versija spausdinimui
(12)
Daugelio žvejų svajonė, daugelio labai mėgstama dėl savo skonio savybių, ypatinga žuvis karališka lašiša, kurią galima pagauti ir pačiame Vilniaus centre. Taip, taip, jūs gerai perskaitėte, Vilniaus centre, per sostinę tekančioje Neries upėje, nors daugeliui tai skamba itin neįtikėtinai. Šįkart savaitgalio straipsnio rubrikoje traders.lt portalo lankytojams pristatome straipsnį apie ypatingą žuvį lašišą.
Bendra informacija apie lašišą
Lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Ji yra paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Lašišos yra dirbtinai veisiamos.
Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.
Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 centimentrų. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos lašišos nesimaitina, na o po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 centimetrų lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 metrų ir net 40 kilogramų svorio.
Suaugusios lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Lašišų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Nuo rugsėjo 16 d., iki spalio 15 d. pagrindinėse lašišų ir šlakių susitelkimo vietose bei nerštavietėse bet kokia jų žvejyba leidžiama tik įsigijus licenciją. Ji išduodama vienai dienai (kainuoja 10 Lt) arba vienam mėnesiui (kainuoja 50 Lt), bet ne ilgesniam laikotarpiui kaip iki spalio 15 d. Ir mėnesio, ir dienos licencija suteikia teisę sugauti tik vieną šlakį arba lašišą. Licencijas galima įsigyti regionų aplinkos apsaugos departamentuose.
Neries ir kitų upių vietose, kurios nėra priskirtos nustatytoms lašišų ir šlakių susitelkimo bei neršto vietoms, galima žvejoti visais mėgėjiškos žūklės įrankiais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti. Prasidėjus lašišinių žuvų nerštui – nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d., minėtose vietose bet kokia žvejyba draudžiama. Margųjų upėtakių ir šlakių nerštui apsaugoti nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. taip pat draudžiama žvejyba 160 lašišinių upelių.
Lašišos – vienos vertingiausių Europos vandenyse gyvenančių žuvų. Pernai baigė galioti Tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos 1997 m. patvirtintas Lašišų išteklių valdymo veiksmų planas. Nors jį įgyvendinant lašišų ištekliai pagausėjo, tačiau, mokslininkų duomenimis, dar apie trisdešimties į Baltiją įtekančių upių lašišų ištekliams gresia išnykimas. Šiuo metu baigiamas derinti parengtas pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas daugiametis Baltijos lašišų išteklių ir tuos išteklius naudojančios žvejybos valdymo planas.
Lietuvoje lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos 1997-2010 m. programa ir veiksmų planas, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, buvo įgyvendinti pakankamai sėkmingai. Prieš patvirtinant šį planą, lašišų populiacijos buvo išlikusios tik Žeimenoje ir Neryje. Šiuo metu jos atkurtos jau dvylikoje upių. Upėse taip pat labai pagausėjo tiek laukinių, tiek dirbtinai atkurtų lašišų. Pavyzdžiui, Neryje lašišų jauniklių padaugėjo daugiau kaip 7 kartus, Siesartyje, Širvintoje – beveik 20 kartų. Lašišų rituolių Lietuvos upėse pagausėjo nuo 4 tūkstančių iki beveik 48 tūkstančių. Todėl, šių žuvų išteklius tyrinėjančių mokslininkų siūlymu, šiais metais lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo. Tačiau ji yra saugoma pagal Europos Tarybos direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros. Todėl gerai lašišų išteklių būklei palaikyti jų žvejyba turi būti ribojama.
Lašišų žvejybos ypatumai Vilniaus centre
Kiekvienas kultūringas ir taisyklių besilaikanti žvejas lašišų žūklę visų pirma pradeda nuo tam reikalingos licenzijos įsigijimo. Taigi, nukeliaujame į Vilniaus regioninį aplinkos apsaugos departamentą ir gyvosios gamtos apsaugos inspekcijoje įsigyjame žvejybos licenzijas lašišų žvejybai pasirinktose ruožuose, tiesa dar tenka palaukti šiokioje tokioje eilėje.
