versija spausdinimui
(0)
Obligacijos - tai viena iš vertybinių popierių rūšių, t.y. skolos vertybiniai popieriai. Tuo pačiu tai viena iš labiausiai atpažįstamų finansinių priemonių visuomenėje. Obligacijos yra įdomus ir naudingas vertybinis popierius, kuris gali būti naudojamas kaip investicijų portfelio rizikos mažinimo priemonė.
Obligacija yra finansinė priemonė išleista serija (nuosavybės teisės yra suskirstytos į nurodytą lygių vienetų skaičių), kurioje emitentas pareiškia, kad jis yra obligacijos savininko (kreditoriaus) skolininkas, ir įsipareigoja jam suteikti tam tikrą naudą, paprastai piniginę. Obligacija turi specifinį nominalą (vertė, iš kurios susidaro palūkanos ir kuri išmokama obligacijų savininkui išpirkimo dieną), kuponą (palūkanų norma, nurodanti palūkanų sumą išmokamą obligacijų savininkui, dažniausiai tai metinė palūkanų norma), sukauptų palūkanų sumokėjimo datą ar terminus (terminas, rodantis, kaip dažnai emitentas moka palūkanas) ir pagrindinės sumos išmokėjimo datą (išpirkimas nominalia verte). Nominalo grąžinimo terminas vadinamas išpirkimo data. Išimtimi yra vadinamoji neriboto laiko obligacija, kuri nėra išperkama.
Jei emitentas nesilaiko įsipareigojimų kylančių iš obligacijų, t.y. įsipareigojimai neįvykdomi arba vykdomi tik dalinai, obligacijos savininko prašymu išleistos obligacijos gali būti iškart išperkamos ta dalimi, kuri numatyta pinigine išmoka. Obligacija gali suteikti teisę į ne pinigines išmokas: šiuo atveju turi būti nustatytos taisyklės, kaip pervesti piniginę išmoką į nepiniginę išmoką. Gautinos sumos dėl obligacijų išpirkimo gali būti skaičiuojamos pagal naujų obligacijų pirkimo kainą. Emitentas gali išpirkti obligacijas anksčiau termino jei tai buvo numatyta. Išsami informacija apie konkrečią obligaciją pateikiama emisijos sąlygose. Dėl įsipareigojimų susijusių su obligacijomis emitentas atsako visu savo turtu. Pretenzijos atsirandančios iš obligacijų, įskaitant pretenzijas dėl periodinių išmokų, po tam tikro laiko gali būti laikomos negaliojančiomis.
Pagal emitentą, t.y. pagal tai kas leidžia obligacijas, jos gali būti korporacinės, t.y. leidžiamos įmonių, valstybinės, kurias išleidžia šalių valdžios (finansų ministerija, iždo departamentas), multicipalinės - tai tokios, kurias leidžia vietinės valdžios, pavyzdžiui, savivaldybės, valstijos ir pan. bei leidžiamos kitų subjektų, kurie įgalioti tai daryti, pavyzdžiui, centriniai bankai, finansų institucijos. Valstybinės obligacijos pasižymi labai dideliu likvidumu ir yra laikomos mažiausiai rizikingomis tarp tų, kurias išleidžia tam tikros šalies subjektai. Atskirų šalių obligacijos skiriasi rizikos lygiu priklausomai nuo joms suteikto skolinimosi reitingo. Savivaldybių obligacijoms būdingas mažesnis likvidumas ir didesnė rizika nei konkrečios šalies valstybinėms obligacijoms. Korporacinėms obligacijoms būdinga labai įvairialypė rizika: pripažįstama, kad tai yra didžiausią riziką turinčių obligacijų, išleistų tam tikroje šalyje, grupė.
Atsižvelgiant į šalį, kurioje buvo išleistos obligacijos (jurisdikcijos), gali būti reikšmingų skirtumų tarp obligacijų savininkų teisių, konstrukcijų ir metodų kaip patenkinami pagrindiniai ir papildomi įsipareigojimai bei kalbant apie spektrą subjektų, kurie turi teisę leisti obligacijų emisiją.
