versija spausdinimui
(1)
Vienas įdomiausių vertės investavimo filosofijos praktikų Martinas J. Whitmanas per 40 aktyvių investavimo metų pasiekė įspūdingą investavimo istoriją. Be to, jis daug prisidėjo prie šios filosofijos tolesnio plėtojimo. Šis žurnalo „Investuok“ straipsnis iš arčiau supažindina su jo biografija, investavimo principais ir rezultatais.
Imigrantų sūnus iš Niujorko
Martinas J. Whitmanas, taip pat žinomas kaip Marty Whitmanas (pagal vardo trumpinį), gimė 1924 m. Niujorko Bronkso rajone žydų imigrantų iš Lenkijos šeimoje. Po mokyklos buvo pašauktas į JAV kariuomenę ir per Antrąjį pasaulinį karą kariavo Ramiojo vandenyno regione.
Būsimas finansininkas jaunystėje patyrė diskriminaciją – dėl žydų tautybės negalėjo įstoti į geriausius JAV universitetus, nors jautėsi to vertas. Taigi jam teko pasitenkinti mokslais prastesniame Sirakūzų universitete, jame 1949 m. baigė verslo administravimo bakalauro studijas. Vėliau baigė ekonomikos magistro studijas The New School universitete.
Nuo „M. J. Whitman & Co“ iki „Third Avenue Management“
Po studijų Marty dirbo įvairiose Niujorko finansų įmonėse. Sukaupęs pakankamai patirties dirbdamas kitiems, būdamas jau 50-ies įkūrė savo įmonę – finansų maklerio bendrovę „M. J. Whitman & Co“. Pirma jo investicija į bankrutavusio geležinkelio „Penn Central Railroad“ hipotekines obligacijas nutiesė kelią į tolesnę sėkmingą investavimo karjerą – šios obligacijos pabrango penkis kartus.
Po dešimties metų M. J. Whitmanas nusitaikė į turto valdymo sritį – įsigijo uždarą fondą „Equity Strategies Fund“, kurio akcijomis buvo prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Dar po kiek laiko jis įsteigė investicijų valdymo įmonę „Third Avenue Management“, o 1990 m. pradėjo valdyti naujai įkurtą į akcijas investuojantį fondą – „Third Avenue Value Fund“. Per kitus 22 metus fondas pasiekė 11,7 % vidutinį metinį uždarbį, o indeksas S&P500 per tą laikotarpį uždirbo 9,5 % metinę grąžą. Šiuo metu „Third Avenue Management“ yra didelė investicijų valdymo bendrovė ir valdo apie 10 mlrd. JAV dolerių vertės investicijų portfelius.
Pigios ir saugios
Pigios ir saugios – tokios turi būti patrauklios investicijos, pasak Marty. Šie du žodžiai apima labai didelę dalį jo propaguojamo vertės investavimo modelio. Kaip jis sako savo knygoje, investuotojas turi koncentruotis į analizės technikas, kurios kreipia dėmesį į esamą įmonės situaciją – jos turimų išteklių kiekį ir kokybę. Nereikia kreipti dėmesio į trumpo laiko pelno ar pinigų srautų prognozes.
Saugumas, anot jo, skaičiuojamas ne pagal įmonės vertybinių popierių kainų svyravimą, o pagal tai, ar įmonė finansiškai pajėgi išlikti ateityje. Jis matuojamas pagal finansinės padėties stiprumą, turimų resursų kokybę. Taigi svarbiausia – ar investavimo objektas yra tiek stiprus, kad galėtų pergyventi įvairias verslo negandas ir didinti savo vertę?
Pigumas, pasak jo, vertinamas pagal tai, ar kaina, už kurią įsigyjama įmonė, yra gerokai mažesnė nei suma, kurią už tą įmonę mokėtų finansinis ar strateginis pirkėjas. Investuoti į obligacijas saugu tada, kai gauname metinį pajamingumą, kuris 5 % aukštesnis nei panašios rizikos obligacijų pajamingumas.
