versija spausdinimui
(0)
Lietuva ir Danija - tai dvi mažosios Europos šalys, tiesa, vienas esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad mūsų valstybė vis dar mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis. Taigi, per ekonominių rodiklių prizmę mes palyginsime šias dvi valstybes, t.y. kuo jos panašios ir kuo skiriasi bei tuo pačiu pabandysime išsklaidyti kai kuriuos steoretipus arba kaip tik juos patvirtinsime.
Po pirmosios dalies (nuoroda į pirmą dalį) pristatome antrąją dalį apie Lietuvą ir Daniją. Nagrinėsime pagrindinius šių šalių oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Darbo rinka
Kalbant apie darbo rinką pradedame nuo bedarbystės rodiklio. Deja, tačiau šiuo atveju duomenys apie Danijoje buvusius bedarbystės pokyčius yra pateikiami tik nuo 2007 metų. Taigi, per palyginamąjį laikotarpį mūsų šalyje bedarbystė iš esmės visą laiką būdavo didesnė, tačiau pačios šio rodiklio pokyčių tendencijos faktiškai sutapdavo. Lietuvoje bedarbystės lygis mažėjo nuo pat 2001 metų, kuomet jis sudarė 13,2 procento, iki pat 2007 metų vidurio, kuomet šis rodiklis nukrito iki vos 2,7 procento. Tačiau po to prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei mūsų šalyje bedarbystės lygis ėmė nuosekliai ir itin sparčiai augti bei 2010 metų liepą pasiekė piką, kuomet darbo šalyje neturėjo net 15,3 procento darbingo amžiaus žmonių. Tai reiškia, kad bedarbystė kriziniu laikotarpiu Lietuvoje pašoko net 5,7 karto. Bet gerėjant padėčiai pasaulio ekonomikoje ir tuo pačiu mūsų šalies ekonomikoje, bedarbystės lygis ėmė iš esmės nuosekliai mažėti, žinoma, prie to dalinai prisidėjo ir padidėjusi emigracija iš Lietuvos. Remiantis naujausiais duomenimis, spalį Lietuvoje darbo neturėjo 7,4 procento darbingo amžiaus žmonių, arba daugiau nei dvigubai mažiau nei bedarbystės piko metu per krizę, tačiau vis dar nėra pasiektas tas rekordiškai žemas lygis, kuris fiksuotas prieš paskutinę pasaulinę krizę.
Danijos atveju, kaip buvo minėta, turime duomenis tik nuo 2007 metų. Taigi, nuo minimų metų, iki pat 2008 metų vidurio bedarbystės lygis šioje šalyje irgi mažėjo ir prieš krizę buvo pasiekęs itin žemą 2,4 procento lygį. Ekonominės ir finansinės krizės laikotarpiu kaip ir mūsų šalyje Danijoje taip pat itin pastebimai ėmė daugėti darbo neturinčių asmenų, na o bedarbystės pikas buvo pasiektas 2010 metų rugpjūčio mėnesį, kuomet šis rodiklis sudarė 6,2 procento. Taigi, šioje Skandinavijos šalyje bedarbystė krizinių laikotarpiu pašoko 2,6 karto, arba gerokai, t.y. daugiau nei dvigubai mažiau nei Lietuvoje, kur kaip minėta šoktelėjo net 5,7 karto. Bet kitą vertus Danijoje panašiame piko lygyje bedarbystė išliko ilgiau nei mūsų šalyje, t.y. ji pradėjo mažėti maždaug dviem metais vėliau. Šių metų spalį darbo Danijoje neturėjo 4,3 procento žmonių. Tačiau tuo pačiu, nors šioje šalyje bedarbystės lygis smuktelėjo, bet jis irgi nepasiekė to žemo lygio, kuris buvo prieš pasaulinę krizę.
Jaunimo, t.y. žmonių iki dvidešimt penkerių metų tarpe, bedarbystė per nagrinėjamą laikotarpį iš esmės visuomet mūsų šalyje buvo didesnė nei kitoje aptariamoje valstybėje. Taigi, šio amžiaus pradžioje jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje sudarė net 29,1 procento. Po to ji dar kiek paaugo, na o toliau ėmė nuosekliai mažėti, ir kaip ir bendros bedarbystės atveju, ši tendencija tęsėsi iki pat 2008 metų pasaulinės krizės. Rekordiškai žemas bedarbystės lygis jaunimo tarpe buvo pasiektas 2007 metų birželį, kuomet jis sudarė vos 7,6 procento. Tai reiškia, kad palyginus su 2000 metais buvusiu lygiu, jaunimo bedarbystė Lietuvoje sumažėjo net beveik keturis kartus. Ji ėmė didėti dar prieš tai kai prasidėjo pasaulinė finansų ir ekonominė krizė ir jos metu per nepilnus dvejus metus šis rodiklis mūsų šalyje pašoko iki net 36,2 procento, arba net 4,8 karto bei tuo pačiu pakilo virš to lygio, kuris buvo šio amžiaus pradžioje. Kurį laiką panašiame lygyje išbuvęs bedarbystės lygis jaunimo tarpe ėmė nuosekliai Lietuvoje mažėti, ir remiantis naujausiais duomenimis jau sudaro 13,2 procento. Tad palyginus su piku krizės laikotarpiu, šis rodiklis jau krito 2,7 karto, tačiau kaip ir bendros bedarbystės atveju, vis dar nėra pasiektas prieš krizę buvęs itin žemas lygis, iki kurio gana dar toloka.
Danijoje bedarbystės lygis jaunimo tarpe nuo šio amžiaus pradžios iki 2008 metų pasaulinės krizės pradžios svyravo maždaug 6 - 9 procentų diapazone, o po to pašoko nuo šešių procentų iki 15,2 procento, arba 2,5 karto, t.y. maždaug perpus mažiau nei mūsų šalyje. Vėliau ėmus atsigauti po krizės šis rodiklis kaip ir Lietuvoje ėmė mažėti bei 2014 metų pabaigoje pasiekė 11,5 procento lygį. Tačiau maždaug po metų jis vėl kiek ūgtelėjo iki trylikos procentų lygio. Vis dėl to tai tęsėsi neilgai, tad šiuo metu Danijoje bedarbystė jaunimo tarpe siekia 10,2 procento, ir yra mažesnė nei Lietuvoje, tačiau vis dar nėra pasiektas tas žemas lygis, kuris buvo prieš krizę.
Žinoma, nagrinėjant darbo rinkos temą, būtina apžvelgti ir atlyginimus. Danijos atveju duomenys apie atlyginimus yra pateikiami tik nuo 2009 metų. Taigi, šioje šalyje standartizuota mėnesinė alga nuo minimų metų nuosekliai auga ir remiantis naujausiais 2015 metų duomenimis sudarė 39574.89 Danijos kronas, tad nuo 2009 metų šis rodiklis ūgtelėjo apie dvyliką procentų.
Mūsų šalyje vidutinis mėnesinis atlyginimas augo nuo pat 2000 metų iki paskutinės pasaulinės finansų krizės, o ypač sparčiai šis rodiklis pradėjo didėti nuo 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą. Taigi, per minimą laikotarpį iki krizės vidutinė alga mūsų valstybėje pašoko nuo 297.9 iki 671.9 eurų, arba 2,3 karto. Žinoma, kriziniu laikotarpiu Lietuvoje vidutinis atlyginimas per kelis metus smuktelėjo ir 2010 metų pradžioje pasiekė kritimo dugną, t.y. jis nukrito iki 588.3 eurų, arba susitraukė 12,4 procento. Po to vidutinis atlyginimas mūsų valstybėje ėmė po truputi didėti ir po kelių metų ši prieaugio tendencija įgavo vis didesnį pagreitį. Taigi, šių metų trečiąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje jau sudarė 850.8 eurus ir nuo šio amžiaus pradžios pašoko net beveik tris kartus. Lyginant su Danijos laikotarpiu, t.y. nuo 2009 iki 2015 metų pabaigos, mūsų šalyje vidutinis atlyginimas pakilo 19,2 procento, arba sparčiau nei minimoje Skandinavijos valstybėje.
Kalbant apie darbo rinką apžvelkime ir darbo jėgos dalyvavimo joje rodiklį. Danijos atveju duomenys apie šį rodiklį yra tik nuo 2007 metų. Per visą palyginamąjį laikotarpį dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis mūsų šalyje buvo mažesnis nei Danijoje. Tačiau šioje Skandinavijos šalyje minimas rodiklis nuo pat 2009 metų, kuomet jis sudarė 72,4 procento, t.y. tiek darbingo amžiaus žmonių dalyvavo darbo rinkoje, ėmė nuosekliai mažėti ir 2014 metų pradžioje pasiekė 67,7 procento lygį. Vėliau jis vėl pakilo virš septyniasdešimties procentų, na o dabar sudaro 68,9 procento.
