versija spausdinimui
(3)
Nors nuo didžiausios mūsų laikų finansinės krizės praėjo penkeri metai, tačiau ir finansų rinkoje, ir pasaulio ekonomikoje vis dar justi neapibrėžtumas. Norėdamos paspartinti atsigavimą, valstybės ėmėsi nestandartinio ekonomikos skatinimo. Atsakymus, kaip jis turėtų paveikti skirtingų aktyvų kainas, galima rasti literatūroje. Tačiau žurnalo „Investuok“ skaitytojams svarbu ne teorija. Svarbu suprasti, kaip nestandartinės priemonės veikia aktyvų kainas šiandien ir ateityje.
Nuo finansų...
Pasaulinė finansų krizė prasidėjo dėl neteisingo išvestinių finansinių priemonių, kurių kaina išvesta iš vieno ar kelių paprastų finansinių priemonių, pvz., akcijų ar žaliavų, vertinimo ir per didelio finansinio sverto bankinėje sistemoje. Finansinis svertas nurodo santykį tarp turimų ir pasiskolintų pinigų, naudojamų finansinėms operacijoms atlikti. Didžiausi pasaulio bankai smarkiai pervertino savo turimas išvestines finansines priemones.
Tada išvestinių priemonių rinka buvo beveik nereguliuojama ir finansinės institucijos galėjo sau leisti manipuliuoti jos kainomis ar buhalterine verte. Kol buvo daug investuotojų su giliomis kišenėmis ir lengva prieiga prie kredito rinkos, o pirkėjų netrūko, schema veikė puikiai. Tačiau finansų rinkoje ilgai išlaikyti dirbtinai pakeltų kainų neįmanoma.
Kiekvienas burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta. Taip nutiko ir 2007 m., kada kai kurios finansinės institucijos susivokė, kad rizika per didelė, ir pradėjo išpardavinėti turimas išvestines priemones. Žinoma, niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Kai yra pardavėjas, atsiranda ir pirkėjų. Todėl dalis finansinių institucijų spėjo atsikratyti rizikingų aktyvų, o dalis jų net padidino.
Finansų pasaulis mažas, tad gana greitai visi suvokė, jog jų turimos išvestinės priemonės realiai vertos žymiai mažiau, nei parašyta jų knygose. Tuomet prasidėjo pats smagumas. Išsiparduoti norėjo visi, o pirkti – niekas. Kai pasiūla smarkiai viršija paklausą, kainos pradeda sparčiai kristi. Bankai suskaičiavo, kad jų konkurentų rodytos ataskaitos gali būti smarkiai pervertintos. Tai yra, smarkiai pervertinta eilutė, kurioje nurodomi aktyvai. Įvertinus realiai, ne vienas pasirodė nemokus.
Žinia pasklido greitai ir investuotojai pradėjo pardavinėti tam tikrų bankų, kurie turėjo daugiausiai išvestinių priemonių, akcijas. Kas nutinka, kai turimų aktyvų vertė krinta kartu su akcijos kaina, geriausiai iliustruoja visiems žinomo banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Viešai platinamos akcijos išparduodamos dėl gandų, o geriau informuoti investuotojai išpirkti viso turto nenori, nes tas turtas smarkiai pervertintas. Banko klientai taip pat nesnaudžia ir nutraukia su juo kontaktus. Anksčiau ar vėliau bankui pritrūksta pinigų kasdienėms operacijoms vykdyti ir jis bankrutuoja.
...iki ekonomikos
Kadangi niekas tiksliai nežinojo, kiek kuri institucija turi toksiškų aktyvų, daugelis bankų padarė gana logišką sprendimą ir nustojo skolinti visiems. Tokį sprendimą lėmė ir faktas, kad rizikingų finansinių priemonių turėjo ne tik bankai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ar net su finansais tiesiogiai nesusijusios kompanijos. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje beveik visos kompanijos turi pirminių ar antrinių sąsajų su kitomis kompanijomis, todėl vienos kompanijos bankrotas dažnai paveiks visą ekonomiką. Ypač, jei ta kompanija didelė.
Bankų sprendimas sustabdyti bet kokį skolinimą, stengiantis apsaugoti save, skaudžiai atsiliepė verslui. Projektai, kurių vykdymas rėmėsi neribotais pinigais iš bankų, buvo sustabdyti. Verslas buvo įpratęs reinvestuoti gaunamus pinigus, o prireikus kasdieniams reikalams ar nenumatytiems tikslams tiesiog paimti trumpalaikę paskolą. Deja, prasidėjus neramumams, o ypač po „Lehman Brothers“ bankroto, visi šie įprasti dalykai tapo nebeįmanomi. Pinigai, kurių norint gauti užtekdavo paskambinti ir pasakyti sumą, tiesiog dingo. Bet visi įsipareigojimai liko.
