versija spausdinimui
(0)
Visiems tėvams anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai vaikai ima prašyti, iš pradžių, saldumynų ar žaislų, vėliau mobiliųjų telefonų ar kompiuterinių žaidimų, galiausiai – brangių madingų kailinių, kelionės su draugais į kurortą ar automobilio. Jūs puikiai suprantate, kurios šių išlaidų ar investicijų yra būtinos, tačiau ko imtis, kad tai suprastų ir jūsų vaikas? Kaip ugdyti vaikų finansinį savarankiškumą ir raštingumą, klausiame teoretikų, praktikų ir pačių tėvų.
Vilniečiai Alina ir Ramūnas augina aštuonmetį Justą ir dešimtmetį Augustiną. Čia žodis „augina“ tinka tiesiogine prasme, nes Alina ir Ramūnas nuo pirmosios sūnų gimimo dienos jų auklėjimu rūpinasi tik patys.
„Ir ne todėl, kad negalėtume vaikų leisti į darželį ar pasamdyti auklės. Tokį sprendimą priėmėme sąmoningai ir labai apgalvotai – nenorėjome, kad brangiausia mūsų šeimos investicija – vaikai – svarbiausiais jų raidos metais būtų auklėjami svetimų žmonių. Vaikus pati prižiūrėti ketinu iki vyresnėliui sukaks 13 metų. Manome, kad būtent iki tokio amžiaus vaikui reikia daugiausiai tėviškos šilumos, priežiūros ir globos, vaikai perima svarbiausius įgūdžius ir moralines normas, – įsitikinusi Alina. – Paskaičiavome, jei samdytume auklę, o aš eičiau dirbti, mūsų biudžetas pasipildytų tik keliais šimtais litų. Tačiau vaikus auklėtų visiškai svetimi žmonės, kurie nėra suinteresuoti perduoti geriausių savo įgūdžių, negali suteikti reikiamo saugumo ir šilumos.“
Apie auklėjimą ir įgūdžių perdavimą pokalbį pradedame ne veltui. Lektorius, verslininkas bei Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas prof. dr. Rimvydas Jasinavičius žurnalui „Investuok“ teigia, kad pirmoji vaikų laimės sąlyga – geri tėvai, kurie vaikams gali patys perduoti savo įgūdžių visumą – memus. Todėl vaikų finansinis išprusimas daugiausia priklauso nuo pačių tėvų turimų įgūdžių ir tik iš dalies įtaką daro aplinka.
Memai
„Memai – elgesio programos, verčiančios veiksmus atlikti automatiškai. Šis užsienyje dažnai naudojamas ir suprantamas terminas Lietuvoje yra beveik nežinomas. Tačiau svarbu suvokti: kuo daugiau laiko vaikas praleidžia su tėvais, tuo daugiau pasisemia jų memų. Jei auklėti vaikus patikėsime samdomiems asmenims, vaikai ir perims auklių, guvernančių, auklyčių ar tarnų memus. Dar viena priežastis, kodėl turtingų žmonių palikuonys dažnai nemoka elgtis su pinigais ir nesugeba jų uždirbti, – vaikai auginami šiltnamio sąlygomis“, – sako R. Jasinavičius.
Jam pritaria ir dviejų vaikų mama Alina. Su vyru Ramūnu vaikus auginanti moteris prisipažįsta, kad jų šeimoje finansiniam raštingumui skiriama labai daug dėmesio.
„Nors mūsų finansinė padėtis yra gera, galime daug ką sau leisti, tačiau nuo mažens mokome vaikus, kad pinigai yra uždirbami, kad būtina apsvarstyti kiekvieną pirkinį, kartu pasitarti, prieš įsigyjant brangesnį daiktą“, – sako Alina.
Moteris pripažįsta, kad vaikų auklėjimas namuose yra naudingas tik tuo atveju, jei tėvai yra aktyvūs, trokšta mokyti vaikus ir perteikti jiems įgūdžius, intensyviai su jais užsiima.
Finansinio savarankiškumo mokykla
Dėstytojas Žilvinas Jančoras yra vienas iš Finansinio savarankiškumo mokyklos įkūrėjų. Šioje mokykloje susirinkę vaikai mokomi verslo filosofijos, finansinio raštingumo, įmonių valdymo, mokesčių suvokimo, pasaulinių finansų procesų analizės, investavimo pagrindų.
„Paradoksalu, tačiau dažniausiai į paskaitas atvedami vaikai, kurie ir taip turi finansinio raštingumo įgūdžių. Vaikai mokosi stebėdami, mėgdžiodami, bandydami, klysdami, įgydami patirties. Todėl natūralu, kad finansiškai išprususių tėvų vaikai taip pat dažniausiai moka valdyti pinigus. Pastebėjome, kad vaikai noriai perima informaciją vieni iš kitų, jie džiaugiasi atradę bendraminčių ir nesijaučią vieniši. Deja, tačiau mūsų visuomenėje finansus valdyti mokantis vaikas ar paauglys dažnai būna kaip balta varna“, – sako Ž. Jančoras.