Tuo tarpu Lietuvoje dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis mažėjo nuo pat šio amžiaus pradžios, kuomet jis siekė 60,2 procento, iki pat 2006 metų pabaigos, kuomet pasiekė 54,7 procento lygį. Po to iš esmės prasidėjo šio rodiklio augimo tendencija, kuri tęsiasi iki pat šiol. Remiantis naujausiais duomenimis, dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis vėl yra pakilęs virš šešiasdešimties procentų, t.y. siekia 60,8 procento.
Produktyvumas - tai dar vienas gan svarbus darbo rinkos rodiklis, kuris parodo efektyvumą. Nuo pat šio amžiaus pradžios abejose nagrinėjamose šalyse fiksuota minimo rodiklio augimo tendencija ir tai tęsėsi iki pat jau nekartą minėtos pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Jos metu mūsų šalyje produktyvumo rodiklis iš esmės stabilizavosi, t.y. svyravo gan stabilioje amplitudėje, tuo tarpu Danijoje šis rodiklis pasikoregavo žemyn. Taigi, nuo 2000 iki 2008 metų rudens produktyvumo indeksas Lietuvoje pakilo faktiškai dvigubai, o Skandinavijos šalyje - tik apie vienuoliką procentų.
Po kelių krizinių metų darbo produktyvumo indeksas Lietuvoje ir vėl ėmė augti bei pasistiebė maždaug penktadaliu, tačiau po to ėmė svyruoti labai panašioje amplitudėje. Per paskutinius tris ketvirčius jis auga bei trečią šių metų ketvirtį pakilo iki naujo absoliučiai rekordinio 127,8 punktų lygio. Danijoje, po nuosmukio šis indeksas vėliau po kelių metų atsitiesė ir pasiekė tą lygį, kuris buvo prieš krizę, bet po to jis stabilizavosi ir kelis metus svyravo gan panašiame intervale. Vis dėl to, kaip ir mūsų šalies atveju produktyvumo indeksas ėmė didėti, na o šis augimas prasidėjo dar praėjusių metų viduryje. Šių metų antrąjį ketvirtį šis rodiklis ūgtelėjo iki rekordinio lygio, tačiau per praėjusį ketvirtį jau kiek pasikoregavo žemyn.
Nagrinėjant abiejų šalių darbo rinką verta paminėti ir koks jose yra pensijinis amžius ir kaip jis kito. Danijos atveju duomenys turimi nuo 2009 metų. Taigi, per šį laikotarpį iki dabar pensijinis amžius ten nekito, ir be to, moterims ir vyrams jis yra vienodas ir sudaro 65 metus. Kalbant apie mūsų šalį, tai duomenys apie išėjimo į pensiją metus yra pateikiami nuo 2004 metų. Taigi, nuo minimų metų iki 2014 metų pabaigos Lietuvoje vyrų pensijinis amžius sudarė šešiasdešimt du su puse metų. Moterų atveju, jis 2004 metais sudarė 59 metus, 2006 metais padidėjo iki 60 metų bei toks išliko iki pat 2014 metų. Po to, Lietuvoje tiek vyrų, tiek moterų išėjimo į pensiją amžius ėmė nuosekliai didėti ir jau siekia atitinkamai 63.6 metai ir 62.2 metai.
Infliacija
Kalbant apie infliaciją, tai iš esmės tiek Danijoje, tiek Lietuvoje ji nuo šio amžiaus pradžios kito gana panašiai. Nuo 2000 metų iki 2004 metų pabaigos mūsų šalyje metinis kainų prieaugis buvo gana nedidelis, o po to netgi fiksuota defliacija, tuo tarpu minimoje Skandinavijos šalyje metinė infliacija netgi kurį laiką buvo didesnė nei Lietuvoje, tačiau po to kiek smuktelėjo. Vis gi su laiku mūsų šalyje vartotojų kainų augimas ėmė įgauti vis didesnį pagreitį, o ypač spartus kainų prieaugis fiksuotas nuo 2007 iki pat 2008 metų vidurio, t.y. prieš krizę, kuomet Lietuvoje metinė infliacija buvo pasiekusi net 12,5 procento. Toks spartus kainų augimas susijęs su po šalies įstojimo į Europos sąjungą prasidėjusiu optimizmo, vartojimo bumu bei tuo pačiu būsto ir kitų paskolų augimu. Verta atkreipti dėmesį, jog Danijoje likus metams ir pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės taip pat pradėtas fiksuoti spartesnis metinis kainų prieaugis, t.y. dar 2007 metų viduryje metinė infliacija šioje šalyje sudarė apie vieną procentą, kai 2008 metų rugpjūtį jau siekė 4,4 procento, bet vis tiek buvo gerokai mažesnė nei mūsų šalyje, kas dalinai pateisinama tuo, kad Lietuva tuomet buvo pastebimai mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis ir tuo pačiu fiksavo kur kas spartesnį augimą. Žinoma, kaip ir Danijoje, taip ir Lietuvoje prie infliacijos augimo prisidėjo iki rekordinio lygio pašokusi naftos kaina, bei brangusios kitos žaliavos.
Tuo tarpu kilusi krizė viską sustatė į vietas, t.y. smuktelėjo pasaulinė paklausa, verslo ir vartotojų lūkesčiai ir pasitikėjimas, tad natūraliai žemyn pradėjo važiuoti ir metinė infliacija. Lietuvoje krizės piko metu 2010 metų pradžioje netgi pradėtas fiksuoti metinis kainų nuosmukis, t.y. defliacija, beje, kaip ir Danijoje, tik ten kiek anksčiau. Po to abiejose nagrinėjamose šalyse prasidėjo naujas kainų augimo etapas, tiesa, mūsų šalyje metinė infliacija ūgtelėjo labiau. Vis dėl to toks kainų atšokimas truko mažiau nei dvejus metus, ir po to tiek Danijoje, tiek Lietuvoje metinės infliacijos dinamika pasuko ta pačia mažėjimo kryptimi. Be to, Lietuvoje 2015 metų didžiąją laiko dalį apskritai fiksuotas metinis vartotojų kainų kritimas, o minimoje Skandinavijos šalyje infliacija smuktelėjo faktiškai iki nulinio lygio. Šiuo metu abiejose nagrinėjamose šalyse vėl fiksuojamas infliacijos spaudimo atsigavimas, na o pati kainų augimo paspartėjimo tendencija prasidėjo dar praėjusių metų trečiąjį ketvirtį. Remiantis naujausiais Eurostat duomenimis, metinė infliacija lapkritį Lietuvoje siekė 4,2 procento, o Danijoje ji buvo daugiau nei tris kartus mažesnė ir sudarė 1,3 procento. Žinoma, dalinai didesnį metinį kainų prieaugį mūsų šalyje galima paaiškinti tuo, kad Lietuva yra mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis, tad tokiose valstybėse dėl didesnio ekonomikos augimo potencialo tuo pačiu įprastai fiksuojama ir didesnė infliacija.
Iš pateikto paveikslėlio su grafikais, kurie rodo, kaip nuo šio amžiaus pražios kito maisto produktų kainos galime daryti išvadą, kad Lietuvoje ir Danijoje jų pokyčių tendencijos buvo panašios arba netgi identiškos. Tiesa, mūsų šalyje šis svyravimo diapazonas buvo pastebimai didesnis. Per analizuojamą laikotarpį buvo tiek itin spartaus maisto kainų augimo laikotarpių, tiek ir laikotarpių, kuomet fiksuotas jų kritimas.
