versija spausdinimui
(3)
Prasidėjo nuo Graikijos tragedijos, na o baigėsi euro farsu, taip šiuos besibaigiančius metus Europos sąjungoje apibendrino Hudsono instituto ekonominės politikos direktorius Irwin Stelzer, šiandien rašoma Wall Street Journal leidinyje.
„Graikija įsitikino, kad nėra pajėgi mokėti savo kreditoriams. Airija manė, kad jai pavyks, tačiau irgi nepavyko. Portugalija ir Ispanija vis dar mano, kad joms tai pavyks, bet deja klysta. Tuo tarpu euro biurokratai į tai atsakė pažadu, kad pagreitins procedūras ir sukurs struktūra, kuri rinks neaiškias sumas, kad jos būtų panaudotos siekiant atpirkti neaiškias sąskaitų dalis. Žinoma, jeigu leis Vokietija“ – rašo Irwin Stelzer.
Jo nuomone, šiemetinė sumaištis valiutų rinkose įrodė, kad euro skeptikai buvo teisūs teigdami, jog ilgalaikėje perspektyvoje negalima bus išlaikyti bendrą pinigų sąjungą be bendros mokesčių politikos ir sąjungos.
Irwin Stelzer pabrėžia, kad rinkos dalyviai suprato, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp pietinių ir šiaurinių Europos sąjungos valstybių.
„Šalys turinčios didelius biudžetų deficitus ir skolas, toliau negalės skolintis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Vokietija. Be to Portugalijai nebus suteiktas kreditas priimtinomis sąlygomis, nepaisant kad šiai šaliai nepavyksta pasiekti didesnio savo ekonomikos augimo. Trumpai tariant, žaidimas pasibaigė“ – teigiama šiandien Wall Street Journal leidinyje pasirodžiusiame straipsnyje.
Tačiau Irwin Stelzer nuomone, šiuo metu prasidėjo naujas žaidimas, šiuo atveju euro biurokratai ir Vokietija yra pagrindiniame vaidmenyje, pirmieji numato posėdžių salę, na o antrieji – pinigus.
„Pirmiausia jie akimirksniu suteikė pagalbą Graikijai ir Airijai, kuomet šios šalims faktiškai užsidarė tarptautinės rinkos. Po to buvo atneštas pagrindinis patiekalas: siekiant įtikinti kreditorius, kad nereikėtų baimintis dėl jokios šalies, kuri buvo pakviesta į euro žaidimą, nemokumo, buvo sukurtas pagalbos mechanizmas.
Na ir pagaliau desertui buvo atnešti skanūs saldainiai, t.y. visiems buvo pažadėta, kad panaši krizė daugiau niekad nepasikartos, nes visi klubo nariai yra pasiruošę eiti tuo keliu, kurį prieš maždaug du šimtus metų pasirinko Amerika. Kaip tai padarė Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjai, kurie vienas kitam įsipareigojo gyvybe, nuosavybe ir šventa garbe. Na o šiuo atveju akcentas krenta nuosavybei“ – rašo Irwin Stelzer.
Tačiau jis pabrėžia, kad ši labai tobula sąjunga turi savo kainą, t.y. pritarimas, kad Vokietijos reikšmė ir įtaka bus didesnė nei įprasta.
„Mokėtoja yra Vokietija, na o kainą už jiems suteiktas dieviškas palūkanas ir jų ekonomikos augimo tempas priklauso nuo Kanclerės Angela Merkel norų. Taigi esant situacijai, kai daugiau ar mažiau pusę jos rinkėjų svajoja apie sugrįžimą prie Vokietijos markės, na o dar didesnė dalis yra nepatenkinta tuo, kad jie apmoka puotaujančių Graikų sąskaitas, nėra jokio kito pasirinkimo, kaip tik reikalauti, kad mainais už suteiktus pinigus būtų laikomasi kontrolės“ – rašo Hudsono instituto ekonominės politikos direktorius.
Taigi metai baigiasi tuo, kad Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija bus priverstos restruktūrizuoti savo turimas skolas. Taigi ne tik šių šalių bankai, tačiau taip pat ir Vokietijos ir kitų šalių bankai turės dalį šalių ir kompanijų skolų įrašyti į savo balansus. Tuo pačiu sumažės jų gebėjimas kreditais finansuoti ekonomikos augimą.
„Ir čia mes jau prieiname prie farso. Visas šitas susikoncentravimas į vidaus klausimus ir problemas, sumažino Europos sąjungos reikšmę tarptautinėje arenoje. Taigi Europos sąjungos diržų suveržimo efektas yra priešingas tam, ko tikėjosi euro optimistai. Kaip pastebėta vidinėje Europos sąjungos atskaitoje – Europa jau nėra pagrindinis Amerikos strateginis užsienio politikos susidomėjimo objekto centras. Amerika, siekdama išspręsti senas ir naujas problemas, vis aktyviau ieško naujų partnerių“ – teigia Irwin Stelzer.
„Kas blogiausia, šio farso kūrėjai besibaigiant metams į susitikimų grafiką įdėjo dar vieną posėdį, kuris turi įvykti Pekine“ – pažymi jis.
Jis atkreipia dėmesį, jog Kinija, kad nupirktų žaliavų ir kas svarbiausią įgautų įtaką, šiuo metu aktyviai pumpuoja pinigus į Afriką ir į kitose regione esančias besivystančias šalis. Kinijos viceministras jau yra pareiškęs, jog jo šalis panaudos savo turimus rezervus, kad paremtų euro zonos šalis.
„Vertiname Kinijos pagalbą“ – pareiškė Europos sąjungos komisaras Olli Rehn, kuris yra atsakingas už ekonomikos ir pinigų reikalus.
