versija spausdinimui
(10)
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo dvidešimt penkeri metai, arba ketvirtis amžiaus. Tai tikrai jau gan nemažas laiko tarpas, per kurį padėtis šalyje ir apskritai pasaulyje gerokai pasikeitė. Tad atsižvelgus į tai ko gero prasminga apžvelgti pagrindinius Lietuvos makroekonominius rodiklius ir jų pokyčius per minimą laikotarpį bei panagrinėti tendencijas. Tuo pačiu atsižvelgus į tai, kad Lietuva jau beveik pusmetis kaip euro zonos narė, prasminga pagrindinius šalies makroekonominius rodiklius palyginti būtent su šios zonos atitinkamais rodikliais.
Atkreipiame dėmesį, jog orientuotasi buvo į laikotarpį nuo 1990 metų iki dabar, tačiau ne visais atvejais tokios apimties makreokonominiai duomenys yra prieinami.
Bendrasis vidaus produktas
Tradiciškai pradedame nuo bendrojo vidaus produkto. Nepriklausomybės pradžioje remiantis Pasaulio banko pateikta informacija, Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 10,5 mlrd. dolerių, na o dabar remiantis naujausiais duomenimis ji siekia 45,93 mlrd. dolerių. Taigi, per ketvirtį amžiaus mūsų šalies ekonomikos vertė pašoko 4,4 karto. Euro zonos metinio bendrojo vidaus produkto vertė per minimą laikotarpį remiantis tais pačiais Pasaulio banko duomenimis paaugo nuo 5,686 trilijonų dolerių iki 12,75 trilijonų dolerių, t.y. 2,2 karto, arba per pus lėčiau nei padidėjo Lietuvos ekonomikos vertė.
Nuo 1990 iki 1994 metų, t.y. pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu, mūsų šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė susitraukė nuo 10,5 iki 7 mlrd. dolerių, arba trečdaliu. Vėliau prasidėjo intensyvaus ekonomikos augimo laikotarpis, tiesa, 1990 metais buvusi bendrojo vidaus produkto vertė buvo viršyta tik 1998 metais, kuomet pakilo iki 11,3 mlrd. dolerių. Rusijos krizės metu 1999 metais mūsų šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė kiek smuktelėjo, tačiau neilgam, ir jau sekančiais metais vėl buvo fiksuojamas prieaugis.
Vėliau Lietuvos bendrojo vidaus produkto vertės didėjimas vis labiau įsibėgėjo. Šalies ekonomikos vertė ėmė intensyviau didėti dar prieš įstojimą į Europos sąjungą 2004 metais, t.y. nuo 2001 iki 2004 metų Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė paaugo nuo 12,2 iki 22,6 mlrd. dolerių, arba beveik du kartus. Na o po įstojimo į minėtą sąjungą, mūsų šalies ekonomikos vertės augimas dar labiau paspartėjo, tiesa, šis paspartėjimas sutapo su pradėjusia augti išduotų kreditų privačiam sektoriui verte. Tai paaiškinama tuo, kad po įstojimo į Europos sąjungą bankai ėmė aktyviau ir drąsiau kredituoti tiek įmones, tiek ir namų ūkius, be to, paskolų paklausos augimą taip pat lėmė ir įsisavinamos Europos sąjungos lėšos skiriamos verslui. Taigi, per laikotarpį nuo 2004 iki 2008 metų pasaulinės krizės Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė pašoko daugiau nei du kartus nuo 22,6 iki 47,44 mlrd. dolerių. Per tą patį laikotarpį išduotų kreditų privačiam sektoriui vertė pašoko 3,399 iki 19,09 mlrd. eurų, t.y. net 5,6 karto, arba daugiau nei dvigubai sparčiau nei ūgtelėjo šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė. Be jokios abejonės, iki galo palyginimas nėra tikslus, nes vertės pateiktos skirtingomis valiutomis, tačiau principas vis tiek išlieka tas pats, t.y. prie ekonomikos augimo per minimą laikotarpį labai svariai prisidėjo vyravęs kreditavimo bumas.
Žinoma, 2008 metų rudenį prasidėjusi pasaulinė finansų bei tuo pačiu ir ekonominė krizė neigiamai paveikė ir mūsų šalį. Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė jau sekančiais metais susitraukė iki 37,05 mlrd. dolerių, arba net 21,9 procento. 2010 metais šis kritimas dar prasitęsė, tačiau nuosmukis jau buvo kur kas mažesnis, t.y. dolerine išraiška jis siekė tik apie vieną procentą. Per kitus metus mūsų šalies ekonomika galutinai atsigavo bei jos vertė dolerine išraiška ūgtelėjo 17,4 procento iki 43,08 mlrd. dolerių. 2012 metais Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė dolerine išraiška kiek pasikoregavo iki 42,34 mlrd. dolerių, tačiau vėliau vėl buvo fiksuojamas augimas.
Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad per krizę šalyje išduotų kreditų privačiam sektoriui vertė, dėl bankų pradėtų taikyti kur kas griežtesnių paskolų išdavimo taisyklių ir apskritai nenoro kredituoti, ėmė nuosekliai mažėti ir šis procesas tęsėsi netgi ir tada, kai ekonomika ėmė atsitiesti ir augti. Po to, kai 2008 metų lapkritį buvo pasiektas 19,185 mlrd. eurų vertės pikas, per kitus metus išduotų kreditų privačiam sektoriui bendra vertė smuktelėjo iki 17,737 mlrd. eurų, t.y. krito 7,6 procento. Per 2010 metus kai vis dar tęsėsi ekonomikos nuosmukis, minėto rodiklio vertė smuktelėjo dar beveik 1,4 mlrd. eurų arba 7,9 procento.
Kaip minėta, šis procesas tęsėsi ir po to, kai mūsų šalies ekonomika ėmė atsigauti ir augti, tačiau kritimo dinamika sulėtėjo. Taigi, per 2011 metus privačiam sektoriui išduotų paskolų bendra vertė smuktelėjo dar beveik šešiais procentais iki 15,375 mlrd. eurų. Tiesa, visas šis kritimas buvo sugeneruotas minėtų metų pačioje pabaigoje, na o per visus metus šis rodiklis iš esmės mažai kito. Dar kitais metais jau buvo fiksuojamas tik simbolinis mažiau nei vieną procentą siekiantis kritimas iki 15,257 mlrd. eurų. Per 2013 metus šis procesas ir toliau tęsėsi, t.y. privačiam sektoriui išduotų kreditų bendra vertė smuktelėjo dar 2,3 procento iki 14,911 mlrd. eurų. Minimas rodiklis per praėjusius metus kiek svyravo, tačiau ir vėl pasikoregavo, t.y. krito apie vieną procentą iki 14,77 mlrd. eurų. Remiantis Lietuvos banko naujausiais duomenimis, balandžio mėnesį Lietuvoje išduotų kreditų privačiam sektoriui bendra vertė sudarė 14,749 mlrd. eurų. Nuo 2008 metų lapkritį pasiekto piko šio rodiklio vertė susitraukė 30,1 procento arba 4,4 mlrd. eurų.
Taigi, akivaizdu, jog po 2008 metų rudenį kilusios krizės atsigavusios Lietuvos ekonomikos augimas jau yra kur kas sveikesnis, t.y. nėra gan nemaža dalimi paremtas kreditavo bumu.
Kalbant apie euro zonos bendrojo vidaus produkto ir privačiam sektoriui išduotų kreditų vertės pokyčius, taip pat galima įžvelgti tam tikrą koreliaciją kaip ir Lietuvos atveju, tiesa, skirtingais laikotarpiais ir nevienodais skirtumais. Nuo 1990 metų euro zonos ekonomika gan stipriai svyravo ir didelio prieaugio iki 2001 metų nebuvo fiksuojama, t.y. bendras vertės prieaugis per minimą laikotarpį dolerine išraiška siekė 11,5 procento. Tuo tarpu privačiam sektoriui išduotų kreditų vertė nuo 1997 metų, t.y. metai nuo kurių pradedant ši informacija pateikiama, iki minėtų 2001 metų paaugo net 48,2 procento.
Na o nuo 2001 iki 2008 metų pasaulinės krizės euro zonos bendra bendrojo vidaus produkto vertė pašoko 2,14 karto nuo 6,341 iki 13,582 mlrd. dolerių. Tuo tarpu privačiam sektoriui išduotų kreditų vertė per tą patį laikotarpį pašoko 85 procentais nuo maždaug 7 trilijonų eurų iki 12,95 trilijonų eurų. Krizės laikotarpiu euro zonos bendrojo vidaus produkto vertė dolerine išraiška per du metus smuktelėjo 10,4 procento, o išduotų kreditų privačiam sektoriui vertė per tą patį laikotarpį ne tik kad nesmuktelėjo, o netgi paaugo 2,2 procento. Po to, euro zonos ekonomika atsigavo ir užfiksavo prieaugį, tačiau prasidėjus skolų krizei ji vėl kiek pasikoregavo, tačiau pastaruoju metu atsigauna, nors augimas vis dėl to yra lėtas. Euro zonoje privačiam sektoriui išduotų kreditų vertė per 2011 metų pirmus vienuolika mėnesių dar paaugo apie vieną procentą iki 13,355 trilijonų eurų, t.y. absoliučiai rekordinis lygis, o po to šis rodiklis, ko gero dalinai ir dėl krizės bei šalių vykdomos taupymo iš skolų mažinimo politikos, kuria pasekė ir privatus sektorius, ėmė po truputį mažėti. Remiantis naujausiais duomenimis, šių metų balandį privačiam sektoriui išduotų kreditų vertė siekė 12,693 trilijonus eurų, t.y. nuo 2011 metų pabaigos sumažėjo penkiais procentais. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais nuo praėjusių metų lapkričio ji ėmė didėti.