Vyriausios specialistės, kuri išduoda licenzijas, paklausus, ar daug yra norinčių žvejoti lašišas, ši atsako, jog labai daug. Po to, moteris kiek nusistebi dėl lašišų žūklės prasmės, nes jos nuomone, jei nori lašišos, už penkiasdešimt litų, t.y. tiek kainuoja mėnesinė licenzija vienai žuviai, gali parduotuvėje įsigyti šios skanios žuvies, tai kam ją dar žvejoti ir gaišti laiką, be to nėra jokios garantijos, kad žuvį tu pagausi. Žinoma, kad ne visi žvejoja vien tik dėl žuvies, nes daug kam svarbu pats procesas, be to, Lietuvoje vis labiau plinta Vakarų šalyse jau senai įprastas tapęs žvejybos principas: pagavai – paleisk.
Licenzija išduodama tik vienos žuvies pagavimui, t.y. arba šlakio arba lašišos, todėl jeigu pagavai vieną žuvį, tai norėdamas gaudyti ir toliau, pagal taisykles turi ir vėl pirkti naują licenziją, tačiau ar daugelis žvejų taip daro, paliksime spręsti jums patiems. Žinoma, egzistuoja priežiūra, gyvosios gamtos apsaugos inspekciją daro reidus, tačiau kaip suprantate, kad visko sukontroliuoti neįmanoma, tad daug kas priklauso nuo pačio žvejo sąmoningumo ir sąžinės.
Taigi, įsigiję leidimą žvejybai Vilniuje Neries upėje nuo Lazdynų iki Žirmūnų tilto, patraukiame link Vilniaus centro. Kaip ir įprasta, toje vietoje, kur Vilnelė įteką į Nerį, jau buriuojasi nemažas kiekis žvejų, kurie savo masalus mėto tiesiai prieš save ir bando suvilioti svajonių žuvį lašišą. Daugelis šių žvejų jau ne pirmus metus gaudo lašišas, ir kai kuriems iš jų, tai nėra vien tik žvejybos dėl malonumo klausimas. Senbuvį gali atpažinti iš kuprinės, kurioje įdėtas savadarbis metalinis kablys, pagamintas iš kinietiškos teleskopinės meškerės ir metalo. Kablys žvejojant nuo Vilniaus centro betoninės krantinės arba tiesiog betonkės, yra labai svarbus, nes atstumas nuo vaikščiojamosios krantinės krašto iki vandens, priklausomai nuo upės vandens lygio, tokiu metų laiku svyruoja nuo 1 iki 1,5 metrų, tad ranka, ypač užkibusią didelę žuvį, paimti itin sunku, arba faktiškai neįmanoma. Dar geresnis žuvies paėmimo įrankis, tai didelis ir tvirtas graibštas.
Priėjęs prie žvejų būrelio iš kart gali pamatyti kokios vyrauja mados. O tendencijos tokios pačios kaip ir gatvėje matant pravažiuojančius automobilius, t.y. kai kurie žvejai žvejoja su aukščiausios klasės naujais ir brangiais įrankiais, kitų įrankiai yra vidutinės klasės ir kokybės, na ir žinoma, kai kuri dalis žvejų žvejoja su ekonominės klasės įrankiais.
Lašišų žvejyboje itin svarbu, kad kotas, arba meškerė, būtų labai tvirtas, nes užkibusią stambią lašišą, kuri yra labai rimtas priešininkas, su netinkamu žūklės įrankiu bus labai sunku ištraukti. Žinoma, ritė taip pat yra labai svarbus elementas, nes žvejojame srovėje bei su dideliais ir gan daug sveriančiais masalais, tad ritei tenka labai didelės apkrovos, be to ritė ir jos stabdys yra labai svarbūs traukiant ir žuvį.