Rizika ir jos skaidymas
M. J. Whitmanas mažai tikėjo per dideliu portfelio išskaidymu. Net ir jo valdomam fondui pasiekus beveik 3 mlrd. JAV dolerių, dešimtyje didžiausių investicijų Marty laikydavo 50–70 % visų fondo pinigų. Jis manė, kad riziką skaidyti verta tik tiems, kurie perka nekreipdami dėmesio į kainą, nesigilina į perkamos įmonės veiklą, perka mažumos dalį. Tiems, kurie nesivadovauja vertės investavimo filosofija, rizikos išskaidymas gal ir padėtų.
„Rizika“ yra žodis, kuris neturėtų būti vartojamas be būdvardžio prieš jį. Bendros rizikos nėra, sako patyręs investuotojas. Kalbant apie vertės investavimą žodis „rizika“ visada papildomas būdvardžiu. Yra rinkos rizika, investicijų rizika, palūkanų normų rizika, infliacijos rizika, apgavystės rizika ir taip toliau.
Tai labai svarbi pastaba. Dažnai žmonės visas šias rizikas suvelia į vieną. Nebeaišku, nuo ko ir kaip saugotis. M. J. Whitmanas siūlo rizikas aiškiai identifikuoti, suprasti, kurios svarbios ir nuo kurių norime saugotis, priimti atitinkamus sprendimus. Jo žodžiais, svarbiausia rizika vertės investavimui yra investicijų rizika – galimybė, kad verslas, į kurį investavome, patirs problemų.
Kodėl naudinga būti mažu investuotoju
„Ilgai buvau šiame versle. Aš jau senas žmogus, tačiau visą laiką, kiek buvau šiame versle, individualūs investuotojai buvo išnaudojami, nesvarbu, kokia buvo rinkos sistema“ – taip sako M. J. Whitmanas.
Individualius investuotojus knygose jis vadina trumpiniu OPMI. Angliškai tai reiškia išorinius pasyvius mažumos investuotojus (angl. outside passive minority investors). Jo žodžiais tariant, už įvairių finansinių interesantų (stambiųjų investuotojų, įmonių vadovų, bankininkų ir pan.) finansinius pietus vertybinių popierių rinkose dažniausiai savo pinigais sumoka smulkieji investuotojai – OPMI, bet vis dėlto jie irgi turi pranašumų.
○ Šie investuotojai gali įsigyti vertybinių popierių ypač žemomis kainomis, pasinaudodami rinka, kurioje kainos kartais nukrinta iki gerokai žemesnių reikšmių, nei mokėtų finansinis ar strateginis pirkėjas, pirkdamas visą įmonę.
○ Įsigydami akcijų jie gali pirkti tik aukštos kokybės, gerai ir konservatyviai finansuojamas įmones – tai ne visada pavyksta finansiniams ar strateginiams pirkėjams.
○ Smulkieji investuotojai, kurie vadovaujasi vertės investavimo filosofija, patiria nedidelę konkurenciją ir jiems kur kas lengviau įsigyti įmones, kreipiant dėmesį į įmonės turimų aktyvų kiekį, kokybę ir ilgalaikes verslo perspektyvas. O dauguma kitų smulkiųjų investuotojų suinteresuoti trumpalaikėmis pelno ir akcijų kainų prognozėmis.
○ Smulkiuosius investuotojus ganėtinai gerai gina įstatymai.
○ Smulkiųjų investuotojų investicijos labai lengvai parduodamos, taigi jie gali greitai ir ganėtinai neskausmingai ištaisyti savo klaidas.
○ Jie taip pat gali įsigyti visas investicijas, kurias laiko patraukliomis, o to negalime pasakyti apie finansinius ar strateginius pirkėjus, ieškančius perkamų įmonių kontrolės galimybių.
