versija spausdinimui
(0)
Šiandien paskelbta 2018-ųjų Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita, kurioje ši institucija, atlikus atskirų valstybių vertinimus, išrikiavo jas pagal bendrą konkurencingumo indeksą. Lietuvai šiose lenktynėse kiekvienas taškas itin svarbus, o nuolatinis progresas – privalomas, jei norime įveikti vadinamuosius „vidutiniųjų pajamų spąstus“ (taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kuomet sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo kaštams).
Norint neprarasti tempo, reikia keistis, stengtis tapti traukos centru ir apsukti 180 laipsnių kampu itin nepalankias demografines tendencijas. Pastaraisiais metais Lietuva padarė nemažą pažangą ir šiuos rezultatus įvertino tiek vietos verslas, tiek investuotojai. Sulaukėme solidžių tarptautinių kompanijų dėmesio, su kurių atėjimu į šalį plūsteli tarptautinė patirtis, įvežamas technologinis bagažas, patentai, vakarietiški verslo etikos standartais, jau nekalbant apie tiesioginę reklamą valstybei, trauką talentams, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį vietos specialistams.
Tačiau nevalia sustoti. Konkurencingumo arena Centrinės ir Rytų Europos regione skendi įtampoje, kertiniai Lietuvos varžovai tikrai nesnaudžia. Iš vienos pusės – Baltijos kaimynės, išnaudojusios pirminį jaunos sparčiai kylančios ekonomikos įvaizdį. Iš kitos savo geografine padėtimi panaši Lenkija mus užgožia dideliais darbo jėgos išteklių pranašumais bei plačia vidine rinka. Piečiau spiečiasi pigia ir gausia darbo jėga konkuruojančios Rumunija, Bulgarija ir ilgainiui prisijungs Ukraina. Deja, ši nauja ataskaita byloja, kad pagreitį prarandame. Lietuva pagal konkurencingumo indeksą, palyginti su 2017 m., nukrito dviem pakopomis žemyn ir užėmė 40 vietą, Estija – 29, Latvija – 42.
Liūdina tai, kad daugeliui vietų, kuriose Lietuva atrodo prastai, situacijai pagerinti nereikia net papildomų finansinių išteklių. Užtektų toliaregės ekonominės politikos ir stiprios politinės valios. Anot Pasaulio ekonomikos forumo, žemas vietas tarp 140 nagrinėtų šalių Lietuva užėmė pagal valdžios reguliavimo naštą (106), atleidimo iš darbo išlaidas (106-ta vieta), įdarbinimo ir atleidimo praktikos kriterijų (92-a vieta), užsieniečių įdarbinimo lengvumą (133). Liūdina tai, kad priimti darbo kodekso pakeitimai stipriai nutolo nuo pirminio varianto ir tik minimaliai pagerino Lietuvos konkurencingumą.
Džiugu, kad dėl darbo santykių apmokestinimo reformos kitąmet turėtume palipti keletu laiptelių aukštyn pagal darbo mokesčių dydžio kriterijų, nes šiai dienai atrodome labai prastai – esame tik 130-oje vietoje iš 140. Tik tikriausiai, dėl mokesčių sistemos sudėtingumo, ir taip prastas tarifų sudėtingumo rezultatas (112-ta vieta) bus dar kuklesnis.
Galime pasidžiaugti vienu svarbiu įvertinimu – pagal makroekonominio stabilumo kriterijus Lietuvos ir kaimynės užėmė pirmą vietą, tai rodo, kad 2009 m. pamokas išmokom ir artėjančius ekonomikos sulėtėjimo išbandymus sutikti esame pasiruošę daug geriau, nei kitos tirtos valstybės.
Nepalankiai atrodome ir pagal finansavimo prieinamumo rodiklius: pagal privataus sektoriaus įsiskolinimo santykį su BVP rikiuojamės 82-i, pagal smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimą – 87-i, pagal rinkos kapitalizacijos kriterijų (proc. nuo BVP) – 93-i. Visa tai lemia nebrandi ir sekli šalies finansų rinka, retėjančios kredito įstaigų gretos, itin griežti atsakingo kreditavimo reikalavimai, gyventojų ir verslo finansinio raštingumo spragos.
Taipogi Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita atskleidžia eilę Lietuvos struktūrinių skaudulių, kurių iki šiol nesame pajėgūs išspręsti: žemiausias vietas Lietuva užėmė pagal kvalifikuotų darbuotojų suradimo lengvumo (123-ta vieta), absolventų gebėjimų (107-ta vieta), vidurinįjį išsilavinimą gavusiųjų gebėjimų (118-ta vieta), pirkėjų išprusimo (78-ta vieta), socialinės aplinkos (121-ta vieta), sveikatos srities (77-ta vieta) rodiklių vertinimus. Tik vidutiniškai (68-ta vieta) Lietuva įvertinta pagal dabartinės darbo jėgos įgūdžius.