Atsižvelgiant į palūkanų skaičiavimo metodą, obligacijoms gali būti taikomi tokie kuponų tipai:
Nulinės atkarpos - tai tokio tipo obligacijos, kur palūkanos nėra mokamos (be kupono). Tai diskontavimo priemonė, o tai reiškia, kad išpirkimo metu obligacijų savininkas gauna sumą lygią nominaliai vertei. Tokios obligacijos kaina yra mažesnė už nominalią vertę (ji parduodama su nuolaida).
Fiksuoto dydžio kuponų - tai tokia obligacija, kurioje palūkanų norma yra fiksuota ir žinoma. Tai leidžia jų pirkimo metu nustatyti visus mokėjimus obligacijų laikymo laikotarpiu.
Kintamų palūkanų normų (kuponų) - tai tokios obligacijos, kur palūkanų norma keičiasi mokant palūkanas. Tai priklauso nuo tam tikros orientacinės normos, kuri paprastai yra konkreti paskolų tarpbankinėje rinkoje palūkanų norma (LIBOR, EURIBOR) arba valstybinių iždo vekselių palūkanų norma. Kiekvieną palūkanų mokėjimo dieną (kai mokamas kuponas) orientacinė norma yra žinoma. Skirtingai nuo fiksuotosios atkarpos obligacijų, mes negalime tiksliai nustatyti kiek ateityje tam tikrą datą sudarys kuponas, nes mes nežinome būsimos orientacinės normos.
Indeksuojamų infliacija - ta kintamų kuponų obligacijų rūšis, kur palūkanų norma priklauso nuo tam tikros indekso vertės. Paprastai indeksas yra infliacijos vertė ir nurodyta premija. Infliacijos dydis gali būti skaičiuojamas nuo laikotarpio iki palūkanų mokėjimo momento, tada palūkanų norma yra žinoma arba atsižvelgiama į infliacijos lygį iš tam tikro palūkanų laikotarpio - tada palūkanų norma nėra žinoma.
Obligacijos gali būti išreikštos arba leidžiamos įvairiomis valiutomis. Obligacijos išleistos valiuta, kuri nėra emitento gyvenamosios vietos valiuta, t.y. užsienio valiuta, vadinamos euroobligacijomis. Tokios obligacijos valiuta gali būti bet kuri valiuta, bet dažniausiai ji yra viena iš pagrindinių rezervinių valiutų: Amerikos doleris, euras, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras. Verta pabrėžti, kad obligacijos, kurios išleistos ne vietine valiuta, pasižymi valiutine ir mokesčių rizika.
Tiek įmonės, tiek šalys leidžia įvairios trukmės obligacijas, t.y. nuo vienerių iki trisdešimties, arba netgi kartais iki šimto metų trukmės obligacijas. Dažniausiai kaip ataskaitos taškas kalbant apie skolos vertybinius popierius, ypač valstybinius, yra naudojamos dešimties metų trukmės obligacijos.
Reikėtų nepamiršti, kad obligacijų kainos kinta priešinga linkme nei keičiasi jų palūkanų normos. Jei palūkanų normos didėja / mažėja, tuomet obligacijų kaina mažėja / didėja. Todėl obligacijų pirkimas gali turėti spekuliacinį pobūdį, t.y. jei investuotojas tikisi, kad palūkanų normos sumažės, jis prieš jų kritimą gali pirkti obligacijas tam, kad po to jas parduotų ir realizuotų kapitalo prieaugį.