Dalis verslų nesugebėjo vykdyti įsipareigojimų ar tiesiog kasdienės veiklos, todėl buvo priversti bankrutuoti. Tie, kurie veiklą vykdyti dar pajėgė, privalėjo mažinti išlaidas – apkarpyti atlyginimus ar atleisti darbuotojų. Visos šios taupymo priemonės atsiliepė investicijoms ir vartojimui. Sumažėję atlyginimai ir pakilęs nedarbas kirto vartojimui – tai dar labiau pasunkino verslininkų padėtį.
Kaip išsigelbėti?
Pirminis akademikų siūlomas būdas, kurį aprašė vienas žymiausių ekonomistų Johnas Maynardas Keynesas, mažinti palūkanų normas. Logika čia paprasta: šalies centrinis bankas mažina bazinę palūkanų normą, todėl komerciniai bankai iš centrinio gali skolintis pigiau ir lengviau, o komerciniai bankai turėtų lengviau skolinti visiems kitiems. Sistema užverčiama pigiais pinigais. Pinigų bankai gali imti kiek nori. Skolinti pelninga, todėl bankai turi skolinti. Gaila, bet planas nesuveikė. Palūkanas sumažinus iki nulio ar 0,25 %, paskolų rinkos vis dar neatsigavo.
Apyvartumas liko mažas, o bankai niekam skolinti nenorėjo. Teko pradėti ieškoti ne standartinių ekonomikos gaivinimo priemonių.
Tad politikai ir vėl grįžo prie J. M. Keyneso raštų. Kad ir kaip keista, didysis ekonomistas numatė ir atvejį, kai nebėra galimybių mažinti palūkanas. Keyneso teorija sako, kad kai palūkanos arti nulio, bet ekonomika vis dar neatsigauna, reikia didinti valstybės išlaidas. Pavyzdžiui, tiesti kelius, statyti mokyklas ir visokiais kitais būdais mesti kuo daugiau pinigų į ekonomiką. Gavę pinigų verslininkai ir gyventojai turėtų vėl pradėti investuoti ir vartoti, o ekonomika turėtų augti.
Skirtingos valstybės pasirinko skirtingus pinigų mėtymo būdus. Pavyzdžiui, Kinija pradėjo statyti miestus, kuriuose niekas negyvena. Rusija, tiesa, neaišku, ar dėl krizės, ar iš įpratimo, ir toliau statė tiltus į niekur. Japonija nusprendė mažinti savo valiutos kainą ir vykdyti įvairiausius projektus šalies viduje. Didžioji Britanija, žemyninė Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos pagrindiniu ginklu pasirinko kiekybinį lengvinimą. Apie jį šiek tiek išsamiau.
Kiekybinis lengvinimas
Nors būtų įdomu panagrinėti kiekvieną šalį atskirai, tačiau mums aktualiausia Europa ir JAV. Kiekybinis lengvinimas – tai procesas, kai centrinis bankas iš komercinių bankų išperka valstybės obligacijas ir suteikia komerciniams bankams paskolas už labai mažas, artimas nuliui, palūkanas. Taip daroma, nes valstybė tiesiog sukurti ir atiduoti pinigų negali. Yra privaloma ką nors už tuos pinigus pirkti. Valstybės obligacijos, ypač trumpalaikės, pasižymi didele prekybos apyvarta ir saugumu. Todėl jos dažnai prilyginamos gryniesiems pinigams. Kaip tik todėl centrinis bankas turi teisę išleisti naujų pinigų emisiją ir už ją nusipirkti valstybės obligacijų.
Taip elgiantis tikimasi, kad bankams suteikta masė grynųjų pinigų privers juos skolinti, nes neįdarbinti pinigai nuostolingi. Taip pat tikimasi, kad dideli kiekiai nemokamų pinigų bankams leis nebijoti jų prarasti. Todėl net ir rizikingesni ar mažesni verslai kredito linijas gaus lengviau.
Iš esmės, viltys ir tikslas tokie pat, kaip ir mažinant palūkanas. Skirtumas toks, kad palūkanų mažinimas žymiai švelnesnis būdas. Sumažinus palūkanas bankai vis dar gali rinktis: skolintis ar ne. Jie dar gali paskaičiuoti rizikas ir pasverti, ar tikrai verta. Tačiau kai prasideda kiekybinis lengvinimas, pinigai tiesiog paduodami į rankas, neklausiant, ar jų reikia. Kiekvienas bankas gauna nustatytą porciją, o ką su ja daryti – jau banko reikalas. Kiekybinis lengvinimas yra vienas agresyviausių ekonomikos skatinimo instrumentų.
Lengvinimo pasekmės
Be to, kiekybinis lengvinimas turi ilgalaikių pasekmių. Naujos pinigų emisijos, nors ir konvertuojamos į obligacijas, didina pinigų bazę. Pinigų bazė parodo, kiek centrinis bankas išleidęs pinigų. Nuo pinigų bazės priklauso, kiek iš viso pinigų yra ekonomikoje.