Nuo 2000 metų abiejose nagrinėjamose šalyse fiksuotas maisto kainų augimas, kuris Lietuvoje buvo kiek didesnis. Po to ši prieaugio tendenciją ėmė slopti ir mūsų šalyje tai įvyko sparčiau bei kurį laiką netgi fiksuotas maisto kainų kritimas. Vis dėl to vėliau prasidėjo naujas šios prekių grupės kainų augimo etapas, kuris įgavo kur kas didesnį mąstą nei prieš tai buvusiu atveju. Taigi, prieš krizę 2008 metų viduryje metinis maisto kainų prieaugis Lietuvoje siekė net 18,9 procento, t.y. jis buvo didesnis už bendrą metinį vartotojų kainų indekso prieaugį. Tuo tarpu Danijoje ši augimo tendencija prasidėjo kiek vėliau ir piko metu fiksuotas 10,5 procento metinis maisto kainų prieaugis, t.y. beveik perpus mažesnis nei mūsų valstybėje. Tačiau lygiai taip pat ir krizės laikotarpiu Lietuvoje kurį laiką fiksuotas didesnis šios prekių grupės metinis kainų kritimas nei minimoje Skandinavijos šalyje. Po krizės maisto kainų prieaugis vėl ėmė spartėti, tačiau prieš tai buvęs pikas taip ir liko nepasiektas, tiesa, mūsų valstybėje vėl kurį laikotarpį fiksuotas dviženklis metinis maisto kainų augimas procentine išraiška. Vis dėl to po krizės buvęs atšokimas prislopo ir kurį laiką šios prekių grupės metinis kainų prieaugis abejose šioje analizėje figūruojančiose šalyse buvo gana nedidelis. Bet nuo praėjusių metų pražios Lietuvoje prasidėjo nauja maisto kainų augimo didėjimo ir spartėjimo tendencija, kuri Danijoje irgi po kiek laiko įsivyravo. Taigi, remiantis naujausiais duomenimis, lapkritį metinis maisto kainų prieaugis mūsų šalyje siekė 4,8 procento, o Skandinavijos valstybėje - 3,4 procento.
Pramonės produkcija
Pažvelgus į pateiktą paveikslėlį, kuriame atvaizduoti Lietuvos ir Danijos pramonės produkcijos pokyčiai nuo šio amžiaus pradžios, matome, kad abiem atvejais šis rodiklis gana stipriai svyravo. Vis gi mūsų šalies atveju ši pokyčių amplitudė ir vėl yra pastebimai didesnė, kartais ir netgi dvigubai. Tai galima paaiškinti tuo pačiu faktu, kad per nagrinėjamą laikotarpį Lietuva ir jos ekonomika buvo mažiau išsivysčiusi nei minimos šalies iš Skandinavijos.
Abiem atvejais po 2008 metų rudenį prasidėjusios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės dėl kritusios paklausos gan sparčiai traukėsi pramonės produkcijos apimtys, na o po to buvo fiksuojami ir šio rodiklio metiniai nuosmukiai, kurie Lietuvoje buvo kiek didesni. Žinoma, vėliau po krizės abejose valstybėse sulaukėme atsigavimo, vėl pradėti fiksuoti pramonės apimčių metiniai prieaugiai, tačiau iškart įdėmiau įsižiūrėjus į pateiktus grafikus galima teigti, jog Danijoje šio rodiklio pokyčiai sugrįžo į prieš tai buvusį lygį, tuo tarpu mūsų šalyje jau ši amplitudė tapo kiek kuklesnė nei buvo prieš krizę, t.y. pramonės produkcijos metinis prieaugis jau dažnai nėra toks pats kaip buvo prieš tai.
Kalbant apie pramonės produkcija, žinoma, jog reikia panagrinėti ir jos panaudojimo mastą. Atkreipiame dėmesį, jog prieš 2008 metų rudenį kilusią pasaulinę krizę Danijoje pramonės pajėgumų panaudojimas buvo didesnis nei mūsų šalyje, toks jis išliko ir iki šiol. Tiesa, Lietuvoje šis rodiklis nuo pat šio amžiaus pradžios, kuomet sudarė tik kiek daugiau nei penkiasdešimt procentų (51,3 procento), nuosekliai augo ir prieš minėtą krizę jau buvo pasiektas net 74,6 procento pramonės pajėgumų panaudojimo lygis, tuo tarpu Danijoje tuo metu jis buvo dar didesnis ir sudarė net 88,9 procento.
Be jokios abejonės kilus pasaulinei ekonomikos krizei bei smuktelėjus produktų paklausai, tuo pačiu ėmė mažėti ir pramonės produkcijos pajėgumų panaudojimo apimtys. Vėliau jos vėl ėmė augti, tačiau štai Danijoje taip iki šiol ir nepakilo iki prieš krizę buvusio lygio, tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis 2014 metais ne tik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau tuo pačiu jį ir viršijo. Remiantis naujausiais duomenimis, mūsų šalyje pramonės produkcijos panaudojimo apimtys siekė 77,4 procento ir buvo netoli analogiško minimos Skandinavijos rodiklio, kur jis sudarė 79 procentus.
Prekyba
Prekybos atveju be jokios abejonės svarbiausias yra užsienio prekybos rezultatas. Pažvelgus į pateiktą paveikslėlį šia tema matome, jog mūsų šalies užsienio prekybos rezultatas nuo pat šio amžiaus pradžios visuomet buvo neigiamas (tiesa, kelis kartus jis buvo nežymiai teigiamas), t.y. už didesnę sumą prekių ir paslaugų importuodavome nei eksportuodavome. Tuo tarpu Danijos atveju visiškai priešinga padėtis, ten fiksuojamas užsienio prekybos perteklius, kuris, išskyrus kelis atvejus, vyravo nuo pat 2000 metų.
2008 metų rudenį kilusi krizė be jokios abejonės dar labiau neigiamai paveikė mūsų užsienio prekybą, t.y. dar labiau pagilėjo neigiamas jos rezultatas. Tuo tarpu Danijoje dar prieš krizę kurį laiką fiksuota, jog importo apimtys buvo didesnės už eksporto, o krizės laikotarpiu šis neigiamas užsienio prekybos rezultatas ir vėl pasikartojo, na o po to kurį laiką nors eksporto apimtys pinigine išraiška viršijo importo apimtis, tačiau mažesne apimtimi nei prieš krizę. Galima teigti, kad po krizės Danijos užsienio prekybos teigiamas rezultatas tapo kiek didesnis nei buvo prieš tai, na o Lietuvos atveju, neigiamas užsienio prekybos rezultatas kiek sumažėjo.
Remiantis turimais naujausiais duomenimis, praėjusiais metais absoliučiai daugiausiai prekių ir paslaugų iš mūsų šalies buvo eksportuota į Europos valstybes, t.y. aštuoniasdešimt penki procentai viso eksporto, tuo tarpu prekių ir paslaugų importuota į Lietuva taip pat absoliučiai daugiausiai iš Senojo žemyno šalių, t.y. net devyniasdešimt vienas procentas viso importo vertės. Antroje pozicijoje pagal mūsų šalies eksportą ir importą į Lietuvą yra Azijos šalys, t.y. 7,4 procento viso eksporto ir septyni procentai viso importo.
Kaip matome, pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė ir toliau išlieka Rusija, kur buvo tiek eksportuota (14 procentų viso eksporto vertės), tiek iš ten importuota (14 procentų viso importo vertės) daugiausiai prekių ir paslaugų. 2016 metais be jau minėtos valstybės iš Lietuvos daugiausiai eksportuota į kaimyninę Latviją (9,9 procento viso eksporto), Lenkiją (9,1 procento) bei į kiek toliau esančią Vokietiją, kuriai teko 7,7 procento viso mūsų eksporto vertės. Kalbant apie prekių ir paslaugų importą į mūsų valstybę, tai po Rusijos vėl buvo tos pačios trys šalys kaip ir eksporto atveju, tiesa, tarp jų daugiausiai importuota iš Vokietijos (dvyliką procentų viso importo vertės), bei po to kaimyninės Lenkijos (11 procentų) ir Latvijos (aštuoni procentai viso importo vertės).
Danija 2016 metais taip pat daugiausiai prekiavo su Senojo žemyno valstybėmis, t.y. joms atitinkamai teko 75 procentai viso eksporto vertės, bei aštuoniasdešimt procentų prekių ir paslaugų į minimą Skandinavijos šalį importuota būtent iš ten. Antroje pozicijoje yra Azijos žemynas, kur iš Danijos eksportuota tryliką procentų visų prekių ir paslaugų, o importo iš ten dalis sudarė keturiolika procentų.
Didžiausia Danijos užsienio prekybos partnerė yra kaimyninė Vokietija, kurios ekonomika stambiausia tiek euro zonoje, tiek ir Europos sąjungoje. Septyniolika procentų viso minimos Skandinavijos valstybės eksporto vertės teko Vokietijai, na o importo dalis iš ten sudarė dvidešimt du procentus. Antroje pozicijoje pagal užsienio prekybos apimtys su Danija buvo kita kaimynė - Švedija. Be to, 2016 metais dar daugiausiai prekių ir paslaugų Danija eksportavo į Norvegiją, Didžiąją Britaniją ir Ameriką, na o importavo iš Olandijos ir Kinijos.