Dėl būdingų bruožų galima išskirti tokio tipo obligacijas:
Nuolatinės arba neriboto laiko obligacijos - tai neišperkamos obligacijos, leidžiančios obligacijų savininkui gauti palūkanas už neribotą laikotarpį. Nuolatinės obligacijos tampa mokėtinos tuo atveju kai: emitentui paskelbiamas bankrotas arba prasideda jo likvidavimo procesas, emitentas vėluoja išmokėti pinigines išmokas susijusias su obligacijomis jų savininkams ir kitais atvejais, nurodytais emisijos sąlygose. Nuolatinių obligacijų emitentas gali nustatyti teisę jas išpirkti;
Konvertuojamos obligacijos - tai obligacijos leidžiančios jų savininkui pasirašyti (įgyti) akcijas, kurias ateityje išleis obligacijų emitentas mainais už šias obligacijas;
Obligacijos su pirmumo teise - tai obligacijos suteikiančios teisę obligacijų savininkui be kitų išmokų - pasirašyti akcijas, išleistas ateityje obligacijos emitento mainais už tas obligacijas prieš emitento akcininkus;
Dalyvavimo obligacijos - tai obligacijos suteikiančios obligacijų savininkams teisę dalyvauti emitento pelno dalijime;
Pajamų obligacijos - tai obligacijos suteikiančios teisę obligacijų savininkui patenkinti pretenzijas prieš kitus emitento kreditorius, iš visų ar dalies įplaukų arba iš viso ar iš dalies jų turimų įmonių turto, kurios buvo visiškai arba iš dalies finansuojamos iš įplaukų gautų išleidus obligacijas arba iš visų ar dalies pajamų iš kitų emitento nurodytų projektų;
Užtikrintos obligacijos - emitentas gali nustatyti iš obligacijų gautinų sumų garantiją - užtikrinimą. Iš jų atsirandančių įsipareigojimų emitentas yra ne tik atsakingas visu savo turtu, tačiau papildomai pasirinktu turtu užtikrinamas obligacijų saugumas. Dažniausiai užstatas yra hipoteka arba įregistruotas įkeitimas, tačiau tai gali būti ir kitos rūšies užstatas, nustatytas remiantis sutartimi su užtikrinimo administratoriumi;
Garantuotos obligacijos - tai obligacijos, iš kurių kylančius reikalavimus garantuoja kažkas kitas o ne emitentas, pavyzdžiui, finansų įstaiga, susijusi bendrovė, akcininkas, vyriausybė;
Subordinuotos obligacijos (junior bonds) - tai obligacijos, dažniausiai negarantuotos, dėl kurių emitentas išleidimo sąlygose nustatė, kad emitento bankroto arba likvidavimo atveju gautinos sumos susijusios su jo išleistomis neapdraustomis obligacijomis bus įvykdytos tik po to kai bus įvykdyti visų kitų kreditorių skolų susijusių su emitentu reikalavimai, tačiau prieš gautinas sumas iš emitento akcijų;
Keičiamos obligacijos - tai obligacijos, kurios gali būti pakeistos į įprastas kitos bendrovės nei emitento akcijas. Paprastai keičiamos obligacijos išleidžiamos kapitalo grupėse. Pavyzdžiui, emitentas arbe leidėjas yra dukterinė įmonė, o jos obligacijos suteikia teisę jas pakeisti mainais į patronuojančios bendrovės akcijas. Tačiau būna keičiamų obligacijų emisijos, suteikiančios teisę keistis jas į kelių bendrovių, nesusijusių su emitentu, paprastąsias akcijas.
Atvirkštinės konvertuojamos obligacijos - tai daugiausia subordinuotos obligacijos, kuriose teisė pasirinkti iš obligacijų gautinų sumų tenkinimo metodą priklauso ne obligacijų savininkui, o obligacijų emitentui - leidėjui. Tam tikromis aplinkybėmis emitentas gali konvertuoti obligacijas su kitomis su jomis susijusiomis gautinomis sumomis (dažniausiai palūkanomis) į jo išleistas akcijas;
Sąlygiškai konvertuojamos obligacijos (Contingent Convertibles – CoCo) - tai dažniausiai subordinuotos obligacijos, automatiškai konvertuojamos į nuosavą kapitalą. Inicijuojančio įvykio atveju, pavyzdžiui, kai emitento nuosavybės santykis (dažniausiai banko) nukrenta žemiau tam tikro lygio, jos gali būti automatiškai konvertuojamos į emitento akcijas. Sąlyginės konvertuojamosios obligacijos taip pat gali apimti galimybę sumažinti nominalią vertę (be atlygio) vietoj konvertavimo į akcijas, arba abi galimybės įvyksta vienu metu. Šio tipo obligacijos taip pat gali apimti palūkanų mokėjimo atidėjimo ar sustabdymo variantus, priklausomai nuo emitento sprendimo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo.
