versija spausdinimui
(0)
Diskusijose apie dabartinės ekonomikos padėtį dažnai sakoma, kad ekonomika grįžo į 2006 metų lygį. Savotiškas grįžimas į praeitį pastebimas ir šalies elektros sektoriuje. Kalbama, kad galbūt nebereikia dviejų atskirų skirstomųjų tinklų, priimant sprendimus nebesvarstoma apie privataus kapitalo indėlį, sklando ir deprivatizacijos galimybė.
Argumentas, kad VST ir Rytų skirstomuosius tinklus (RST) reikėtų sujungti, nes gali skirtis kai kurie jų tarifai, yra nerimtas.
Juk panašių ar net identiškų prekių kainos skirtingose rinkose skiriasi dažnai. Viskas atrodo dar nerimčiau prisiminus istoriją, kai vienas iš pagrindinių argumentų, dėl ko nuspręsta peržiūrėti turto vertę, buvo tai, kad tariamai išpūsto VST turto vartotojai už elektrą moka per daug. Taigi, pagal naują turto vertinimo metodiką sumažinus VST turtą, sumažėja ir reguliuojama elektros energijos kaina. Atrodytų, pasiekta tai, ko ilgai siekė valdžia – kad vartotojai tariamai nepermokėtų už elektros energiją. Tačiau tai ir vėl negerai.
Sujungti skirstymo tinklus, kad jie dirbtų efektyviau, skamba rimčiau, bet lygiai taip pat galima parinkti gerų argumentų už elektros įmonių vertikalią integraciją – kokia buvo iki elektros įmonių išskaidymo 2001-aisiais, ar net skirtingų energijos rūšių įmonių sujungimą: masto ekonomija, spektro ekonomija, greitesnis keitimasis informacija ir kt.
Kiek įmonės turi būti horizontaliai ar vertikaliai integruotos, turėtų nuspręsti pačios įmonės, o ne Europos Sąjungos ar vietinė valdžia. Jei įmonės priklauso valstybei, jas reikia privatizuoti. Jei privatizuoti neišeina, trūksta noro ar pasiryžimo, tuomet tos įmonės turėtų bent jau būti valdomos kaip privačios, vadovaujantis ekonominiais ir finansiniais prioritetais, o ne tiesioginiu politiniu įsikišimu.
Siūlymai sujungti RST ir VST pateikiami taip, tarsi nebūtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Tada kaip vienas iš argumentų, aiškinančių nacionalinio investuotojo teisėtumą, buvo pateiktas rinkos monopolizavimas. Šis argumentas buvo atmestas, ir nors Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, tai nesutrukdė visą projektą skambiai vadinti nekonstituciniu. Taigi, nors VST bei RST sujungimas ir neturėtų būti nekonstitucinis, stebina tai, kad nėra rinkos monopolizacijos priešininkų ar kovotojų su monopolijomis.
Nori nenori, kiti argumentai sujungti VST ir RST ar naikinti LEO LT darosi vis įtikinamesni. Kol LEO LT neišformuotas, tol valdžia kontroliuoja VST. Ši kontrolė atveria galimybes imtis senų nuoskaudų, tokių kaip VST privatizavimas.
Galima pakeisti vadovus, VST vardu iškelti ieškinį „NDX energijai“ ir pan. Greičiausiai ten vykstantys procesai yra sudėtingesni, bet atrodo, kad kol nebus įvykdytas savotiškas įsivaizduojamas revanšas, tol visa ši istorija tęsis ir toliau. Galų gale toks amžinas karas yra palankus: publikai rodomos pergalės prieš monopolininkus-privatininkus, o elektros energetikos sektoriaus valdymas realiai grąžinamas valdžiai.
Jei politiniuose sprendimuose bandyti grįžti į praeitį dar įmanoma, tai realiame pasaulyje tokios kelionės laiku yra arba neįmanomos, arba labai brangios. O laikas negailestingas – Ignalinos atominė elektrinė neišvengiamai bus uždaryta jau po kelių mėnesių. Čia staiga kinta ir naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo koncepcija: nuo nacionalinio investuotojo pereinama prie strateginio investuotojo iš užsienio.
