versija spausdinimui
(0)
Pagrindinė šių dienų aktualija – nacionalinio investuotojo LEO LT likimas. Pasirinkimas populiariai pateikiamas taip: „kas blogai LEO, tas gerai Lietuvai“, arba „kuo blogiau privačiam investuotojui – tuo geriau valstybei“. Tačiau situacija, kurią turime šiandien, yra sukurta ne kieno kito, o valdžios.
Valdžia įkūrė nacionalinį investuotoją ir valdo ten didžiausią dalį akcijų. Valdžia ne(iš)sprendė problemų, kurių per 20 metų prisikaupė energetikos sektoriuje. Valdžia neužtikrina rinkos santykių energetikos sektoriuje. Valdžia nepasirūpino, ką reikės daryti, kai užsidarys kone pigiausias elektros energijos šaltinis - Ignalinos AE.
„Kaip gi čia išeina,“ paklaus ne vienas „ribotos valdžios šalininkai kaltina valdžią nepakankamu veikimu?“ . Atsakymas paprastas – valdžia nei pati veikia, nei kitiems leidžia. Būtent čia taikoma ši kritika.
Valdžia Lietuvos energetikos sektoriuje yra ir politikos formuotojas, ir reguliatorius, ir akcininkas, o kai kuriais atvejais - ir įmonės valdytojas. Tačiau nei vienos iš sau deleguotų funkcijų nevykdo tinkamai.
Valstybei priklausančios įmonės, net ir prie geriausių norų negali siekti tokio pat efektyvumo kaip privačios įmonės. Nors valstybei priklausančios akcinės bendrovės turėtų veikti, kaip paprastos akcinės bendrovės, t.y. siekti pelno ir naudos, tikrovėje jų sprendimus smarkiai veikia politikų norai. O politiniai norai - kad elektros užtektų visiems, ir, kad elektra beveik nieko nekainuotų – prasilenkia su ekonomine realybe.
Sumaišius valstybinį ir privatų kapitalą ši situacija tik paaštrėja. Maišyto kapitalo įmonė, Krylovo pasakėčios stiliumi, yra tempiama į skirtingas puses. Nenuostabu, kad įtampa kelia kibirkštis.
Kaip bepasibaigtų ši istorija, reikia neužmiršti ir neužsimiršti, kad valstybės funkcija yra strateginiai sprendimai ir politikos formavimas. Verslu užsiimti turi privatus sektorius. Jei manoma, kad verslą reikia reguliuoti, tuo turi užsiimti nepriklausomas reguliatorius, o ne tiesiogiai politikai.
Mokytis taip pat niekada ne vėlu. Williams istorija nubrėžė politikos kryptį 10 metų į priekį, o valdžios tarpusavio kaltinimai dėl Williams baigėsi tik todėl, kad atsirado naujas, aktualesnis taikinys. Vien jau tai yra gera pamoka: politiniu būdu priimti ekonominiai sprendimai yra nestabilūs. Pasikeitus valdžiai, prasideda radioaktyvus skilimas, užteršiantis viešąją, politinę, ekonominę erdves.
Todėl energetikos sektoriuje valstybės turto visiškas privatizavimas skaidriomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis turi būti prioritetinė kryptis. Jei elektros iš tikro reikia, tai sudarius palankias sąlygas visiems, leidus veikti ir netrukdant uždirbti, energetikos sektorius pasipildys įvairių rūšių ir dydžių rinko žaidėjais, o valdžiai nereikės užsiimti genų inžinerija.
Valdžia įkūrė nacionalinį investuotoją ir valdo ten didžiausią dalį akcijų. Valdžia ne(iš)sprendė problemų, kurių per 20 metų prisikaupė energetikos sektoriuje. Valdžia neužtikrina rinkos santykių energetikos sektoriuje. Valdžia nepasirūpino, ką reikės daryti, kai užsidarys kone pigiausias elektros energijos šaltinis - Ignalinos AE.
„Kaip gi čia išeina,“ paklaus ne vienas „ribotos valdžios šalininkai kaltina valdžią nepakankamu veikimu?“ . Atsakymas paprastas – valdžia nei pati veikia, nei kitiems leidžia. Būtent čia taikoma ši kritika.
Valdžia Lietuvos energetikos sektoriuje yra ir politikos formuotojas, ir reguliatorius, ir akcininkas, o kai kuriais atvejais - ir įmonės valdytojas. Tačiau nei vienos iš sau deleguotų funkcijų nevykdo tinkamai.
Valstybei priklausančios įmonės, net ir prie geriausių norų negali siekti tokio pat efektyvumo kaip privačios įmonės. Nors valstybei priklausančios akcinės bendrovės turėtų veikti, kaip paprastos akcinės bendrovės, t.y. siekti pelno ir naudos, tikrovėje jų sprendimus smarkiai veikia politikų norai. O politiniai norai - kad elektros užtektų visiems, ir, kad elektra beveik nieko nekainuotų – prasilenkia su ekonomine realybe.
Sumaišius valstybinį ir privatų kapitalą ši situacija tik paaštrėja. Maišyto kapitalo įmonė, Krylovo pasakėčios stiliumi, yra tempiama į skirtingas puses. Nenuostabu, kad įtampa kelia kibirkštis.
Kaip bepasibaigtų ši istorija, reikia neužmiršti ir neužsimiršti, kad valstybės funkcija yra strateginiai sprendimai ir politikos formavimas. Verslu užsiimti turi privatus sektorius. Jei manoma, kad verslą reikia reguliuoti, tuo turi užsiimti nepriklausomas reguliatorius, o ne tiesiogiai politikai.
Mokytis taip pat niekada ne vėlu. Williams istorija nubrėžė politikos kryptį 10 metų į priekį, o valdžios tarpusavio kaltinimai dėl Williams baigėsi tik todėl, kad atsirado naujas, aktualesnis taikinys. Vien jau tai yra gera pamoka: politiniu būdu priimti ekonominiai sprendimai yra nestabilūs. Pasikeitus valdžiai, prasideda radioaktyvus skilimas, užteršiantis viešąją, politinę, ekonominę erdves.
Todėl energetikos sektoriuje valstybės turto visiškas privatizavimas skaidriomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis turi būti prioritetinė kryptis. Jei elektros iš tikro reikia, tai sudarius palankias sąlygas visiems, leidus veikti ir netrukdant uždirbti, energetikos sektorius pasipildys įvairių rūšių ir dydžių rinko žaidėjais, o valdžiai nereikės užsiimti genų inžinerija.