Vyrauja tendencija, kad realus pinigų kiekis ekonomikoje tos šalies pinigų bazę viršija daugybę kartų. Taip atsitinka, nes dabartinė mūsų finansų sistema leidžia skolinti pinigus, kurių neturi. Pavyzdžiui, bankas gali paskolinti daugiau, negu tuo metu turi rezervuose, nes tikimybė, kad visi indėlininkai pinigus atsiims vienu metu, menka. Taip pat, kiekvienas gali pirkti namą ar kitą prekę išsimokėtinai – iš pradžių apmokama tik dalis prekės vertės, o visa kita sumokama per laiką. Savaime suprantama – su palūkanomis. Visa tai ir lemia, kad per ilgesnį laiką tikrasis pinigų kiekis ekonomikoje iš esmės skiriasi nuo to, kiek pinigų realiai išleido centrinis bankas.
Tad kiekybinis lengvinimas didina pinigų bazę, dėl ko realus pinigų kiekis ekonomikoje per ilgą laiką gali padidėti dešimtis kartų. Savaime suprantama, kad didėjant pinigų kiekiui kiekvieno jų vieneto vertė mažėja, t. y. kiekvienas doleris gali nupirkti mažiau, nes dolerių yra daugiau. Šis faktas dažnai paskatina kalbas apie labai aukštą infliaciją ateityje. Tačiau šios kalbos nėra pilnai pagrįstos, nes neaišku, per kiek laiko ekonomika įsisavins visus pinigus, kiek kartų jie pasidaugins ir kiek iki tol bus sukurta papildomų produktų, kurie anuliuos papildomus pinigus.
Ar veikia?
Puikus klausimas: ar kiekybinis lengvinimas veikia, ir jei taip, tuomet, ką jis veikia? Trumpas atsakymas būtų – ne.
J. M. Keynesas savo idėjas aprašė prieš daugybę metų. Tuomet visas pasaulis atrodė labai skirtingai. Nebuvo interneto, nebuvo išvestinių finansinių priemonių, akcijų ir obligacijų rinkos buvo skirtos tik rimtiems dėdėms, o bankinis sektorius pelną gavo iš paskolų ir indėlių.
Šiuo metu bankai gyvena iš finansų rinkų. Indėliai ar paskolos yra tik antrinis pajamų šaltinis. Pagrindinis pelnas gaunamas iš spekuliacijų, tarpininkavimo, akcijų išleidimo ar kompanijų perpirkimo sandorių. Be to, yra internetas. Finansų rinkos prieinamos kiekvienam. Užtenka ištiesti ranką. Šių pokyčių nežinia kodėl niekas neįskaičiavo. Todėl naivi viltis, kad bankai staiga pradės skolinti dideliais kiekiais, neišsipildė. Žinoma, nemažai kas vis dar viliasi, o kiekybinis lengvinimas vykdomas toliau. Tačiau didžioji dalis investuotojų ir ekonomistų jau susigaudė, kad tik maža dalis lengvai gautų pinigų keliauja į kredito rinkas.
Pirmiausia naujus pinigus bankai deda į rezervus. Nauji reikalavimai verčia bankus pasilikti daugiau laisvų pinigų, jei netyčia užkluptų dar vienas finansinis kolapsas.
Kitą dalį pinigų bankai skiria akcijoms, obligacijoms ir kitiems aktyvams išpirkti. Po finansų krizės smarkiai atpigo daugelis turto klasių, todėl daugiau informacijos ir patirties turintys investuotojai (tarp jų ir bankai) išnaudojo šią progą apsipirkti. Na, ir tik palyginti maža kiekybinio lengvinimo pinigų dalis atiteko naujoms paskoloms.
Žinoma, negalima sakyti, kad kiekybinis lengvinimas nė kiek nedidino apyvartos kredito rinkose. Tačiau ir tiesioginis, ir netiesioginis efektas joms buvo toks mažas, kad sąnaudų ir naudos analizė turbūt niekada neleistų imtis tokio projekto.
Konservai, auksas ir sidabras
Bankams pradėjus pirkti akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir kitus aktyvus, šių kaina pradėjo kilti. Ne tik jų. Konspiracinių teorijų šalininkai ir juos išnaudojantys taip pat rado progą pasipelnyti.
Atsirado daugybė investavimo guru, tikinusių, kad dėl didelio naujo pinigų kiekio prasidės hiperinfliacija. Tada sekė labai keistas ir racionaliu protu nelabai suvokiamas argumentas, kad vieninteliai tikri pinigai yra auksas arba sidabras, nes tai buvo tikras pinigas tuomet, kai žemė buvo plokščia, o Olimpe sėdėjo Dzeusas, todėl reikia užsipirkti konservų, aukso ir sidabro. Žinoma, dalis investuotojų susirgo šia karštine ir pradėjo pirkti brangiuosius metalus. Tam tikrą laiką jų kaina kilo, tačiau, kaip visuomet nutinka su burbulais, viskas sprogo. Aukso ir sidabro kaina greit ir smarkiai nukrito. Tai yra klasikinis neracionalaus sprendimo pavyzdys, kurį turėtų gerai išstudijuoti kiekvienas investuotojas.
Nors buvo tvirtinama kitaip, bet bankai, taip pat ir vienas seniausių bei rimčiausių bankų „JPMorgan Chase“, per visą šį laiką savo turimus aukso rezervus sumažino beveik iki nulio.