Saulė sukasi ne aplink Žemę
Dauguma smulkiųjų investuotojų bei profesorių, kuriančių teorijas apie efektyvias vertybinių popierių rinkas, mano, jog pasaulis sukasi aplink šiuos smulkiuosius investuotojus: vertybinių popierių rinkos sukurtos tam, kad jie sėkmingai investuotų, įmonių vadovų pagrindinis tikslas – kelti šių įmonių akcijų kainas. O priežiūros organizacijos turi ginti šių investuotojų interesus.
Amerikietis investuotojas, daug laiko praleidęs Volstryte ir daug matęs, tokius investuotojus kviečia nusileisti ant žemės ir pažvelgti tiesai į akis. O tiesa yra visai kitokia. Kaip sako Marty, aplink įmones sukasi daug proceso dalyvių ir jų interesai kartais sutampa, kartais skiriasi.
Pavyzdžiui, įmonė ir jos vadovai yra skirtingi dalykai. Vadovai ne visada suinteresuoti tuo, kas gerai įmonei. Gali skirtis ir įmonės bei mažųjų akcininkų interesai, akcininkų ir vadovų interesai, stambiųjų ir smulkiųjų akcininkų interesai ir taip toliau. Taip pat yra įmonės kreditorių interesai, darbuotojų interesai, valstybės (suprantama, ir mokesčių inspekcijos) interesai, klientų interesai. Štai nuo visų šių interesų derinimo ir priklauso įmonės strategija, finansinė, dividendų, plėtros politika. O smulkusis investuotojas turi į šiuos interesus atsižvelgti ir juos išmanyti, jei nenori būti pervažiuotas realybės buldozerio.
Ne pelnas svarbiausia
Dar vienas svarbus Whitmano įnašas į vertės investavimo praktiką yra jo požiūris į įmonės vertinimo procesą. Marty kviečia didžiausią dėmesį kreipti į įmonės balansą, t. y. į turimų ekonominių resursų kiekybę ir kokybę, taip pat jų finansavimo metodus – finansinius įsipareigojimus. Diduma investuotojų, beje, ir daugelis vertės investavimo specialistų, didžiausią dėmesį skiria įmonių praeities, dabarties ir prognozuotiniems pelnams. Nesiginčijama, kad tai daro didžiausią ir greičiausią įtaką įmonės akcijų kainai.
Tačiau Marty sako, kad įmonė yra ne tik veikianti ir pelną generuojanti organizacija, tačiau ir tokia organizacija, kuri, pasinaudodama turimais resursais, siekia juos auginti. Tam įmonė pasinaudoja turimais aktyvais, paskolomis, vykdo įsigijimus, susijungimus, perka ir parduoda turtą, moka dividendus. Pelno eilutėje nematyti turimo turto vertės didėjimo (tai gali būti ir nekilnojamojo turto, ir antrinių įmonių vertės kilimas), finansinių ir strateginių galimybių, kurias turi konservatyviai finansuojama įmonė.
Juk, sako M. J. Whitmanas, reta JAV įmonė pragyvena penkerius metus ko nors nepardavusi, neįsigijusi, nesusijungusi, neišmokėjusi didžiulių dividendų ar neprisiėmusi didžiulių paskolų. Šie balansiniai įvykiai gali iš esmės keisti įmonės finansinį veidą ir perspektyvas, tad į juos būtina atsižvelgti. Atidi balanso analizė taip pat gali parodyti, kokia yra įmonės vadovybė – agresyvi ar konservatyvi, ko iš jos galima laukti ateityje. Taigi įmonės finansinio balanso ir turto analizė turi būti vykdoma pirmiau ir atidžiau nei įmonės pelno ir nuostolio ataskaitos analizė.
Paprastas žmogus, besirūpinantis švietimu
Multimilijonieriaus gyvenimas iki šiol toks pat paprastas, koks ir buvo prieš jam tampant turtingam. Jis nemėgsta kaklaraiščių ir kostiumų, kasdien pėdina penkis kilometrus į darbą ir penkis namo. Nors jam jau gerokai per aštuoniasdešimt, neseniai duodamas interviu sakė, jog vis dar stengiasi vieną du kartus per savaitę pažaisti tenisą. Jo žmona ir bendradarbiai jį vienareikšmiškai apibūdina kaip darbštų, nuoširdų ir sąžiningą žmogų.
