versija spausdinimui
(2)
Vertybinių popierių rinkos naujienos – tai kasdienis informacijos srautas, kurio tiesiog sunku išvengti. Vienos akcijos kyla, kitos krinta, nuolat girdime, kad rinkas krečia recesija ar infliacija. Nors žmonėms patariama mąstyti „ilgalaikiškai“, tačiau nesibaigiantys finansų analitikų komentarai ir gandai juos trikdo bei verčia susitelkti į trumpalaikę prekybą. „Situacija pasaulio akcijų rinkose dabar yra labai įdomi, nes investuotojai vis mažiau dėmesio kreipia į aukštus infliacijos rodiklius, prastus didžiųjų tarptautinių bankų finansinius rezultatus ir žvalgosi į JAV akcijų rinką – jos situacija artimiausiu metu ir lems pasaulines tendencijas“, – analizuoja „Nordea“ banko investavimo projektų produktų vadovas Modestas Plakys. „Apie ilgalaikį akcijų vertės augimą tikrai būtų per anksti kalbėti, tačiau jei investuotojai elgsis racionaliai ir pirks akivaizdžiai atpigusias akcijas, tuomet galima tikėtis ir stipresnių atsigavimo ženklų.“
Jei investuotojai tikrintų savo akcijų kursus tik kartą per pusmetį, jų gyvenimas būtų daug ramesnis, tačiau dėl savo prigimtinių ypatybių daugelis žmonių yra prasti vertybinių popierių vertintojai. Investavę jie bijo prarasti pinigus. „Dar didesnė grėsmė jaučiama tuomet, kai žmonės yra įdėję pasiskolintas lėšas – tada rinkos svyravimai ir ilgesnis akcijų vertės kritimas daugeliui asocijuojasi su stichine nelaime, žmonės skuba kuo greičiau atsiimti investuotas lėšas, nes jie galvoja ne apie ateities galimybes, o apie įsipareigojimus, kuriuos reikės vykdyti“, – aiškina investavimo subtilybes M. Plakys. Žodžiu, trumpalaikius investuotojus visuomet galima palyginti su nekantriais vairuotojais, siekiančiais kuo greičiau apvažiuoti spūstį kita juosta... tačiau anksčiau ar vėliau jie grįžta į iš pradžių pasirinktą kelią.
Rinka niekuomet neįspėja mūsų iš anksto, kuria linkme ji pasuks: kils ar kris
Pasak „Nordea“ banko investavimo produktų projektų vadovo, kylant akcijų kainoms investuotojai dažnai mano, kad investuoti yra paprasta – atėjai, nusipirkai ir užsidirbai, tačiau jie pamiršta, kad palanki situacija nėra amžina. Prasidėjus rinkų svyravimams, investuotojai ima jausti nerimą, tačiau jei aplinkui daugelis kalba, jog rinkos kaip kilo, taip ir kils, jie nusiraminama. Vėliau, akcijų kainų nuosmukiui įgavus pagreitį, investuotojai pradeda abejoti savo veiksmų pagrįstumu. Jie klausia savęs: „Kodėl aš čia investavau? Kodėl tiek daug investavau? Kodėl skolinausi pinigus investicijoms? Juk galėjau padėti juos į terminuotą sąskaitą ir turėti kad ir nedideles, tačiau garantuotas palūkanas?..“ Toks emocinis nestabilumas verčia investuotojus priimti neapgalvotus ir impulsyvius sprendimus. „Jei krizė nesibaigia, tai ir investuotojo emocinė būklė prastėja – juk investuotojas, pamatęs, jo akimis, didelį nuostolį, skuba parduoti turėtus vertybinius popierius, ir šioje situacijoje labai sunku išaiškinti, kad tai – geriausia galimybė pirkti, o ne parduoti, – toliau aiškina M. Plakys. – Taip dažniausiai pradedantys ir neturintys ilgalaikės patirties investuotojai patiria nuostolį, o štai patyrę investuotojai džiaugiasi pigiai įsigiję vertybinių popierių.“ Investuotojų emocijos verčia akcijų kainas kilti daug aukščiau arba kristi daug žemiau, nei yra tikroji jų vertė.
„Nordea“ banko investavimo produktų projektų vadovas Modestas Plakys išskiria šias dažniausiai pasitaikančias investuotojų klaidas:
1. Investicinio tikslo neapibrėžtumas: žmonės nežino, kodėl jie investuoja, kokio pelningumo tikisi, kuriam laikui jie įdeda į akcijas savo pinigus;
2. Investicijas žmones parduoda pasitarę su draugu ar pažįstamu arba remdamiesi žiniasklaidos pranešimais, o ne pasikonsultavę su profesionaliu investuotoju ar investicijų konsultantu;
3. Vertybinius popierius žmonės parduoda tuomet, kai jų kaina pasiekia žemiausia ribą;
4. Investicinį portfelį jie sudaro neatsižvelgdami į ilgalaikes investicines tiesas – tai yra nepaiso diversifikavimo ir ilgalaikio turto paskirstymo galimybių;
5. Žmonės investuoja tuomet, kai akcijų kainos aukštos – jie laukia, kol rinkos atsigaus (pvz.: kol rinka pakils 10 –15 proc.), ir tik tuomet ryžtasi investuoti;
6. Apskritai neinvestuoja.
Vertybinių popierių rinka yra susijusi su ekonomika, todėl žmonės bando nuspėti tos rinkos tendencijas remdamiesi tikėtinais infliacijos ar kitais ekonominės padėties rodikliais. Jie laukia, kol pavojaus varpai apie rinkos bėdas nustos skambėję ir bus pranešta, kad nuosmukis baigėsi – prasideda naujas „bulių“, tai yra augimo, periodas. Tačiau dažniausiai viskas tampa aišku tik tada, kai jau per vėlu ką nors daryti.