Įtaka aktyvų kainoms
Kaip jau pasakota, bankai pirko daug akcijų ir obligacijų. Dėl to šių aktyvų kainos kilo. Tai geriausiai atspindi viso pasaulio akcijų kainų indeksai. Įdomu ir tai, kad bankams perkant akcijas kai kurios kompanijos paprasčiausiai neturėjo kur investuoti pinigų. Todėl jie keliavo į rezervus. Rezervuose laikyti pinigų neapsimoka, tad dalis jų buvo išmokėta akcininkams dividendais. Tai lėmė spartų galimo dividendų uždarbio augimą bei didelį dividendinių akcijų populiarumą.
Valstybinių obligacijų kainos taip pat augo, galimas jų uždarbis krito. Tai buvo palanku visiems. Investuotojai galėjo mėgautis kainų augimu, o valstybės – pigesnėmis skolinimosi kainomis. Juo labiau kad per kiekybinį lengvinimą valstybės iš bankų išpirkinėjo obligacijas. Todėl jei bankas obligacijų nusiperka šiandien, o valstybė iš jo išperka po mėnesio, bankas uždirba pelno. Žinoma, tai daugiau ar mažiau burbulas, nes jei bent viena pusė (valstybė arba bankai) nustos pirkti, obligacijų kaina kris ir kažkam teks patirti nuostolių.
Taip pat kilo ir nekilnojamojo turto kaina. Šis sektorius per krizę nukentėjo skaudžiausiai. Kaip tik todėl po krizės jis ir tapo patraukliausiu. Nėra ir nebuvo jokios priežasties, kodėl nekilnojamojo turto rinkoje kainos neturėtų augti per ilgesnį laikotarpį, todėl nemaža dalis kiekybinio lengvinimo pinigų ir nuėjo į šią smarkiai nuvertintą rinką.
Kas toliau?
Anksčiau ar vėliau kiekybinis lengvinimas bus stabdomas. Tuomet visi aukščiau aprašyti efektai išnyks. Bus galima tikėtis laikino obligacijų ir dividendinių akcijų kainų kritimo.
Nors buvo spėliota, kad kiekybinis lengvinimas bus pradėtas stabdyti dar rugsėjį, tačiau JAV centrinio banko (FED) vadovybė nusprendė atidėti šį sprendimą. Šiuo metu daugelis ekonomistų prognozuoja, kad kiekybinis lengvinimas turėtų būti mažinamas žiemą. Tačiau dėl JAV valstybės užsidarymo, sprendimas gali būti vėl nukeltas. Vienaip ar kitaip paskirtoji JAV centrinio banko vadovė Janeta Yellena, kuri šį postą užims nuo 2014 m. sausio 1 d., turėtų toliau įgyvendinti dabartinio vadovo Beno Bernanke politiką. O šis apie kiekybinio lengvinimo mažinimą kalba jau kurį laiką.
Kiekybinis lengvinimas bus nutraukiamas laipsniškai. Norint padaryti kuo mažiau neigiamos įtakos ekonomikai ir atsigavimui, labiausiai tikėtina, kad iš pradžių bus stabdomi JAV trumpalaikių obligacijų pirkimai. Todėl pirmiausia kris būtent šių aktyvų kaina. Kas seks vėliau, sunku pasakyti. Tačiau jau pradėjus mažinti, labiausiai tikėtina, kad laipsniškai visas procesas bus sustabdytas.
Tikisi obligacijų kritimo
Daugelis analitikų ir ekonomistų taip pat tikisi įmonių obligacijų kainų kritimo. Obligacijos mėgstamos, kai rinkose tvyro neapibrėžtumas. Ekonomikai augant ir situacijai gerėjant dažniausiai obligacijos išparduodamos, o akcijos perkamos. Kadangi kiekybinio lengvinimo nutraukimas tiesiogiai susijęs su ekonomikos augimu, paklausa įmonių obligacijoms turėtų smarkiai nukristi.
Sunku pasakyti, ar nutraukimo procesas paveiks įmonių akcijų kainas. Paklausa sumažės dėl kiekybinio lengvinimo mažinimo. Tačiau gerėjanti ekonominė situacija ir augantis investuotojų noras rizikuoti gali kompensuoti nukritusią paklausą. Greičiausiai sulauksime trumpo akcijų kainų kritimo, po kurio rinkos ir toliau kils.
Išskirti galime nebent dividendines akcijas. Kaip minėta, mažėjant pinigų srautams į rezervus, įmonės mažins dividendų srautus. Mažėjant dividendams investuotojai pradės pardavinėti šias akcijas ir ieškoti didesnio potencialaus kilimo. Todėl labai tikėtina, kad labiausiai kris būtent didžiausius dividendus per pastaruosius metus mokėjusių įmonių akcijų kainos.