Praėjusiais metais už didžiausią sumą iš Lietuvos buvo eksportuota mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų, kas sudarė keturiolika procentų viso eksporto vertės. Antroje pozicijoje gal eksporto vertę buvo mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai (8,2 procento viso eksporto vertės), po to sekė baldų, apšviečiamų ženklų, surenkamų pastatų eksportas bei elektros, elektroninės įrangos ir plastiko, jo dirbinių eksportas. Į mūsų šalį už didžiausią sumą per minimą laikotarpį kaip ir eksporto atveju buvo importuota mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų (aštuoniolika procentų viso importo vertės), po to sekė irgi kaip eksporto atveju mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai. Trečioje pozicijoje pagal importuotų į mūsų šalį prekių ir paslaugų kategoriją buvo transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), o toliau sekė elektros, elektroninė įranga bei plastikas ir dirbiniai iš jo. Tai parodo, kad mūsų šalis dalinai yra tranzitinė tarp Rytų ir Vakarų Europos.
Kalbant apie Danijos eksportuotų prekių ir paslaugų kategoriją, tai čia lyderiauja mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai (14 procentų viso eksporto vertės), beje, tas pats ir importo į šią šalį srityje (13 procentų viso importo vertės). Toliau eksporto kategorijoje rikiuojasi farmacijos produktai (trylika procentų viso eksporto vertės), elektros, elektroninė įranga, mineralinis kuras, nafta ir distiliuoti produktai bei optika, foto, technika ir medicinos įranga. Importo į Daniją srityje praėjusiais metais taip pat lyderiavo elektros, elektroninė įranga (dešimt procentų viso importo), transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), mineralinis kuras, nafta ir distiliuoti produktai bei farmacijos produktai.
Pažvelgus į einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai mūsų šalies atveju jis iki 2008 metų krizės visą laiką buvo neigiamas, ir be to, prieš krizę kurį laiką ši neigiama reikšmė dar labiau augo bei 2007 metais pasiekė net 15,1 procento lygį. Bet prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei šis neigiamas rodiklis po truputį ėmė mažėti ir jau pačiame jos įkarštyje tapo teigiamas, t.y. 2009 metais einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykis procentine išraiška buvo pozityvus ir sudarė 2,1 procento. Po to tai šio rodiklio reikšmė buvo nežymiai neigiama, tai vėl nežymiai teigiama, t.y. palyginus su tuo kas buvo prieš krizę, neigiami procentiniai rodikliai pastebimai susitraukė.
Danijos atveju minimas rodiklis nuo pat šio amžiaus pradžios visada buvo teigiamas. Tačiau kaip ir mūsų šalies atveju prieš paskutinę pasaulinę krizę jo procentinė reikšmė sumažėjo, na o krizės laikotarpiu teigiamas procentinis rodiklis pajudėjo pastebimai į viršų ir ši tendencija su tam tikromis pertraukomis tęsiasi iki pat šiol. Dabartinė jo teigiama reikšmė maždaug dvigubai didesnė nei buvo prieš krizę.
Antros dalies trumpos išvados:
Per palyginamąjį laikotarpį Danijoje bedarbystė iš esmės visą laiką buvo mažesnė nei mūsų šalyje, tačiau pačios šio rodiklio pokyčių tendencijos yra gana panašios. Kriziniu laikotarpiu Lietuvoje bedarbystė pašoko gerokai labiau, bet tuo pačiu ji po to ėmė mažėti anksčiau nei Skandinavijos šalyje, tačiau abejose nagrinėjamose valstybėse šis rodiklis vis dar nepasiekė prieš pasaulinę ekonomikos krizę buvusio itin žemo lygio;
Iš esmės per visą nagrinėjamą laikotarpį bedarbystė jaunimo tarpe buvo didesnė Lietuvoje, be to, ši tendencija išlieka iki šiol. Šis rodiklis abiem atvejais pastebimai ūgtelėjo paskutinės pasaulinės krizės metu, tačiau mūsų šalyje fiksuotas maždaug dvigubai didesnis prieaugis. Vis dėl to vėliau nors bedarbystė jaunimo tarpe smuktelėjo, tačiau ji abejose šalyse nepasiekė to žemo lygio, kuris fiksuotas prieš krizę;
Danijoje per palyginamąjį laikotarpį dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis visuomet buvo didesnis nei mūsų šalyje, tačiau Lietuvoje jis nuosekliai auga nuo pat 2007 metų;
Nuo pat šio amžiaus pradžios tiek mūsų šalyje, tiek Danijoje augo produktyvumas, tačiau Lietuvoje jis didėjo gerokai sparčiau. Po krizės jau nebuvo fiksuojama analogiška produktyvumo augimo tendencija, tačiau pastaruoju metu vėl abejose šalyse stebimas jo prieaugis;
Lietuvoje nuo 2000 metų vidutinis mėnesinis atlyginimas padidėjo beveik tris kartus, be to, per palyginamąjį laikotarpį šis rodiklis mūsų valstybėje paaugo labiau nei Danijoje;
Pensinis amžius Danijoje yra didesnis nei Lietuvoje ir moterims bei vyrams yra toks pats, tačiau mūsų šalyje šis rodiklis nuo 2015 metų ėmė nuosekliai didėti;
Metinė infliacija abiejose nagrinėjamose valstybėse kito ir svyravo gana panašiai, tačiau mūsų šalyje kainų prieaugis per analizuojamą laikotarpį gana dažnai būdavo didesnis ir tai susiję su tuo, kad Lietuva yra mažiau išsivysčiusi šalis, tad natūraliai pasižymi didesniu augimo potencialu ir tuo pačiu kainų prieaugiu;
Mūsų šalyje ir Danijoje metinės maisto kainų pokyčių tendencijos buvo labai panašios, tiesa, Lietuvoje jų svyravimo diapazonas ir pokyčiai į abi puses buvo didesni;
Lietuvoje pramonės produkcijos apimčių metinė pokyčių amplitudė prieš krizę buvo didesnė nei Danijoje, tačiau po didžiulio nuosmukio jau neatsistatė į prieš tai buvusį lygį, tad šio rodiklio metinis prieaugis mūsų šalyje jau yra mažesnis;
Danijoje pramonės pajėgumų panaudojimas visuomet buvo didesnis nei mūsų šalyje, bet Lietuvoje šis rodiklis prieš krizę nuolat augo, o po nuosmukio atšoko ir pakilo virš prieš tai buvusio lygio, kai minimoje Skandinavijos šalyje jis irgi atsitiesė, tačiau iki šiol nepasiekė to rekordinio lygio, kuris buvo prieš krizę;
Per visą analizuotą laikotarpį, išskyrus kelis atvejus, mūsų šalies užsienio prekybos rezultatas visuomet buvo neigiamas, na o Danijos atveju - visiškai priešinga padėtis;
Praėjusiais metais pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės buvo Europos atstovės. Na o didžiausios prekybos apimtys fiksuotos su Rusija, Latvija, Lenkija ir Vokietija;
Danija 2016 metais daugiausiai prekiavo su Senojo žemyno šalimis, na o pagrindinės prekybos partnerės buvo kaimynės Vokietija ir Švedija;
Per 2016 metus Lietuva daugiausiai importo ir eksportavo mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų bei mašinų, branduolinių reaktorių ir katilų. Toliau eksportuotų prekių ir paslaugų kategorijoje rikiuojasi baldai, apšviečiamieji ženklai, surenkami pastatai bei elektros, elektroninė įranga. Importo atveju be jau minėtų prekių daugiausiai importuota transporto priemonių (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), o toliau sekė elektros, elektroninė įranga;
Per praėjusius metus Danija daugiausiai importo ir eksportavo mašinų, branduolinių reaktorių, katilų. Toliau eksporto kategorijoje rikiuojasi farmacijos produktai bei elektros, elektroninė įranga, o importo - elektros, elektroninė įranga bei transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų);
Kalbant apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai prieš krizę jis Lietuvoje visuomet buvo neigiamas, tačiau krizės laikotarpiu pajudėjo į viršų ir tapo teigiamas bei svyruoja tai tarp neigiamos (kuri yra mažesnė nei prieš tai) ir teigiamos reikšmės, o minimos Skandinavijos šalies atveju jis nuo pat 2000 metų buvo teigiamas ir krizės laikotarpiu pajudėjo gerokai į viršų bei ši tendencija iš esmės tęsiasi iki pat šiol.
BUS DAUGIAU.
Dar daugiau informacijos ir straipsnių ekonomikos tematika rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Ekonomika (bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą).
