, ar daugiau parduota, t.y. eksportuoja. Pažvelgus į grafiką matome, kad per visą šiuo atveju nagrinėjamą laikotarpį abiejų šalių užsienio prekybos rezultatai buvo teigiami, t.y. šalys nuolat už didesnę sumą eksportuodavo nei importuodavo, o tai žinoma labai pozityvus reiškinys. Tai dar vienas rodiklis pagal kurį šios dvi šalys išsiskiria iš daugelio kitų Senojo žemyno valstybių.
Tiesa, vis dėl to reiktų paminėti, kad bent šio amžiaus pradžioje pasitaikydavo laikotarpių kai Šveicarijos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas. Tačiau esminis dalykas kurį reiktų paminėti kalbant apie šią šalį, jog per nagrinėjamą laikotarpį jos užsienio prekybos rezultatas judėjo į viršų, t.y. perteklius nuolat didėjo, o tai daug ką pasako apie šios šalies ekonomiką, pramonę ir jų potencialą bei konkurencingumą. Norvegijos atveju visuomet būdavo eksportuojama daugiau nei importuojama, ir bendras teigiamas užsienio prekybos balansas iš esmės ilgą laiką didėjo, t.y. iki pat 2014 metų, arba iki tol, kol nepradėjo mažėti pasaulinės naftos bei dujų kainos, po ko nuosekliai ėmė mažėti šios šalies užsienio prekybos teigiamas balansas, nes tiesiog sumažėjo pajamos iš minėtų energijos išteklių pardavimų. Dar vienas įrodymas, kad ši Skandinavijos šalis yra priklausoma nuo naftos bei dujų. Tačiau bet kokiu atveju Norvegija vis dar eksportuoja už didesnę sumą nei importuoja.
Einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykio procentine išraiška atveju abi šalys gali pasigirti, jog nuo pat šio amžiaus pradžios jos šį rodiklį turėjo teigiamą. Tai žinoma, dar vienas pozityvus aspektas. Šveicarijos atveju šis rodiklis procentine išraiška labai dažnai netgi buvo dviženklis, arba arti šios ribos, tiesa, krizės metu buvo fiksuojamas nuosmukis, tačiau net ir tuomet ne itin palankiais laikais jis išliko teigiamas.
Galima teigti, kad per mūsų nagrinėjamą laikotarpį ilgą laiką Norvegijos einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška buvo didesnis už atitinkamą Šveicarijos rodiklį, tačiau po krizės ir pastaraisiais metais ši tendencija pakito. Norvegijos minimas rodiklis per pastaruosius kelis metus mažėja.
Pinigai
Kalbant apie užsienio valiutų rezervus, Šveicarijos atveju jie itin sparčiai pradėjo didėti po 2008 metų pabaigoje kilusios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Tuo tarpu Norvegijos užsienio valiutų rezervai nuosekliai didėjo iki pat 2007 metų, po to kelis metus jie iš esmės svyravo ir vėl pradėjo kilti tik nuo 2013 metų. Bet kokiu atveju augantys rezervai - tai pozityvus reiškinys.
Taigi, remiantis naujausiais duomenimis Šveicarijos užsienio valiutų rezervų vertė siekia 675,822 mlrd. Šveicarijos frankų, kai šio amžiaus pradžioje jie sudarė 89,873 mlrd. frankų, tad per minimą laikotarpį jų vertė pašoko net 7,5 karto. Tuo tarpu Skandinavijos atstovės užsienio valiutų rezervų vertė šiuo metu sudaro 507,058 mlrd. Norvegijos kronų. 2000 metų pradžioje jie siekė 196,063 mlrd. kronų, tad nuo šio amžiaus pradžios šios šalies rezervų vertė pakilo 2,6 karto, arba pastebimai lėčiau nei prieš tai minėtos šalies atveju.
Mūsų nagrinėjamose dviejose išskirtinėse Senojo žemyno šalyse yra labai aukšti privačios skolos lyginant su bendrojo vidaus produkto verte rodikliai procentine išraiška. Štai Norvegijoje šis rodiklis sudaro net 276,94 procento ir nuo pat šio amžiaus pradžios jis šioje šalyje iš esmės visą laiką didėjo, na o didžiausias prieaugis fiksuotas laikotarpyje nuo 2006 iki 2009 metų. Tuo tarpu 2000 metais Norvegijos privačios skolos lyginant su bendrojo vidaus produkto verte rodiklis siekė 226,73 procento.