Kiekybinis lengvinimas bus nutrauktas tik tuomet, kai ekonomika jau bus atsigavusi arba rodys stiprius atsigavimo ženklus. T. y. tuo metu, kai rinkose vyraus optimizmas ir teigiami lūkesčiai. Investuotojai bus pasiruošę vis labiau rizikuoti ir uždirbti vis daugiau pinigų. Viskas bus taip pat, kaip 1998 ar 2006 metais.
Tautvydas Marčiulaitis
žurnalas INVESTUOK
Nuo finansų...
Pasaulinė finansų krizė prasidėjo dėl neteisingo išvestinių finansinių priemonių, kurių kaina išvesta iš vieno ar kelių paprastų finansinių priemonių, pvz., akcijų ar žaliavų, vertinimo ir per didelio finansinio sverto bankinėje sistemoje. Finansinis svertas nurodo santykį tarp turimų ir pasiskolintų pinigų, naudojamų finansinėms operacijoms atlikti. Didžiausi pasaulio bankai smarkiai pervertino savo turimas išvestines finansines priemones.
Tada išvestinių priemonių rinka buvo beveik nereguliuojama ir finansinės institucijos galėjo sau leisti manipuliuoti jos kainomis ar buhalterine verte. Kol buvo daug investuotojų su giliomis kišenėmis ir lengva prieiga prie kredito rinkos, o pirkėjų netrūko, schema veikė puikiai. Tačiau finansų rinkoje ilgai išlaikyti dirbtinai pakeltų kainų neįmanoma.
Kiekvienas burbulas anksčiau ar vėliau sprogsta. Taip nutiko ir 2007 m., kada kai kurios finansinės institucijos susivokė, kad rizika per didelė, ir pradėjo išpardavinėti turimas išvestines priemones. Žinoma, niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta. Kai yra pardavėjas, atsiranda ir pirkėjų. Todėl dalis finansinių institucijų spėjo atsikratyti rizikingų aktyvų, o dalis jų net padidino.
Finansų pasaulis mažas, tad gana greitai visi suvokė, jog jų turimos išvestinės priemonės realiai vertos žymiai mažiau, nei parašyta jų knygose. Tuomet prasidėjo pats smagumas. Išsiparduoti norėjo visi, o pirkti – niekas. Kai pasiūla smarkiai viršija paklausą, kainos pradeda sparčiai kristi. Bankai suskaičiavo, kad jų konkurentų rodytos ataskaitos gali būti smarkiai pervertintos. Tai yra, smarkiai pervertinta eilutė, kurioje nurodomi aktyvai. Įvertinus realiai, ne vienas pasirodė nemokus.
Žinia pasklido greitai ir investuotojai pradėjo pardavinėti tam tikrų bankų, kurie turėjo daugiausiai išvestinių priemonių, akcijas. Kas nutinka, kai turimų aktyvų vertė krinta kartu su akcijos kaina, geriausiai iliustruoja visiems žinomo banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Viešai platinamos akcijos išparduodamos dėl gandų, o geriau informuoti investuotojai išpirkti viso turto nenori, nes tas turtas smarkiai pervertintas. Banko klientai taip pat nesnaudžia ir nutraukia su juo kontaktus. Anksčiau ar vėliau bankui pritrūksta pinigų kasdienėms operacijoms vykdyti ir jis bankrutuoja.
...iki ekonomikos
Kadangi niekas tiksliai nežinojo, kiek kuri institucija turi toksiškų aktyvų, daugelis bankų padarė gana logišką sprendimą ir nustojo skolinti visiems. Tokį sprendimą lėmė ir faktas, kad rizikingų finansinių priemonių turėjo ne tik bankai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ar net su finansais tiesiogiai nesusijusios kompanijos. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje beveik visos kompanijos turi pirminių ar antrinių sąsajų su kitomis kompanijomis, todėl vienos kompanijos bankrotas dažnai paveiks visą ekonomiką. Ypač, jei ta kompanija didelė.
Bankų sprendimas sustabdyti bet kokį skolinimą, stengiantis apsaugoti save, skaudžiai atsiliepė verslui. Projektai, kurių vykdymas rėmėsi neribotais pinigais iš bankų, buvo sustabdyti. Verslas buvo įpratęs reinvestuoti gaunamus pinigus, o prireikus kasdieniams reikalams ar nenumatytiems tikslams tiesiog paimti trumpalaikę paskolą. Deja, prasidėjus neramumams, o ypač po „Lehman Brothers“ bankroto, visi šie įprasti dalykai tapo nebeįmanomi. Pinigai, kurių norint gauti užtekdavo paskambinti ir pasakyti sumą, tiesiog dingo. Bet visi įsipareigojimai liko.
Dalis verslų nesugebėjo vykdyti įsipareigojimų ar tiesiog kasdienės veiklos, todėl buvo priversti bankrutuoti. Tie, kurie veiklą vykdyti dar pajėgė, privalėjo mažinti išlaidas – apkarpyti atlyginimus ar atleisti darbuotojų. Visos šios taupymo priemonės atsiliepė investicijoms ir vartojimui. Sumažėję atlyginimai ir pakilęs nedarbas kirto vartojimui – tai dar labiau pasunkino verslininkų padėtį.