Po pirmosios dalies (nuoroda į pirmą dalį) pristatome antrąją dalį apie Lietuvą ir Daniją. Nagrinėsime pagrindinius šių šalių oficialiai pateiktus ir žinomus ekonominius duomenis per laikotarpį nuo šio amžiaus pradžios iki dabar.
Darbo rinka
Kalbant apie darbo rinką pradedame nuo bedarbystės rodiklio. Deja, tačiau šiuo atveju duomenys apie Danijoje buvusius bedarbystės pokyčius yra pateikiami tik nuo 2007 metų. Taigi, per palyginamąjį laikotarpį mūsų šalyje bedarbystė iš esmės visą laiką būdavo didesnė, tačiau pačios šio rodiklio pokyčių tendencijos faktiškai sutapdavo. Lietuvoje bedarbystės lygis mažėjo nuo pat 2001 metų, kuomet jis sudarė 13,2 procento, iki pat 2007 metų vidurio, kuomet šis rodiklis nukrito iki vos 2,7 procento. Tačiau po to prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei mūsų šalyje bedarbystės lygis ėmė nuosekliai ir itin sparčiai augti bei 2010 metų liepą pasiekė piką, kuomet darbo šalyje neturėjo net 15,3 procento darbingo amžiaus žmonių. Tai reiškia, kad bedarbystė kriziniu laikotarpiu Lietuvoje pašoko net 5,7 karto. Bet gerėjant padėčiai pasaulio ekonomikoje ir tuo pačiu mūsų šalies ekonomikoje, bedarbystės lygis ėmė iš esmės nuosekliai mažėti, žinoma, prie to dalinai prisidėjo ir padidėjusi emigracija iš Lietuvos. Remiantis naujausiais duomenimis, spalį Lietuvoje darbo neturėjo 7,4 procento darbingo amžiaus žmonių, arba daugiau nei dvigubai mažiau nei bedarbystės piko metu per krizę, tačiau vis dar nėra pasiektas tas rekordiškai žemas lygis, kuris fiksuotas prieš paskutinę pasaulinę krizę.
Danijos atveju, kaip buvo minėta, turime duomenis tik nuo 2007 metų. Taigi, nuo minimų metų, iki pat 2008 metų vidurio bedarbystės lygis šioje šalyje irgi mažėjo ir prieš krizę buvo pasiekęs itin žemą 2,4 procento lygį. Ekonominės ir finansinės krizės laikotarpiu kaip ir mūsų šalyje Danijoje taip pat itin pastebimai ėmė daugėti darbo neturinčių asmenų, na o bedarbystės pikas buvo pasiektas 2010 metų rugpjūčio mėnesį, kuomet šis rodiklis sudarė 6,2 procento. Taigi, šioje Skandinavijos šalyje bedarbystė krizinių laikotarpiu pašoko 2,6 karto, arba gerokai, t.y. daugiau nei dvigubai mažiau nei Lietuvoje, kur kaip minėta šoktelėjo net 5,7 karto. Bet kitą vertus Danijoje panašiame piko lygyje bedarbystė išliko ilgiau nei mūsų šalyje, t.y. ji pradėjo mažėti maždaug dviem metais vėliau. Šių metų spalį darbo Danijoje neturėjo 4,3 procento žmonių. Tačiau tuo pačiu, nors šioje šalyje bedarbystės lygis smuktelėjo, bet jis irgi nepasiekė to žemo lygio, kuris buvo prieš pasaulinę krizę.
Jaunimo, t.y. žmonių iki dvidešimt penkerių metų tarpe, bedarbystė per nagrinėjamą laikotarpį iš esmės visuomet mūsų šalyje buvo didesnė nei kitoje aptariamoje valstybėje. Taigi, šio amžiaus pradžioje jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje sudarė net 29,1 procento. Po to ji dar kiek paaugo, na o toliau ėmė nuosekliai mažėti, ir kaip ir bendros bedarbystės atveju, ši tendencija tęsėsi iki pat 2008 metų pasaulinės krizės. Rekordiškai žemas bedarbystės lygis jaunimo tarpe buvo pasiektas 2007 metų birželį, kuomet jis sudarė vos 7,6 procento. Tai reiškia, kad palyginus su 2000 metais buvusiu lygiu, jaunimo bedarbystė Lietuvoje sumažėjo net beveik keturis kartus. Ji ėmė didėti dar prieš tai kai prasidėjo pasaulinė finansų ir ekonominė krizė ir jos metu per nepilnus dvejus metus šis rodiklis mūsų šalyje pašoko iki net 36,2 procento, arba net 4,8 karto bei tuo pačiu pakilo virš to lygio, kuris buvo šio amžiaus pradžioje. Kurį laiką panašiame lygyje išbuvęs bedarbystės lygis jaunimo tarpe ėmė nuosekliai Lietuvoje mažėti, ir remiantis naujausiais duomenimis jau sudaro 13,2 procento. Tad palyginus su piku krizės laikotarpiu, šis rodiklis jau krito 2,7 karto, tačiau kaip ir bendros bedarbystės atveju, vis dar nėra pasiektas prieš krizę buvęs itin žemas lygis, iki kurio gana dar toloka.
Danijoje bedarbystės lygis jaunimo tarpe nuo šio amžiaus pradžios iki 2008 metų pasaulinės krizės pradžios svyravo maždaug 6 - 9 procentų diapazone, o po to pašoko nuo šešių procentų iki 15,2 procento, arba 2,5 karto, t.y. maždaug perpus mažiau nei mūsų šalyje. Vėliau ėmus atsigauti po krizės šis rodiklis kaip ir Lietuvoje ėmė mažėti bei 2014 metų pabaigoje pasiekė 11,5 procento lygį. Tačiau maždaug po metų jis vėl kiek ūgtelėjo iki trylikos procentų lygio. Vis dėl to tai tęsėsi neilgai, tad šiuo metu Danijoje bedarbystė jaunimo tarpe siekia 10,2 procento, ir yra mažesnė nei Lietuvoje, tačiau vis dar nėra pasiektas tas žemas lygis, kuris buvo prieš krizę.
Žinoma, nagrinėjant darbo rinkos temą, būtina apžvelgti ir atlyginimus. Danijos atveju duomenys apie atlyginimus yra pateikiami tik nuo 2009 metų. Taigi, šioje šalyje standartizuota mėnesinė alga nuo minimų metų nuosekliai auga ir remiantis naujausiais 2015 metų duomenimis sudarė 39574.89 Danijos kronas, tad nuo 2009 metų šis rodiklis ūgtelėjo apie dvyliką procentų.
Mūsų šalyje vidutinis mėnesinis atlyginimas augo nuo pat 2000 metų iki paskutinės pasaulinės finansų krizės, o ypač sparčiai šis rodiklis pradėjo didėti nuo 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą. Taigi, per minimą laikotarpį iki krizės vidutinė alga mūsų valstybėje pašoko nuo 297.9 iki 671.9 eurų, arba 2,3 karto. Žinoma, kriziniu laikotarpiu Lietuvoje vidutinis atlyginimas per kelis metus smuktelėjo ir 2010 metų pradžioje pasiekė kritimo dugną, t.y. jis nukrito iki 588.3 eurų, arba susitraukė 12,4 procento. Po to vidutinis atlyginimas mūsų valstybėje ėmė po truputi didėti ir po kelių metų ši prieaugio tendencija įgavo vis didesnį pagreitį. Taigi, šių metų trečiąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje jau sudarė 850.8 eurus ir nuo šio amžiaus pradžios pašoko net beveik tris kartus. Lyginant su Danijos laikotarpiu, t.y. nuo 2009 iki 2015 metų pabaigos, mūsų šalyje vidutinis atlyginimas pakilo 19,2 procento, arba sparčiau nei minimoje Skandinavijos valstybėje.
Kalbant apie darbo rinką apžvelkime ir darbo jėgos dalyvavimo joje rodiklį. Danijos atveju duomenys apie šį rodiklį yra tik nuo 2007 metų. Per visą palyginamąjį laikotarpį dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis mūsų šalyje buvo mažesnis nei Danijoje. Tačiau šioje Skandinavijos šalyje minimas rodiklis nuo pat 2009 metų, kuomet jis sudarė 72,4 procento, t.y. tiek darbingo amžiaus žmonių dalyvavo darbo rinkoje, ėmė nuosekliai mažėti ir 2014 metų pradžioje pasiekė 67,7 procento lygį. Vėliau jis vėl pakilo virš septyniasdešimties procentų, na o dabar sudaro 68,9 procento.