Šveicarijoje šis rodiklis 2013 metais siekė 207,89 procento. Deja, bet tik būtent šių metų duomenys yra naujausi, kurie pateikiami. Nuo šio amžiaus pradžios, kuomet šioje šalyje privačios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis siekė 186,23 procento, jis didėjo iki pat 2012 metų, kai pasiekė 226,88 procento reikšmę. Sparčiausias prieaugis buvo per laikotarpį nuo 2008 iki minėtų metų.
Abiejuose šalyse bazinės palūkanų normos šiuo metu yra rekordinėse žemumose, t.y. kaip ir faktiškai visame pasaulyje monetarinė politika yra itin sušvelninta. Remiantis naujausiais duomenis Šveicarijos Nacionalinis bankas yra nustatę neigiamą 0,75 procento savo bazinę palūkanų normą, tuo tarpu Norvegijoje ji yra teigiama ir siekia 0,5 procento.
Pažiūrėjus į grafikus akivaizdu, jog šiose Europos šalyse monetarinės politikos vykdymo ciklai iš esmės sutampa. Nuo maždaug šio amžiaus pradžios iki 2004 - 2005 metų ir ten, ir ten buvo mažinamos bazinės palūkanų normos, tiesa, Norvegijoje tai vyko su tam tikru vėlavimu, po to iki krizės vyko pinigų politikos griežtinimas. Kilus pasaulinei krizei tiek Norvegijoje, tiek Šveicarijoje bazinės palūkanų normos buvo itin sparčiai sumažintos ir kurį laiką išliko žemuose lygiuose, tačiau pastaraisiais metais jos dar labiau pajudėjo žemyn ir labai tikėtina, kad bent artimiausius kelis metus ten gali išlikti.
Per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį pinigų pasiūla M2 Norvegijoje nuolat nuosekliai augo, tuo tarpu Šveicarijoje esminis šio rodiklio, kurį sudaro apyvartoje esantys banknotai, monetos ir kitas į jas lengvai konvertuojamas turtas bei trumpalaikiai terminuoti indėliai bankuose, augimas prasidėjo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės laikotarpiu.
Taigi, nuo 2000 metų iki dabar pinigų pasiūlą M2 Šveicarijoje pašoko nuo 403,003 iki rekordinės 933,632 mlrd. frankų vertės, arba 2,3 karto. Tuo tarpu Norvegijoje per minimą laikotarpį šis rodiklis šoktelėjo nuo 690,065 mlrd. kronų iki 1997,308 trilijonų kronų, arba 2,9 karto.
Be jokios abejonės namų ūkių taupymo rodiklį irgi verta aptarti. Deja, tačiau Šveicarijos atveju paskutiniai žinomi yra 2013 metų duomenys, kuomet taupymo rodiklis šioje šalyje siekė net 14,9 procento. Tuo tarpu minimų metų pabaigoje Norvegijoje šis rodiklis buvo žemesnis siekė tik 8,1 procento. Tačiau per kitus kelis metus jis dar labiau paaugo, na o pati didėjimo tendencija buvo stebima nuo pat 2006 metų vidurio.
Bet nuo praėjusių metų pabaigos namų ūkių taupymo rodiklis Norvegijoje ėmė gan sparčiai mažėti, t.y. nukrito nuo 11,3 iki 5,8 procento. 2002 metais, t.y. metai nuo kurių yra žinomi šie duomenys, taupymo rodiklis šioje Skandinavijos šalyje siekė 7,1 procento, o Šveicarijoje minėtais metais sudarė 11,4 procento.
Indeksai ir reitingai
Šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus šalies konkurencingumas. Egzistuoja taip vadinamas konkurencingumo indeksas, kurį kasmet skelbia Pasaulio ekonomikos forumas. Vertinant šalių konkurencingumą maksimaliai galima surinkti septynis balus. Remiantis naujausiais duomenimis, Šveicarijos konkurencingumo indeksas sudaro 5.81 balą, tuo tarpu Norvegijos - 5.44 balus. Nuo 2007 metų, kuomet šie duomenys pradėti skelbti, galima įžvelgti abiejų šalių konkurencingumo indekso, kuris abiem atvejais aukštas, kilimo tendencija, be to, Šveicarijos atveju jis nors iš nežymiai, tačiau visuomet buvo didesnis.
Konkurencingumo reitinge šiuo metu Norvegija iš 138 reitinguotų šalių užima vienuoliktą vietą, o Šveicarija jau net septintus metus iš eilės yra laikoma pačia konkurencingiausia valstybe pasaulyje. Šių Europos šalių konkurencingumas remiantis pateiktais duomenimis, kurie yra žinomi nuo 2007 metų, nuosekliai didėjo, o tai be jokios abejonės pozityvu.
