versija spausdinimui
(1)
Kada gi pagaliau baigsis euro zonos skolų krizė? - toks klausimas pastaruoju metu yra labai dažnas, ir atrodo, kad kol kas atsakymo į jį niekas nežino. Tuo tarpu krizės pabaigos data, kurią tikriausiai ateityje minės istorikai, ko gero jau buvo. Tai rugsėjo 6 dieną, kuomet Europos Centrinio banko atstovai nusprendė įgyvendinti neribotos apimties sterilizuotą euro zonos šalių obligacijų supirkimo antrinėje rinkoje programą ir apie tai paskelbė viešai.
Sumažėjus tikimybei, jog dvi didžiausios probleminės euro zonos šalys (Italija ir Ispanija) gali tapti nemokios, tuo pačiu galima teigti, jog per artimiausius metus euro zona ko gero nesužlugs. Tie, kurie tikėjosi, bei prognozavo, jog euro zona jau netrukus sužlugs, suklydo. Bent kol kas euro zonos iširimo nebus. Tačiau tai nereiškia, jog dabar, o ypač Pietų Europoje, bus tik geriau. Tad vietoj to, kad nagrinėtume ir analizuotume sisteminę riziką susijusią su galimu euro zonos žlugimu, pažvelkime iš arčiau į problemines šios zonos šalis.
Ispanija
Nors prasidėjus skolų krizei Europoje, Ispanijos biudžetas buvo perteklinis, na o viešoji skola buvo nedidelė, tačiau paaiškėjo, jog ši šalys, labiau nei bet kuri kita, yra labai jautri sukrėtimams. Dabar bedarbystė Ispanijoje jau yra didesnė nei dvidešimt penki procentai, t.y. didžiausia tarp visų Europos sąjungos šalių, na o šios šalies biudžeto deficitas, jį lyginant su bendrojo vidaus produkto verte, bus mažesnis tik už Airijos ir Graikijos. Viena iš pagrindinių Ispanijos valdžios nuodėmių - tai nenuspėjamumas. Nuolat kinta šalies fiskalinės politikos prielaidos, paskelbiamos, o po to atšaukiamos reformos. Iki šiol vis dar nežinoma, ar Ispanijos valdžia oficialiai Europos sąjungos paprašys pagalbos ir kada tai padarys, kas leistų Europos Centriniam bankui antrinėje rinkoje pradėti įgyvendinti intervencijas. Tuo tarpu pinigai iš Ispanijos ir toliau intensyviai pervedami į užsienį, na o šalies dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas ir toliau išlieka arti nesaugios šešių procentų ribos.
Specifinė Ispanijos problema - tai įtempti santykiai tarp centrinės valdžios ir regionų. Būtent regioninėms valdžioms tenka pagrindinė atsakomybė už taupymą, nes Centrinė valdžia esanti Madride pati savarankiškai negali priimti sprendimus sumažinti išlaidas sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Kita vertus regionai, kurie daugiau sumoka į bendrą biudžetą nei iš jo gauna, reikalauja, kad būtų apribotos lėšos, kurios yra skiriamos mažiau turtingiems Ispanijos regionams. Štai pavyzdžiui Katalonijoje vis garsiau kalbama apie nepriklausomybės siekį.
Tačiau sudėtinga situacija Ispanijoje nereiškia, kad ši šalis pasitrauks iš euro zonos, nes nei vieną rimta politinė jėga nepalaiko šios idėjos. Ekonomikos recesija, būtinų reformų atidėliojimas, delsimas oficialiai paprašyti pagalbos, kad Europos Centrinis bankas pradėtų supirkinėti obligacijas, separatizmas - tai grėsmės, kurios ilgalaikėje perspektyvoje šią šalį gali priversti pasitraukti iš euro zonos. Tačiau tikimybė, jog Ispanija pasitrauks iš euro zonos, vis dėl to bent šiuo metu siekia vos penkis procentus.
Italija
Padėtis Italijoje per pastaruosius vienerius metus pastebimai pagerėjo. Nors iš tiesų reikia pripažinti, kad kalbant apie fiskalinę sritį, padėtis joje niekad nebuvo labai bloga. Nors šios šalies viešoji skola sudaro net 123 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, tačiau šios šalies biudžeto deficitas šiais metais turėtų siekti ne daugiau nei tris procentus bendrojo vidaus produkto vertės, o tai reiškia, jog Italija bus viena iš nedaugelio šalių, kuri jau šiais metais atitiks Mastrichto deficito kriterijų.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria Italija - tai ekonomikos augimas. Struktūrinėms reformoms, kurios yra reikalingos siekiant paspartinti augimą, reikia laiko ir politinio sutarimo. Dabartinės techninės vyriausybės kadencija pasibaigia kitų metų balandį. Tad baiminamasi, jog po rinkimų į valdžią sugrįš tie politikai, kurie mano, jog Italijoje reikia koreguoti situaciją, ir nebūtinai ta kryptimi, kurią nurodo ekonomistai.