Tuo tarpu Lietuvoje dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis mažėjo nuo pat šio amžiaus pradžios, kuomet jis siekė 60,2 procento, iki pat 2006 metų pabaigos, kuomet pasiekė 54,7 procento lygį. Po to iš esmės prasidėjo šio rodiklio augimo tendencija, kuri tęsiasi iki pat šiol. Remiantis naujausiais duomenimis, dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis vėl yra pakilęs virš šešiasdešimties procentų, t.y. siekia 60,8 procento.
Produktyvumas - tai dar vienas gan svarbus darbo rinkos rodiklis, kuris parodo efektyvumą. Nuo pat šio amžiaus pradžios abejose nagrinėjamose šalyse fiksuota minimo rodiklio augimo tendencija ir tai tęsėsi iki pat jau nekartą minėtos pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės. Jos metu mūsų šalyje produktyvumo rodiklis iš esmės stabilizavosi, t.y. svyravo gan stabilioje amplitudėje, tuo tarpu Danijoje šis rodiklis pasikoregavo žemyn. Taigi, nuo 2000 iki 2008 metų rudens produktyvumo indeksas Lietuvoje pakilo faktiškai dvigubai, o Skandinavijos šalyje - tik apie vienuoliką procentų.
Po kelių krizinių metų darbo produktyvumo indeksas Lietuvoje ir vėl ėmė augti bei pasistiebė maždaug penktadaliu, tačiau po to ėmė svyruoti labai panašioje amplitudėje. Per paskutinius tris ketvirčius jis auga bei trečią šių metų ketvirtį pakilo iki naujo absoliučiai rekordinio 127,8 punktų lygio. Danijoje, po nuosmukio šis indeksas vėliau po kelių metų atsitiesė ir pasiekė tą lygį, kuris buvo prieš krizę, bet po to jis stabilizavosi ir kelis metus svyravo gan panašiame intervale. Vis dėl to, kaip ir mūsų šalies atveju produktyvumo indeksas ėmė didėti, na o šis augimas prasidėjo dar praėjusių metų viduryje. Šių metų antrąjį ketvirtį šis rodiklis ūgtelėjo iki rekordinio lygio, tačiau per praėjusį ketvirtį jau kiek pasikoregavo žemyn.
Nagrinėjant abiejų šalių darbo rinką verta paminėti ir koks jose yra pensijinis amžius ir kaip jis kito. Danijos atveju duomenys turimi nuo 2009 metų. Taigi, per šį laikotarpį iki dabar pensijinis amžius ten nekito, ir be to, moterims ir vyrams jis yra vienodas ir sudaro 65 metus. Kalbant apie mūsų šalį, tai duomenys apie išėjimo į pensiją metus yra pateikiami nuo 2004 metų. Taigi, nuo minimų metų iki 2014 metų pabaigos Lietuvoje vyrų pensijinis amžius sudarė šešiasdešimt du su puse metų. Moterų atveju, jis 2004 metais sudarė 59 metus, 2006 metais padidėjo iki 60 metų bei toks išliko iki pat 2014 metų. Po to, Lietuvoje tiek vyrų, tiek moterų išėjimo į pensiją amžius ėmė nuosekliai didėti ir jau siekia atitinkamai 63.6 metai ir 62.2 metai.
Infliacija
Kalbant apie infliaciją, tai iš esmės tiek Danijoje, tiek Lietuvoje ji nuo šio amžiaus pradžios kito gana panašiai. Nuo 2000 metų iki 2004 metų pabaigos mūsų šalyje metinis kainų prieaugis buvo gana nedidelis, o po to netgi fiksuota defliacija, tuo tarpu minimoje Skandinavijos šalyje metinė infliacija netgi kurį laiką buvo didesnė nei Lietuvoje, tačiau po to kiek smuktelėjo. Vis gi su laiku mūsų šalyje vartotojų kainų augimas ėmė įgauti vis didesnį pagreitį, o ypač spartus kainų prieaugis fiksuotas nuo 2007 iki pat 2008 metų vidurio, t.y. prieš krizę, kuomet Lietuvoje metinė infliacija buvo pasiekusi net 12,5 procento. Toks spartus kainų augimas susijęs su po šalies įstojimo į Europos sąjungą prasidėjusiu optimizmo, vartojimo bumu bei tuo pačiu būsto ir kitų paskolų augimu. Verta atkreipti dėmesį, jog Danijoje likus metams ir pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės taip pat pradėtas fiksuoti spartesnis metinis kainų prieaugis, t.y. dar 2007 metų viduryje metinė infliacija šioje šalyje sudarė apie vieną procentą, kai 2008 metų rugpjūtį jau siekė 4,4 procento, bet vis tiek buvo gerokai mažesnė nei mūsų šalyje, kas dalinai pateisinama tuo, kad Lietuva tuomet buvo pastebimai mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis ir tuo pačiu fiksavo kur kas spartesnį augimą. Žinoma, kaip ir Danijoje, taip ir Lietuvoje prie infliacijos augimo prisidėjo iki rekordinio lygio pašokusi naftos kaina, bei brangusios kitos žaliavos.
Tuo tarpu kilusi krizė viską sustatė į vietas, t.y. smuktelėjo pasaulinė paklausa, verslo ir vartotojų lūkesčiai ir pasitikėjimas, tad natūraliai žemyn pradėjo važiuoti ir metinė infliacija. Lietuvoje krizės piko metu 2010 metų pradžioje netgi pradėtas fiksuoti metinis kainų nuosmukis, t.y. defliacija, beje, kaip ir Danijoje, tik ten kiek anksčiau. Po to abiejose nagrinėjamose šalyse prasidėjo naujas kainų augimo etapas, tiesa, mūsų šalyje metinė infliacija ūgtelėjo labiau. Vis dėl to toks kainų atšokimas truko mažiau nei dvejus metus, ir po to tiek Danijoje, tiek Lietuvoje metinės infliacijos dinamika pasuko ta pačia mažėjimo kryptimi. Be to, Lietuvoje 2015 metų didžiąją laiko dalį apskritai fiksuotas metinis vartotojų kainų kritimas, o minimoje Skandinavijos šalyje infliacija smuktelėjo faktiškai iki nulinio lygio. Šiuo metu abiejose nagrinėjamose šalyse vėl fiksuojamas infliacijos spaudimo atsigavimas, na o pati kainų augimo paspartėjimo tendencija prasidėjo dar praėjusių metų trečiąjį ketvirtį. Remiantis naujausiais Eurostat duomenimis, metinė infliacija lapkritį Lietuvoje siekė 4,2 procento, o Danijoje ji buvo daugiau nei tris kartus mažesnė ir sudarė 1,3 procento. Žinoma, dalinai didesnį metinį kainų prieaugį mūsų šalyje galima paaiškinti tuo, kad Lietuva yra mažiau išsivysčiusi nei minima Skandinavijos šalis, tad tokiose valstybėse dėl didesnio ekonomikos augimo potencialo tuo pačiu įprastai fiksuojama ir didesnė infliacija.
Iš pateikto paveikslėlio su grafikais, kurie rodo, kaip nuo šio amžiaus pražios kito maisto produktų kainos galime daryti išvadą, kad Lietuvoje ir Danijoje jų pokyčių tendencijos buvo panašios arba netgi identiškos. Tiesa, mūsų šalyje šis svyravimo diapazonas buvo pastebimai didesnis. Per analizuojamą laikotarpį buvo tiek itin spartaus maisto kainų augimo laikotarpių, tiek ir laikotarpių, kuomet fiksuotas jų kritimas.
Nuo 2000 metų abiejose nagrinėjamose šalyse fiksuotas maisto kainų augimas, kuris Lietuvoje buvo kiek didesnis. Po to ši prieaugio tendenciją ėmė slopti ir mūsų šalyje tai įvyko sparčiau bei kurį laiką netgi fiksuotas maisto kainų kritimas. Vis dėl to vėliau prasidėjo naujas šios prekių grupės kainų augimo etapas, kuris įgavo kur kas didesnį mąstą nei prieš tai buvusiu atveju. Taigi, prieš krizę 2008 metų viduryje metinis maisto kainų prieaugis Lietuvoje siekė net 18,9 procento, t.y. jis buvo didesnis už bendrą metinį vartotojų kainų indekso prieaugį. Tuo tarpu Danijoje ši augimo tendencija prasidėjo kiek vėliau ir piko metu fiksuotas 10,5 procento metinis maisto kainų prieaugis, t.y. beveik perpus mažesnis nei mūsų valstybėje. Tačiau lygiai taip pat ir krizės laikotarpiu Lietuvoje kurį laiką fiksuotas didesnis šios prekių grupės metinis kainų kritimas nei minimoje Skandinavijos šalyje. Po krizės maisto kainų prieaugis vėl ėmė spartėti, tačiau prieš tai buvęs pikas taip ir liko nepasiektas, tiesa, mūsų valstybėje vėl kurį laikotarpį fiksuotas dviženklis metinis maisto kainų augimas procentine išraiška. Vis dėl to po krizės buvęs atšokimas prislopo ir kurį laiką šios prekių grupės metinis kainų prieaugis abejose šioje analizėje figūruojančiose šalyse buvo gana nedidelis. Bet nuo praėjusių metų pražios Lietuvoje prasidėjo nauja maisto kainų augimo didėjimo ir spartėjimo tendencija, kuri Danijoje irgi po kiek laiko įsivyravo. Taigi, remiantis naujausiais duomenimis, lapkritį metinis maisto kainų prieaugis mūsų šalyje siekė 4,8 procento, o Skandinavijos valstybėje - 3,4 procento.
