versija spausdinimui
(46)
Ruduo - tai ne tik žemės ūkio derliaus nuėmimo, mokslo metų pradžios, lapų kritimo metas, tačiau ir populiariųjų lydekų metas. Aštriadantė plėšrūnė yra arši ir pagarbos verta priešininkė bei dažnas žvejų, gaudančių plėšrias žuvis, laimikis, kuris gyvena daugelyje Lietuvos vandens telkinių, t.y. tiek upėse, ežeruose bei tvenkiniuose, todėl lydeką galima drąsiai vadinti populiariu žvejų taikiniu. Šįkart savaitgalio straipsnio rubrikoje traders.lt portalo lankytojams pristatome straipsnį apie populiariąją lydeką.
Bendra informacija apie lydeką
Lydeka - plėšri lydekžuvių (Esociformes) būrio žuvis. Patelės būna kiek didesnės už patinus. Ilgis iki 1,5 m. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvai žalsvi. Pilvas šviesus. Šonai dėmėti, neretai ant kūno esančios dėmės sudaro skersines juostas. Ši slepiamoji spalva padeda užsimaskuoti. Lydeka gali būti pilkai žalsva, pilkšvai ruda, pilkai gelsva – tai lemia gyvenamoji aplinka.Galva ilga ir plokščia iš viršaus. Žvynai pailgi. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė arba punktyrinė. Ištįsęs kūnas ir tam tikrose vietose esantys pelekai leidžia lydekai staiga užpulti grobį. Žandai su aštriais įvairaus dydžio dantimis, palinkusiais į ryklės pusę. Dantų taip pat būna ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Viršutinio žandikaulio dantys pakrypę atgal, kad grobis neišslystų. Apatinio žandikaulio dantys didesni ir išaugę statmenai. Iš viso lydeka nasruose ir ryklėje turi apie 700 dantų.
Lydekos paplitusios vidiniuose visos Europos vandenyse, išskyrus Pirėnų pusiasalį, pietinę Italiją, Kroatiją, Hebridų ir Šetlando salas. Giminiškų rūšių yra Šiaurės Amerikoje, Rusijoje, kai kur Azijoje. Lietuvoje paplitusi upėse ir ežeruose ir priklauso labiausiai mūsų šalyje paplitusioms žuvų rūšims. Lydekos labai dažnai sugaunamos 30-60 centimetrų ilgio bei 0,3-2,5 kilogramų svorio, bet užauga kur kas didesnės. Mėgsta stovintį ar lėtai tekantį vandenį ir gilias tankiai apžėlusias vietas, kurios yra puikiausios šių žuvų slėptuvės.
Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos. Dažniausiai minta karpinėmis žuvimis. Didelės lydekos, kitaip negu manoma, dažniausiai gaudo menkavertes žuveles, tik kai kada pasmaguriaudamos vertingų žuvų mailiumi. Didžiąją maisto raciono dalį sudaro karšiai, kuojos, raudės. Neatsisako varlių, smulkių vandens žinduolių.
Lydeka turi puikų regėjimą. Dėl savybės puikiai pulti iš pasalų kartais vadinama „gėlavandeniu rykliu“. Nemėgsta medžioti atvirose vietovėse. Jos nejudėdamos tūno sąžalyne, kol žaibiškai puola pro šalį praplaukiančią žuvelę. Ilgai išbūti vietoje joms padeda nuolat judantys gerklės pelekai, plaukiojamoji pūslė ir neporiniai pelekai. Pati lydeka priešų beveik neturi.Lydekos labai plėšrios – suaugę individai neretai puola jaunesnes savo giminaites. Virškinimo sultys, išsiskiriančios skrandyje, gali ištirpdyti net metalą. Plačiai atvėrusi nasrus lydeka gali praryti net labai stambią žuvį. Ryjant jos stemplė labai išsitempia. Didelį grobį virškina ilgai, kartais net 3-5 dienas.