Didžioji dauguma žvejų žvejojančių Vilniaus centre lašišas, tam naudoja pintą valą. Tiesa, jo storis skiriasi, tačiau patartina naudoti kiek galima storesnį, aišku proto ribose, pintą valą, kuris išlaikytų 10 – 20 kilogramų svorio laimikį.
Žvejojant lašišas, masalą reikia traukti palei dugną, todėl įvertinus tai, kad žvejojame labai srovingose upės vietose, tad vartyklių svoriai svyruoja nuo 15 iki 30 gramų, optimaliausias variantas 20 – 25 gramai. Tiesa, kai kurie žvejai mieliau renkasi įvairių firmų žalius, tigrinius, arba raudonus ir panašių spalvų ryškius voblerius.
Vartyklės, su kuriomis žvejoja žvejai, yra įvairių firmų, kai kurios savadarbės, bei pasižymi įvairiomis formomis. Populiariausia spalva yra varinė, nors taip pat, priklausomai nuo apšviestumo, bei vandens skaidrumo, yra naudojamos ir geltonos, bei baltos ir kitų atspalvių vartyklės.
Žvejų būrelį, kurie vienas kitą labai gerai pažįsta, ir susitikę sveikinasi, bei priklausomai nuo nuotaikos, laikas nuo laiko draugiškai pasivaišina įvairiais gėrimais, maloniai nustebina ir tuo pačiu pradžiugina prie upės pasirodęs žvejas, kuris iš pilnos kuprinės ištraukia gerai žinomas lenkiškas lašišoms iš šlakiams skirtas vartykles, ir siūlo jas žvejojantiems žvejams įsigyti vos po tris litus (vietinėse Vilniaus žvejybos parduotuvėse, tokių blizgių, žemiau nei po 5 – 6 litus neįsigysi). Žinoma, kad šis žvejys - spekuliantas, su savo draugų kompaniją susimetę pinigus ir nuvykę į Lenkiją, įsigijo šių blizgių tiesiai iš gamintojo už labai patrauklią kainą, be to rudens pradžioje buvo stebimas staigus zloto silpnėjimas euro, o tuo pačiu ir lito atžvilgiu, o tai taip pat labai gerai pasitarnavo.
Žvejojant lašišas, kaip minėta, yra būtina vesti masalą kuo arčiau dugno, tad prarandama labai nemažai masalų, kurie užsikabina už vandenyje esančių įvairių kliuvinių.
Lašišos patinas 13 kg. pagautas Vilniuje
Sustoję žvejai mielai perka gražiai supakuotas lenkiškas blizges, tačiau deja, didžioji jų dalis įsigiję šių blizgių, nuplečia kartotines pakuotes ir numeta jas sau po kojomis. Taigi, šiuo atveju daugumos žvejų kultūra nėra sektina.
Susikomplektuojame spiningą, užsidedame tik ką vos už tris litus įsigyta lenkišką blizgę ir metame ją į tolį prieš save. Dvidešimt tris gramus sverianti vartyklė skrieja labai gerai, ir dirba aktyviai bei simpatiškai. Tiesa, tarp žvejų pasigirsta šurmulys, kad lenkiškų blizgių kabliai yra prastoki, ir juos gali atlenkti, arba netgi sulaužyti užkibusi didelė lašiša, tad juos reikėtų pakeisti į tvirtesnius trišakius kablius.
Žvejyba vyksta, metimas – pratraukimas – ir vėl metimas. Žinoma, kad Vilniaus centre lašišos kasdien nėra pagaunamos, nes jos nuolat juda, ir norint jas pagauti, reikia užtaikyti ant praplaukiančių, arba nerštui besiruošiančių lašišų. Vietiniai žvejai nėra itin linkę girtis savo laimikiais, nes nieks nemėgsta konkurentų, o kai pasklinda kalbos, kad buvo pagauta didelė lašiša,sekančią dieną iškart pagausėja žvejų būrys.