Pramonės produkcija
Pažvelgus į pateiktą paveikslėlį, kuriame atvaizduoti Lietuvos ir Danijos pramonės produkcijos pokyčiai nuo šio amžiaus pradžios, matome, kad abiem atvejais šis rodiklis gana stipriai svyravo. Vis gi mūsų šalies atveju ši pokyčių amplitudė ir vėl yra pastebimai didesnė, kartais ir netgi dvigubai. Tai galima paaiškinti tuo pačiu faktu, kad per nagrinėjamą laikotarpį Lietuva ir jos ekonomika buvo mažiau išsivysčiusi nei minimos šalies iš Skandinavijos.
Abiem atvejais po 2008 metų rudenį prasidėjusios pasaulinės finansų ir ekonominės krizės dėl kritusios paklausos gan sparčiai traukėsi pramonės produkcijos apimtys, na o po to buvo fiksuojami ir šio rodiklio metiniai nuosmukiai, kurie Lietuvoje buvo kiek didesni. Žinoma, vėliau po krizės abejose valstybėse sulaukėme atsigavimo, vėl pradėti fiksuoti pramonės apimčių metiniai prieaugiai, tačiau iškart įdėmiau įsižiūrėjus į pateiktus grafikus galima teigti, jog Danijoje šio rodiklio pokyčiai sugrįžo į prieš tai buvusį lygį, tuo tarpu mūsų šalyje jau ši amplitudė tapo kiek kuklesnė nei buvo prieš krizę, t.y. pramonės produkcijos metinis prieaugis jau dažnai nėra toks pats kaip buvo prieš tai.
Kalbant apie pramonės produkcija, žinoma, jog reikia panagrinėti ir jos panaudojimo mastą. Atkreipiame dėmesį, jog prieš 2008 metų rudenį kilusią pasaulinę krizę Danijoje pramonės pajėgumų panaudojimas buvo didesnis nei mūsų šalyje, toks jis išliko ir iki šiol. Tiesa, Lietuvoje šis rodiklis nuo pat šio amžiaus pradžios, kuomet sudarė tik kiek daugiau nei penkiasdešimt procentų (51,3 procento), nuosekliai augo ir prieš minėtą krizę jau buvo pasiektas net 74,6 procento pramonės pajėgumų panaudojimo lygis, tuo tarpu Danijoje tuo metu jis buvo dar didesnis ir sudarė net 88,9 procento.
Be jokios abejonės kilus pasaulinei ekonomikos krizei bei smuktelėjus produktų paklausai, tuo pačiu ėmė mažėti ir pramonės produkcijos pajėgumų panaudojimo apimtys. Vėliau jos vėl ėmė augti, tačiau štai Danijoje taip iki šiol ir nepakilo iki prieš krizę buvusio lygio, tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis 2014 metais ne tik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau tuo pačiu jį ir viršijo. Remiantis naujausiais duomenimis, mūsų šalyje pramonės produkcijos panaudojimo apimtys siekė 77,4 procento ir buvo netoli analogiško minimos Skandinavijos rodiklio, kur jis sudarė 79 procentus.
Prekyba
Prekybos atveju be jokios abejonės svarbiausias yra užsienio prekybos rezultatas. Pažvelgus į pateiktą paveikslėlį šia tema matome, jog mūsų šalies užsienio prekybos rezultatas nuo pat šio amžiaus pradžios visuomet buvo neigiamas (tiesa, kelis kartus jis buvo nežymiai teigiamas), t.y. už didesnę sumą prekių ir paslaugų importuodavome nei eksportuodavome. Tuo tarpu Danijos atveju visiškai priešinga padėtis, ten fiksuojamas užsienio prekybos perteklius, kuris, išskyrus kelis atvejus, vyravo nuo pat 2000 metų.
2008 metų rudenį kilusi krizė be jokios abejonės dar labiau neigiamai paveikė mūsų užsienio prekybą, t.y. dar labiau pagilėjo neigiamas jos rezultatas. Tuo tarpu Danijoje dar prieš krizę kurį laiką fiksuota, jog importo apimtys buvo didesnės už eksporto, o krizės laikotarpiu šis neigiamas užsienio prekybos rezultatas ir vėl pasikartojo, na o po to kurį laiką nors eksporto apimtys pinigine išraiška viršijo importo apimtis, tačiau mažesne apimtimi nei prieš krizę. Galima teigti, kad po krizės Danijos užsienio prekybos teigiamas rezultatas tapo kiek didesnis nei buvo prieš tai, na o Lietuvos atveju, neigiamas užsienio prekybos rezultatas kiek sumažėjo.
Remiantis turimais naujausiais duomenimis, praėjusiais metais absoliučiai daugiausiai prekių ir paslaugų iš mūsų šalies buvo eksportuota į Europos valstybes, t.y. aštuoniasdešimt penki procentai viso eksporto, tuo tarpu prekių ir paslaugų importuota į Lietuva taip pat absoliučiai daugiausiai iš Senojo žemyno šalių, t.y. net devyniasdešimt vienas procentas viso importo vertės. Antroje pozicijoje pagal mūsų šalies eksportą ir importą į Lietuvą yra Azijos šalys, t.y. 7,4 procento viso eksporto ir septyni procentai viso importo.
Kaip matome, pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė ir toliau išlieka Rusija, kur buvo tiek eksportuota (14 procentų viso eksporto vertės), tiek iš ten importuota (14 procentų viso importo vertės) daugiausiai prekių ir paslaugų. 2016 metais be jau minėtos valstybės iš Lietuvos daugiausiai eksportuota į kaimyninę Latviją (9,9 procento viso eksporto), Lenkiją (9,1 procento) bei į kiek toliau esančią Vokietiją, kuriai teko 7,7 procento viso mūsų eksporto vertės. Kalbant apie prekių ir paslaugų importą į mūsų valstybę, tai po Rusijos vėl buvo tos pačios trys šalys kaip ir eksporto atveju, tiesa, tarp jų daugiausiai importuota iš Vokietijos (dvyliką procentų viso importo vertės), bei po to kaimyninės Lenkijos (11 procentų) ir Latvijos (aštuoni procentai viso importo vertės).
Danija 2016 metais taip pat daugiausiai prekiavo su Senojo žemyno valstybėmis, t.y. joms atitinkamai teko 75 procentai viso eksporto vertės, bei aštuoniasdešimt procentų prekių ir paslaugų į minimą Skandinavijos šalį importuota būtent iš ten. Antroje pozicijoje yra Azijos žemynas, kur iš Danijos eksportuota tryliką procentų visų prekių ir paslaugų, o importo iš ten dalis sudarė keturiolika procentų.
Didžiausia Danijos užsienio prekybos partnerė yra kaimyninė Vokietija, kurios ekonomika stambiausia tiek euro zonoje, tiek ir Europos sąjungoje. Septyniolika procentų viso minimos Skandinavijos valstybės eksporto vertės teko Vokietijai, na o importo dalis iš ten sudarė dvidešimt du procentus. Antroje pozicijoje pagal užsienio prekybos apimtys su Danija buvo kita kaimynė - Švedija. Be to, 2016 metais dar daugiausiai prekių ir paslaugų Danija eksportavo į Norvegiją, Didžiąją Britaniją ir Ameriką, na o importavo iš Olandijos ir Kinijos.