Prieš kelis mėnesius Italijoje buvo įkurtas judėjimas Fermare il Declino (Sustabdyti kritimą). Jį įkūrė žinomas ekonomistas iš Čikagos universiteto Luigi Zingales. Šis judėjimas siūlo sumažinti viešąsias išlaidas, įskaitant subsidijas kompanijoms, bei mažinti mokesčius, reguliavimą, be to siūloma įgyvendinti privatizavimą bei gerinti teismų sistemos veikimą. Prie šios organizacijos jau prisijungė daugiau kaip dvidešimt tūkstančių asmenų, tad egzistuoja tikimybė, kad ši nauja politinė jėga gaus balsų per kitais metais įvyksiančius rinkimus. Bet kokiu atveju, bent dabar, nėra jokios kalbos apie galimą Italijos pasitraukimą iš euro zonos.
Prancūzija
Kodėl ši šalis apskritai pateko į šį sąrašą? Prancūzijos obligacijų pajamingumas yra vienas iš mažiausių tarp Europos sąjungos šalių, be to, nėra jokių požymių, jog šios šalies viešieji finansai atsidūrė kritinėje padėtyje. Tačiau šios šalies viešoji skola jau šiais metais pasieks 90 procentų šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertę, na o biudžeto deficitas sudaro 5 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, ir tai savaime kelia nerimą.
Be to, galimybė didinti mokesčius Prancūzijoje yra nedidelė, nes šios šalies biudžeto pajamos jau ir taip yra didžiausios tarp visų euro zonos šalių. Kol kas nėra idėjų, kaip galima būtų sumažinti šios šalies biudžeto išlaidas, kurios tai pat yra didžiausios euro zonoje. Prancūzijos vyriausybės planas sumažinti skolas, yra visų pirma paremtas optimistinėmis šalies ekonomikos augimo prognozėmis, remiantis kuriomis, iki 2014 metų šios šalies metinis ekonomikos augimas turi paspartėti iki dviejų procentų. Tačiau tai itin optimistinis scenarijus, kurio realizavimosi tikimybė nėra itin didelė, ypač atsižvelgus į tai, kad šalyje norima įmonėms padidinti mokesčių naštą. Bet vis dėl to kol kas nėra visiškai jokio pagrindo pradėti kalbėti apie galimą Prancūzijos pasitraukimą iš euro zonos.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais
Sumažėjus tikimybei, jog dvi didžiausios probleminės euro zonos šalys (Italija ir Ispanija) gali tapti nemokios, tuo pačiu galima teigti, jog per artimiausius metus euro zona ko gero nesužlugs. Tie, kurie tikėjosi, bei prognozavo, jog euro zona jau netrukus sužlugs, suklydo. Bent kol kas euro zonos iširimo nebus. Tačiau tai nereiškia, jog dabar, o ypač Pietų Europoje, bus tik geriau. Tad vietoj to, kad nagrinėtume ir analizuotume sisteminę riziką susijusią su galimu euro zonos žlugimu, pažvelkime iš arčiau į problemines šios zonos šalis.
Ispanija
Nors prasidėjus skolų krizei Europoje, Ispanijos biudžetas buvo perteklinis, na o viešoji skola buvo nedidelė, tačiau paaiškėjo, jog ši šalys, labiau nei bet kuri kita, yra labai jautri sukrėtimams. Dabar bedarbystė Ispanijoje jau yra didesnė nei dvidešimt penki procentai, t.y. didžiausia tarp visų Europos sąjungos šalių, na o šios šalies biudžeto deficitas, jį lyginant su bendrojo vidaus produkto verte, bus mažesnis tik už Airijos ir Graikijos. Viena iš pagrindinių Ispanijos valdžios nuodėmių - tai nenuspėjamumas. Nuolat kinta šalies fiskalinės politikos prielaidos, paskelbiamos, o po to atšaukiamos reformos. Iki šiol vis dar nežinoma, ar Ispanijos valdžia oficialiai Europos sąjungos paprašys pagalbos ir kada tai padarys, kas leistų Europos Centriniam bankui antrinėje rinkoje pradėti įgyvendinti intervencijas. Tuo tarpu pinigai iš Ispanijos ir toliau intensyviai pervedami į užsienį, na o šalies dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas ir toliau išlieka arti nesaugios šešių procentų ribos.