Indrė Genytė-Pikčienė
Vyriausioji analitikė
Luminor
Norint neprarasti tempo, reikia keistis, stengtis tapti traukos centru ir apsukti 180 laipsnių kampu itin nepalankias demografines tendencijas. Pastaraisiais metais Lietuva padarė nemažą pažangą ir šiuos rezultatus įvertino tiek vietos verslas, tiek investuotojai. Sulaukėme solidžių tarptautinių kompanijų dėmesio, su kurių atėjimu į šalį plūsteli tarptautinė patirtis, įvežamas technologinis bagažas, patentai, vakarietiški verslo etikos standartais, jau nekalbant apie tiesioginę reklamą valstybei, trauką talentams, naujas darbo vietas ir solidų darbo užmokestį vietos specialistams.
Tačiau nevalia sustoti. Konkurencingumo arena Centrinės ir Rytų Europos regione skendi įtampoje, kertiniai Lietuvos varžovai tikrai nesnaudžia. Iš vienos pusės – Baltijos kaimynės, išnaudojusios pirminį jaunos sparčiai kylančios ekonomikos įvaizdį. Iš kitos savo geografine padėtimi panaši Lenkija mus užgožia dideliais darbo jėgos išteklių pranašumais bei plačia vidine rinka. Piečiau spiečiasi pigia ir gausia darbo jėga konkuruojančios Rumunija, Bulgarija ir ilgainiui prisijungs Ukraina. Deja, ši nauja ataskaita byloja, kad pagreitį prarandame. Lietuva pagal konkurencingumo indeksą, palyginti su 2017 m., nukrito dviem pakopomis žemyn ir užėmė 40 vietą, Estija – 29, Latvija – 42.
Liūdina tai, kad daugeliui vietų, kuriose Lietuva atrodo prastai, situacijai pagerinti nereikia net papildomų finansinių išteklių. Užtektų toliaregės ekonominės politikos ir stiprios politinės valios. Anot Pasaulio ekonomikos forumo, žemas vietas tarp 140 nagrinėtų šalių Lietuva užėmė pagal valdžios reguliavimo naštą (106), atleidimo iš darbo išlaidas (106-ta vieta), įdarbinimo ir atleidimo praktikos kriterijų (92-a vieta), užsieniečių įdarbinimo lengvumą (133). Liūdina tai, kad priimti darbo kodekso pakeitimai stipriai nutolo nuo pirminio varianto ir tik minimaliai pagerino Lietuvos konkurencingumą.
Džiugu, kad dėl darbo santykių apmokestinimo reformos kitąmet turėtume palipti keletu laiptelių aukštyn pagal darbo mokesčių dydžio kriterijų, nes šiai dienai atrodome labai prastai – esame tik 130-oje vietoje iš 140. Tik tikriausiai, dėl mokesčių sistemos sudėtingumo, ir taip prastas tarifų sudėtingumo rezultatas (112-ta vieta) bus dar kuklesnis.
Galime pasidžiaugti vienu svarbiu įvertinimu – pagal makroekonominio stabilumo kriterijus Lietuvos ir kaimynės užėmė pirmą vietą, tai rodo, kad 2009 m. pamokas išmokom ir artėjančius ekonomikos sulėtėjimo išbandymus sutikti esame pasiruošę daug geriau, nei kitos tirtos valstybės.
Nepalankiai atrodome ir pagal finansavimo prieinamumo rodiklius: pagal privataus sektoriaus įsiskolinimo santykį su BVP rikiuojamės 82-i, pagal smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimą – 87-i, pagal rinkos kapitalizacijos kriterijų (proc. nuo BVP) – 93-i. Visa tai lemia nebrandi ir sekli šalies finansų rinka, retėjančios kredito įstaigų gretos, itin griežti atsakingo kreditavimo reikalavimai, gyventojų ir verslo finansinio raštingumo spragos.
Taipogi Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita atskleidžia eilę Lietuvos struktūrinių skaudulių, kurių iki šiol nesame pajėgūs išspręsti: žemiausias vietas Lietuva užėmė pagal kvalifikuotų darbuotojų suradimo lengvumo (123-ta vieta), absolventų gebėjimų (107-ta vieta), vidurinįjį išsilavinimą gavusiųjų gebėjimų (118-ta vieta), pirkėjų išprusimo (78-ta vieta), socialinės aplinkos (121-ta vieta), sveikatos srities (77-ta vieta) rodiklių vertinimus. Tik vidutiniškai (68-ta vieta) Lietuva įvertinta pagal dabartinės darbo jėgos įgūdžius.
Indrė Genytė-Pikčienė
Vyriausioji analitikė
Luminor