versija spausdinimui
(0)
Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų itin išpopuliarėjo lašišų ir šlakių žūklė, be to, vis daugiau žvejų iš užsienio šalių atvyksta į mūsų šalį, kad pagautų karališką lašišą. Ši lašišų ir šlakių žūklė dažniausiai skirstoma į dvi dalis, t.y. prieš nerštą rudenį ir po neršto žiemą - pavasarį, būtent šįkart laisvalaikio rubrikoje apžvelgsime pastarąją.
Bendra informacija apie lašišą - šlakį
Lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Ji yra paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Vilnelėje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Lašišos yra dirbtinai veisiamos.
Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4 - 5 metų, būdamos 40 - 45 centimentrų. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose ant žvyruoto dugno, kai vandens temperatūra nukrenta iki 6 - 8 °C. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Visas procesas nuo lizdo kasimo pradžios iki ikrelių apvaisinimo gali trukti nuo 1 valandos iki 2 parų. Vislumas – iki 40 tūkstančių ikrelių. Neršdamos lašišos nesimaitina, na o po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2 - 3 iki 4 kartų.
Su lašišų nerštu susiję daugelis morfologinių, fiziologinių ir anatominių pokyčių, vykstančių jų kūne. Labiausiai kinta žuvų kaukolės išvaizda, forma ir kūno spalva. Kol lašišos gyvena jūroje ir intensyviai maitinasi, jų žandikaulis yra platus ir trumpas, dantys ilgi ir siauri, gerai įaugę į žandikaulį. Migracijos metu dantys iškrenta, jų vietoje formuojasi nauji „nerštiniai“ dantys, kurie padidėja ir užlinksta atgal, lašišoms įplaukus į gėlus vandenis.
Labiausiai redukuojasi lašišų patinų apatinis žandikaulis – išsivysto kablys, užlenktas į viršų. Po neršto kaukolės forma po truputį grįžta į pradinę padėtį. Nerštiniai dantys degeneruoja, ir vėl išauga mažesni dantys, o žandikaulių ilgis sumažėja. Tačiau ypač stambių patinų apatinis žandikaulis ne visada iki galo redukuojasi, dėl to dalis stambių individų žūva. Eksterjero pokyčiai susiję su patinų konkurencija tarpusavyje.
Prieš nerštą lašišų patinų oda pastorėja; tai šiek tiek apsaugo jų kūną nuo kitų patinų smūgių bei sužalojimų. Artėjant nerštui, keičiasi lašišų kūno spalva – nuo sidabrinio atspalvio (būdingo jūroje) iki tamsiai rudo. Lašišų kūnas yra išmargintas: patelių – rusvais taškeliais, patinų – ryškesniais rausvais taškeliais. Antrinių lytinių požymių pasireiškimas yra susijęs su konkurencija nerštavietėse.
Lašišų ikrai lizduose išbūna 4,0 - 4,5 mėnesių. Išsiritusios lervos yra 17 - 20 mm ilgio, su dideliu kiaušinio formos trynio maišeliu. 30 - 37 mm ilgio lervos – tai jau mailius. Jis skersai kūno šonų turi 7 - 13 stambių pailgų tamsių dėmių, o ant žiaunadangčių – 2 ar 3 dėmes. Tarp tamsių dėmių yra mažų rausvų taškelių. Tokios stadijos lašišaitės vadinamos margiukėmis. Lašišaitėms užaugus iki 10-15 cm, dėmės išnyksta, tada jos vadinamos rituoliais (smoltais, sidabrinukėmis). Upėse jos gyvena dažniausiai 1 - 3 metus, paskui migruoja į jūrą. Dėl to 20 - 40 cm ilgio lašišų, išskyrus nykštukinius patinus, upėse nėra. Jūroje jos maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Lašišos gali išgyventi iki 8-9 metų amžiaus, užauga iki 1,5 metrų ir net 40 kilogramų svorio.
Suaugusios lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2 - 3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Šlakis arba jūrinis upėtakis (lot. Salmo trutta trutta, angl. Sea Trout) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai, upėtakio porūšis.