Savo žinias investuotojas jau ilgą laiką stengiasi perduoti jaunajai kartai. Marty Whitmanas 30 metų dirbo profesoriumi Jeilio universitete, taip pat dėstė Sirakūzų universiteto Verslo mokykloje. Šiose mokymo įstaigose jis skaitė paskaitas apie probleminių įmonių restruktūrizavimą, investicijų bankininkystę ir investicijų valdymą.
Kartu su bendraautoriais niujorkietis parašė kelias ypač svarbias knygas apie investavimą, kurios atspindi jo nestandartinį požiūrį į vertės investavimo filosofiją: „Value Investment: A Balanced Approach“ ir „The Aggressive Conservative Investor“ (su Martinu Shubiku). Jos turėtų atsidurti kiekvieno save gerbiančio investuotojo bibliotekoje.
Labdara nuo Sirakūzų iki Tel Avivo
„Jei gauni turto, privalai dalį jo atiduoti.“ Tai M. Whitmano žodžiai. Laikydamasis šio požiūrio 2003 m. jis padovanojo 23 mln. JAV dolerių savo alma mater – Sirakūzų universitetui. Universitetas už šias lėšas pastatė naują modernų savo Verslo mokyklos pastatą ir filantropo garbei pervadino šią mokyklą Whitman School of Management.
„Aš praleidau pusę gyvenimo kaip antrarūšis žmogus“, – sako investuotojas, prisimindamas jaunystės istoriją, kai dėl žydų kilmės negalėjo patekti į gerus JAV universitetus.
Jis puikiai supranta, kaip sunku mažumos atstovams šalyje. Taip pat supranta, kad tik atskirties visuomenėje mažinimas ir švietimo galimybių sudarymas jaunimui gali padėti spręsti opiausias kiekvienos visuomenės problemas. Todėl 2008 m. su žmona įkūrė savo vardo fondą Tel Avivo universitete, kuris finansiškai remia arabų kilmės Izraelio studentų studijas.
Audrius Balaišis, žurnalas INVESTUOK
Imigrantų sūnus iš Niujorko
Martinas J. Whitmanas, taip pat žinomas kaip Marty Whitmanas (pagal vardo trumpinį), gimė 1924 m. Niujorko Bronkso rajone žydų imigrantų iš Lenkijos šeimoje. Po mokyklos buvo pašauktas į JAV kariuomenę ir per Antrąjį pasaulinį karą kariavo Ramiojo vandenyno regione.
Būsimas finansininkas jaunystėje patyrė diskriminaciją – dėl žydų tautybės negalėjo įstoti į geriausius JAV universitetus, nors jautėsi to vertas. Taigi jam teko pasitenkinti mokslais prastesniame Sirakūzų universitete, jame 1949 m. baigė verslo administravimo bakalauro studijas. Vėliau baigė ekonomikos magistro studijas The New School universitete.
Nuo „M. J. Whitman & Co“ iki „Third Avenue Management“
Po studijų Marty dirbo įvairiose Niujorko finansų įmonėse. Sukaupęs pakankamai patirties dirbdamas kitiems, būdamas jau 50-ies įkūrė savo įmonę – finansų maklerio bendrovę „M. J. Whitman & Co“. Pirma jo investicija į bankrutavusio geležinkelio „Penn Central Railroad“ hipotekines obligacijas nutiesė kelią į tolesnę sėkmingą investavimo karjerą – šios obligacijos pabrango penkis kartus.
Po dešimties metų M. J. Whitmanas nusitaikė į turto valdymo sritį – įsigijo uždarą fondą „Equity Strategies Fund“, kurio akcijomis buvo prekiaujama vertybinių popierių biržoje. Dar po kiek laiko jis įsteigė investicijų valdymo įmonę „Third Avenue Management“, o 1990 m. pradėjo valdyti naujai įkurtą į akcijas investuojantį fondą – „Third Avenue Value Fund“. Per kitus 22 metus fondas pasiekė 11,7 % vidutinį metinį uždarbį, o indeksas S&P500 per tą laikotarpį uždirbo 9,5 % metinę grąžą. Šiuo metu „Third Avenue Management“ yra didelė investicijų valdymo bendrovė ir valdo apie 10 mlrd. JAV dolerių vertės investicijų portfelius.
Pigios ir saugios
Pigios ir saugios – tokios turi būti patrauklios investicijos, pasak Marty. Šie du žodžiai apima labai didelę dalį jo propaguojamo vertės investavimo modelio. Kaip jis sako savo knygoje, investuotojas turi koncentruotis į analizės technikas, kurios kreipia dėmesį į esamą įmonės situaciją – jos turimų išteklių kiekį ir kokybę. Nereikia kreipti dėmesio į trumpo laiko pelno ar pinigų srautų prognozes.
Saugumas, anot jo, skaičiuojamas ne pagal įmonės vertybinių popierių kainų svyravimą, o pagal tai, ar įmonė finansiškai pajėgi išlikti ateityje. Jis matuojamas pagal finansinės padėties stiprumą, turimų resursų kokybę. Taigi svarbiausia – ar investavimo objektas yra tiek stiprus, kad galėtų pergyventi įvairias verslo negandas ir didinti savo vertę?
Pigumas, pasak jo, vertinamas pagal tai, ar kaina, už kurią įsigyjama įmonė, yra gerokai mažesnė nei suma, kurią už tą įmonę mokėtų finansinis ar strateginis pirkėjas. Investuoti į obligacijas saugu tada, kai gauname metinį pajamingumą, kuris 5 % aukštesnis nei panašios rizikos obligacijų pajamingumas.
Rizika ir jos skaidymas
M. J. Whitmanas mažai tikėjo per dideliu portfelio išskaidymu. Net ir jo valdomam fondui pasiekus beveik 3 mlrd. JAV dolerių, dešimtyje didžiausių investicijų Marty laikydavo 50–70 % visų fondo pinigų. Jis manė, kad riziką skaidyti verta tik tiems, kurie perka nekreipdami dėmesio į kainą, nesigilina į perkamos įmonės veiklą, perka mažumos dalį. Tiems, kurie nesivadovauja vertės investavimo filosofija, rizikos išskaidymas gal ir padėtų.
„Rizika“ yra žodis, kuris neturėtų būti vartojamas be būdvardžio prieš jį. Bendros rizikos nėra, sako patyręs investuotojas. Kalbant apie vertės investavimą žodis „rizika“ visada papildomas būdvardžiu. Yra rinkos rizika, investicijų rizika, palūkanų normų rizika, infliacijos rizika, apgavystės rizika ir taip toliau.
Tai labai svarbi pastaba. Dažnai žmonės visas šias rizikas suvelia į vieną. Nebeaišku, nuo ko ir kaip saugotis. M. J. Whitmanas siūlo rizikas aiškiai identifikuoti, suprasti, kurios svarbios ir nuo kurių norime saugotis, priimti atitinkamus sprendimus. Jo žodžiais, svarbiausia rizika vertės investavimui yra investicijų rizika – galimybė, kad verslas, į kurį investavome, patirs problemų.
Kodėl naudinga būti mažu investuotoju
„Ilgai buvau šiame versle. Aš jau senas žmogus, tačiau visą laiką, kiek buvau šiame versle, individualūs investuotojai buvo išnaudojami, nesvarbu, kokia buvo rinkos sistema“ – taip sako M. J. Whitmanas.
Individualius investuotojus knygose jis vadina trumpiniu OPMI. Angliškai tai reiškia išorinius pasyvius mažumos investuotojus (angl. outside passive minority investors). Jo žodžiais tariant, už įvairių finansinių interesantų (stambiųjų investuotojų, įmonių vadovų, bankininkų ir pan.) finansinius pietus vertybinių popierių rinkose dažniausiai savo pinigais sumoka smulkieji investuotojai – OPMI, bet vis dėlto jie irgi turi pranašumų.
○ Šie investuotojai gali įsigyti vertybinių popierių ypač žemomis kainomis, pasinaudodami rinka, kurioje kainos kartais nukrinta iki gerokai žemesnių reikšmių, nei mokėtų finansinis ar strateginis pirkėjas, pirkdamas visą įmonę.
○ Įsigydami akcijų jie gali pirkti tik aukštos kokybės, gerai ir konservatyviai finansuojamas įmones – tai ne visada pavyksta finansiniams ar strateginiams pirkėjams.
○ Smulkieji investuotojai, kurie vadovaujasi vertės investavimo filosofija, patiria nedidelę konkurenciją ir jiems kur kas lengviau įsigyti įmones, kreipiant dėmesį į įmonės turimų aktyvų kiekį, kokybę ir ilgalaikes verslo perspektyvas. O dauguma kitų smulkiųjų investuotojų suinteresuoti trumpalaikėmis pelno ir akcijų kainų prognozėmis.
○ Smulkiuosius investuotojus ganėtinai gerai gina įstatymai.
○ Smulkiųjų investuotojų investicijos labai lengvai parduodamos, taigi jie gali greitai ir ganėtinai neskausmingai ištaisyti savo klaidas.
○ Jie taip pat gali įsigyti visas investicijas, kurias laiko patraukliomis, o to negalime pasakyti apie finansinius ar strateginius pirkėjus, ieškančius perkamų įmonių kontrolės galimybių.
Saulė sukasi ne aplink Žemę
Dauguma smulkiųjų investuotojų bei profesorių, kuriančių teorijas apie efektyvias vertybinių popierių rinkas, mano, jog pasaulis sukasi aplink šiuos smulkiuosius investuotojus: vertybinių popierių rinkos sukurtos tam, kad jie sėkmingai investuotų, įmonių vadovų pagrindinis tikslas – kelti šių įmonių akcijų kainas. O priežiūros organizacijos turi ginti šių investuotojų interesus.
Amerikietis investuotojas, daug laiko praleidęs Volstryte ir daug matęs, tokius investuotojus kviečia nusileisti ant žemės ir pažvelgti tiesai į akis. O tiesa yra visai kitokia. Kaip sako Marty, aplink įmones sukasi daug proceso dalyvių ir jų interesai kartais sutampa, kartais skiriasi.
Pavyzdžiui, įmonė ir jos vadovai yra skirtingi dalykai. Vadovai ne visada suinteresuoti tuo, kas gerai įmonei. Gali skirtis ir įmonės bei mažųjų akcininkų interesai, akcininkų ir vadovų interesai, stambiųjų ir smulkiųjų akcininkų interesai ir taip toliau. Taip pat yra įmonės kreditorių interesai, darbuotojų interesai, valstybės (suprantama, ir mokesčių inspekcijos) interesai, klientų interesai. Štai nuo visų šių interesų derinimo ir priklauso įmonės strategija, finansinė, dividendų, plėtros politika. O smulkusis investuotojas turi į šiuos interesus atsižvelgti ir juos išmanyti, jei nenori būti pervažiuotas realybės buldozerio.
Ne pelnas svarbiausia
Dar vienas svarbus Whitmano įnašas į vertės investavimo praktiką yra jo požiūris į įmonės vertinimo procesą. Marty kviečia didžiausią dėmesį kreipti į įmonės balansą, t. y. į turimų ekonominių resursų kiekybę ir kokybę, taip pat jų finansavimo metodus – finansinius įsipareigojimus. Diduma investuotojų, beje, ir daugelis vertės investavimo specialistų, didžiausią dėmesį skiria įmonių praeities, dabarties ir prognozuotiniems pelnams. Nesiginčijama, kad tai daro didžiausią ir greičiausią įtaką įmonės akcijų kainai.