Palei upę betonine pakrante praeinantys žmonės laikas nuo laiko pasiteirauja kaip sekasi, ir ką čia gaudome. Absoliučiai didžioji dalis praeivių gerokai nustemba sužinoję, kad Vilniaus centre yra gaudomos karališkos lašišos, kurios yra laikomos vienos iš vertingiausių žuvų pasaulyje, kai kurie tiesiog pamano, jog žvejai juokauja, tačiau tai tiesa, švarų vandenį mėgstanti lašiša, tikrai rudenį migruoja per Nerį, ir ją realiai įmanoma pagauti Vilniaus centre.
Vilniuje prie Žaliojo tilto pagauta lašiša 14 kg.
Taigi, taip bežvejojant šalia Žaliojo tilto, šalia stovinčiam žvejui užkimba, pagal meškerės įlinkį, labai stambi lašiša. Žuvis atkakliai priešinasi, pakyla į vandens paviršių, padaro smūgį, žvejas, akivaizdžiai matosi, kad pakabinęs savo gyvenimo žuvį, labai jaudinasi, ir klausia ką daryt, vyresnieji žvejai jam pataria neskubėti ir traukiant prieš srovę varginti žuvį. Įnirtinga kova trunka neilgai, nes nuo ikrų apsunkusi lašišos patelė, kuri įveikė ilgą kelią iš Baltijos jūros iki Vilniaus centro, kad padėtų ikrus, ko gero yra pavargusi, ir galiausiai pasiduoda.
Sveriant žuvį paaiškėja, kad jos svoris yra didesnis nei vieno iš žvejo svarstyklių riba, t.y. trylika kilogramų. Žvejui besidžiaugiant laimikiu, pasirodo policijos automobilis, iš jo išlipę ir prie upės nusileidę pareigūnai paaiškina, kad gavo susirūpinusio, ir ko gero visiškai neinformuoto apie galiojančias taisykles, piliečio skambutį, tad privalėjo patikrinti iškvietimą, tačiau už žvejų tikrinimą yra atsakinga gyvosios gamtos apsaugos inspekcija.
Nuo spalio penkioliktos dienos (arba nuo pirmos darbo dienos, t.y. šiuo atveju nuo spalio septynioliktos dienos) iki sausio pirmos dienos įsigalioja draudimas gaudyti lašišas ir šlakius Vilniaus centre Neries upėje nuo Lazdynų iki Žirmūnų tilto bei kitose Neries ir kitų upių ruožuose, tad sąmoningi ir atsakingi piliečiai, jei per šį laiką prie vandens telkinių pamatysite žvejus su meškerėmis, ar kitus įtartinus asmenis, jūs privalote drąsiai kreiptis į gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos atstovus bei policijos pareigūnus ir pranešti jiems apie galimą pažeidimą.
Taigi, Vilniaus centre kimba karališkos lašišos.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.
Bendra informacija apie lašišą
Lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Ji yra paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Lašišos yra dirbtinai veisiamos.
Subręsta 4-5 metų, būdamos 40-45 centimentrų. Neršia spalio – lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Vislumas – iki 40 tūkst. ikrelių. Neršdamos lašišos nesimaitina, na o po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2-3 iki 4 kartų. 10-15 centimetrų lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 metrų ir net 40 kilogramų svorio.
Suaugusios lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Nerštui migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno baseino šaltavandenes upes.
Lašišų žvejybos sąlygos Lietuvoje
Nuo rugsėjo 16 d., iki spalio 15 d. pagrindinėse lašišų ir šlakių susitelkimo vietose bei nerštavietėse bet kokia jų žvejyba leidžiama tik įsigijus licenciją. Ji išduodama vienai dienai (kainuoja 10 Lt) arba vienam mėnesiui (kainuoja 50 Lt), bet ne ilgesniam laikotarpiui kaip iki spalio 15 d. Ir mėnesio, ir dienos licencija suteikia teisę sugauti tik vieną šlakį arba lašišą. Licencijas galima įsigyti regionų aplinkos apsaugos departamentuose.