„Panašiai kalba ir elgiasi ir jo kolegos kitose išsivysčiusiose šalyse“ – reziumuoja Hudsono instituto ekonominės politikos direktorius Irwin Stelzer.
„Graikija įsitikino, kad nėra pajėgi mokėti savo kreditoriams. Airija manė, kad jai pavyks, tačiau irgi nepavyko. Portugalija ir Ispanija vis dar mano, kad joms tai pavyks, bet deja klysta. Tuo tarpu euro biurokratai į tai atsakė pažadu, kad pagreitins procedūras ir sukurs struktūra, kuri rinks neaiškias sumas, kad jos būtų panaudotos siekiant atpirkti neaiškias sąskaitų dalis. Žinoma, jeigu leis Vokietija“ – rašo Irwin Stelzer.
Jo nuomone, šiemetinė sumaištis valiutų rinkose įrodė, kad euro skeptikai buvo teisūs teigdami, jog ilgalaikėje perspektyvoje negalima bus išlaikyti bendrą pinigų sąjungą be bendros mokesčių politikos ir sąjungos.
Irwin Stelzer pabrėžia, kad rinkos dalyviai suprato, kad egzistuoja didelis skirtumas tarp pietinių ir šiaurinių Europos sąjungos valstybių.
„Šalys turinčios didelius biudžetų deficitus ir skolas, toliau negalės skolintis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Vokietija. Be to Portugalijai nebus suteiktas kreditas priimtinomis sąlygomis, nepaisant kad šiai šaliai nepavyksta pasiekti didesnio savo ekonomikos augimo. Trumpai tariant, žaidimas pasibaigė“ – teigiama šiandien Wall Street Journal leidinyje pasirodžiusiame straipsnyje.
Tačiau Irwin Stelzer nuomone, šiuo metu prasidėjo naujas žaidimas, šiuo atveju euro biurokratai ir Vokietija yra pagrindiniame vaidmenyje, pirmieji numato posėdžių salę, na o antrieji – pinigus.
„Pirmiausia jie akimirksniu suteikė pagalbą Graikijai ir Airijai, kuomet šios šalims faktiškai užsidarė tarptautinės rinkos. Po to buvo atneštas pagrindinis patiekalas: siekiant įtikinti kreditorius, kad nereikėtų baimintis dėl jokios šalies, kuri buvo pakviesta į euro žaidimą, nemokumo, buvo sukurtas pagalbos mechanizmas.
Na ir pagaliau desertui buvo atnešti skanūs saldainiai, t.y. visiems buvo pažadėta, kad panaši krizė daugiau niekad nepasikartos, nes visi klubo nariai yra pasiruošę eiti tuo keliu, kurį prieš maždaug du šimtus metų pasirinko Amerika. Kaip tai padarė Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjai, kurie vienas kitam įsipareigojo gyvybe, nuosavybe ir šventa garbe. Na o šiuo atveju akcentas krenta nuosavybei“ – rašo Irwin Stelzer.
Tačiau jis pabrėžia, kad ši labai tobula sąjunga turi savo kainą, t.y. pritarimas, kad Vokietijos reikšmė ir įtaka bus didesnė nei įprasta.
„Mokėtoja yra Vokietija, na o kainą už jiems suteiktas dieviškas palūkanas ir jų ekonomikos augimo tempas priklauso nuo Kanclerės Angela Merkel norų. Taigi esant situacijai, kai daugiau ar mažiau pusę jos rinkėjų svajoja apie sugrįžimą prie Vokietijos markės, na o dar didesnė dalis yra nepatenkinta tuo, kad jie apmoka puotaujančių Graikų sąskaitas, nėra jokio kito pasirinkimo, kaip tik reikalauti, kad mainais už suteiktus pinigus būtų laikomasi kontrolės“ – rašo Hudsono instituto ekonominės politikos direktorius.
Taigi metai baigiasi tuo, kad Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija bus priverstos restruktūrizuoti savo turimas skolas. Taigi ne tik šių šalių bankai, tačiau taip pat ir Vokietijos ir kitų šalių bankai turės dalį šalių ir kompanijų skolų įrašyti į savo balansus. Tuo pačiu sumažės jų gebėjimas kreditais finansuoti ekonomikos augimą.
„Ir čia mes jau prieiname prie farso. Visas šitas susikoncentravimas į vidaus klausimus ir problemas, sumažino Europos sąjungos reikšmę tarptautinėje arenoje. Taigi Europos sąjungos diržų suveržimo efektas yra priešingas tam, ko tikėjosi euro optimistai. Kaip pastebėta vidinėje Europos sąjungos atskaitoje – Europa jau nėra pagrindinis Amerikos strateginis užsienio politikos susidomėjimo objekto centras. Amerika, siekdama išspręsti senas ir naujas problemas, vis aktyviau ieško naujų partnerių“ – teigia Irwin Stelzer.
„Kas blogiausia, šio farso kūrėjai besibaigiant metams į susitikimų grafiką įdėjo dar vieną posėdį, kuris turi įvykti Pekine“ – pažymi jis.
Jis atkreipia dėmesį, jog Kinija, kad nupirktų žaliavų ir kas svarbiausią įgautų įtaką, šiuo metu aktyviai pumpuoja pinigus į Afriką ir į kitose regione esančias besivystančias šalis. Kinijos viceministras jau yra pareiškęs, jog jo šalis panaudos savo turimus rezervus, kad paremtų euro zonos šalis.
„Vertiname Kinijos pagalbą“ – pareiškė Europos sąjungos komisaras Olli Rehn, kuris yra atsakingas už ekonomikos ir pinigų reikalus.
„Panašiai kalba ir elgiasi ir jo kolegos kitose išsivysčiusiose šalyse“ – reziumuoja Hudsono instituto ekonominės politikos direktorius Irwin Stelzer.