Ypač negatyvus reiškinys yra korupcija, kuri egzistuoja kiekvienoje šalyje, tiesa, yra nevienodo lygio. Remiantis naujausiais Transparency International duomenimis iš šimto balų (skalė nuo nulio iki šimto balų ir kuo daugiau balų surenkama, tuo mažesnė korupcija yra šalyje) Šveicarija surinko net 86, tiesa, iki krizės vienu metu ši šalis buvo surinkusi ir daugiau, t.y. 91 balą. Tad per krizę ir po jos padėtis šiuo klausimu šioje valstybėje kiek pablogėjo. Norvegijos atveju praėjusiais metais balas buvo iš esmės toks pats kaip ir pas Šveicarija, t.y. 87 balai. Aukščiausias balas per visą šiuo atveju mūsų nagrinėjamą laikotarpį buvo surinktas 2000 metais, t.y. 91 balas. Abiejų šalių korupcijos indeksas nuo šio amžiaus pradžios iš esmės visą laiką buvo gana panašus ir itin aukštas.
Kalbant apie korupcijos reitingą, kurį sudaro ta pati Transparency International organizacija, 2015 metais tarp 175 pasaulio šalių Šveicarija užėmė septintą vietą. Šiuo atveju kuo mažesnis korupcijos lygis šalyje, tuo aukštesnę vietą ji užima. Tuo tarpu Skandinavijos atstovei atiteko dar aukštesnė vieta, t.y. net penktoji. Tad akivaizdu, nedidelė korupcija - tai dar vienas šių dviejų Senojo žemyno šalių išskirtinumas. Šio amžiaus pradžioje Šveicarijai korupcijos reitinge buvo atitekusi vienuolikta vieta, o Norvegijai - šeštoji. Nuo šio amžiaus pradžios pirmoji šalis šiame reitinge dar labiau pakilo, tuo tarpu Norvegijos pozicija korupcijos reitinge per minimą laikotarpį kito dinamiškiau, t.y. 2008 metais ši valstybė buvo nukritusi net iki keturioliktos vietos, tačiau nuo to laiko padėtis pasitaisė.
Sąlygos plėtoti verslą - tai dar vienas svarbus rodiklis, kurį šiuo atveju sudaro Pasaulio bankas. Remiantis naujausiais duomenimis, Šveicarija šiame reitinge užima 26 vietą, na o Norvegija - kur kas aukštesnę, t.y.net devintą. Tad, akivaizdu, kad sąlygos plėtoti verslą šioje Skandinavijos šalyje yra vertinamos palankiau. 2008 metais, t.y. laikotarpis nuo kurio yra žinomi šie duomenys, pirmoji šalis užėmė geresnę devynioliktą poziciją, na o antrai šaliai tuomet buvo atitekusi dešimtoji vieta. Nuo to laiko sąlygos plėtoti verslą Šveicarijoje kiek pablogėjo, tuo tarpu Norvegijoje iš esmės nepakito.
Nuo šio amžiaus pradžios tiek vienoje, tiek kitoje mūsų apžvelgiamoje šalyje nuosekliai auga būstų kainų indeksas. Norvegijoje tik paskutinės pasaulinės finansų ir ekonominės krizės metu buvo fiksuojamas kiek didesnis šio indekso kritimas, tuo tarpu Šveicarijoje tik buvo kiek pristojęs jo prieaugis. Taigi, per minimą laikotarpį būstų kainų indeksas pirmojoje šalyje pašoko 2,8 karto, na o antrojoje - 1,6 karto. Tad akivaizdu, jog būstas Norvegijoje nuo 2000 metų brango sparčiau.
Mokesčiai
Tradiciškai apžvelgsime ir dar vieną svarbią skiltį, t.y. mokesčius. Šiuo atveju nebus įvertintos įvairios išlygos ir lengvatos. Pradedame nuo pelno mokesčio, kuris šiuo metu Šveicarijoje siekia 17,92 procento, o Norvegijoje jis yra aukštesnis ir sudaro 27 procentus. Pirmosios šalies atveju duomenys yra turimi nuo 2006 metų ir tuomet šioje šis tarifas siekė 21,23 procento. Taigi, akivaizdu, jog jis sumažėjo. Tuo tarpu minimoje Skandinavijos šalyje šio amžiaus pradžioje pelno mokestis sudarė 28 procentus ir jis buvo sumažintas 2013 metais.
Gyventojų pajamų mokesčio atveju, bendra yra tai, kad jis abiejuose šalyse sumažėjo, na o Norvegijoje šis rodiklis iš pradžių buvo didesnis, po to analogiškas kaip Šveicarijoje, o nuo 2014 metų netgi mažesnis. 2004 metais, t.y. metai nuo kurių žinomi duomenys, gyventojų pajamų mokestis Šveicarijoje sudarė 40,4 procento, o dabar siekia keturiasdešimt procentų. Skandinavijos šalyje jis krito nuo 47,5 iki 39 procentų.
Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis šiuo metu Šveicarijoje yra gerokai arba daugiau nei tris kartus mažesnis ir sudaro aštuonis procentus, tuo tarpu Norvegijoje jis siekia dvidešimt penkis procentus. Pirmojoje šalyje šis tarifas 2006 metais, t.y. metai, nuo kurių yra turimi duomenys, siekė 7,6 procento, na o antroje šalyje šis mokestis nuo 2014 metų kai žinomi šie duomenys, nepakito.
Socialinės apsaugos mokestis Norvegijoje šiuo metu sudaro 22,3 procento (darbdavys sumoka 14,1 procento, darbuotojas - 8,2 procento), o Šveicarijoje siekia 12,5 procento (darbdavys ir darbuotojas sumoka po 6,25 procento). Nuo šio amžiaus pradžios, kuomet Norvegijoje minimo mokesčio tarifas siekė 21,9 procento (darbdavys sumoka 14,1 procento, darbuotojas - 7,8 procento), jis kurį laiką buvo sumažintas, tačiau nuo 2011 metų ėmė didėti. Šveicarijoje šio amžiaus pradžioje socialinės apsaugos mokestis siekė 18,1 procento (darbdavys sumoka 11,55 procento, darbuotojas - 6,55 procento), t.y. buvo didesnis.
Finansų ir valiutų rinkos
Kaip įprasta šią analizę užbaigsime apžvelgdami padėtį finansų ir valiutų rinkose. Pažvelgus į grafiką, kuris atvaizduoja abiejų šalių valiutų kursą, matome, kad nuo šio amžiaus pradžios iki maždaug 2008 metų Šveicarijos franko ir Norvegijos kronos valiutų kursas judėjo horizontaliame konsolidacijos kanale, na o po to frankas ėmė nuosekliai su tam tikromis ilgesnėmis ar trumpesnėmis korekcijos stiprėti Norvegijos valiutos atžvilgiu. Labai tikėtina, kad po dabartinės korekcijos Šveicarijos valiuta gali dar labiau pabrangti kronos atžvilgiu. Nuo šių metų pradžios frankas kronos atžvilgiu atpigo apie šešis procentus, per pastaruosius vienerius metus jo vertė krito 2,4 procento. Tačiau per paskutinius trejus metus Šveicarijos valiuta Norvegijos valiutos atžvilgiu pabrango 26,5 procento, per penkerius - kiek daugiau nei trečdaliu, per dešimt - net 56,3 procento, na o nuo šio amžiaus pradžios frankas sustiprėjo 64,4 procento.
Šveicarijos valiuta Amerikos dolerio atžvilgiu nuo šių metų pradžios pabrango virš vieno procento, per pastaruosius trejus metus jos vertė krito 8,1 procento, per penkerius - dešimt procentų, tačiau per dešimt metų pabrango 28,2 procento, o per paskutinius dvidešimt metų sustiprėjo irgi panašiai, t.y. dvidešimt aštuoniais procentais. Norvegijos valiuta dolerio atžvilgiu nuo šių metų pradžios pabrango 7,5 procento, tačiau per paskutinius trejus metus atpigo net 27,3 procento, per penkerius - beveik trečdaliu, per dešimt - aštuoniolika procentų, na o per paskutinius dvidešimt metų krona Amerikos valiutos atžvilgiu susilpnėjo kiek daugiau nei penktadaliu.
Tuo tarpu frankas mūsų valiutos atžvilgiu nuo šių metų pradžios labai nežymiai pabrango, per paskutinius trejus metus sustiprėjo 13,4 procento, per penkerius - beveik keturiolika procentų, per dešimt - net 46,5 procento, o per paskutinius dvidešimt metų ūgtelėjo 45,4 procento. Norvegijos valiuta euro atžvilgiu nuo metų pradžios sustiprėjo 6,5 procento, tačiau per paskutinius trejus metus atpigo virš dešimt procentų, per penkerius - 14,4 procento, per dešimt - virš šešių procentų, o per dvidešimt metų krito dešimt procentų.
Per mūsų nagrinėjamą laikotarpį, t.y. nuo pat šio amžiaus pradžios Šveicarijos ir Norvegijos dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumai nuosekliai mažėjo, tiesa, pirmosios šalies skolos vertybinių popierių pajamingumas visuomet būdavo mažesnis, t.y. ji už skolinimąsi mokėdavo mažiau palūkanų.