Šlakis labai panašus į lašišą, nuo kurios skiriasi kiek aukštesniu uodegos stiebeliu, arčiau snukio galo esančiomis akimis. Kūno šonuose, virš ir žemiau šoninės linijos yra apvalios ar pusmėnulio formos tamsių dėmių. Lytiškai subrendusio patino kūno šonuose yra dar rausvų dėmelių. Žvynai smulkūs. Pelekai pilki. Paplitęs Baltijos jūroje. Nerštui migruoja į Nemuno baseino šaltavandenes upes. Jaunikliai iš upių migruoja į jūrą. Minta bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis.
Kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas, kol kas lašišų ir šlakių ištekliai šalies upėse gausėja. Kaip rodo pernai atlikti tyrimai, lašišų ir šlakių jauniklių, palyginti su 2018 metais, Neries upės baseine padaugėjo du kartus, Vilnelėje – net šešis kartus. Prognozuojama, kad iki 2030 metų šių žuvų išteklių būklė dar turėtų išlikti stabili, bet gali pasitaikyti metų, kai dėl neįprastai aukštos vandens temperatūros, hidrologinės sausros, ligų ar kitų klimato kaitos veiksnių lašišinių žuvų jauniklių mūsų upėse gali drastiškai sumažėti.
Lašišų - šlakių žvejybos sąlygos Lietuvoje
Remiantis Lietuvos respublikos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečios skyriaus (Mėgėjų žvejybos režimas) vienuoliktu punkto (draudžiama gaudyti) trečia dalimi, draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių žuvis (žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo): lašišas (Salmo salar) 65 centimetrų bei šlakius (Salmo trutta trutta) 65 centimetrų, o pagavus mažesnes nei nurodyta žuvis, būtina jas kuo greičiau paleisti atgal.
Atkreipiame dėmesį, kad šį sezoną lašišų ir šlakių mėgėjų žvejyba dėl šių žuvų neršto buvo uždrausta nuo spalio 16 dienos iki gruodžio 25 dienos, tad jau Kalėdų laikotarpiu galima buvo pradėti žvejoti lašišas ir šlakius. Ankstesniais metais draudimas žvejoti galiodavo iki pat Naujųjų metų, t.y. iki sausio pirmos dienos. Tad prieš eidami žvejoti visada pasidomėkite, ar nepasikeitė draudimo žvejoti lašišas - šlakius laikotarpis.
Be to, jeigu po draudimo galiojimo pabaigos norėsite pasiimti pagautą lašišą ir šlakį su savimi, žuvis ne tik turi būti tinkamo dydžio, tačiau tokiu atveju jūs privalote prieš tai įsigyti licenciją (žvejo mėgėjo kortelė) šių žuvų žūklei. Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad jeigu ligi šiol lašišas ir šlakius, įsigijus žvejybos kortelę jų žvejybai, buvo leidžiama gaudyti visus metus, išskyrus jų neršto laiką, tai pagal naująją tvarką leidžiama žvejoti po neršto grįžtančias į jūrą lašišas nuo gruodžio 25 dienos iki balandžio 30 dienos, o plaukiančias neršti – nuo rugsėjo 1 dienos iki spalio 15 dienos. Nuo gegužės 1 dienos iki rugpjūčio 31 dienos nebus galimybės įsigyti leidimų lašišų žvejybai.
Įsigaliojus naujajai tvarkai, Nemune draudžiama žvejoti neršti traukiančias lašišas ir šlakius, o leidžiama žvejoti tik į jūrą grįžtančias lašišas nuo gruodžio 25 dienos iki balandžio 30 dienos. Nuo gegužės 1 dienos iki gruodžio 25 dienos lašišų ir šlakių žvejyba Nemune draudžiama. Nedraudžiamu laikotarpiu šias žuvis bus leidžiama žvejoti dviem valandomis ilgiau. Žvejybą bus galima pradėti likus valandai iki saulės patekėjimo, o užbaigti – valandą po saulės laidos (prieš tai buvo leidžiama žvejoti nuo saulės patekėjimo iki laidos). Vilnioje nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos ir Žeimenoje nuo žiočių iki Lakajos žiočių privaloma paleisti visus sugautas lašišas ir šlakius.