Dar daugiau straipsnių investavimo pagrindų tema rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Investavimo pagrindai bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą.
Obligacija yra finansinė priemonė išleista serija (nuosavybės teisės yra suskirstytos į nurodytą lygių vienetų skaičių), kurioje emitentas pareiškia, kad jis yra obligacijos savininko (kreditoriaus) skolininkas, ir įsipareigoja jam suteikti tam tikrą naudą, paprastai piniginę. Obligacija turi specifinį nominalą (vertė, iš kurios susidaro palūkanos ir kuri išmokama obligacijų savininkui išpirkimo dieną), kuponą (palūkanų norma, nurodanti palūkanų sumą išmokamą obligacijų savininkui, dažniausiai tai metinė palūkanų norma), sukauptų palūkanų sumokėjimo datą ar terminus (terminas, rodantis, kaip dažnai emitentas moka palūkanas) ir pagrindinės sumos išmokėjimo datą (išpirkimas nominalia verte). Nominalo grąžinimo terminas vadinamas išpirkimo data. Išimtimi yra vadinamoji neriboto laiko obligacija, kuri nėra išperkama.
Jei emitentas nesilaiko įsipareigojimų kylančių iš obligacijų, t.y. įsipareigojimai neįvykdomi arba vykdomi tik dalinai, obligacijos savininko prašymu išleistos obligacijos gali būti iškart išperkamos ta dalimi, kuri numatyta pinigine išmoka. Obligacija gali suteikti teisę į ne pinigines išmokas: šiuo atveju turi būti nustatytos taisyklės, kaip pervesti piniginę išmoką į nepiniginę išmoką. Gautinos sumos dėl obligacijų išpirkimo gali būti skaičiuojamos pagal naujų obligacijų pirkimo kainą. Emitentas gali išpirkti obligacijas anksčiau termino jei tai buvo numatyta. Išsami informacija apie konkrečią obligaciją pateikiama emisijos sąlygose. Dėl įsipareigojimų susijusių su obligacijomis emitentas atsako visu savo turtu. Pretenzijos atsirandančios iš obligacijų, įskaitant pretenzijas dėl periodinių išmokų, po tam tikro laiko gali būti laikomos negaliojančiomis.
Pagal emitentą, t.y. pagal tai kas leidžia obligacijas, jos gali būti korporacinės, t.y. leidžiamos įmonių, valstybinės, kurias išleidžia šalių valdžios (finansų ministerija, iždo departamentas), multicipalinės - tai tokios, kurias leidžia vietinės valdžios, pavyzdžiui, savivaldybės, valstijos ir pan. bei leidžiamos kitų subjektų, kurie įgalioti tai daryti, pavyzdžiui, centriniai bankai, finansų institucijos. Valstybinės obligacijos pasižymi labai dideliu likvidumu ir yra laikomos mažiausiai rizikingomis tarp tų, kurias išleidžia tam tikros šalies subjektai. Atskirų šalių obligacijos skiriasi rizikos lygiu priklausomai nuo joms suteikto skolinimosi reitingo. Savivaldybių obligacijoms būdingas mažesnis likvidumas ir didesnė rizika nei konkrečios šalies valstybinėms obligacijoms. Korporacinėms obligacijoms būdinga labai įvairialypė rizika: pripažįstama, kad tai yra didžiausią riziką turinčių obligacijų, išleistų tam tikroje šalyje, grupė.
Atsižvelgiant į šalį, kurioje buvo išleistos obligacijos (jurisdikcijos), gali būti reikšmingų skirtumų tarp obligacijų savininkų teisių, konstrukcijų ir metodų kaip patenkinami pagrindiniai ir papildomi įsipareigojimai bei kalbant apie spektrą subjektų, kurie turi teisę leisti obligacijų emisiją.
Atsižvelgiant į palūkanų skaičiavimo metodą, obligacijoms gali būti taikomi tokie kuponų tipai:
Nulinės atkarpos - tai tokio tipo obligacijos, kur palūkanos nėra mokamos (be kupono). Tai diskontavimo priemonė, o tai reiškia, kad išpirkimo metu obligacijų savininkas gauna sumą lygią nominaliai vertei. Tokios obligacijos kaina yra mažesnė už nominalią vertę (ji parduodama su nuolaida).