Lydekos paprastai gyvena pavieniui. Nerštas – kovą-balandį. Išnerštų kiaušinėlių kiekis priklauso nuo patelės dydžio – 10 kilogramų lydeka gali išneršti iki 300 000 ikrų. Apvaisinti ikrai nusėda ant dugno, o po 2-3 savaičių išsirita mailius. Maždaug 10 dienų mailius minta maistingomis medžiagomis, esančiomis trynio maišelyje, vėliau planktonu. Mažiau kaip 2 centimetrų mailius jau gali praryti karpinių žuvų lervą. Auga greitai. Patelės subręsta sulaukusios 3 metų, patinėliai – 3-4 metų.
Lydekų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-337 patvirtintos mėgėjiškos žūklės taisyklės, remiantis kuriomis pagal mėgėjiškos žūklės režimo sąlygas, trylikto punkto (draudžiama gaudyti) 13.3. skyrių - Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. D1-150 (nuo 2009 m. balandžio 12 d.) redakciją, draudžiama gaudyti mažesnes nei 45 centimetrų lydekas (Esox lucius L.).
Pastaba. Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta šiame punkte, taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiami atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo.
Pagal trylikto punkto (Draudžiama gaudyti) 13.4. skyrių - Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. D1-150 (nuo 2009 m. balandžio 12 d.) redakciją, nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.draudžiama gaudyti lydekas (Esox lucius L.).
Lydekų žvejybos ypatumai rudenį
Ruduo nuo seno žvejų lydekautojų lūpuose turi savo mistinę prasmę. Ruduo - didžiųjų laimikių metas, visų metų kantrybės ir laukimo derlius. Pradėjus vėsti orams, margašonės ima aktyviai maitintis kaupdamos atsargas nenuspėjamai žiemai. Šiuo metų laiku lydekos būna pasiskirsčiusios visame vandens telkinyje ir, ko gero, niekas iš anksto nesugebėtų tiksliai nurodyti jų buvimo vietų. Jos ieško sau komfortabilių sąlygų - tinkamos vandens temperatūros, pakankamo deguonies kiekio ir, žinoma, patogių medžioklės plotų.
Rudenį lydekų medžiagų apykaitos procesai sulėtėja, joms jau pakanka nedidelio vandenyje ištirpusio deguonies kiekio - 3-4 mg/l. Komfortabili vandens temperatūra - veiksnys, skirtingai veikiantis stambius ir smulkius individus. Didelėms lydekoms ši temperatūra gali būti gerokai žemesnė nei mažosioms jų giminaitėms. Geriausiai didžiosios jaučiasi kai vandens temperatūra 8 - 10 laipsnių. Tokio šiltumo vandenyje didžiosioms lydekoms nebūtina taip dažnai maitintis kaip mažosioms, ir tokioje temperatūroje jos turi palankiausias sąlygas „augintis lašinius“ žiemai. Su smulkiomis lydekomis yra kiek kitaip. Jos ieško vandens telkinyje šiltesnio vandens plotų, tam išeikvoja nemažai energijos, todėl ir medžioti turi žymiai intensyviau, kad atstatytų prarastą energiją ir kad sukauptų atsargų. Todėl dažniausias laimikis rudenį tampa „aktyviosios“ 0,8 - 2 kilogramų margašonės.
Labai didelę įtaką tiek rudenį, tiek kitais metų laikais turi medžioklės plotai. Lydeka negali visą laiką tūnoti gilioje ir saugioje vietoje. Joms būtina turėti patogų medžioklės plotą, kuriame visuomet galima susigauti maisto. Be to, labai svarbu, kad sumedžioto grobio energetinė vertė būtų didesnė už energijos kiekį, sunaudotą plaukiant iki medžioklės vietos, todėl rudenį lydekų žūklei yra naudojami stambesni masalai. Čia taip pat yra tam tikrų skirtumų tarp didelių ir mažų lydekų. Stambiosios plaukioja greičiau nei smulkiosios ir tam pačiam atstumui įveikti sunaudoja mažiau energijos, todėl jų poilsio vietos gali būti gerokai nutolusios nuo medžioklės vietų.