„Jei investuotojai ir toliau naudosis trumpalaikiu investavimu kaip priemone užfiksuoti greitai uždirbtą pelną (o tai buvo matyti 2008 metų sausio ir kovo pabaigoje), tuomet daugelis akcijų rinkų ir toliau svyruos, jos liks priklausomos nuo investuotojų noro spekuliatyviai investuoti, o ne nuo bendrovių veiklos rezultatų“, – apibendrina Modestas Plakys.
Jei investuotojai tikrintų savo akcijų kursus tik kartą per pusmetį, jų gyvenimas būtų daug ramesnis, tačiau dėl savo prigimtinių ypatybių daugelis žmonių yra prasti vertybinių popierių vertintojai. Investavę jie bijo prarasti pinigus. „Dar didesnė grėsmė jaučiama tuomet, kai žmonės yra įdėję pasiskolintas lėšas – tada rinkos svyravimai ir ilgesnis akcijų vertės kritimas daugeliui asocijuojasi su stichine nelaime, žmonės skuba kuo greičiau atsiimti investuotas lėšas, nes jie galvoja ne apie ateities galimybes, o apie įsipareigojimus, kuriuos reikės vykdyti“, – aiškina investavimo subtilybes M. Plakys. Žodžiu, trumpalaikius investuotojus visuomet galima palyginti su nekantriais vairuotojais, siekiančiais kuo greičiau apvažiuoti spūstį kita juosta... tačiau anksčiau ar vėliau jie grįžta į iš pradžių pasirinktą kelią.
Rinka niekuomet neįspėja mūsų iš anksto, kuria linkme ji pasuks: kils ar kris
Pasak „Nordea“ banko investavimo produktų projektų vadovo, kylant akcijų kainoms investuotojai dažnai mano, kad investuoti yra paprasta – atėjai, nusipirkai ir užsidirbai, tačiau jie pamiršta, kad palanki situacija nėra amžina. Prasidėjus rinkų svyravimams, investuotojai ima jausti nerimą, tačiau jei aplinkui daugelis kalba, jog rinkos kaip kilo, taip ir kils, jie nusiraminama. Vėliau, akcijų kainų nuosmukiui įgavus pagreitį, investuotojai pradeda abejoti savo veiksmų pagrįstumu. Jie klausia savęs: „Kodėl aš čia investavau? Kodėl tiek daug investavau? Kodėl skolinausi pinigus investicijoms? Juk galėjau padėti juos į terminuotą sąskaitą ir turėti kad ir nedideles, tačiau garantuotas palūkanas?..“ Toks emocinis nestabilumas verčia investuotojus priimti neapgalvotus ir impulsyvius sprendimus. „Jei krizė nesibaigia, tai ir investuotojo emocinė būklė prastėja – juk investuotojas, pamatęs, jo akimis, didelį nuostolį, skuba parduoti turėtus vertybinius popierius, ir šioje situacijoje labai sunku išaiškinti, kad tai – geriausia galimybė pirkti, o ne parduoti, – toliau aiškina M. Plakys. – Taip dažniausiai pradedantys ir neturintys ilgalaikės patirties investuotojai patiria nuostolį, o štai patyrę investuotojai džiaugiasi pigiai įsigiję vertybinių popierių.“ Investuotojų emocijos verčia akcijų kainas kilti daug aukščiau arba kristi daug žemiau, nei yra tikroji jų vertė.
„Nordea“ banko investavimo produktų projektų vadovas Modestas Plakys išskiria šias dažniausiai pasitaikančias investuotojų klaidas:
1. Investicinio tikslo neapibrėžtumas: žmonės nežino, kodėl jie investuoja, kokio pelningumo tikisi, kuriam laikui jie įdeda į akcijas savo pinigus;
2. Investicijas žmones parduoda pasitarę su draugu ar pažįstamu arba remdamiesi žiniasklaidos pranešimais, o ne pasikonsultavę su profesionaliu investuotoju ar investicijų konsultantu;
3. Vertybinius popierius žmonės parduoda tuomet, kai jų kaina pasiekia žemiausia ribą;
4. Investicinį portfelį jie sudaro neatsižvelgdami į ilgalaikes investicines tiesas – tai yra nepaiso diversifikavimo ir ilgalaikio turto paskirstymo galimybių;
5. Žmonės investuoja tuomet, kai akcijų kainos aukštos – jie laukia, kol rinkos atsigaus (pvz.: kol rinka pakils 10 –15 proc.), ir tik tuomet ryžtasi investuoti;
6. Apskritai neinvestuoja.
Vertybinių popierių rinka yra susijusi su ekonomika, todėl žmonės bando nuspėti tos rinkos tendencijas remdamiesi tikėtinais infliacijos ar kitais ekonominės padėties rodikliais. Jie laukia, kol pavojaus varpai apie rinkos bėdas nustos skambėję ir bus pranešta, kad nuosmukis baigėsi – prasideda naujas „bulių“, tai yra augimo, periodas. Tačiau dažniausiai viskas tampa aišku tik tada, kai jau per vėlu ką nors daryti.
„Jei investuotojai ir toliau naudosis trumpalaikiu investavimu kaip priemone užfiksuoti greitai uždirbtą pelną (o tai buvo matyti 2008 metų sausio ir kovo pabaigoje), tuomet daugelis akcijų rinkų ir toliau svyruos, jos liks priklausomos nuo investuotojų noro spekuliatyviai investuoti, o ne nuo bendrovių veiklos rezultatų“, – apibendrina Modestas Plakys.