Nuo 1990 metų iki dabar Lietuvoje gyventojų skaičius iš esmės visą laiką mažėja, kai prieš tai jis ilgą laiką nuosekliai augo. 1990 metais Lietuvoje gyveno 3,69 milijonai žmonių, bei per kitus du metus šis skaičius padidėjo ir 1992 metais pasiekė absoliučiai rekordinį 3,71 milijono lygį. Nuo to laiko mūsų šalyje gyventojų skaičius ėmė nuosekliai mažėti. Praėjusių metų pabaigoje mūsų šalyje gyveno 2,94 milijonai žmonių, o tai reiškia, kad nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 750 tūkstančių žmonių, arba kiek daugiau nei penktadaliu. Gyventojų skaičiaus mažėjimą lemia tiek sumažėjęs gimstamumas, tiek ir emigracija. Pirmasis reiškinys yra vienareikšmiškai neigiamas, na o antroji priežastis turi tiek pliusų, tiek ir minusų. Lietuvių emigravimas į užsienį - tai savotiškas eksportas su dažniausiai grįžtamuoju ryšiu, t.y. dalį užsienyje uždirbtų pinigų lietuviai atsiunčia į tėvynę arba juos patys čia išleidžia. Žinoma, dalis išvykę į užsienį ten ir pasilieka, na o dalis užsidirbusi sugrįžtą atgal į tėvynę ir pinigus išleidžia - investuoja Lietuvoje. Tačiau bet kokiu atveju šaliai žmogiškųjų išteklių praradimas yra nuostolingas ir ilgalaikėje perspektyvoje gali būti itin skausmingas.
Tuo tarpu euro zonoje priešingai, nuo 1990 metų gyventojų skaičius nuolat auga, tiesa, tas prieaugis nėra itin spartus. Minimo laikotarpio pradžioje bendroje pinigų sąjungoje gyventojų skaičius siekė 305,12 milijonų, na o dabar siekia 334,6 milijonus, t.y. per ketvirtį amžiaus žmonių gyvenančių euro zonos šalyse bendras skaičius paaugo beveik dešimt procentų.
Remiantis naujausiais Pasaulio banko turimais duomenimis, vienam euro zonos gyventojui tenkanti metinio bendrojo vidaus produkto dalis siekė 31,807 tūkstančius dolerių, na o vienam Lietuvos gyventojui tenkanti šalies metinio bendrojo vidaus produkto dalis siekė 10,549 tūkstančius dolerių, t.y. kiek daugiau nei tris kartus mažiau už euro zonos vidurkį. 1990 metais šis rodiklis siekė atitinkamai 24,675 tūkstančiais dolerių bei 6,727 tūkstančius dolerių, t.y. tuomet skirtumas siekė 3,7 kartus. Taigi, šio rodiklio vertė nuo minėtų metų euro zonoje paaugo 28,9 procento, o mūsų šalyje 56,8 procento. Lietuvoje bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam gyventojui nepriklausomybės pradžioje per pirmus kelis metus ekonomikai kritus trečdaliu, taip pat pastebimai susitraukė beveik du kartus, na o vėliau išskyrus krizinį 2009 - 2010 metų laikotarpį, šis rodiklis nuolat augo bei šiuo metu jau yra pakilęs virš prieš pasaulinę krizę buvusio lygio. Euro zonos atveju, vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis irgi iš esmės nuolat, su tam tikrais sustojimais augo, o krito tik per minėtą krizinį laikotarpį. Tiesa, pastaraisiais metais ji vėl ėmė po truputį mažėti.
Lietuvos, kaip besivystančios šalies, ekonomikos augimas per visą nagrinėjimą laikotarpį, remiantis turimais duomenimis, visuomet buvo faktiškai daugiau nei dvigubai arba dar spartesnis nei euro zonos ekonomikos augimas, ir tai yra natūralu, tiesa, per pasaulinės krizės, kuri prasidėjo 2008 metų rudenį, laikotarpį mūsų šalies bendrasis vidaus produktas smuktelėjo gerokai labiau nei euro zonos atitinkamas rodiklis. Nors po krizės abi ekonomikos jau atsigavo, tačiau jos jau nedemonstruoja tokių pat prieaugių, kurie buvo fiksuojami prieš krizę, bei galima sakyti, jog abiem atvejais augimas sulėtėjo maždaug perpus. Be to, euro zonos ekonomika po pasaulinės krizės kurį laiką dėl skolų krizės buvo atsidūrusi recesijoje, t.y. buvo fiksuojamas bendrojo vidaus produkto nuosmukis.