Nors lydekos ir laikomos sėsliomis žuvimis, tačiau tai nereiškia, kad jos visą laiką tupi toje pačioje vietoje. Rudenį paskui migruojančias, pastovios vandens temperatūros beieškančias žuvis, traukia ir jų medžiotojai. Dažniausiai lydekos ne plaukia paskui žuvų būrį, o užsiima medžioklės vietą netoli jų migracijos trasų. Nors rudenėjant jos ir traukia gilyn, tačiau šiltesnėmis dienomis jos vis dar užsilaiko prie krantų. Ypač po pirmųjų šalnų, kada vandenin ima traukti varlės. Tokiu laiku reikia ypač atsargiai vaikščioti pakrantėmis ir pasistengti „apžvejoti“ visus pakraščius.
Kad orai ir šalti, pasitaiko dienų, kai margašonės išlenda iš savo patogių slėptuvių į seklumas pasidairyti. Ypač tai pastebima šiltomis saulėtomis dienomis, kai pakrantėse dar galima aptikti besišildančio „paskutinėje“ saulėje mailiaus būrelius. O aktyviausios lydekos būna dvi - tris dienas prieš didįjį žiemos atšalimą, jausdamos, kad tai paskutinė jų galimybė sočiai užkąsti iki pat pavasario.
Lydekų žūklės būdai
Yra išskiriami trys pagrindiniai plėšriųjų lydekų žvejybos būdai: spiningavimas, velkiavimas bei žvejyba gyva žuvele. Trumpai aptarsime kiekvieną iš šių būdų, kurių kiekvienas turi savo privalumų bei trūkumų.
Spiningavimas - tai pats aktyviausias žūklės būdas, nes su spiningu tenka nuolat daryti užmetus na o su rite daryti pravedimus. Žvejojant šiuo žūklės būdu yra naudojami dirbtiniai masalai. Populiariausi dirbtiniai masalai, su kuriais gaudomos lydekos - tai taip vadinamos „gumos“ (tvisteriai ir riperiai), „metalas“ (blizgės - vartyklės bei sukriukės) ir vobleriai. Žinoma, kad savo masalų dėžutėse reikėtų turėti kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių masalų.
Lydekų žvejybos „gumomis“ privalumas yra tame, kad šie masalai, palyginus su „metalais“ ir vobleriais, yra patys pigiausi. Kadangi lydekos mėgsta tūnoti pasislėpusios tarp žolių ir įvairiausių kliūčių, tad norint pratraukti masalą kuo arčiau potencialios lydekų buvimo vietos, nemažai masalų tenka nutraukti. Efektyviausias žvejybos būdas „gumomis“ (žuveles imituojančiais masalais) - tai taip vadinamas džigavimas, arba traukimas netolygiu tempu, darant pauzes pristabdymus ir tokiu būdu imituojant sužeistą, sergančią ar orentaciją praradusią žuvį, kurią lydekai yra lengva pagauti. „Gumų“ privalumas yra ir tame, kad jų yra įvairių formų, dydžių ir daug įvairių spalvų, tad priklausomai nuo žūklės sąlygų, tikrai yra iš ko pasirinkti.
„Metalai“ - tai patys seniausi spiningo masalai naudojami lydekų žūklėje, taip vadinama klasika. Tiek sukriukių, tiek vartyklių yra įvairių formų, svorių bei dydžių ir atspalvių. Užėję į bet kokią žvejybos parduotuvę, jūs garantuotai pamatysite ant sienų prikabintų daug blizgančių metalų galiukų ir gabalų. Šie masalai, priklausomai nuo svorio pritaikius tinkamus įrankius, labai puikiai ir toli užsimeta ir būtent labai dažnai, kai „nedirba“ joks kitas masalas - išgelbėja klasika.
Vobleriai pastaruoju metu vis labiau populiarėja tarp žvejų gaudančių lydekas. Tai lyginant su kitais masalais, yra pats brangiausias masalas. Šiuo metu yra prikurta labai daug rūšių voblerių, todėl juos galima pritaikyti bet kokioms žūklės sąlygoms. Nors šį masalą galima traukti ir tolygiai, tačiau patartina naudoti pristabdymo ir kitus metodus. Skirtingų rūšių vobleriams, reikalingas atitinkamas traukimo būdas.