Fiksuoto dydžio kuponų - tai tokia obligacija, kurioje palūkanų norma yra fiksuota ir žinoma. Tai leidžia jų pirkimo metu nustatyti visus mokėjimus obligacijų laikymo laikotarpiu.
Kintamų palūkanų normų (kuponų) - tai tokios obligacijos, kur palūkanų norma keičiasi mokant palūkanas. Tai priklauso nuo tam tikros orientacinės normos, kuri paprastai yra konkreti paskolų tarpbankinėje rinkoje palūkanų norma (LIBOR, EURIBOR) arba valstybinių iždo vekselių palūkanų norma. Kiekvieną palūkanų mokėjimo dieną (kai mokamas kuponas) orientacinė norma yra žinoma. Skirtingai nuo fiksuotosios atkarpos obligacijų, mes negalime tiksliai nustatyti kiek ateityje tam tikrą datą sudarys kuponas, nes mes nežinome būsimos orientacinės normos.
Indeksuojamų infliacija - ta kintamų kuponų obligacijų rūšis, kur palūkanų norma priklauso nuo tam tikros indekso vertės. Paprastai indeksas yra infliacijos vertė ir nurodyta premija. Infliacijos dydis gali būti skaičiuojamas nuo laikotarpio iki palūkanų mokėjimo momento, tada palūkanų norma yra žinoma arba atsižvelgiama į infliacijos lygį iš tam tikro palūkanų laikotarpio - tada palūkanų norma nėra žinoma.
Obligacijos gali būti išreikštos arba leidžiamos įvairiomis valiutomis. Obligacijos išleistos valiuta, kuri nėra emitento gyvenamosios vietos valiuta, t.y. užsienio valiuta, vadinamos euroobligacijomis. Tokios obligacijos valiuta gali būti bet kuri valiuta, bet dažniausiai ji yra viena iš pagrindinių rezervinių valiutų: Amerikos doleris, euras, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras. Verta pabrėžti, kad obligacijos, kurios išleistos ne vietine valiuta, pasižymi valiutine ir mokesčių rizika.
Tiek įmonės, tiek šalys leidžia įvairios trukmės obligacijas, t.y. nuo vienerių iki trisdešimties, arba netgi kartais iki šimto metų trukmės obligacijas. Dažniausiai kaip ataskaitos taškas kalbant apie skolos vertybinius popierius, ypač valstybinius, yra naudojamos dešimties metų trukmės obligacijos.
Reikėtų nepamiršti, kad obligacijų kainos kinta priešinga linkme nei keičiasi jų palūkanų normos. Jei palūkanų normos didėja / mažėja, tuomet obligacijų kaina mažėja / didėja. Todėl obligacijų pirkimas gali turėti spekuliacinį pobūdį, t.y. jei investuotojas tikisi, kad palūkanų normos sumažės, jis prieš jų kritimą gali pirkti obligacijas tam, kad po to jas parduotų ir realizuotų kapitalo prieaugį.