Viešoji skola ir biudžetas
Valstybinio biudžeto atveju turime laikotarpį nuo 2000 metų iki dabar. Per visą šį laikotarpį mūsų šalies biudžetas visuomet buvo deficitinis, tiesa, tas deficitas lyginant su metinio bendrojo vidaus produkto verte procentine išraiška itin išsipūtė tik kriziniu 2008 - 2011 metų laikotarpiu, kuomet itin pastebimai dėl krizės smuktelėjo ekonomika, na o per kitus nagrinėjamus metus jis nebuvo didelis, o kai kuriais metais netgi buvo itin mažas. Taigi, per pirmus du šio amžiaus metus Lietuvos biudžeto deficitas dar buvo didesnis nei trys procentai bendrojo vidaus produkto vertės. Na o vėliau, jis jau iki pat krizės neviršijo dviejų procentų. Per nagrinėjamą laikotarpį mažiausias biudžeto deficitas lyginant su bendrojo vidaus produkto verte buvo užfiksuotas 2006 metais, kuomet jis siekė vos 0,4 procento. Per krizės laikotarpį, kaip buvo minėta, mūsų šalies biudžeto deficitas lyginant su metine bendrojo vidaus produkto verte, gerokai pašoko ir 2009 metais jau sudarė net 9,4 procento, kai dar metus prieš tai siekė tik 3,3 procento. Per kitus metus jis ir toliau išliko itin aukštas, tiesa, palyginus su prieš tai buvusiais metais kiek sumažėjo, tačiau gan nežymiai. Per paskutinius trejus metus padėtis pastebimai pagerėjo. 2012 metais, palyginus su ankstesniais metais, biudžeto deficitas susitraukė nuo 8,9 iki net 3,1 procento bendrojo vidaus produkto vertės. Per kitus du metus jis ir toliau mažėjo, kas be jokios abejonės yra pozityvus reiškinys, bei praėjusiais metais jau siekė vos 0,7 procento.
Kalbant apie euro zonos šalių biudžetų rodiklių vidurkį, tai jis per mūsų minėtą nagrinėjamą laikotarpį, šiuo atveju duomenys yra prieinami nuo 1995 metų, visą laiką buvo deficitinis, tiesa, išskyrus 2000 metus, kuomet rodiklio vidurkis rodė balansą. Minėtas rodiklis per visą nagrinėjamą laikotarpį svyravo. Palyginamuoju laikotarpiu su Lietuva, euro zonos šalių biudžetų rodiklių deficitinis vidurkis dažniau buvo didesnis už mūsų šalies nei mažesnis. Tiesa, krizės laikotarpiu šis vidurkis nors ir padidėjo, tačiau mažiau nei Lietuvoje. Pastaruosius ketverius metus jis nuolat mažėja, bet mūsų šalyje šis procesas vyksta sparčiau.
Praėjusiais metais Lietuvos viešoji skola sudarė 40,9 procento šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės, kai euro zonoje šis rodiklis siekė 91,9 procento, t.y. buvo daugiau nei dvigubai didesnis. Šiuo atveju duomenys prieinami nuo 1999 metų, kai mūsų šalyje minimas rodiklis buvo beveik perpus mažesnis ir siekė tik 22,7 procento, o euro zonos siekė 71,6 procento, t.y. buvo 3,2 karto didesnis. Tad akivaizdu, jog nuo to laiko mūsų šalyje šis rodiklis padidėjo sparčiau nei euro zonoje, o tai yra neigiamas reiškinys.
Kalbant apie Lietuvos viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto vertės santykio procentine išraiška rodiklio pokyčio dinamiką, tai nuo 1999 metų iki 2008 metų jis smuktelėjo nuo 22,7 iki 15,5 procento, per kitus metus dėl kilusios pasaulinės krizės bei išsipūtusio biudžeto deficito, kas lėmė, jog reikėjo kur kas daugiau skolintis itin nepalankiomis sąlygomis, šis rodiklis šoktelėjo net beveik dvigubai iki 29,3 procento, o dar kitais metais jis padidėjo iki 37,8 procento. Nuo to laiko mūsų šalies viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentais iš esmės stabilizavosi, ir tik nežymiai svyruoja, ir tai yra pozityvus reiškinys bei tendencija. Euro zonos atveju, per minimą laikotarpį šis rodiklis iki krizės taip pat kiek sumažėjo, t.y. krito nuo 71,6 iki 66,2 procento. Prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei, viešosios skolos ir bendrojo vidaus produkto santykinis rodiklis procentine išraiška taip pat kaip ir Lietuvoje ėmė didėti, tiesa, ne taip sparčiai. Bet skirtingai nei mūsų šalyje, euro zonoje šis rodiklis ir toliau auga, tiesa, jo didėjimo dinamika slopsta.
Bedarbystė
Bedarbystė dar vienas aktualus, ypač pastaruosius kelis metus, makroekonominis rodiklis. Remiantis naujausiais duomenimis, mūsų šalyje bedarbystės lygis sudaro 8,9 procento, o euro zonoje šis rodiklis yra didesnis ir siekia 11,1 procento. Po to, kai krizės piko metu 2010 metų birželį bedarbystė pasiekė aukščiausią lygį, t.y. sudarė 18,3 procento, ji Lietuvoje nuolat sistemingai mažėja. Ir tai, be jokios abejonės yra sveikintinas reiškinys. Žinoma, bedarbystės rodiklį dalinai mažina išliekanti emigracija. Euro zonoje šis rodiklis aukščiausią savo visų laikų reikšmę pasiekė 2013 metų balandį, kuomet bendroje pinigų sąjungoje buvo skolų krizė. Tuomet bedarbystė siekė 12,1 procento. Nuo to laiko, nors ir gan lėtokai, ypač palyginus su mūsų šalimi, tačiau šis rodiklis euro zonoje nuosekliai mažėja.
Duomenys apie bedarbystę Lietuvoje yra prieinami nuo 1998 metų, kuomet šis rodiklis siekė 13,9 procento. Svyruodamas jis po truputį didėjo iki pat 2002 metų, kuomet buvo pakilęs iki 17,8 procento. Na o nuo to laiko iki pat pasaulinės krizės pradžios Lietuvoje bedarbystė mažėjo ir gan pastebimai. Žinoma, dalinai tai susiję su įstojimu į Europos sąjungą ir lengvesniu išvykimu į užsienį ir įsidarbinimu ten. Taigi, 2008 metų balandį vis dar esant ekonomikos pakilimo bumui mūsų šalyje nedarbo lygis siekė vos 4,1 procento, tačiau iki minimų metų galo pašoko daugiau nei dvigubai iki devynių procentų, ką reiktų sieti su prasidėjusia pasauline krize. Per krizinius 2009 metus Lietuvoje bedarbystė pašoko dar labiau iki 16,6 procento. Iki kitų metų vidurio šis rodiklis dar kiek padidėjo, na o po to stabilizavosi ir ėmė mažėti. Reiktų pabrėžti, kad per šiuo atveju nagrinėjamą laikotarpį, bedarbystės rodiklis gan stipriai svyravo į abi puses ir gerokai labiau nei euro zonoje.
Tuo tarpu bedarbystės vidurkis euro zonos šalyse 1998 metais siekė 10,7 procento. Nuo to laiko, iki pat pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės pradžios šis rodiklis, su tam tikrais padidėjimo ir stabilizavimosi laikotarpiais, mažėjo ir 2008 metų kovą pasiekė rekordiškai žemą 7,2 procento lygį. Tačiau po to, bedarbystė kaip ir mūsų šalyje, ėmė didėti, na o šį procesą dar labiau paspartino prasidėjusi krizė. Taigi, jau minėtų metų pabaigoje ji siekė 8,3 procento. Per kitus metus bedarbystė dar labiau paaugo ir pakilo virš dešimt procentų. 2010 metais šis rodiklis dar kiek pakilo bei po to iš esmės stabilizavosi ir netgi buvo ėmęs mažėti, tačiau euro zonoje prasidėjusi skolų krizė ir taupymo vajus lėmė, jog jau sekančiais metais šis rodiklis ir vėl praėjo augti ir šis procesas tęsėsi iki pat 2013 metų pavasario.
Infliacija
1993 metais Lietuvoje buvo tikrų tikriausia hyperinfliacija, t.y. metinis kainų prieaugis minėtais metais vienu metu sudarė net virš 700 procentų. Kitais metais kainų augimas ėmė lėtėti, tačiau ir toliau pereinamuoju laikotarpiu išliko „žvėriškas“. 1995 metais mūsų šalyje metinis kainų prieaugis ir toliau išliko didelis ir siekė apie keturiasdešimt procentų. Dar kitais metais kainų augimas sulėtėjo, tačiau ir toliau išliko didelis. Padėtis iš esmės kiek stabilizavosi 1997 metais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išliko besivystanti šalis, tuo metu gerokai didesnė nei euro zonoje buvusi infliacija neturėtų stebinti.
Nuo minėtų metų metinė infliacija Lietuvoje visuomet buvo kelis kartus didesnė nei euro zonoje, tiesa, mūsų šalis neišvengė ir defliacijos periodų. Nuo 1997 metų iki 2000 metų pradžios kainų augimas prislopo, o ypač Lietuvoje. Jis ir vėl paspartėjo per 2007 metus ir tai tęsėsi iki kitų metų vidurio, kuomet buvo pasiektas naftos kainų pikas. Prasidėjus krizei ir kritus paklausai, infliacija ėmė sparčiai mažėti tiek Lietuvoje, tiek ir euro zonoje. Šis procesas tęsėsi iki pat 2010 metų, kai tiek mūsų šalyje, tiek euro zonoje jau buvo prasidėję ir tam tikri defliaciniai reiškiniai, tačiau jie truko neilgai. Per 2011 metus abiem atvejais metinis kainų prieaugis paspartėjo, tačiau jau kitais metais prasidėjo jų prieaugio mažėjimo tendencija. Praėjusių metų pabaigoje, pagrinde dėl pigusių energijos išteklių, tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje buvo fiksuojama defliacija, arba metinis kainų nuosmukis. Tačiau regis, šis procesas neįsibėgėjo ir neperaugo į kažką rimtesnio, tad pastaraisiais mėnesiais ir vėl stebimas vartotojų kainų indekso augimas, tiesa, Lietuva vis dar neišsivadavo iš defliacijos, bet ko gero tai tik laiko klausimas.
Peržvelgus minėtus makroekonominius rodiklius, tarpiniame etape galima reziumuoti, jog nepriklausomybės atgavimo pradžioje Lietuvos ekonomika ir gyventojai sėkmingai įveikė sudėtingą ir daug iššūkių kėlusį perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį. Lietuvos padėtis, lyginant su euro zonos analogiškais rodikliais, iš ties yra pozityvi. Gan sparčiai augame ir pagal išsivystymą vejamės euro zoną, be to, po krizės atsigavome sparčiau ir efektyviau. Po krizės Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimas, nors ir lėtesnis, tačiau yra kur kas sveikesnis ir paremtas fundamentais. Tiesa, neigiamai nuteikia mažėjantis gyventojų skaičius šalyje, kas ateityje gali sukelti rimtų sunkumų, be jokios abejonės, tai yra problema.
Nors per krizę viešosios skolos rodiklis lyginant su metinio bendrojo vidaus produkto vertę išsipūtė beveik dvigubai, tačiau jis yra daugiau nei dvigubai mažesnis už euro zonos atitinkamą rodiklį, be to, padėtis stabilizuota, o tai džiugina. Be to, džiugina ir tai, jog tendencingai mažėja šalies biudžeto deficitas. Bedarbystės srityje padėtis taip pat pastebimai gerėja, vėl lenkiame euro zoną. Kainų augimas, po sudėtingo laikotarpio atgavus nepriklausomybę, stabilizavosi.
Žinoma, dar tikrai yra kur tobulėti ir daug iššūkių išlieka.
Laukite tęsinio.
Parengta remiantis Eurostat ir Pasaulio banko informacija
Atkreipiame dėmesį, jog orientuotasi buvo į laikotarpį nuo 1990 metų iki dabar, tačiau ne visais atvejais tokios apimties makreokonominiai duomenys yra prieinami.
Bendrasis vidaus produktas
Tradiciškai pradedame nuo bendrojo vidaus produkto. Nepriklausomybės pradžioje remiantis Pasaulio banko pateikta informacija, Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 10,5 mlrd. dolerių, na o dabar remiantis naujausiais duomenimis ji siekia 45,93 mlrd. dolerių. Taigi, per ketvirtį amžiaus mūsų šalies ekonomikos vertė pašoko 4,4 karto. Euro zonos metinio bendrojo vidaus produkto vertė per minimą laikotarpį remiantis tais pačiais Pasaulio banko duomenimis paaugo nuo 5,686 trilijonų dolerių iki 12,75 trilijonų dolerių, t.y. 2,2 karto, arba per pus lėčiau nei padidėjo Lietuvos ekonomikos vertė.