Naudojant velkiavimo būdą yra gaudomos didžiosios lydekos, nors aišku pasitaiko ir mažesnių. Galima teikti, jog tai pats pasyviausias bei tuo pačiu brangiausias lydekų žūklės būdas. Norint rimtai užsiimti velkiavimu, būtina turėti gerą valtį, gerą bei patikimą variklį, echolotą bei tvirtus žvejybos įrankius, nes gi gaudome dideles lydekas, kurios arčiai priešinasi. Jei mėgstate komfortą ir nenorite nuolat mosuoti spiningu, šis lydekų žūklės būdas kaip tik jums. Velkiavimui dažniausiai naudojami stambūs, dideli bei giliai neriantys vobleriai, kurie nustačius su echolotu vandens telkinio gylį ir potencialias lydekų buvimo vietas, yra užmetami ir naudojant variklį, arba irklus, plaukiojant traukiami paskui valtį. Jums belieka žiūrėti į meškerės galiuką ir laukti galingo smūgio.
Lydekų žvejyba gyva žuvele - tai pats paprasčiausias, tačiau tikrai neprasčiausias žūklės būdas. Šiuo atveju tereikia pasigauti mažesnę žuvelę ir užmovus ją ant didesnio kablio bei naudojant didesnę plūdę, kad mažesnė žuvelė jos nepaskandintų, gaudyti potencialiose lydekų buvimo vietose. Pagal aktyvumą, lydekų žvejybą gyva žuvele yra tarp spiningavimo ir velkiavimo. Populiariausios žuvelės naudojamos lydekų žūklei - tai gružliai, karosai, kuojos.
Taigi ponios ir ponai, imam žvejybos įrankius į rankas ir pirmyn į rudeninę populiariųjų lydekų žūklę - nei žvyno jums, nei uodegos.
Vienam gale kablys laidos apie spiningavimą
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.
Bendra informacija apie lydeką
Lydeka - plėšri lydekžuvių (Esociformes) būrio žuvis. Patelės būna kiek didesnės už patinus. Ilgis iki 1,5 m. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvai žalsvi. Pilvas šviesus. Šonai dėmėti, neretai ant kūno esančios dėmės sudaro skersines juostas. Ši slepiamoji spalva padeda užsimaskuoti. Lydeka gali būti pilkai žalsva, pilkšvai ruda, pilkai gelsva – tai lemia gyvenamoji aplinka.Galva ilga ir plokščia iš viršaus. Žvynai pailgi. Šoninė linija beveik tiesi, ištisinė arba punktyrinė. Ištįsęs kūnas ir tam tikrose vietose esantys pelekai leidžia lydekai staiga užpulti grobį. Žandai su aštriais įvairaus dydžio dantimis, palinkusiais į ryklės pusę. Dantų taip pat būna ant gomurio, liežuvio, žiauninių lankų. Viršutinio žandikaulio dantys pakrypę atgal, kad grobis neišslystų. Apatinio žandikaulio dantys didesni ir išaugę statmenai. Iš viso lydeka nasruose ir ryklėje turi apie 700 dantų.
Plėšrūnės lydekos beveik visuomet alkanos. Dažniausiai minta karpinėmis žuvimis. Didelės lydekos, kitaip negu manoma, dažniausiai gaudo menkavertes žuveles, tik kai kada pasmaguriaudamos vertingų žuvų mailiumi. Didžiąją maisto raciono dalį sudaro karšiai, kuojos, raudės. Neatsisako varlių, smulkių vandens žinduolių.
Lydeka turi puikų regėjimą. Dėl savybės puikiai pulti iš pasalų kartais vadinama „gėlavandeniu rykliu“. Nemėgsta medžioti atvirose vietovėse. Jos nejudėdamos tūno sąžalyne, kol žaibiškai puola pro šalį praplaukiančią žuvelę. Ilgai išbūti vietoje joms padeda nuolat judantys gerklės pelekai, plaukiojamoji pūslė ir neporiniai pelekai. Pati lydeka priešų beveik neturi.Lydekos labai plėšrios – suaugę individai neretai puola jaunesnes savo giminaites. Virškinimo sultys, išsiskiriančios skrandyje, gali ištirpdyti net metalą. Plačiai atvėrusi nasrus lydeka gali praryti net labai stambią žuvį. Ryjant jos stemplė labai išsitempia. Didelį grobį virškina ilgai, kartais net 3-5 dienas.