Kaip išsigelbėti?
Pirminis akademikų siūlomas būdas, kurį aprašė vienas žymiausių ekonomistų Johnas Maynardas Keynesas, mažinti palūkanų normas. Logika čia paprasta: šalies centrinis bankas mažina bazinę palūkanų normą, todėl komerciniai bankai iš centrinio gali skolintis pigiau ir lengviau, o komerciniai bankai turėtų lengviau skolinti visiems kitiems. Sistema užverčiama pigiais pinigais. Pinigų bankai gali imti kiek nori. Skolinti pelninga, todėl bankai turi skolinti. Gaila, bet planas nesuveikė. Palūkanas sumažinus iki nulio ar 0,25 %, paskolų rinkos vis dar neatsigavo.
Apyvartumas liko mažas, o bankai niekam skolinti nenorėjo. Teko pradėti ieškoti ne standartinių ekonomikos gaivinimo priemonių.
Tad politikai ir vėl grįžo prie J. M. Keyneso raštų. Kad ir kaip keista, didysis ekonomistas numatė ir atvejį, kai nebėra galimybių mažinti palūkanas. Keyneso teorija sako, kad kai palūkanos arti nulio, bet ekonomika vis dar neatsigauna, reikia didinti valstybės išlaidas. Pavyzdžiui, tiesti kelius, statyti mokyklas ir visokiais kitais būdais mesti kuo daugiau pinigų į ekonomiką. Gavę pinigų verslininkai ir gyventojai turėtų vėl pradėti investuoti ir vartoti, o ekonomika turėtų augti.
Skirtingos valstybės pasirinko skirtingus pinigų mėtymo būdus. Pavyzdžiui, Kinija pradėjo statyti miestus, kuriuose niekas negyvena. Rusija, tiesa, neaišku, ar dėl krizės, ar iš įpratimo, ir toliau statė tiltus į niekur. Japonija nusprendė mažinti savo valiutos kainą ir vykdyti įvairiausius projektus šalies viduje. Didžioji Britanija, žemyninė Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos pagrindiniu ginklu pasirinko kiekybinį lengvinimą. Apie jį šiek tiek išsamiau.
Kiekybinis lengvinimas
Nors būtų įdomu panagrinėti kiekvieną šalį atskirai, tačiau mums aktualiausia Europa ir JAV. Kiekybinis lengvinimas – tai procesas, kai centrinis bankas iš komercinių bankų išperka valstybės obligacijas ir suteikia komerciniams bankams paskolas už labai mažas, artimas nuliui, palūkanas. Taip daroma, nes valstybė tiesiog sukurti ir atiduoti pinigų negali. Yra privaloma ką nors už tuos pinigus pirkti. Valstybės obligacijos, ypač trumpalaikės, pasižymi didele prekybos apyvarta ir saugumu. Todėl jos dažnai prilyginamos gryniesiems pinigams. Kaip tik todėl centrinis bankas turi teisę išleisti naujų pinigų emisiją ir už ją nusipirkti valstybės obligacijų.
Taip elgiantis tikimasi, kad bankams suteikta masė grynųjų pinigų privers juos skolinti, nes neįdarbinti pinigai nuostolingi. Taip pat tikimasi, kad dideli kiekiai nemokamų pinigų bankams leis nebijoti jų prarasti. Todėl net ir rizikingesni ar mažesni verslai kredito linijas gaus lengviau.
Iš esmės, viltys ir tikslas tokie pat, kaip ir mažinant palūkanas. Skirtumas toks, kad palūkanų mažinimas žymiai švelnesnis būdas. Sumažinus palūkanas bankai vis dar gali rinktis: skolintis ar ne. Jie dar gali paskaičiuoti rizikas ir pasverti, ar tikrai verta. Tačiau kai prasideda kiekybinis lengvinimas, pinigai tiesiog paduodami į rankas, neklausiant, ar jų reikia. Kiekvienas bankas gauna nustatytą porciją, o ką su ja daryti – jau banko reikalas. Kiekybinis lengvinimas yra vienas agresyviausių ekonomikos skatinimo instrumentų.
Lengvinimo pasekmės
Be to, kiekybinis lengvinimas turi ilgalaikių pasekmių. Naujos pinigų emisijos, nors ir konvertuojamos į obligacijas, didina pinigų bazę. Pinigų bazė parodo, kiek centrinis bankas išleidęs pinigų. Nuo pinigų bazės priklauso, kiek iš viso pinigų yra ekonomikoje.
Vyrauja tendencija, kad realus pinigų kiekis ekonomikoje tos šalies pinigų bazę viršija daugybę kartų. Taip atsitinka, nes dabartinė mūsų finansų sistema leidžia skolinti pinigus, kurių neturi. Pavyzdžiui, bankas gali paskolinti daugiau, negu tuo metu turi rezervuose, nes tikimybė, kad visi indėlininkai pinigus atsiims vienu metu, menka. Taip pat, kiekvienas gali pirkti namą ar kitą prekę išsimokėtinai – iš pradžių apmokama tik dalis prekės vertės, o visa kita sumokama per laiką. Savaime suprantama – su palūkanomis. Visa tai ir lemia, kad per ilgesnį laiką tikrasis pinigų kiekis ekonomikoje iš esmės skiriasi nuo to, kiek pinigų realiai išleido centrinis bankas.