Idėja nėra bloga, bet jei strateginis investuotojas veiks ne vien su savo privačiais pinigais, bet ir su valstybės indėliu – o tai labai tikėtina, – šį investicinį projektą irgi reikia kruopščiai įvertinti.
Kiek realu, kad investuotojas iš užsienio investuos savo lėšas ir prisiims riziką statyti elektrinę šalyje, kuri vis dar nėra sujungta su Vakarų rinkomis, kurioje yra geros galimybės importuoti elektrą iš Rytų, kurioje elektros kainos yra stipriai politizuotas reikalas?
Tai, kad Lietuvoje žmonės ir politikai, skirtingai, nei kitos šalyse, paniškai nebijo atominės energijos, yra didelis Lietuvos privalumas. Bet šalia šio privalumo kol kas yra ir didelis minusas – politinė ir reguliavimo aplinka. Energetikoje, o ypač atominėje, labai svarbus vadinamasis reguliacinis stabilumas, t.y. tikimybė, kad esminės kryptys ir įstatymai drastiškai nesikeis, kai tik pasikeis valdžia. Įvairiai galima vertinti neseniai įvykusius pokyčius, bet reguliaciniam stabilumui taškų jie neprideda.
Žinoma, energetikos sektoriuje vyksta kur kas daugiau dalykų, nei čia paminėta. Ir tikrai ne visi jie yra blogi. Blogai yra tai, kad procesų kryptis ir greitis priklauso nuo valdžios norų ar nenorų. Jei prieš keletą metų buvo galima bent jau viltis, kad privatus sektorius užsiiminės energetikos verslu, o valdžia – energetikos politika, tai šiandien tokia galimybė atrodo mažai tikėtina. Valdžia atneša nežinomybę, keliones laiku ir kitus panašius dalykus. Privatus kapitalas, ypač gavęs palaiminimą iš valdžios, taip pat nėra šventas. Tačiau už savo klaidas privatus kapitalas bent jau atsako savo pinigais.
Argumentas, kad VST ir Rytų skirstomuosius tinklus (RST) reikėtų sujungti, nes gali skirtis kai kurie jų tarifai, yra nerimtas.
Juk panašių ar net identiškų prekių kainos skirtingose rinkose skiriasi dažnai. Viskas atrodo dar nerimčiau prisiminus istoriją, kai vienas iš pagrindinių argumentų, dėl ko nuspręsta peržiūrėti turto vertę, buvo tai, kad tariamai išpūsto VST turto vartotojai už elektrą moka per daug. Taigi, pagal naują turto vertinimo metodiką sumažinus VST turtą, sumažėja ir reguliuojama elektros energijos kaina. Atrodytų, pasiekta tai, ko ilgai siekė valdžia – kad vartotojai tariamai nepermokėtų už elektros energiją. Tačiau tai ir vėl negerai.
Sujungti skirstymo tinklus, kad jie dirbtų efektyviau, skamba rimčiau, bet lygiai taip pat galima parinkti gerų argumentų už elektros įmonių vertikalią integraciją – kokia buvo iki elektros įmonių išskaidymo 2001-aisiais, ar net skirtingų energijos rūšių įmonių sujungimą: masto ekonomija, spektro ekonomija, greitesnis keitimasis informacija ir kt.
Kiek įmonės turi būti horizontaliai ar vertikaliai integruotos, turėtų nuspręsti pačios įmonės, o ne Europos Sąjungos ar vietinė valdžia. Jei įmonės priklauso valstybei, jas reikia privatizuoti. Jei privatizuoti neišeina, trūksta noro ar pasiryžimo, tuomet tos įmonės turėtų bent jau būti valdomos kaip privačios, vadovaujantis ekonominiais ir finansiniais prioritetais, o ne tiesioginiu politiniu įsikišimu.