Lašišų - šlakių žvejybos ypatumai žiemą - pavasarį
Ši žiema, kurios realiai nėra, nes nėra rimtų šalčių, ledonešių bei ledo, itin palanki norintiems pagaudyti lašišų iš šlakių. Tiesa, iškart po draudimo galiojimo pabaigos tiek lašišos, tiek šlakiai dar nėra itin aktyvūs ir atsigavę, tad bent jau iš pradžių tokio tipo žūklė nėra pati sportiškiausia, nes žuvys užkibusios tiesiog itin stipriai nesipriešina.
Kalbant apie žiemą - pavasarį upėse pagaunamų šlakių ir lašišų santykį, be jokios abejonės kur kas daugiau pagaunama pirmųjų, o pats santykis penkiems - septyniems pagautiems šlakiams tenka viena pagauta lašiša, tad rudenį be jokios abejonės yra kur kas didesnė tikimybė, kad jums užkibs būtent lašiša.
Kaip minėta, žiemą tiek šlakis, tiek lašiša, skirtingai nei rudenį, ne itin aktyviai reaguoja į masalus, todėl reikia įdėti daugiau pastangų norint šias žuvis suvilioti, t.y. tiek parinkti tinkamą masalą, tiek jo pravedimo tipą, be to, reikia pakaitalioti masalo spalvas, kitaip tariant suerzinti šlakį ar lašišą. Kadangi ši karališka žuvis po neršto ir po to buvusio ikrų saugojimo yra nusilpusi, nes nesimaitino, tai be jokios abejonės siekdama taupyti jėgas ji renkasi ramesnes upės vietas su pagilėjimais, t.y. iš esmės tiesi, gyli upės vaga, kur srovė sulėtėja virš arba žemiau mažesnių intakų, tad rėvose jų ieškoti neverta, nebent ten dėl didesnių akmenų yra susidariusios ramesnio vandens vietos. Dažnai šlakiai glaudžiasi ramesnėse gilesnėse vietose prie upės kraštų, tad reikia stengtis tiesiog ant šių žuvų neužlipti ir jų neišgąsdinti. Patartina lašišas ir šlakius žiemą - pavasarį gaudyti dienos metu, nes būtent tuomet yra didžiausia tikimybė, jog pataikysite į šių žuvų aktyvumo piką, kuris tikrai šiuo laikotarpiu netrunka itin ilgai.
Kalbant apie įrankius, tai žinoma, reikėtų patikimesnių, t.y. tiek gero spiningo, su užmetimu iki 15/21 gramo, tiek vidutinio dydžio patikimos ritės, na o valų atveju vieni renkasi pintą, tačiau tokiu atveju naudoja metro arba ilgesnį fluorokarboninį pavadėlį, arba tiesiog žvejoja su fluorokarboniniu - nematomu valu. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trūkumų, tad kiekvienas meškeriotojas įvertinęs juos pats renkasi, kas jam priimtiniausia. Dar prieš dešimt ir daugiau metų absoliuti dauguma žvejojančių lašišas - šlakius tam rinkdavosi metalą, t.y. vartykles, rečiau sukriukes, t.y. iš dešimties žvejų 8 - 9 bandydavo minimas žuvis suvilioti vartyklėmis - sukriukėmis, ir tik vos vienas, du žvejodavo vobleriais. Tačiau pastaruosius kelis metus mada yra kardinaliai pasikeitusi, t.y. dabar absoliuti dauguma lašišas iš šlakius gaudo tam naudodami voblerius.
Žvejai Lietuvoje žvejoja japoniškais, lenkiškais, lietuviškais arba savadarbiais vobleriais. Žinoma, savo dėžutėje reikia turėti tiek natūralių atspalvių masalų, tiek ryškių ir agresyvių, na o juos naudoti priklausomai nuo upės vandens skaidrumo ir pačios dienos, t.y. ar saulėta, ar apsiniaukę.
Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į elgesį su užkibusia žuvimi. Jeigu jos neketinate imti, reiktų ją prisitraukus esant galimybėms pasistengti nekelti jos iš vandens ir kuo mažiau liesti, o norint ją su ranka paimti prieš tai būtina rankas sušlapinti vandenyje, kad tokiu būdu sumažintumėte šoką žuviai ir kuo mažiau ją pažeistumėte. Atkabinus šlakį ar lašišą nuo kabliuko, reikia ją prieš paleidžiant dar palaikyti vandenyje, kol žuvis atsigaus ir pati panorės nuplaukti.