Tad kiekybinis lengvinimas didina pinigų bazę, dėl ko realus pinigų kiekis ekonomikoje per ilgą laiką gali padidėti dešimtis kartų. Savaime suprantama, kad didėjant pinigų kiekiui kiekvieno jų vieneto vertė mažėja, t. y. kiekvienas doleris gali nupirkti mažiau, nes dolerių yra daugiau. Šis faktas dažnai paskatina kalbas apie labai aukštą infliaciją ateityje. Tačiau šios kalbos nėra pilnai pagrįstos, nes neaišku, per kiek laiko ekonomika įsisavins visus pinigus, kiek kartų jie pasidaugins ir kiek iki tol bus sukurta papildomų produktų, kurie anuliuos papildomus pinigus.
Ar veikia?
Puikus klausimas: ar kiekybinis lengvinimas veikia, ir jei taip, tuomet, ką jis veikia? Trumpas atsakymas būtų – ne.
J. M. Keynesas savo idėjas aprašė prieš daugybę metų. Tuomet visas pasaulis atrodė labai skirtingai. Nebuvo interneto, nebuvo išvestinių finansinių priemonių, akcijų ir obligacijų rinkos buvo skirtos tik rimtiems dėdėms, o bankinis sektorius pelną gavo iš paskolų ir indėlių.
Šiuo metu bankai gyvena iš finansų rinkų. Indėliai ar paskolos yra tik antrinis pajamų šaltinis. Pagrindinis pelnas gaunamas iš spekuliacijų, tarpininkavimo, akcijų išleidimo ar kompanijų perpirkimo sandorių. Be to, yra internetas. Finansų rinkos prieinamos kiekvienam. Užtenka ištiesti ranką. Šių pokyčių nežinia kodėl niekas neįskaičiavo. Todėl naivi viltis, kad bankai staiga pradės skolinti dideliais kiekiais, neišsipildė. Žinoma, nemažai kas vis dar viliasi, o kiekybinis lengvinimas vykdomas toliau. Tačiau didžioji dalis investuotojų ir ekonomistų jau susigaudė, kad tik maža dalis lengvai gautų pinigų keliauja į kredito rinkas.
Pirmiausia naujus pinigus bankai deda į rezervus. Nauji reikalavimai verčia bankus pasilikti daugiau laisvų pinigų, jei netyčia užkluptų dar vienas finansinis kolapsas.
Kitą dalį pinigų bankai skiria akcijoms, obligacijoms ir kitiems aktyvams išpirkti. Po finansų krizės smarkiai atpigo daugelis turto klasių, todėl daugiau informacijos ir patirties turintys investuotojai (tarp jų ir bankai) išnaudojo šią progą apsipirkti. Na, ir tik palyginti maža kiekybinio lengvinimo pinigų dalis atiteko naujoms paskoloms.
Žinoma, negalima sakyti, kad kiekybinis lengvinimas nė kiek nedidino apyvartos kredito rinkose. Tačiau ir tiesioginis, ir netiesioginis efektas joms buvo toks mažas, kad sąnaudų ir naudos analizė turbūt niekada neleistų imtis tokio projekto.
Konservai, auksas ir sidabras
Bankams pradėjus pirkti akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir kitus aktyvus, šių kaina pradėjo kilti. Ne tik jų. Konspiracinių teorijų šalininkai ir juos išnaudojantys taip pat rado progą pasipelnyti.
Atsirado daugybė investavimo guru, tikinusių, kad dėl didelio naujo pinigų kiekio prasidės hiperinfliacija. Tada sekė labai keistas ir racionaliu protu nelabai suvokiamas argumentas, kad vieninteliai tikri pinigai yra auksas arba sidabras, nes tai buvo tikras pinigas tuomet, kai žemė buvo plokščia, o Olimpe sėdėjo Dzeusas, todėl reikia užsipirkti konservų, aukso ir sidabro. Žinoma, dalis investuotojų susirgo šia karštine ir pradėjo pirkti brangiuosius metalus. Tam tikrą laiką jų kaina kilo, tačiau, kaip visuomet nutinka su burbulais, viskas sprogo. Aukso ir sidabro kaina greit ir smarkiai nukrito. Tai yra klasikinis neracionalaus sprendimo pavyzdys, kurį turėtų gerai išstudijuoti kiekvienas investuotojas.
Nors buvo tvirtinama kitaip, bet bankai, taip pat ir vienas seniausių bei rimčiausių bankų „JPMorgan Chase“, per visą šį laiką savo turimus aukso rezervus sumažino beveik iki nulio.