Siūlymai sujungti RST ir VST pateikiami taip, tarsi nebūtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Tada kaip vienas iš argumentų, aiškinančių nacionalinio investuotojo teisėtumą, buvo pateiktas rinkos monopolizavimas. Šis argumentas buvo atmestas, ir nors Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, tai nesutrukdė visą projektą skambiai vadinti nekonstituciniu. Taigi, nors VST bei RST sujungimas ir neturėtų būti nekonstitucinis, stebina tai, kad nėra rinkos monopolizacijos priešininkų ar kovotojų su monopolijomis.
Nori nenori, kiti argumentai sujungti VST ir RST ar naikinti LEO LT darosi vis įtikinamesni. Kol LEO LT neišformuotas, tol valdžia kontroliuoja VST. Ši kontrolė atveria galimybes imtis senų nuoskaudų, tokių kaip VST privatizavimas.
Galima pakeisti vadovus, VST vardu iškelti ieškinį „NDX energijai“ ir pan. Greičiausiai ten vykstantys procesai yra sudėtingesni, bet atrodo, kad kol nebus įvykdytas savotiškas įsivaizduojamas revanšas, tol visa ši istorija tęsis ir toliau. Galų gale toks amžinas karas yra palankus: publikai rodomos pergalės prieš monopolininkus-privatininkus, o elektros energetikos sektoriaus valdymas realiai grąžinamas valdžiai.
Jei politiniuose sprendimuose bandyti grįžti į praeitį dar įmanoma, tai realiame pasaulyje tokios kelionės laiku yra arba neįmanomos, arba labai brangios. O laikas negailestingas – Ignalinos atominė elektrinė neišvengiamai bus uždaryta jau po kelių mėnesių. Čia staiga kinta ir naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo koncepcija: nuo nacionalinio investuotojo pereinama prie strateginio investuotojo iš užsienio.
Idėja nėra bloga, bet jei strateginis investuotojas veiks ne vien su savo privačiais pinigais, bet ir su valstybės indėliu – o tai labai tikėtina, – šį investicinį projektą irgi reikia kruopščiai įvertinti.
Kiek realu, kad investuotojas iš užsienio investuos savo lėšas ir prisiims riziką statyti elektrinę šalyje, kuri vis dar nėra sujungta su Vakarų rinkomis, kurioje yra geros galimybės importuoti elektrą iš Rytų, kurioje elektros kainos yra stipriai politizuotas reikalas?
Tai, kad Lietuvoje žmonės ir politikai, skirtingai, nei kitos šalyse, paniškai nebijo atominės energijos, yra didelis Lietuvos privalumas. Bet šalia šio privalumo kol kas yra ir didelis minusas – politinė ir reguliavimo aplinka. Energetikoje, o ypač atominėje, labai svarbus vadinamasis reguliacinis stabilumas, t.y. tikimybė, kad esminės kryptys ir įstatymai drastiškai nesikeis, kai tik pasikeis valdžia. Įvairiai galima vertinti neseniai įvykusius pokyčius, bet reguliaciniam stabilumui taškų jie neprideda.
Žinoma, energetikos sektoriuje vyksta kur kas daugiau dalykų, nei čia paminėta. Ir tikrai ne visi jie yra blogi. Blogai yra tai, kad procesų kryptis ir greitis priklauso nuo valdžios norų ar nenorų. Jei prieš keletą metų buvo galima bent jau viltis, kad privatus sektorius užsiiminės energetikos verslu, o valdžia – energetikos politika, tai šiandien tokia galimybė atrodo mažai tikėtina. Valdžia atneša nežinomybę, keliones laiku ir kitus panašius dalykus. Privatus kapitalas, ypač gavęs palaiminimą iš valdžios, taip pat nėra šventas. Tačiau už savo klaidas privatus kapitalas bent jau atsako savo pinigais.