Tačiau Marty sako, kad įmonė yra ne tik veikianti ir pelną generuojanti organizacija, tačiau ir tokia organizacija, kuri, pasinaudodama turimais resursais, siekia juos auginti. Tam įmonė pasinaudoja turimais aktyvais, paskolomis, vykdo įsigijimus, susijungimus, perka ir parduoda turtą, moka dividendus. Pelno eilutėje nematyti turimo turto vertės didėjimo (tai gali būti ir nekilnojamojo turto, ir antrinių įmonių vertės kilimas), finansinių ir strateginių galimybių, kurias turi konservatyviai finansuojama įmonė.
Juk, sako M. J. Whitmanas, reta JAV įmonė pragyvena penkerius metus ko nors nepardavusi, neįsigijusi, nesusijungusi, neišmokėjusi didžiulių dividendų ar neprisiėmusi didžiulių paskolų. Šie balansiniai įvykiai gali iš esmės keisti įmonės finansinį veidą ir perspektyvas, tad į juos būtina atsižvelgti. Atidi balanso analizė taip pat gali parodyti, kokia yra įmonės vadovybė – agresyvi ar konservatyvi, ko iš jos galima laukti ateityje. Taigi įmonės finansinio balanso ir turto analizė turi būti vykdoma pirmiau ir atidžiau nei įmonės pelno ir nuostolio ataskaitos analizė.
Paprastas žmogus, besirūpinantis švietimu
Multimilijonieriaus gyvenimas iki šiol toks pat paprastas, koks ir buvo prieš jam tampant turtingam. Jis nemėgsta kaklaraiščių ir kostiumų, kasdien pėdina penkis kilometrus į darbą ir penkis namo. Nors jam jau gerokai per aštuoniasdešimt, neseniai duodamas interviu sakė, jog vis dar stengiasi vieną du kartus per savaitę pažaisti tenisą. Jo žmona ir bendradarbiai jį vienareikšmiškai apibūdina kaip darbštų, nuoširdų ir sąžiningą žmogų.
Savo žinias investuotojas jau ilgą laiką stengiasi perduoti jaunajai kartai. Marty Whitmanas 30 metų dirbo profesoriumi Jeilio universitete, taip pat dėstė Sirakūzų universiteto Verslo mokykloje. Šiose mokymo įstaigose jis skaitė paskaitas apie probleminių įmonių restruktūrizavimą, investicijų bankininkystę ir investicijų valdymą.
Kartu su bendraautoriais niujorkietis parašė kelias ypač svarbias knygas apie investavimą, kurios atspindi jo nestandartinį požiūrį į vertės investavimo filosofiją: „Value Investment: A Balanced Approach“ ir „The Aggressive Conservative Investor“ (su Martinu Shubiku). Jos turėtų atsidurti kiekvieno save gerbiančio investuotojo bibliotekoje.
Labdara nuo Sirakūzų iki Tel Avivo
„Jei gauni turto, privalai dalį jo atiduoti.“ Tai M. Whitmano žodžiai. Laikydamasis šio požiūrio 2003 m. jis padovanojo 23 mln. JAV dolerių savo alma mater – Sirakūzų universitetui. Universitetas už šias lėšas pastatė naują modernų savo Verslo mokyklos pastatą ir filantropo garbei pervadino šią mokyklą Whitman School of Management.
„Aš praleidau pusę gyvenimo kaip antrarūšis žmogus“, – sako investuotojas, prisimindamas jaunystės istoriją, kai dėl žydų kilmės negalėjo patekti į gerus JAV universitetus.
Jis puikiai supranta, kaip sunku mažumos atstovams šalyje. Taip pat supranta, kad tik atskirties visuomenėje mažinimas ir švietimo galimybių sudarymas jaunimui gali padėti spręsti opiausias kiekvienos visuomenės problemas. Todėl 2008 m. su žmona įkūrė savo vardo fondą Tel Avivo universitete, kuris finansiškai remia arabų kilmės Izraelio studentų studijas.
Audrius Balaišis, žurnalas INVESTUOK