Neries ir kitų upių vietose, kurios nėra priskirtos nustatytoms lašišų ir šlakių susitelkimo bei neršto vietoms, galima žvejoti visais mėgėjiškos žūklės įrankiais, tačiau užkibusios lašišos ar šlakiai turi būti nedelsiant paleisti. Prasidėjus lašišinių žuvų nerštui – nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d., minėtose vietose bet kokia žvejyba draudžiama. Margųjų upėtakių ir šlakių nerštui apsaugoti nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. taip pat draudžiama žvejyba 160 lašišinių upelių.
Lietuvoje lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos 1997-2010 m. programa ir veiksmų planas, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, buvo įgyvendinti pakankamai sėkmingai. Prieš patvirtinant šį planą, lašišų populiacijos buvo išlikusios tik Žeimenoje ir Neryje. Šiuo metu jos atkurtos jau dvylikoje upių. Upėse taip pat labai pagausėjo tiek laukinių, tiek dirbtinai atkurtų lašišų. Pavyzdžiui, Neryje lašišų jauniklių padaugėjo daugiau kaip 7 kartus, Siesartyje, Širvintoje – beveik 20 kartų. Lašišų rituolių Lietuvos upėse pagausėjo nuo 4 tūkstančių iki beveik 48 tūkstančių. Todėl, šių žuvų išteklius tyrinėjančių mokslininkų siūlymu, šiais metais lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo. Tačiau ji yra saugoma pagal Europos Tarybos direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros. Todėl gerai lašišų išteklių būklei palaikyti jų žvejyba turi būti ribojama.
Lašišų žvejybos ypatumai Vilniaus centre
Kiekvienas kultūringas ir taisyklių besilaikanti žvejas lašišų žūklę visų pirma pradeda nuo tam reikalingos licenzijos įsigijimo. Taigi, nukeliaujame į Vilniaus regioninį aplinkos apsaugos departamentą ir gyvosios gamtos apsaugos inspekcijoje įsigyjame žvejybos licenzijas lašišų žvejybai pasirinktose ruožuose, tiesa dar tenka palaukti šiokioje tokioje eilėje.
Licenzija išduodama tik vienos žuvies pagavimui, t.y. arba šlakio arba lašišos, todėl jeigu pagavai vieną žuvį, tai norėdamas gaudyti ir toliau, pagal taisykles turi ir vėl pirkti naują licenziją, tačiau ar daugelis žvejų taip daro, paliksime spręsti jums patiems. Žinoma, egzistuoja priežiūra, gyvosios gamtos apsaugos inspekciją daro reidus, tačiau kaip suprantate, kad visko sukontroliuoti neįmanoma, tad daug kas priklauso nuo pačio žvejo sąmoningumo ir sąžinės.
Taigi, įsigiję leidimą žvejybai Vilniuje Neries upėje nuo Lazdynų iki Žirmūnų tilto, patraukiame link Vilniaus centro. Kaip ir įprasta, toje vietoje, kur Vilnelė įteką į Nerį, jau buriuojasi nemažas kiekis žvejų, kurie savo masalus mėto tiesiai prieš save ir bando suvilioti svajonių žuvį lašišą. Daugelis šių žvejų jau ne pirmus metus gaudo lašišas, ir kai kuriems iš jų, tai nėra vien tik žvejybos dėl malonumo klausimas. Senbuvį gali atpažinti iš kuprinės, kurioje įdėtas savadarbis metalinis kablys, pagamintas iš kinietiškos teleskopinės meškerės ir metalo. Kablys žvejojant nuo Vilniaus centro betoninės krantinės arba tiesiog betonkės, yra labai svarbus, nes atstumas nuo vaikščiojamosios krantinės krašto iki vandens, priklausomai nuo upės vandens lygio, tokiu metų laiku svyruoja nuo 1 iki 1,5 metrų, tad ranka, ypač užkibusią didelę žuvį, paimti itin sunku, arba faktiškai neįmanoma. Dar geresnis žuvies paėmimo įrankis, tai didelis ir tvirtas graibštas.