Praėjusiais metais už didžiausią sumą iš Lietuvos buvo eksportuota mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų, kas sudarė keturiolika procentų viso eksporto vertės. Antroje pozicijoje gal eksporto vertę buvo mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai (8,2 procento viso eksporto vertės), po to sekė baldų, apšviečiamų ženklų, surenkamų pastatų eksportas bei elektros, elektroninės įrangos ir plastiko, jo dirbinių eksportas. Į mūsų šalį už didžiausią sumą per minimą laikotarpį kaip ir eksporto atveju buvo importuota mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų (aštuoniolika procentų viso importo vertės), po to sekė irgi kaip eksporto atveju mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai. Trečioje pozicijoje pagal importuotų į mūsų šalį prekių ir paslaugų kategoriją buvo transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), o toliau sekė elektros, elektroninė įranga bei plastikas ir dirbiniai iš jo. Tai parodo, kad mūsų šalis dalinai yra tranzitinė tarp Rytų ir Vakarų Europos.
Kalbant apie Danijos eksportuotų prekių ir paslaugų kategoriją, tai čia lyderiauja mašinos, branduoliniai reaktoriai, katilai (14 procentų viso eksporto vertės), beje, tas pats ir importo į šią šalį srityje (13 procentų viso importo vertės). Toliau eksporto kategorijoje rikiuojasi farmacijos produktai (trylika procentų viso eksporto vertės), elektros, elektroninė įranga, mineralinis kuras, nafta ir distiliuoti produktai bei optika, foto, technika ir medicinos įranga. Importo į Daniją srityje praėjusiais metais taip pat lyderiavo elektros, elektroninė įranga (dešimt procentų viso importo), transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), mineralinis kuras, nafta ir distiliuoti produktai bei farmacijos produktai.
Pažvelgus į einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai mūsų šalies atveju jis iki 2008 metų krizės visą laiką buvo neigiamas, ir be to, prieš krizę kurį laiką ši neigiama reikšmė dar labiau augo bei 2007 metais pasiekė net 15,1 procento lygį. Bet prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei šis neigiamas rodiklis po truputį ėmė mažėti ir jau pačiame jos įkarštyje tapo teigiamas, t.y. 2009 metais einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykis procentine išraiška buvo pozityvus ir sudarė 2,1 procento. Po to tai šio rodiklio reikšmė buvo nežymiai neigiama, tai vėl nežymiai teigiama, t.y. palyginus su tuo kas buvo prieš krizę, neigiami procentiniai rodikliai pastebimai susitraukė.
Danijos atveju minimas rodiklis nuo pat šio amžiaus pradžios visada buvo teigiamas. Tačiau kaip ir mūsų šalies atveju prieš paskutinę pasaulinę krizę jo procentinė reikšmė sumažėjo, na o krizės laikotarpiu teigiamas procentinis rodiklis pajudėjo pastebimai į viršų ir ši tendencija su tam tikromis pertraukomis tęsiasi iki pat šiol. Dabartinė jo teigiama reikšmė maždaug dvigubai didesnė nei buvo prieš krizę.
Antros dalies trumpos išvados:
Per palyginamąjį laikotarpį Danijoje bedarbystė iš esmės visą laiką buvo mažesnė nei mūsų šalyje, tačiau pačios šio rodiklio pokyčių tendencijos yra gana panašios. Kriziniu laikotarpiu Lietuvoje bedarbystė pašoko gerokai labiau, bet tuo pačiu ji po to ėmė mažėti anksčiau nei Skandinavijos šalyje, tačiau abejose nagrinėjamose valstybėse šis rodiklis vis dar nepasiekė prieš pasaulinę ekonomikos krizę buvusio itin žemo lygio;
Iš esmės per visą nagrinėjamą laikotarpį bedarbystė jaunimo tarpe buvo didesnė Lietuvoje, be to, ši tendencija išlieka iki šiol. Šis rodiklis abiem atvejais pastebimai ūgtelėjo paskutinės pasaulinės krizės metu, tačiau mūsų šalyje fiksuotas maždaug dvigubai didesnis prieaugis. Vis dėl to vėliau nors bedarbystė jaunimo tarpe smuktelėjo, tačiau ji abejose šalyse nepasiekė to žemo lygio, kuris fiksuotas prieš krizę;
Danijoje per palyginamąjį laikotarpį dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis visuomet buvo didesnis nei mūsų šalyje, tačiau Lietuvoje jis nuosekliai auga nuo pat 2007 metų;
Nuo pat šio amžiaus pradžios tiek mūsų šalyje, tiek Danijoje augo produktyvumas, tačiau Lietuvoje jis didėjo gerokai sparčiau. Po krizės jau nebuvo fiksuojama analogiška produktyvumo augimo tendencija, tačiau pastaruoju metu vėl abejose šalyse stebimas jo prieaugis;
Lietuvoje nuo 2000 metų vidutinis mėnesinis atlyginimas padidėjo beveik tris kartus, be to, per palyginamąjį laikotarpį šis rodiklis mūsų valstybėje paaugo labiau nei Danijoje;
Pensinis amžius Danijoje yra didesnis nei Lietuvoje ir moterims bei vyrams yra toks pats, tačiau mūsų šalyje šis rodiklis nuo 2015 metų ėmė nuosekliai didėti;
Metinė infliacija abiejose nagrinėjamose valstybėse kito ir svyravo gana panašiai, tačiau mūsų šalyje kainų prieaugis per analizuojamą laikotarpį gana dažnai būdavo didesnis ir tai susiję su tuo, kad Lietuva yra mažiau išsivysčiusi šalis, tad natūraliai pasižymi didesniu augimo potencialu ir tuo pačiu kainų prieaugiu;
Mūsų šalyje ir Danijoje metinės maisto kainų pokyčių tendencijos buvo labai panašios, tiesa, Lietuvoje jų svyravimo diapazonas ir pokyčiai į abi puses buvo didesni;
Lietuvoje pramonės produkcijos apimčių metinė pokyčių amplitudė prieš krizę buvo didesnė nei Danijoje, tačiau po didžiulio nuosmukio jau neatsistatė į prieš tai buvusį lygį, tad šio rodiklio metinis prieaugis mūsų šalyje jau yra mažesnis;
Danijoje pramonės pajėgumų panaudojimas visuomet buvo didesnis nei mūsų šalyje, bet Lietuvoje šis rodiklis prieš krizę nuolat augo, o po nuosmukio atšoko ir pakilo virš prieš tai buvusio lygio, kai minimoje Skandinavijos šalyje jis irgi atsitiesė, tačiau iki šiol nepasiekė to rekordinio lygio, kuris buvo prieš krizę;
Per visą analizuotą laikotarpį, išskyrus kelis atvejus, mūsų šalies užsienio prekybos rezultatas visuomet buvo neigiamas, na o Danijos atveju - visiškai priešinga padėtis;
Praėjusiais metais pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės buvo Europos atstovės. Na o didžiausios prekybos apimtys fiksuotos su Rusija, Latvija, Lenkija ir Vokietija;
Danija 2016 metais daugiausiai prekiavo su Senojo žemyno šalimis, na o pagrindinės prekybos partnerės buvo kaimynės Vokietija ir Švedija;
Per 2016 metus Lietuva daugiausiai importo ir eksportavo mineralinio kuro, naftos ir distiliuotų produktų bei mašinų, branduolinių reaktorių ir katilų. Toliau eksportuotų prekių ir paslaugų kategorijoje rikiuojasi baldai, apšviečiamieji ženklai, surenkami pastatai bei elektros, elektroninė įranga. Importo atveju be jau minėtų prekių daugiausiai importuota transporto priemonių (išskyrus geležinkelius ir tramvajų), o toliau sekė elektros, elektroninė įranga;
Per praėjusius metus Danija daugiausiai importo ir eksportavo mašinų, branduolinių reaktorių, katilų. Toliau eksporto kategorijoje rikiuojasi farmacijos produktai bei elektros, elektroninė įranga, o importo - elektros, elektroninė įranga bei transporto priemonės (išskyrus geležinkelius ir tramvajų);
Kalbant apie einamosios sąskaitos ir bendrojo vidaus produkto santykį procentine išraiška, tai prieš krizę jis Lietuvoje visuomet buvo neigiamas, tačiau krizės laikotarpiu pajudėjo į viršų ir tapo teigiamas bei svyruoja tai tarp neigiamos (kuri yra mažesnė nei prieš tai) ir teigiamos reikšmės, o minimos Skandinavijos šalies atveju jis nuo pat 2000 metų buvo teigiamas ir krizės laikotarpiu pajudėjo gerokai į viršų bei ši tendencija iš esmės tęsiasi iki pat šiol.
BUS DAUGIAU.
Dar daugiau informacijos ir straipsnių ekonomikos tematika rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Ekonomika (bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą).