
Svarbiausias skirtumas yra tame, kad defliacijos grėsmė euro zonoje daugiausiai kyla dėl to, nes įsiskolinusios Pietų šalys turi atgauti konkurencingumą mažindamos atlyginimus ir kainas, t.y. vykdydami vadinamą vidinę devalavaciją.
Tuo tarpu skirtingai nuo Pietų Europos euro zonos šalių, Vidurio šalys jau turėjo prisitaikymo laikotarpį, kurį lėmė noras atgauti konkurencingumą. Ten pagrindinė žemos infliacijos priežastis yra mažesnės energijos ir šviežio maisto kainos.
Capital Economics atstovai pastebi, jog Vidurio Europos Centriniai bankai kontroliuoja pinigų politiką, todėl jie gali susilpninti šalių valiutas ir tokiu būdu sukelti importuojamų žaliavų ir prekių kainų augimą. Be to, jų skolų rodikliai taip pat yra žemesni. Vidurio Europos šalyse bazinė infliacija, kuri apskaičiuojama neatsižvelgiant į energijos ir maisto kainų pokyčių įtaką, nors ir yra gan žema, tačiau ji teigiama.
„Iki šiol infliacijos mažėjimas regione neturėjo neigiamos įtakos algoms. Tiesa sakant, bendras nominalus darbo užmokesčio prieaugis buvo daugiau mažiau pastovus, na o infliacijos nuosmukio metu realus prieaugis pastebimai padidėjo ir tai tuo pačiu tapo papildoma parama vartotojų išlaidoms“ - teigia tyrimų centro Capital Economics atstovai.