Nei žvyno jums, nei uodegos.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.
Bendra informacija apie lašišą - šlakį
Lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Ji yra paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Vilnelėje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Lašišos yra dirbtinai veisiamos.
Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4 - 5 metų, būdamos 40 - 45 centimentrų. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose ant žvyruoto dugno, kai vandens temperatūra nukrenta iki 6 - 8 °C. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Visas procesas nuo lizdo kasimo pradžios iki ikrelių apvaisinimo gali trukti nuo 1 valandos iki 2 parų. Vislumas – iki 40 tūkstančių ikrelių. Neršdamos lašišos nesimaitina, na o po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2 - 3 iki 4 kartų.
Su lašišų nerštu susiję daugelis morfologinių, fiziologinių ir anatominių pokyčių, vykstančių jų kūne. Labiausiai kinta žuvų kaukolės išvaizda, forma ir kūno spalva. Kol lašišos gyvena jūroje ir intensyviai maitinasi, jų žandikaulis yra platus ir trumpas, dantys ilgi ir siauri, gerai įaugę į žandikaulį. Migracijos metu dantys iškrenta, jų vietoje formuojasi nauji „nerštiniai“ dantys, kurie padidėja ir užlinksta atgal, lašišoms įplaukus į gėlus vandenis.
Labiausiai redukuojasi lašišų patinų apatinis žandikaulis – išsivysto kablys, užlenktas į viršų. Po neršto kaukolės forma po truputį grįžta į pradinę padėtį. Nerštiniai dantys degeneruoja, ir vėl išauga mažesni dantys, o žandikaulių ilgis sumažėja. Tačiau ypač stambių patinų apatinis žandikaulis ne visada iki galo redukuojasi, dėl to dalis stambių individų žūva. Eksterjero pokyčiai susiję su patinų konkurencija tarpusavyje.
Prieš nerštą lašišų patinų oda pastorėja; tai šiek tiek apsaugo jų kūną nuo kitų patinų smūgių bei sužalojimų. Artėjant nerštui, keičiasi lašišų kūno spalva – nuo sidabrinio atspalvio (būdingo jūroje) iki tamsiai rudo. Lašišų kūnas yra išmargintas: patelių – rusvais taškeliais, patinų – ryškesniais rausvais taškeliais. Antrinių lytinių požymių pasireiškimas yra susijęs su konkurencija nerštavietėse.
Lašišų ikrai lizduose išbūna 4,0 - 4,5 mėnesių. Išsiritusios lervos yra 17 - 20 mm ilgio, su dideliu kiaušinio formos trynio maišeliu. 30 - 37 mm ilgio lervos – tai jau mailius. Jis skersai kūno šonų turi 7 - 13 stambių pailgų tamsių dėmių, o ant žiaunadangčių – 2 ar 3 dėmes. Tarp tamsių dėmių yra mažų rausvų taškelių. Tokios stadijos lašišaitės vadinamos margiukėmis. Lašišaitėms užaugus iki 10-15 cm, dėmės išnyksta, tada jos vadinamos rituoliais (smoltais, sidabrinukėmis). Upėse jos gyvena dažniausiai 1 - 3 metus, paskui migruoja į jūrą. Dėl to 20 - 40 cm ilgio lašišų, išskyrus nykštukinius patinus, upėse nėra. Jūroje jos maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Lašišos gali išgyventi iki 8-9 metų amžiaus, užauga iki 1,5 metrų ir net 40 kilogramų svorio.
Suaugusios lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2 - 3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Šlakis arba jūrinis upėtakis (lot. Salmo trutta trutta, angl. Sea Trout) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai, upėtakio porūšis.
Šlakis labai panašus į lašišą, nuo kurios skiriasi kiek aukštesniu uodegos stiebeliu, arčiau snukio galo esančiomis akimis. Kūno šonuose, virš ir žemiau šoninės linijos yra apvalios ar pusmėnulio formos tamsių dėmių. Lytiškai subrendusio patino kūno šonuose yra dar rausvų dėmelių. Žvynai smulkūs. Pelekai pilki. Paplitęs Baltijos jūroje. Nerštui migruoja į Nemuno baseino šaltavandenes upes. Jaunikliai iš upių migruoja į jūrą. Minta bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis.
Kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas, kol kas lašišų ir šlakių ištekliai šalies upėse gausėja. Kaip rodo pernai atlikti tyrimai, lašišų ir šlakių jauniklių, palyginti su 2018 metais, Neries upės baseine padaugėjo du kartus, Vilnelėje – net šešis kartus. Prognozuojama, kad iki 2030 metų šių žuvų išteklių būklė dar turėtų išlikti stabili, bet gali pasitaikyti metų, kai dėl neįprastai aukštos vandens temperatūros, hidrologinės sausros, ligų ar kitų klimato kaitos veiksnių lašišinių žuvų jauniklių mūsų upėse gali drastiškai sumažėti.
Lašišų - šlakių žvejybos sąlygos Lietuvoje
Remiantis Lietuvos respublikos Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių trečios skyriaus (Mėgėjų žvejybos režimas) vienuoliktu punkto (draudžiama gaudyti) trečia dalimi, draudžiama gaudyti mažesnes nei šių dydžių žuvis (žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo): lašišas (Salmo salar) 65 centimetrų bei šlakius (Salmo trutta trutta) 65 centimetrų, o pagavus mažesnes nei nurodyta žuvis, būtina jas kuo greičiau paleisti atgal.
Atkreipiame dėmesį, kad šį sezoną lašišų ir šlakių mėgėjų žvejyba dėl šių žuvų neršto buvo uždrausta nuo spalio 16 dienos iki gruodžio 25 dienos, tad jau Kalėdų laikotarpiu galima buvo pradėti žvejoti lašišas ir šlakius. Ankstesniais metais draudimas žvejoti galiodavo iki pat Naujųjų metų, t.y. iki sausio pirmos dienos. Tad prieš eidami žvejoti visada pasidomėkite, ar nepasikeitė draudimo žvejoti lašišas - šlakius laikotarpis.
Be to, jeigu po draudimo galiojimo pabaigos norėsite pasiimti pagautą lašišą ir šlakį su savimi, žuvis ne tik turi būti tinkamo dydžio, tačiau tokiu atveju jūs privalote prieš tai įsigyti licenciją (žvejo mėgėjo kortelė) šių žuvų žūklei. Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad jeigu ligi šiol lašišas ir šlakius, įsigijus žvejybos kortelę jų žvejybai, buvo leidžiama gaudyti visus metus, išskyrus jų neršto laiką, tai pagal naująją tvarką leidžiama žvejoti po neršto grįžtančias į jūrą lašišas nuo gruodžio 25 dienos iki balandžio 30 dienos, o plaukiančias neršti – nuo rugsėjo 1 dienos iki spalio 15 dienos. Nuo gegužės 1 dienos iki rugpjūčio 31 dienos nebus galimybės įsigyti leidimų lašišų žvejybai.
Įsigaliojus naujajai tvarkai, Nemune draudžiama žvejoti neršti traukiančias lašišas ir šlakius, o leidžiama žvejoti tik į jūrą grįžtančias lašišas nuo gruodžio 25 dienos iki balandžio 30 dienos. Nuo gegužės 1 dienos iki gruodžio 25 dienos lašišų ir šlakių žvejyba Nemune draudžiama. Nedraudžiamu laikotarpiu šias žuvis bus leidžiama žvejoti dviem valandomis ilgiau. Žvejybą bus galima pradėti likus valandai iki saulės patekėjimo, o užbaigti – valandą po saulės laidos (prieš tai buvo leidžiama žvejoti nuo saulės patekėjimo iki laidos). Vilnioje nuo žiočių iki Rokantiškių užtvankos ir Žeimenoje nuo žiočių iki Lakajos žiočių privaloma paleisti visus sugautas lašišas ir šlakius.
Lašišų - šlakių žvejybos ypatumai žiemą - pavasarį
Ši žiema, kurios realiai nėra, nes nėra rimtų šalčių, ledonešių bei ledo, itin palanki norintiems pagaudyti lašišų iš šlakių. Tiesa, iškart po draudimo galiojimo pabaigos tiek lašišos, tiek šlakiai dar nėra itin aktyvūs ir atsigavę, tad bent jau iš pradžių tokio tipo žūklė nėra pati sportiškiausia, nes žuvys užkibusios tiesiog itin stipriai nesipriešina.