Įtaka aktyvų kainoms
Kaip jau pasakota, bankai pirko daug akcijų ir obligacijų. Dėl to šių aktyvų kainos kilo. Tai geriausiai atspindi viso pasaulio akcijų kainų indeksai. Įdomu ir tai, kad bankams perkant akcijas kai kurios kompanijos paprasčiausiai neturėjo kur investuoti pinigų. Todėl jie keliavo į rezervus. Rezervuose laikyti pinigų neapsimoka, tad dalis jų buvo išmokėta akcininkams dividendais. Tai lėmė spartų galimo dividendų uždarbio augimą bei didelį dividendinių akcijų populiarumą.
Valstybinių obligacijų kainos taip pat augo, galimas jų uždarbis krito. Tai buvo palanku visiems. Investuotojai galėjo mėgautis kainų augimu, o valstybės – pigesnėmis skolinimosi kainomis. Juo labiau kad per kiekybinį lengvinimą valstybės iš bankų išpirkinėjo obligacijas. Todėl jei bankas obligacijų nusiperka šiandien, o valstybė iš jo išperka po mėnesio, bankas uždirba pelno. Žinoma, tai daugiau ar mažiau burbulas, nes jei bent viena pusė (valstybė arba bankai) nustos pirkti, obligacijų kaina kris ir kažkam teks patirti nuostolių.
Taip pat kilo ir nekilnojamojo turto kaina. Šis sektorius per krizę nukentėjo skaudžiausiai. Kaip tik todėl po krizės jis ir tapo patraukliausiu. Nėra ir nebuvo jokios priežasties, kodėl nekilnojamojo turto rinkoje kainos neturėtų augti per ilgesnį laikotarpį, todėl nemaža dalis kiekybinio lengvinimo pinigų ir nuėjo į šią smarkiai nuvertintą rinką.
Kas toliau?
Anksčiau ar vėliau kiekybinis lengvinimas bus stabdomas. Tuomet visi aukščiau aprašyti efektai išnyks. Bus galima tikėtis laikino obligacijų ir dividendinių akcijų kainų kritimo.
Nors buvo spėliota, kad kiekybinis lengvinimas bus pradėtas stabdyti dar rugsėjį, tačiau JAV centrinio banko (FED) vadovybė nusprendė atidėti šį sprendimą. Šiuo metu daugelis ekonomistų prognozuoja, kad kiekybinis lengvinimas turėtų būti mažinamas žiemą. Tačiau dėl JAV valstybės užsidarymo, sprendimas gali būti vėl nukeltas. Vienaip ar kitaip paskirtoji JAV centrinio banko vadovė Janeta Yellena, kuri šį postą užims nuo 2014 m. sausio 1 d., turėtų toliau įgyvendinti dabartinio vadovo Beno Bernanke politiką. O šis apie kiekybinio lengvinimo mažinimą kalba jau kurį laiką.
Kiekybinis lengvinimas bus nutraukiamas laipsniškai. Norint padaryti kuo mažiau neigiamos įtakos ekonomikai ir atsigavimui, labiausiai tikėtina, kad iš pradžių bus stabdomi JAV trumpalaikių obligacijų pirkimai. Todėl pirmiausia kris būtent šių aktyvų kaina. Kas seks vėliau, sunku pasakyti. Tačiau jau pradėjus mažinti, labiausiai tikėtina, kad laipsniškai visas procesas bus sustabdytas.
Tikisi obligacijų kritimo
Daugelis analitikų ir ekonomistų taip pat tikisi įmonių obligacijų kainų kritimo. Obligacijos mėgstamos, kai rinkose tvyro neapibrėžtumas. Ekonomikai augant ir situacijai gerėjant dažniausiai obligacijos išparduodamos, o akcijos perkamos. Kadangi kiekybinio lengvinimo nutraukimas tiesiogiai susijęs su ekonomikos augimu, paklausa įmonių obligacijoms turėtų smarkiai nukristi.
Sunku pasakyti, ar nutraukimo procesas paveiks įmonių akcijų kainas. Paklausa sumažės dėl kiekybinio lengvinimo mažinimo. Tačiau gerėjanti ekonominė situacija ir augantis investuotojų noras rizikuoti gali kompensuoti nukritusią paklausą. Greičiausiai sulauksime trumpo akcijų kainų kritimo, po kurio rinkos ir toliau kils.
Išskirti galime nebent dividendines akcijas. Kaip minėta, mažėjant pinigų srautams į rezervus, įmonės mažins dividendų srautus. Mažėjant dividendams investuotojai pradės pardavinėti šias akcijas ir ieškoti didesnio potencialaus kilimo. Todėl labai tikėtina, kad labiausiai kris būtent didžiausius dividendus per pastaruosius metus mokėjusių įmonių akcijų kainos.
Kiekybinis lengvinimas bus nutrauktas tik tuomet, kai ekonomika jau bus atsigavusi arba rodys stiprius atsigavimo ženklus. T. y. tuo metu, kai rinkose vyraus optimizmas ir teigiami lūkesčiai. Investuotojai bus pasiruošę vis labiau rizikuoti ir uždirbti vis daugiau pinigų. Viskas bus taip pat, kaip 1998 ar 2006 metais.
Tautvydas Marčiulaitis
žurnalas INVESTUOK