Specifinė Ispanijos problema - tai įtempti santykiai tarp centrinės valdžios ir regionų. Būtent regioninėms valdžioms tenka pagrindinė atsakomybė už taupymą, nes Centrinė valdžia esanti Madride pati savarankiškai negali priimti sprendimus sumažinti išlaidas sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Kita vertus regionai, kurie daugiau sumoka į bendrą biudžetą nei iš jo gauna, reikalauja, kad būtų apribotos lėšos, kurios yra skiriamos mažiau turtingiems Ispanijos regionams. Štai pavyzdžiui Katalonijoje vis garsiau kalbama apie nepriklausomybės siekį.
Tačiau sudėtinga situacija Ispanijoje nereiškia, kad ši šalis pasitrauks iš euro zonos, nes nei vieną rimta politinė jėga nepalaiko šios idėjos. Ekonomikos recesija, būtinų reformų atidėliojimas, delsimas oficialiai paprašyti pagalbos, kad Europos Centrinis bankas pradėtų supirkinėti obligacijas, separatizmas - tai grėsmės, kurios ilgalaikėje perspektyvoje šią šalį gali priversti pasitraukti iš euro zonos. Tačiau tikimybė, jog Ispanija pasitrauks iš euro zonos, vis dėl to bent šiuo metu siekia vos penkis procentus.
Italija
Padėtis Italijoje per pastaruosius vienerius metus pastebimai pagerėjo. Nors iš tiesų reikia pripažinti, kad kalbant apie fiskalinę sritį, padėtis joje niekad nebuvo labai bloga. Nors šios šalies viešoji skola sudaro net 123 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, tačiau šios šalies biudžeto deficitas šiais metais turėtų siekti ne daugiau nei tris procentus bendrojo vidaus produkto vertės, o tai reiškia, jog Italija bus viena iš nedaugelio šalių, kuri jau šiais metais atitiks Mastrichto deficito kriterijų.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria Italija - tai ekonomikos augimas. Struktūrinėms reformoms, kurios yra reikalingos siekiant paspartinti augimą, reikia laiko ir politinio sutarimo. Dabartinės techninės vyriausybės kadencija pasibaigia kitų metų balandį. Tad baiminamasi, jog po rinkimų į valdžią sugrįš tie politikai, kurie mano, jog Italijoje reikia koreguoti situaciją, ir nebūtinai ta kryptimi, kurią nurodo ekonomistai.
Prieš kelis mėnesius Italijoje buvo įkurtas judėjimas Fermare il Declino (Sustabdyti kritimą). Jį įkūrė žinomas ekonomistas iš Čikagos universiteto Luigi Zingales. Šis judėjimas siūlo sumažinti viešąsias išlaidas, įskaitant subsidijas kompanijoms, bei mažinti mokesčius, reguliavimą, be to siūloma įgyvendinti privatizavimą bei gerinti teismų sistemos veikimą. Prie šios organizacijos jau prisijungė daugiau kaip dvidešimt tūkstančių asmenų, tad egzistuoja tikimybė, kad ši nauja politinė jėga gaus balsų per kitais metais įvyksiančius rinkimus. Bet kokiu atveju, bent dabar, nėra jokios kalbos apie galimą Italijos pasitraukimą iš euro zonos.
Prancūzija
Kodėl ši šalis apskritai pateko į šį sąrašą? Prancūzijos obligacijų pajamingumas yra vienas iš mažiausių tarp Europos sąjungos šalių, be to, nėra jokių požymių, jog šios šalies viešieji finansai atsidūrė kritinėje padėtyje. Tačiau šios šalies viešoji skola jau šiais metais pasieks 90 procentų šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertę, na o biudžeto deficitas sudaro 5 procentus šalies bendrojo vidaus produkto vertės, ir tai savaime kelia nerimą.
Be to, galimybė didinti mokesčius Prancūzijoje yra nedidelė, nes šios šalies biudžeto pajamos jau ir taip yra didžiausios tarp visų euro zonos šalių. Kol kas nėra idėjų, kaip galima būtų sumažinti šios šalies biudžeto išlaidas, kurios tai pat yra didžiausios euro zonoje. Prancūzijos vyriausybės planas sumažinti skolas, yra visų pirma paremtas optimistinėmis šalies ekonomikos augimo prognozėmis, remiantis kuriomis, iki 2014 metų šios šalies metinis ekonomikos augimas turi paspartėti iki dviejų procentų. Tačiau tai itin optimistinis scenarijus, kurio realizavimosi tikimybė nėra itin didelė, ypač atsižvelgus į tai, kad šalyje norima įmonėms padidinti mokesčių naštą. Bet vis dėl to kol kas nėra visiškai jokio pagrindo pradėti kalbėti apie galimą Prancūzijos pasitraukimą iš euro zonos.
Parengta remiantis užsienio internetiniais tinklapiais