versija spausdinimui
(4)
Pinigų valdytojai, kurie nepatiria nuostolių ir pasitraukia su didelėmis kompensacijomis, kai viskas buvo gerai pavertė Amerikos ekonomiką į „keistą“ kapitalizmą, pareiškė Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
„Yra siaubingai daug žmonių, kurie nesugeba valdyti savo pinigų. Senaisiais laikais, t.y. devynioliktame amžiuje, kapitalizmas buvo labai elementarus, man priklauso kompanija, ir jei aš padariau klaidą, aš ir atsakau už pasekmes tiesiogiai“ – pateikė pavyzdį minimas ekonomistas.
„Šiais laikais, didžioji dalis stambių kompanijų turi vadovus ir vadybininkus, kurie jei viskas klostosi gerai, uždirba labai daug pinigų. Tačiau jei viskas klostosi prastai, tai tuomet jau akcininkai padengia išlaidas ir kaštus“ – pareiškė Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
Dar blogiau, tie kas duoda kompanijoms pinigus labai dažnai yra juridiniai asmenys, kaip pavyzdžiui pensijų fondai, kurie valdo pinigus kitų vardu, todėl atsiranda tarpininkai ir mokesčiai tarpininkams, pastebi Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius.
„Tai yra sistema, kai nuostoliai bendrai pasidalinami, na o pelnas privatizuojamas arba pasiimamas sau, ir tai tikrai nėra kapitalizmas. Šiuo metu visur vyksta moralinis lošimas bei rizikavimas“ – pareiškė Joseph Stiglitz.
Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius prisipažino, kad jis yra didelis rinkos ekonomikos šalininkas. Tačiau tuo pačiu jis pridėjo, kad jei nėra tinkamų taisyklių ir nėra tinkamų teisėjų, tai tuomet šis žaidimas neveikia.
Jis pateikia pavyzdį, kai buvo atsisakyta „Glass-Steagall“ įstatymo, kuris atskirdavo ir neleisdavo susilieti komercinei ir investicinei bankininkystei. Ir būtent tai leido atsirasti ir gyvuoti išvestiniams instrumentams ir kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriams.
„Mums buvo duotas labai aiškus signalas, jog reikia kažką daryti, kai 1998 metais įvyko ilgalaikio turto valdymo krizė, kuomet vos viena didelė kompanija vos nesukėlė visos finansų sistemos kracho, ir tuomet buvo priimtas įstatymas, kuris dar labiau apribojo rinkos reguliuotojų galias“ – primena Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
Penkiasdešimt metų po Didžiosios Depresijos, kuomet buvo daug reguliavimo rinkoje, nebuvo nei vienos finansų krizės, tuo tarpu per paskutinius trisdešimt metų buvo daug įvairaus pobūdžio finansų krizių, pateikė pavyzdį jis.
Atsakydamas į kritiką, kad per didelis reguliavimas trukdo atsirasti inovacijoms finansų rinkose, Joseph Stiglitz pacitavo buvusio FED vadovo Paul Volcker žodžius:
„Yra sunku surasti bet kokių įrodymų, tarp tų kurie nesusiję su šia rinka, kurie galėtų susieti taip vadinamas finansines inovacijas su padidėjusiu produktyvumu ekonomikoje“.
Vietoj to, kad sukurtų produktus, kurie padėtų valdyti riziką, finansų rinkose buvo sukurti nauji produktai, kurie dar labiau padidino riziką, reziumavo Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
„Yra siaubingai daug žmonių, kurie nesugeba valdyti savo pinigų. Senaisiais laikais, t.y. devynioliktame amžiuje, kapitalizmas buvo labai elementarus, man priklauso kompanija, ir jei aš padariau klaidą, aš ir atsakau už pasekmes tiesiogiai“ – pateikė pavyzdį minimas ekonomistas.
„Šiais laikais, didžioji dalis stambių kompanijų turi vadovus ir vadybininkus, kurie jei viskas klostosi gerai, uždirba labai daug pinigų. Tačiau jei viskas klostosi prastai, tai tuomet jau akcininkai padengia išlaidas ir kaštus“ – pareiškė Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
Dar blogiau, tie kas duoda kompanijoms pinigus labai dažnai yra juridiniai asmenys, kaip pavyzdžiui pensijų fondai, kurie valdo pinigus kitų vardu, todėl atsiranda tarpininkai ir mokesčiai tarpininkams, pastebi Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius.
„Tai yra sistema, kai nuostoliai bendrai pasidalinami, na o pelnas privatizuojamas arba pasiimamas sau, ir tai tikrai nėra kapitalizmas. Šiuo metu visur vyksta moralinis lošimas bei rizikavimas“ – pareiškė Joseph Stiglitz.
Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius prisipažino, kad jis yra didelis rinkos ekonomikos šalininkas. Tačiau tuo pačiu jis pridėjo, kad jei nėra tinkamų taisyklių ir nėra tinkamų teisėjų, tai tuomet šis žaidimas neveikia.
Jis pateikia pavyzdį, kai buvo atsisakyta „Glass-Steagall“ įstatymo, kuris atskirdavo ir neleisdavo susilieti komercinei ir investicinei bankininkystei. Ir būtent tai leido atsirasti ir gyvuoti išvestiniams instrumentams ir kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriams.
„Mums buvo duotas labai aiškus signalas, jog reikia kažką daryti, kai 1998 metais įvyko ilgalaikio turto valdymo krizė, kuomet vos viena didelė kompanija vos nesukėlė visos finansų sistemos kracho, ir tuomet buvo priimtas įstatymas, kuris dar labiau apribojo rinkos reguliuotojų galias“ – primena Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
Penkiasdešimt metų po Didžiosios Depresijos, kuomet buvo daug reguliavimo rinkoje, nebuvo nei vienos finansų krizės, tuo tarpu per paskutinius trisdešimt metų buvo daug įvairaus pobūdžio finansų krizių, pateikė pavyzdį jis.
Atsakydamas į kritiką, kad per didelis reguliavimas trukdo atsirasti inovacijoms finansų rinkose, Joseph Stiglitz pacitavo buvusio FED vadovo Paul Volcker žodžius:
„Yra sunku surasti bet kokių įrodymų, tarp tų kurie nesusiję su šia rinka, kurie galėtų susieti taip vadinamas finansines inovacijas su padidėjusiu produktyvumu ekonomikoje“.
Vietoj to, kad sukurtų produktus, kurie padėtų valdyti riziką, finansų rinkose buvo sukurti nauji produktai, kurie dar labiau padidino riziką, reziumavo Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz.