Šiuo metu pirmosios šalies minimos trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas jau yra neigiamas ir siekia 0,5 procento, kai 2000 metų pradžioje buvo teigiamas ir sudarė 3,5 procento. Norvegijos obligacijų pajamingumas per minimą laikotarpį smuktelėjo nuo 6,42 iki 1,28 procento, arba labiau nei Šveicarijos atveju.
Kalbant apie minimų Europos šalių akcijų rinkas, Šveicarijos Swiss Market Index indekso vertė nuo šių metų pradžios krito 8,3 procento, o norvegų OSE All Share indekso vertė priešingai - pakilo kiek daugiau nei aštuoniais procentais.
Per pastaruosius trejus metus pirmojo minėto indekso vertė pakilo dviem procentais, o antrojo - gerokai sparčiau, t.y. 25,8 procento. Per paskutinius penkerius metus Šveicarijos Swiss Market Index paaugo virš keturiasdešimt procentų, tačiau per dešimt metų krito virš šešių procentų. OSE All Share indeksas atitinkamai pašoko net daugiau nei dviem trečdaliais bei 55,7 procento.
Nuo 2000 metų minimo Šveicarijos akcijų rinkos indekso vertė pakilo tik 6,9 procento, o Norvegijos indekso - net keturis kartus. Tad akivaizdu, bent jau per nagrinėjamą laikotarpį vertinant minėtus du indeksus investavimo į Norvegijos įmonių akcijas grąža buvo gerokai didesnė.
Antros dalies trumpos išvados:
Iš esmės per visą nagrinėjamą laikotarpį abiejų nagrinėjamų šalių užsienio prekybos balansai buvo teigiami, tiesa, Norvegijos atveju pastaraisiais metais jis mažėja;
Nuo šio amžiaus pradžios Šveicarijos bei Norvegijos einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška yra teigiamas, tiesa, antrosios šalies minimas rodiklis pradėjo mažėti;
Norvegijos užsienio valiutų rezervų vertė augo pastebimai lėčiau nei Šveicarijos;
Mūsų nagrinėtuose šalyse privati skola net du kartus viršija jų metinių bendrųjų vidaus produktų vertes, ir šie rodikliai nuo 2000 metų augo, o Norvegijoje jis yra didesnis;
Norvegijoje ir Šveicarijoje bazinės palūkanų normos šiuo metu yra rekordinėse žemumose;
Per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį pinigų pasiūla M2 tiek vienoje, tiek kitoje šalyje didėjo, tačiau Norvegijoje šis procesas buvo kiek spartesnis;
Šveicarijos namų ūkių taupymo rodiklis palyginamaisiais metais buvo didesnis nei pas norvegus;
Abi Senojo žemyno šalys yra išskirtinės ir savo konkurencingumu, kuris yra aukštas ir nuolat didėjo, o Šveicarija apskritai jau net septintus metus iš eilės laikoma pačia konkurencingiausia šalimi pasaulyje;
Mažas korupcijos lygis - tai dar vienas Norvegijos ir Šveicarijos išskirtinumas;
Sąlygos plėtoti verslą Norvegijoje yra vertinamos palankiau nei Šveicarijoje, be to, antrosios šalies pozicijos šioje srityje kiek pablogėjo;
Per nagrinėtą laikotarpį mūsų apžvelgiamose šalyse fiksuotas nuolatinis būstų kainų indekso augimas. Tiesa, Norvegijoje kainos ūgtelėjo sparčiau;
Norvegijoje pelno mokestis didesnis nei Šveicarijoje, tačiau abiem atvejais jis sumažėjo. Pirmojoje šalyje gyventojų pajamų mokestis krito labiau, be to, jis šiuo metu yra mažesnis nei Šveicarijoje. Pardavimo arba pridėtinės vertės mokestis šiuo metu Šveicarijoje yra daugiau nei tris kartus mažesnis. Be to, šioje šalyje mažesnis ir socialinės apsaugos mokestis, kuris nuo 2000 metų sumažėjo;
Nuo šio amžiaus pradžios iki maždaug 2008 metų Šveicarijos franko ir Norvegijos kronos valiutų kursas judėjo horizontaliame konsolidacijos kanale, na o po to frankas ėmė nuosekliai stiprėti;
Per nagrinėjamą laikotarpį abiejų šalių dešimties metų trukmės valstybinių obligacijų pajamingumas mažėjo, o Šveicarijos jau netgi tapo neigiamas, be to, ši šalis visuomet skolindavosi pigiau;
Investavimo į Norvegijos įmonių akcijas arba šios šalies akcijų rinkos grąža buvo gerokai didesnė.