Kalbant apie žiemą - pavasarį upėse pagaunamų šlakių ir lašišų santykį, be jokios abejonės kur kas daugiau pagaunama pirmųjų, o pats santykis penkiems - septyniems pagautiems šlakiams tenka viena pagauta lašiša, tad rudenį be jokios abejonės yra kur kas didesnė tikimybė, kad jums užkibs būtent lašiša.
Kaip minėta, žiemą tiek šlakis, tiek lašiša, skirtingai nei rudenį, ne itin aktyviai reaguoja į masalus, todėl reikia įdėti daugiau pastangų norint šias žuvis suvilioti, t.y. tiek parinkti tinkamą masalą, tiek jo pravedimo tipą, be to, reikia pakaitalioti masalo spalvas, kitaip tariant suerzinti šlakį ar lašišą. Kadangi ši karališka žuvis po neršto ir po to buvusio ikrų saugojimo yra nusilpusi, nes nesimaitino, tai be jokios abejonės siekdama taupyti jėgas ji renkasi ramesnes upės vietas su pagilėjimais, t.y. iš esmės tiesi, gyli upės vaga, kur srovė sulėtėja virš arba žemiau mažesnių intakų, tad rėvose jų ieškoti neverta, nebent ten dėl didesnių akmenų yra susidariusios ramesnio vandens vietos. Dažnai šlakiai glaudžiasi ramesnėse gilesnėse vietose prie upės kraštų, tad reikia stengtis tiesiog ant šių žuvų neužlipti ir jų neišgąsdinti. Patartina lašišas ir šlakius žiemą - pavasarį gaudyti dienos metu, nes būtent tuomet yra didžiausia tikimybė, jog pataikysite į šių žuvų aktyvumo piką, kuris tikrai šiuo laikotarpiu netrunka itin ilgai.
Kalbant apie įrankius, tai žinoma, reikėtų patikimesnių, t.y. tiek gero spiningo, su užmetimu iki 15/21 gramo, tiek vidutinio dydžio patikimos ritės, na o valų atveju vieni renkasi pintą, tačiau tokiu atveju naudoja metro arba ilgesnį fluorokarboninį pavadėlį, arba tiesiog žvejoja su fluorokarboniniu - nematomu valu. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trūkumų, tad kiekvienas meškeriotojas įvertinęs juos pats renkasi, kas jam priimtiniausia. Dar prieš dešimt ir daugiau metų absoliuti dauguma žvejojančių lašišas - šlakius tam rinkdavosi metalą, t.y. vartykles, rečiau sukriukes, t.y. iš dešimties žvejų 8 - 9 bandydavo minimas žuvis suvilioti vartyklėmis - sukriukėmis, ir tik vos vienas, du žvejodavo vobleriais. Tačiau pastaruosius kelis metus mada yra kardinaliai pasikeitusi, t.y. dabar absoliuti dauguma lašišas iš šlakius gaudo tam naudodami voblerius.
Žvejai Lietuvoje žvejoja japoniškais, lenkiškais, lietuviškais arba savadarbiais vobleriais. Žinoma, savo dėžutėje reikia turėti tiek natūralių atspalvių masalų, tiek ryškių ir agresyvių, na o juos naudoti priklausomai nuo upės vandens skaidrumo ir pačios dienos, t.y. ar saulėta, ar apsiniaukę.
Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į elgesį su užkibusia žuvimi. Jeigu jos neketinate imti, reiktų ją prisitraukus esant galimybėms pasistengti nekelti jos iš vandens ir kuo mažiau liesti, o norint ją su ranka paimti prieš tai būtina rankas sušlapinti vandenyje, kad tokiu būdu sumažintumėte šoką žuviai ir kuo mažiau ją pažeistumėte. Atkabinus šlakį ar lašišą nuo kabliuko, reikia ją prieš paleidžiant dar palaikyti vandenyje, kol žuvis atsigaus ir pati panorės nuplaukti.
Nei žvyno jums, nei uodegos.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.