Lydekos paprastai gyvena pavieniui. Nerštas – kovą-balandį. Išnerštų kiaušinėlių kiekis priklauso nuo patelės dydžio – 10 kilogramų lydeka gali išneršti iki 300 000 ikrų. Apvaisinti ikrai nusėda ant dugno, o po 2-3 savaičių išsirita mailius. Maždaug 10 dienų mailius minta maistingomis medžiagomis, esančiomis trynio maišelyje, vėliau planktonu. Mažiau kaip 2 centimetrų mailius jau gali praryti karpinių žuvų lervą. Auga greitai. Patelės subręsta sulaukusios 3 metų, patinėliai – 3-4 metų.
Lydekų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Pastaba. Pagautos žuvys ir vėžiai, mažesni negu nustatyta šiame punkte, taip pat žuvys, kurias draudžiama gaudyti, turi būti tuoj pat paleidžiami atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo.
Pagal trylikto punkto (Draudžiama gaudyti) 13.4. skyrių - Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. D1-150 (nuo 2009 m. balandžio 12 d.) redakciją, nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d.draudžiama gaudyti lydekas (Esox lucius L.).
Lydekų žvejybos ypatumai rudenį
Ruduo nuo seno žvejų lydekautojų lūpuose turi savo mistinę prasmę. Ruduo - didžiųjų laimikių metas, visų metų kantrybės ir laukimo derlius. Pradėjus vėsti orams, margašonės ima aktyviai maitintis kaupdamos atsargas nenuspėjamai žiemai. Šiuo metų laiku lydekos būna pasiskirsčiusios visame vandens telkinyje ir, ko gero, niekas iš anksto nesugebėtų tiksliai nurodyti jų buvimo vietų. Jos ieško sau komfortabilių sąlygų - tinkamos vandens temperatūros, pakankamo deguonies kiekio ir, žinoma, patogių medžioklės plotų.
Labai didelę įtaką tiek rudenį, tiek kitais metų laikais turi medžioklės plotai. Lydeka negali visą laiką tūnoti gilioje ir saugioje vietoje. Joms būtina turėti patogų medžioklės plotą, kuriame visuomet galima susigauti maisto. Be to, labai svarbu, kad sumedžioto grobio energetinė vertė būtų didesnė už energijos kiekį, sunaudotą plaukiant iki medžioklės vietos, todėl rudenį lydekų žūklei yra naudojami stambesni masalai. Čia taip pat yra tam tikrų skirtumų tarp didelių ir mažų lydekų. Stambiosios plaukioja greičiau nei smulkiosios ir tam pačiam atstumui įveikti sunaudoja mažiau energijos, todėl jų poilsio vietos gali būti gerokai nutolusios nuo medžioklės vietų.
Nors lydekos ir laikomos sėsliomis žuvimis, tačiau tai nereiškia, kad jos visą laiką tupi toje pačioje vietoje. Rudenį paskui migruojančias, pastovios vandens temperatūros beieškančias žuvis, traukia ir jų medžiotojai. Dažniausiai lydekos ne plaukia paskui žuvų būrį, o užsiima medžioklės vietą netoli jų migracijos trasų. Nors rudenėjant jos ir traukia gilyn, tačiau šiltesnėmis dienomis jos vis dar užsilaiko prie krantų. Ypač po pirmųjų šalnų, kada vandenin ima traukti varlės. Tokiu laiku reikia ypač atsargiai vaikščioti pakrantėmis ir pasistengti „apžvejoti“ visus pakraščius.
Kad orai ir šalti, pasitaiko dienų, kai margašonės išlenda iš savo patogių slėptuvių į seklumas pasidairyti. Ypač tai pastebima šiltomis saulėtomis dienomis, kai pakrantėse dar galima aptikti besišildančio „paskutinėje“ saulėje mailiaus būrelius. O aktyviausios lydekos būna dvi - tris dienas prieš didįjį žiemos atšalimą, jausdamos, kad tai paskutinė jų galimybė sočiai užkąsti iki pat pavasario.