Priėjęs prie žvejų būrelio iš kart gali pamatyti kokios vyrauja mados. O tendencijos tokios pačios kaip ir gatvėje matant pravažiuojančius automobilius, t.y. kai kurie žvejai žvejoja su aukščiausios klasės naujais ir brangiais įrankiais, kitų įrankiai yra vidutinės klasės ir kokybės, na ir žinoma, kai kuri dalis žvejų žvejoja su ekonominės klasės įrankiais.
Didžioji dauguma žvejų žvejojančių Vilniaus centre lašišas, tam naudoja pintą valą. Tiesa, jo storis skiriasi, tačiau patartina naudoti kiek galima storesnį, aišku proto ribose, pintą valą, kuris išlaikytų 10 – 20 kilogramų svorio laimikį.
Žvejojant lašišas, masalą reikia traukti palei dugną, todėl įvertinus tai, kad žvejojame labai srovingose upės vietose, tad vartyklių svoriai svyruoja nuo 15 iki 30 gramų, optimaliausias variantas 20 – 25 gramai. Tiesa, kai kurie žvejai mieliau renkasi įvairių firmų žalius, tigrinius, arba raudonus ir panašių spalvų ryškius voblerius.
Vartyklės, su kuriomis žvejoja žvejai, yra įvairių firmų, kai kurios savadarbės, bei pasižymi įvairiomis formomis. Populiariausia spalva yra varinė, nors taip pat, priklausomai nuo apšviestumo, bei vandens skaidrumo, yra naudojamos ir geltonos, bei baltos ir kitų atspalvių vartyklės.
Žvejų būrelį, kurie vienas kitą labai gerai pažįsta, ir susitikę sveikinasi, bei priklausomai nuo nuotaikos, laikas nuo laiko draugiškai pasivaišina įvairiais gėrimais, maloniai nustebina ir tuo pačiu pradžiugina prie upės pasirodęs žvejas, kuris iš pilnos kuprinės ištraukia gerai žinomas lenkiškas lašišoms iš šlakiams skirtas vartykles, ir siūlo jas žvejojantiems žvejams įsigyti vos po tris litus (vietinėse Vilniaus žvejybos parduotuvėse, tokių blizgių, žemiau nei po 5 – 6 litus neįsigysi). Žinoma, kad šis žvejys - spekuliantas, su savo draugų kompaniją susimetę pinigus ir nuvykę į Lenkiją, įsigijo šių blizgių tiesiai iš gamintojo už labai patrauklią kainą, be to rudens pradžioje buvo stebimas staigus zloto silpnėjimas euro, o tuo pačiu ir lito atžvilgiu, o tai taip pat labai gerai pasitarnavo.
Žvejojant lašišas, kaip minėta, yra būtina vesti masalą kuo arčiau dugno, tad prarandama labai nemažai masalų, kurie užsikabina už vandenyje esančių įvairių kliuvinių.
Lašišos patinas 13 kg. pagautas Vilniuje
Sustoję žvejai mielai perka gražiai supakuotas lenkiškas blizges, tačiau deja, didžioji jų dalis įsigiję šių blizgių, nuplečia kartotines pakuotes ir numeta jas sau po kojomis. Taigi, šiuo atveju daugumos žvejų kultūra nėra sektina.