Vėliau Lietuvos bendrojo vidaus produkto vertės didėjimas vis labiau įsibėgėjo. Šalies ekonomikos vertė ėmė intensyviau didėti dar prieš įstojimą į Europos sąjungą 2004 metais, t.y. nuo 2001 iki 2004 metų Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė paaugo nuo 12,2 iki 22,6 mlrd. dolerių, arba beveik du kartus. Na o po įstojimo į minėtą sąjungą, mūsų šalies ekonomikos vertės augimas dar labiau paspartėjo, tiesa, šis paspartėjimas sutapo su pradėjusia augti išduotų kreditų privačiam sektoriui verte. Tai paaiškinama tuo, kad po įstojimo į Europos sąjungą bankai ėmė aktyviau ir drąsiau kredituoti tiek įmones, tiek ir namų ūkius, be to, paskolų paklausos augimą taip pat lėmė ir įsisavinamos Europos sąjungos lėšos skiriamos verslui. Taigi, per laikotarpį nuo 2004 iki 2008 metų pasaulinės krizės Lietuvos metinio bendrojo vidaus produkto vertė pašoko daugiau nei du kartus nuo 22,6 iki 47,44 mlrd. dolerių. Per tą patį laikotarpį išduotų kreditų privačiam sektoriui vertė pašoko 3,399 iki 19,09 mlrd. eurų, t.y. net 5,6 karto, arba daugiau nei dvigubai sparčiau nei ūgtelėjo šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė. Be jokios abejonės, iki galo palyginimas nėra tikslus, nes vertės pateiktos skirtingomis valiutomis, tačiau principas vis tiek išlieka tas pats, t.y. prie ekonomikos augimo per minimą laikotarpį labai svariai prisidėjo vyravęs kreditavimo bumas.
Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, kad per krizę šalyje išduotų kreditų privačiam sektoriui vertė, dėl bankų pradėtų taikyti kur kas griežtesnių paskolų išdavimo taisyklių ir apskritai nenoro kredituoti, ėmė nuosekliai mažėti ir šis procesas tęsėsi netgi ir tada, kai ekonomika ėmė atsitiesti ir augti. Po to, kai 2008 metų lapkritį buvo pasiektas 19,185 mlrd. eurų vertės pikas, per kitus metus išduotų kreditų privačiam sektoriui bendra vertė smuktelėjo iki 17,737 mlrd. eurų, t.y. krito 7,6 procento. Per 2010 metus kai vis dar tęsėsi ekonomikos nuosmukis, minėto rodiklio vertė smuktelėjo dar beveik 1,4 mlrd. eurų arba 7,9 procento.
Kaip minėta, šis procesas tęsėsi ir po to, kai mūsų šalies ekonomika ėmė atsigauti ir augti, tačiau kritimo dinamika sulėtėjo. Taigi, per 2011 metus privačiam sektoriui išduotų paskolų bendra vertė smuktelėjo dar beveik šešiais procentais iki 15,375 mlrd. eurų. Tiesa, visas šis kritimas buvo sugeneruotas minėtų metų pačioje pabaigoje, na o per visus metus šis rodiklis iš esmės mažai kito. Dar kitais metais jau buvo fiksuojamas tik simbolinis mažiau nei vieną procentą siekiantis kritimas iki 15,257 mlrd. eurų. Per 2013 metus šis procesas ir toliau tęsėsi, t.y. privačiam sektoriui išduotų kreditų bendra vertė smuktelėjo dar 2,3 procento iki 14,911 mlrd. eurų. Minimas rodiklis per praėjusius metus kiek svyravo, tačiau ir vėl pasikoregavo, t.y. krito apie vieną procentą iki 14,77 mlrd. eurų. Remiantis Lietuvos banko naujausiais duomenimis, balandžio mėnesį Lietuvoje išduotų kreditų privačiam sektoriui bendra vertė sudarė 14,749 mlrd. eurų. Nuo 2008 metų lapkritį pasiekto piko šio rodiklio vertė susitraukė 30,1 procento arba 4,4 mlrd. eurų.
Taigi, akivaizdu, jog po 2008 metų rudenį kilusios krizės atsigavusios Lietuvos ekonomikos augimas jau yra kur kas sveikesnis, t.y. nėra gan nemaža dalimi paremtas kreditavo bumu.
Kalbant apie euro zonos bendrojo vidaus produkto ir privačiam sektoriui išduotų kreditų vertės pokyčius, taip pat galima įžvelgti tam tikrą koreliaciją kaip ir Lietuvos atveju, tiesa, skirtingais laikotarpiais ir nevienodais skirtumais. Nuo 1990 metų euro zonos ekonomika gan stipriai svyravo ir didelio prieaugio iki 2001 metų nebuvo fiksuojama, t.y. bendras vertės prieaugis per minimą laikotarpį dolerine išraiška siekė 11,5 procento. Tuo tarpu privačiam sektoriui išduotų kreditų vertė nuo 1997 metų, t.y. metai nuo kurių pradedant ši informacija pateikiama, iki minėtų 2001 metų paaugo net 48,2 procento.
Tuo tarpu euro zonoje priešingai, nuo 1990 metų gyventojų skaičius nuolat auga, tiesa, tas prieaugis nėra itin spartus. Minimo laikotarpio pradžioje bendroje pinigų sąjungoje gyventojų skaičius siekė 305,12 milijonų, na o dabar siekia 334,6 milijonus, t.y. per ketvirtį amžiaus žmonių gyvenančių euro zonos šalyse bendras skaičius paaugo beveik dešimt procentų.