Dėl būdingų bruožų galima išskirti tokio tipo obligacijas:
Nuolatinės arba neriboto laiko obligacijos - tai neišperkamos obligacijos, leidžiančios obligacijų savininkui gauti palūkanas už neribotą laikotarpį. Nuolatinės obligacijos tampa mokėtinos tuo atveju kai: emitentui paskelbiamas bankrotas arba prasideda jo likvidavimo procesas, emitentas vėluoja išmokėti pinigines išmokas susijusias su obligacijomis jų savininkams ir kitais atvejais, nurodytais emisijos sąlygose. Nuolatinių obligacijų emitentas gali nustatyti teisę jas išpirkti;
Konvertuojamos obligacijos - tai obligacijos leidžiančios jų savininkui pasirašyti (įgyti) akcijas, kurias ateityje išleis obligacijų emitentas mainais už šias obligacijas;
Obligacijos su pirmumo teise - tai obligacijos suteikiančios teisę obligacijų savininkui be kitų išmokų - pasirašyti akcijas, išleistas ateityje obligacijos emitento mainais už tas obligacijas prieš emitento akcininkus;
Dalyvavimo obligacijos - tai obligacijos suteikiančios obligacijų savininkams teisę dalyvauti emitento pelno dalijime;
Pajamų obligacijos - tai obligacijos suteikiančios teisę obligacijų savininkui patenkinti pretenzijas prieš kitus emitento kreditorius, iš visų ar dalies įplaukų arba iš viso ar iš dalies jų turimų įmonių turto, kurios buvo visiškai arba iš dalies finansuojamos iš įplaukų gautų išleidus obligacijas arba iš visų ar dalies pajamų iš kitų emitento nurodytų projektų;
Užtikrintos obligacijos - emitentas gali nustatyti iš obligacijų gautinų sumų garantiją - užtikrinimą. Iš jų atsirandančių įsipareigojimų emitentas yra ne tik atsakingas visu savo turtu, tačiau papildomai pasirinktu turtu užtikrinamas obligacijų saugumas. Dažniausiai užstatas yra hipoteka arba įregistruotas įkeitimas, tačiau tai gali būti ir kitos rūšies užstatas, nustatytas remiantis sutartimi su užtikrinimo administratoriumi;
Garantuotos obligacijos - tai obligacijos, iš kurių kylančius reikalavimus garantuoja kažkas kitas o ne emitentas, pavyzdžiui, finansų įstaiga, susijusi bendrovė, akcininkas, vyriausybė;
Subordinuotos obligacijos (junior bonds) - tai obligacijos, dažniausiai negarantuotos, dėl kurių emitentas išleidimo sąlygose nustatė, kad emitento bankroto arba likvidavimo atveju gautinos sumos susijusios su jo išleistomis neapdraustomis obligacijomis bus įvykdytos tik po to kai bus įvykdyti visų kitų kreditorių skolų susijusių su emitentu reikalavimai, tačiau prieš gautinas sumas iš emitento akcijų;
Keičiamos obligacijos - tai obligacijos, kurios gali būti pakeistos į įprastas kitos bendrovės nei emitento akcijas. Paprastai keičiamos obligacijos išleidžiamos kapitalo grupėse. Pavyzdžiui, emitentas arbe leidėjas yra dukterinė įmonė, o jos obligacijos suteikia teisę jas pakeisti mainais į patronuojančios bendrovės akcijas. Tačiau būna keičiamų obligacijų emisijos, suteikiančios teisę keistis jas į kelių bendrovių, nesusijusių su emitentu, paprastąsias akcijas.
Atvirkštinės konvertuojamos obligacijos - tai daugiausia subordinuotos obligacijos, kuriose teisė pasirinkti iš obligacijų gautinų sumų tenkinimo metodą priklauso ne obligacijų savininkui, o obligacijų emitentui - leidėjui. Tam tikromis aplinkybėmis emitentas gali konvertuoti obligacijas su kitomis su jomis susijusiomis gautinomis sumomis (dažniausiai palūkanomis) į jo išleistas akcijas;
Sąlygiškai konvertuojamos obligacijos (Contingent Convertibles – CoCo) - tai dažniausiai subordinuotos obligacijos, automatiškai konvertuojamos į nuosavą kapitalą. Inicijuojančio įvykio atveju, pavyzdžiui, kai emitento nuosavybės santykis (dažniausiai banko) nukrenta žemiau tam tikro lygio, jos gali būti automatiškai konvertuojamos į emitento akcijas. Sąlyginės konvertuojamosios obligacijos taip pat gali apimti galimybę sumažinti nominalią vertę (be atlygio) vietoj konvertavimo į akcijas, arba abi galimybės įvyksta vienu metu. Šio tipo obligacijos taip pat gali apimti palūkanų mokėjimo atidėjimo ar sustabdymo variantus, priklausomai nuo emitento sprendimo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo.
Dar daugiau straipsnių investavimo pagrindų tema rasite mūsų tinklapio straipsnių skiltyje Investavimo pagrindai bei nuspaudę šią aktyvuotą nuorodą.