Susikomplektuojame spiningą, užsidedame tik ką vos už tris litus įsigyta lenkišką blizgę ir metame ją į tolį prieš save. Dvidešimt tris gramus sverianti vartyklė skrieja labai gerai, ir dirba aktyviai bei simpatiškai. Tiesa, tarp žvejų pasigirsta šurmulys, kad lenkiškų blizgių kabliai yra prastoki, ir juos gali atlenkti, arba netgi sulaužyti užkibusi didelė lašiša, tad juos reikėtų pakeisti į tvirtesnius trišakius kablius.
Žvejyba vyksta, metimas – pratraukimas – ir vėl metimas. Žinoma, kad Vilniaus centre lašišos kasdien nėra pagaunamos, nes jos nuolat juda, ir norint jas pagauti, reikia užtaikyti ant praplaukiančių, arba nerštui besiruošiančių lašišų. Vietiniai žvejai nėra itin linkę girtis savo laimikiais, nes nieks nemėgsta konkurentų, o kai pasklinda kalbos, kad buvo pagauta didelė lašiša,sekančią dieną iškart pagausėja žvejų būrys.
Palei upę betonine pakrante praeinantys žmonės laikas nuo laiko pasiteirauja kaip sekasi, ir ką čia gaudome. Absoliučiai didžioji dalis praeivių gerokai nustemba sužinoję, kad Vilniaus centre yra gaudomos karališkos lašišos, kurios yra laikomos vienos iš vertingiausių žuvų pasaulyje, kai kurie tiesiog pamano, jog žvejai juokauja, tačiau tai tiesa, švarų vandenį mėgstanti lašiša, tikrai rudenį migruoja per Nerį, ir ją realiai įmanoma pagauti Vilniaus centre.
Vilniuje prie Žaliojo tilto pagauta lašiša 14 kg.
Taigi, taip bežvejojant šalia Žaliojo tilto, šalia stovinčiam žvejui užkimba, pagal meškerės įlinkį, labai stambi lašiša. Žuvis atkakliai priešinasi, pakyla į vandens paviršių, padaro smūgį, žvejas, akivaizdžiai matosi, kad pakabinęs savo gyvenimo žuvį, labai jaudinasi, ir klausia ką daryt, vyresnieji žvejai jam pataria neskubėti ir traukiant prieš srovę varginti žuvį. Įnirtinga kova trunka neilgai, nes nuo ikrų apsunkusi lašišos patelė, kuri įveikė ilgą kelią iš Baltijos jūros iki Vilniaus centro, kad padėtų ikrus, ko gero yra pavargusi, ir galiausiai pasiduoda.
Sveriant žuvį paaiškėja, kad jos svoris yra didesnis nei vieno iš žvejo svarstyklių riba, t.y. trylika kilogramų. Žvejui besidžiaugiant laimikiu, pasirodo policijos automobilis, iš jo išlipę ir prie upės nusileidę pareigūnai paaiškina, kad gavo susirūpinusio, ir ko gero visiškai neinformuoto apie galiojančias taisykles, piliečio skambutį, tad privalėjo patikrinti iškvietimą, tačiau už žvejų tikrinimą yra atsakinga gyvosios gamtos apsaugos inspekcija.
Nuo spalio penkioliktos dienos (arba nuo pirmos darbo dienos, t.y. šiuo atveju nuo spalio septynioliktos dienos) iki sausio pirmos dienos įsigalioja draudimas gaudyti lašišas ir šlakius Vilniaus centre Neries upėje nuo Lazdynų iki Žirmūnų tilto bei kitose Neries ir kitų upių ruožuose, tad sąmoningi ir atsakingi piliečiai, jei per šį laiką prie vandens telkinių pamatysite žvejus su meškerėmis, ar kitus įtartinus asmenis, jūs privalote drąsiai kreiptis į gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos atstovus bei policijos pareigūnus ir pranešti jiems apie galimą pažeidimą.
Taigi, Vilniaus centre kimba karališkos lašišos.
Parengta pagal Lietuvos ir užsienio tinklapius bei traders.lt informaciją.
Šiaip straipsnis įdomus, perskaičiau su malonumu.