Viešoji skola ir biudžetas
Praėjusiais metais Lietuvos viešoji skola sudarė 40,9 procento šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertės, kai euro zonoje šis rodiklis siekė 91,9 procento, t.y. buvo daugiau nei dvigubai didesnis. Šiuo atveju duomenys prieinami nuo 1999 metų, kai mūsų šalyje minimas rodiklis buvo beveik perpus mažesnis ir siekė tik 22,7 procento, o euro zonos siekė 71,6 procento, t.y. buvo 3,2 karto didesnis. Tad akivaizdu, jog nuo to laiko mūsų šalyje šis rodiklis padidėjo sparčiau nei euro zonoje, o tai yra neigiamas reiškinys.
Bedarbystė
Bedarbystė dar vienas aktualus, ypač pastaruosius kelis metus, makroekonominis rodiklis. Remiantis naujausiais duomenimis, mūsų šalyje bedarbystės lygis sudaro 8,9 procento, o euro zonoje šis rodiklis yra didesnis ir siekia 11,1 procento. Po to, kai krizės piko metu 2010 metų birželį bedarbystė pasiekė aukščiausią lygį, t.y. sudarė 18,3 procento, ji Lietuvoje nuolat sistemingai mažėja. Ir tai, be jokios abejonės yra sveikintinas reiškinys. Žinoma, bedarbystės rodiklį dalinai mažina išliekanti emigracija. Euro zonoje šis rodiklis aukščiausią savo visų laikų reikšmę pasiekė 2013 metų balandį, kuomet bendroje pinigų sąjungoje buvo skolų krizė. Tuomet bedarbystė siekė 12,1 procento. Nuo to laiko, nors ir gan lėtokai, ypač palyginus su mūsų šalimi, tačiau šis rodiklis euro zonoje nuosekliai mažėja.
Tuo tarpu bedarbystės vidurkis euro zonos šalyse 1998 metais siekė 10,7 procento. Nuo to laiko, iki pat pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės pradžios šis rodiklis, su tam tikrais padidėjimo ir stabilizavimosi laikotarpiais, mažėjo ir 2008 metų kovą pasiekė rekordiškai žemą 7,2 procento lygį. Tačiau po to, bedarbystė kaip ir mūsų šalyje, ėmė didėti, na o šį procesą dar labiau paspartino prasidėjusi krizė. Taigi, jau minėtų metų pabaigoje ji siekė 8,3 procento. Per kitus metus bedarbystė dar labiau paaugo ir pakilo virš dešimt procentų. 2010 metais šis rodiklis dar kiek pakilo bei po to iš esmės stabilizavosi ir netgi buvo ėmęs mažėti, tačiau euro zonoje prasidėjusi skolų krizė ir taupymo vajus lėmė, jog jau sekančiais metais šis rodiklis ir vėl praėjo augti ir šis procesas tęsėsi iki pat 2013 metų pavasario.
Infliacija
Peržvelgus minėtus makroekonominius rodiklius, tarpiniame etape galima reziumuoti, jog nepriklausomybės atgavimo pradžioje Lietuvos ekonomika ir gyventojai sėkmingai įveikė sudėtingą ir daug iššūkių kėlusį perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpį. Lietuvos padėtis, lyginant su euro zonos analogiškais rodikliais, iš ties yra pozityvi. Gan sparčiai augame ir pagal išsivystymą vejamės euro zoną, be to, po krizės atsigavome sparčiau ir efektyviau. Po krizės Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimas, nors ir lėtesnis, tačiau yra kur kas sveikesnis ir paremtas fundamentais. Tiesa, neigiamai nuteikia mažėjantis gyventojų skaičius šalyje, kas ateityje gali sukelti rimtų sunkumų, be jokios abejonės, tai yra problema.
Nors per krizę viešosios skolos rodiklis lyginant su metinio bendrojo vidaus produkto vertę išsipūtė beveik dvigubai, tačiau jis yra daugiau nei dvigubai mažesnis už euro zonos atitinkamą rodiklį, be to, padėtis stabilizuota, o tai džiugina. Be to, džiugina ir tai, jog tendencingai mažėja šalies biudžeto deficitas. Bedarbystės srityje padėtis taip pat pastebimai gerėja, vėl lenkiame euro zoną. Kainų augimas, po sudėtingo laikotarpio atgavus nepriklausomybę, stabilizavosi.
Žinoma, dar tikrai yra kur tobulėti ir daug iššūkių išlieka.
Laukite tęsinio.
Parengta remiantis Eurostat ir Pasaulio banko informacija