versija spausdinimui
(0)
Lietuvių kilmės Jeilio universteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos šioje srityje laureatas Robert Shiller pareiškė, kad jeigu robotai iš amerikiečių atima jų darbo vietas, tai jie tiesiog turėtų būti apmokestinti.
Jis atkreipė dėmesį, kad atsiranda vis daugiau naujovių, kurios palengvina žmonėms gyvenimą ir tuo pačiu pačiu pašalinamas žmogiškasis elementas.
„Jei šios ir kitos darbą pakeičiančios inovacijos pasiteisins, atsižvelgiant į žmogaus problemas, kurios kyla, kai žmonės netenka darbo, su kuriuo jie dažnai sutapatinami, ir praleidžia nemažai metų, kad jo išmokti, raginimai tokias inovacijas apmokestinti tikrai padažnės“ - atkreipia dėmesį minimas ekonomistas.
„Optimistai pabrėžia, kad visuomet atsiranda naujų darbo vietų tiems žmonėms, kuriuos pakeičia technologijos, bet kadangi robotų revoliucija įsibėgėja, daugėja abejonių, ar tai ir toliau gerai veiks“ - teigė Robert Shiller.
Mokesčių robotams šalininkai tikisi, kad tai galėtų kiek sulėtinti procesą, bent laikinai, bei tokiu būdu galima būtų sukaupti lėšų darbuotojų perkvalifikavimo programoms. Tuo tarpu šio mokesčio kritikai teigia, jog termino robotas dviprasmiškumas gali lemti, jog bus sunku apibrėžti apmokestinamą bazę. Be to, jie pabrėžia, jog naujieji robotai neabejotinai lems milžiniška produktyvumo augimą.
„Saikingas robotų apmokestinimas, net laikinas mokestis, kuris kiek sulėtins griaunamųjų technologijų įdiegimą, atrodo yra natūralus politikos sprendžiant didėjančią nelygybę komponentas“ - mano Jeilio universteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos šioje srityje laureatas.
„Pajamos gali būti nukreipiamos į darbo užmokesčio draudimą siekiant padėti žmonėms, kurie buvo pakeisti naujomis technologijomis, pereiti į kitą veiklos sritį. Tai atitiktų mūsų natūralų teisingumo jausmą ir todėl tikėtina, jog pasiteisintų“ - teigė Robert Shiller.
Remiantis apskaitos ir konsultacinės įmonės PwC atlikta analize, egzistuoja rizika, kad jau 2030 metų pradžioje net 38 procentai darbo vietų Amerikoje gali būti automatizuotos, t.y. pakeis šiuo metu žmonių atliekamą darbą. Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis siekia trisdešimt procentų, Vokietijoje - 35 procentus, o Japonijoje sudaro 21 procentą.
Jis atkreipė dėmesį, kad atsiranda vis daugiau naujovių, kurios palengvina žmonėms gyvenimą ir tuo pačiu pačiu pašalinamas žmogiškasis elementas.
„Jei šios ir kitos darbą pakeičiančios inovacijos pasiteisins, atsižvelgiant į žmogaus problemas, kurios kyla, kai žmonės netenka darbo, su kuriuo jie dažnai sutapatinami, ir praleidžia nemažai metų, kad jo išmokti, raginimai tokias inovacijas apmokestinti tikrai padažnės“ - atkreipia dėmesį minimas ekonomistas.
„Optimistai pabrėžia, kad visuomet atsiranda naujų darbo vietų tiems žmonėms, kuriuos pakeičia technologijos, bet kadangi robotų revoliucija įsibėgėja, daugėja abejonių, ar tai ir toliau gerai veiks“ - teigė Robert Shiller.
Mokesčių robotams šalininkai tikisi, kad tai galėtų kiek sulėtinti procesą, bent laikinai, bei tokiu būdu galima būtų sukaupti lėšų darbuotojų perkvalifikavimo programoms. Tuo tarpu šio mokesčio kritikai teigia, jog termino robotas dviprasmiškumas gali lemti, jog bus sunku apibrėžti apmokestinamą bazę. Be to, jie pabrėžia, jog naujieji robotai neabejotinai lems milžiniška produktyvumo augimą.
„Saikingas robotų apmokestinimas, net laikinas mokestis, kuris kiek sulėtins griaunamųjų technologijų įdiegimą, atrodo yra natūralus politikos sprendžiant didėjančią nelygybę komponentas“ - mano Jeilio universteto ekonomikos profesorius bei Nobelio premijos šioje srityje laureatas.
„Pajamos gali būti nukreipiamos į darbo užmokesčio draudimą siekiant padėti žmonėms, kurie buvo pakeisti naujomis technologijomis, pereiti į kitą veiklos sritį. Tai atitiktų mūsų natūralų teisingumo jausmą ir todėl tikėtina, jog pasiteisintų“ - teigė Robert Shiller.
Remiantis apskaitos ir konsultacinės įmonės PwC atlikta analize, egzistuoja rizika, kad jau 2030 metų pradžioje net 38 procentai darbo vietų Amerikoje gali būti automatizuotos, t.y. pakeis šiuo metu žmonių atliekamą darbą. Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis siekia trisdešimt procentų, Vokietijoje - 35 procentus, o Japonijoje sudaro 21 procentą.