Lydekų žūklės būdai
Yra išskiriami trys pagrindiniai plėšriųjų lydekų žvejybos būdai: spiningavimas, velkiavimas bei žvejyba gyva žuvele. Trumpai aptarsime kiekvieną iš šių būdų, kurių kiekvienas turi savo privalumų bei trūkumų.
Spiningavimas - tai pats aktyviausias žūklės būdas, nes su spiningu tenka nuolat daryti užmetus na o su rite daryti pravedimus. Žvejojant šiuo žūklės būdu yra naudojami dirbtiniai masalai. Populiariausi dirbtiniai masalai, su kuriais gaudomos lydekos - tai taip vadinamos „gumos“ (tvisteriai ir riperiai), „metalas“ (blizgės - vartyklės bei sukriukės) ir vobleriai. Žinoma, kad savo masalų dėžutėse reikėtų turėti kiek įmanoma daugiau ir įvairesnių masalų.
Lydekų žvejybos „gumomis“ privalumas yra tame, kad šie masalai, palyginus su „metalais“ ir vobleriais, yra patys pigiausi. Kadangi lydekos mėgsta tūnoti pasislėpusios tarp žolių ir įvairiausių kliūčių, tad norint pratraukti masalą kuo arčiau potencialios lydekų buvimo vietos, nemažai masalų tenka nutraukti. Efektyviausias žvejybos būdas „gumomis“ (žuveles imituojančiais masalais) - tai taip vadinamas džigavimas, arba traukimas netolygiu tempu, darant pauzes pristabdymus ir tokiu būdu imituojant sužeistą, sergančią ar orentaciją praradusią žuvį, kurią lydekai yra lengva pagauti. „Gumų“ privalumas yra ir tame, kad jų yra įvairių formų, dydžių ir daug įvairių spalvų, tad priklausomai nuo žūklės sąlygų, tikrai yra iš ko pasirinkti.
Vobleriai pastaruoju metu vis labiau populiarėja tarp žvejų gaudančių lydekas. Tai lyginant su kitais masalais, yra pats brangiausias masalas. Šiuo metu yra prikurta labai daug rūšių voblerių, todėl juos galima pritaikyti bet kokioms žūklės sąlygoms. Nors šį masalą galima traukti ir tolygiai, tačiau patartina naudoti pristabdymo ir kitus metodus. Skirtingų rūšių vobleriams, reikalingas atitinkamas traukimo būdas.
Naudojant velkiavimo būdą yra gaudomos didžiosios lydekos, nors aišku pasitaiko ir mažesnių. Galima teikti, jog tai pats pasyviausias bei tuo pačiu brangiausias lydekų žūklės būdas. Norint rimtai užsiimti velkiavimu, būtina turėti gerą valtį, gerą bei patikimą variklį, echolotą bei tvirtus žvejybos įrankius, nes gi gaudome dideles lydekas, kurios arčiai priešinasi. Jei mėgstate komfortą ir nenorite nuolat mosuoti spiningu, šis lydekų žūklės būdas kaip tik jums. Velkiavimui dažniausiai naudojami stambūs, dideli bei giliai neriantys vobleriai, kurie nustačius su echolotu vandens telkinio gylį ir potencialias lydekų buvimo vietas, yra užmetami ir naudojant variklį, arba irklus, plaukiojant traukiami paskui valtį. Jums belieka žiūrėti į meškerės galiuką ir laukti galingo smūgio.
Lydekų žvejyba gyva žuvele - tai pats paprasčiausias, tačiau tikrai neprasčiausias žūklės būdas. Šiuo atveju tereikia pasigauti mažesnę žuvelę ir užmovus ją ant didesnio kablio bei naudojant didesnę plūdę, kad mažesnė žuvelė jos nepaskandintų, gaudyti potencialiose lydekų buvimo vietose. Pagal aktyvumą, lydekų žvejybą gyva žuvele yra tarp spiningavimo ir velkiavimo. Populiariausios žuvelės naudojamos lydekų žūklei - tai gružliai, karosai, kuojos.
Taigi ponios ir ponai, imam žvejybos įrankius į rankas ir pirmyn į rudeninę populiariųjų lydekų žūklę - nei žvyno jums, nei uodegos.
Vienam gale kablys laidos apie spiningavimą
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.