Lektorius teigia, kad tėvai, norintys išmokyti vaikus finansinio raštingumo, turėtų nesislėpti kalbėdami apie pinigus. Anot jo, vaikai geriausiai išgirsta tai, kas jiems nėra sakoma tiesiogiai. Todėl jei norite, kad vaikas ką nors sužinotų, kalbėkitės taip, lyg pasakotumėte ne jam. Vaikai nemėgsta, jei jiems sakoma tiesiogiai ir dar pamokomai.
Lektorius pataria tėvams stebėti vaikus, o pamačius, kad jie su savaitei skirtais kišenpinigiais jau susitvarko, didinti kišenpinigių sumą ir ilginti jų skyrimo periodą. Pavyzdžiui, iš pradžių kišenpinigius reikėtų duoti kasdien, vėliau – kartą per savaitę, po to – sykį per mėnesį. Patys tėvai pamatys, kada vaikui pinigų suma tampa per didelė, o periodas per ilgas ir jie nebesusitvarko su finansais racionaliai.
„Yra viena pagrindinė taisyklė: jei duodame vaikams pinigų, kištis nebegalime. Taip pat negalima spręsti, ką vaikas turi įsigyti už sutaupytus pinigus. Jam galima patarti, tačiau nemėginkite jo atkalbėti nuo klaidingų žingsnių. Mažesnius vaikus finansinio raštingumo galima mokyti pasitelkiant įvairius žaidimus ir metodikas. Vienas jų – Davido Oweno knygoje aprašytas „Pirmasis tėčio bankas“, – pataria lektorius.
Pirmasis tėčio bankas
Nepriklausomas šeimos finansų konsultantas Vaidas Vyšniauskas ne tik skaito paskaitas ir pataria, kaip valdyti finansus, bet ir ėmėsi gyvenimiško eksperimento – savo šeimoje įsteigė Pirmąjį tėčio banką. Šį metodą specialistas taikė penkerius metus ir pastebėjo, kad metodas yra efektyvesnis tada, kai jo imamasi kuo anksčiau, patartina, vos vaikui pradėjus skaityti ir skaičiuoti. Pagrindinis tokio banko principas – išmokyti vaiką suprasti, kad sutaupyti pinigėliai lygiai taip pat, kaip ir suaugusiam žmogui, gali smarkiai pagerinti jo gyvenimą ateityje. Ir tą pasiekti galima tik pasitelkiant žmogiškąją prigimtį, t. y. pats vaikas turi pajausti taupymo naudą.
„Kai vaikas gauna pirmąją didesnę pinigų kupiūrą dovanų, tėvai dažniausiai tuos pinigus paima ir patys nusprendžia, ką su jais daryti. Tada vaikas supranta, kad didelės kupiūros yra ne jam, ir jei kada ateityje gaus tokią dovaną, jis pasistengs kuo greičiau pinigus išleisti. Taip tėvai, lyg ir norėdami išmokyti taupyti, iš tiesų vaikams draudžia vartoti. O tai yra du skirtingi dalykai. Jeigu tėvai nemokys vaikų, kaip tinkamai valdyti pinigus, tai daryti „išmokys“ vartotojiška aplinka ar netinkamai su pinigais besielgiantys draugai“, – įspėja V. Vyšniauskas.
Pasak specialisto, tam, kad vaikas nuspręstų taupyti ir skaičiuoti savo išlaidas, reikia jį sudominti: vaikas turi pamatyti taupymo naudą. Reikėtų pasiūlyti vaikams žaidimą, kurio metu sutaupyti kišenpinigiai bus dedami į Tėčio banką (dėžutę), už kišenpinigius, aišku, galima įsigyti visko, išskyrus draudžiamus dalykus, pavyzdžiui, alaus, cigarečių. Jei vaikas pažeidžia taisykles, reikėtų skirti baudą, pavyzdžiui, nemokėti kurį laiką kišenpinigių. Dar viena taisyklė: visos pajamos ir išlaidos turi būti apskaitomos. Pati maloniausia ir naudą vaikams duodanti taisyklė: sutartu laiku skiriami ne tik kišenpinigiai, bet ir už sutaupytus Tėčio banke pinigus mokamos palūkanos.
„Palūkanos turi būti mokamos dažnai, nes vaikai laiką suvokia visiškai kitaip, ir jei pasakysime, kad palūkanas gaus po pusės metų ar dar vėliau, jiems ta pusė metų atrodys lyg niekada. Geriausia palūkanas mokėti mėnesio pabaigoje arba mokant kitus kišenpinigius. Patartina, kad palūkanos būtų pakankamai didelės ir reikšmingos, ne mažesnės nei 5 % per mėnesį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmąjį mėnesį gavę kišenpinigių, vaikai labai intensyviai išlaidavo. Gerai, jei šeimoje yra keli vaikai – vienas taupesnis, kitas išlaidesnis. Mėnesio pabaigoje kyla natūralus klausimas: „Kodėl sesei priaugo tiek pinigų, o man niekas nepriaugo?“ Kai dukrai paaiškinau taisykles ir ji suprato, kad sesė turi daugiau pinigų, nes pirko mažiau ledų ir saldainių, tada ėmė ir pati atidžiau rinktis, ką pirkti ir ko atsisakyti“, – sako V. Vyšniauskas. Jis prisimena, kad pamažu vaikai labai susidomėjo galimybe gauti palūkanas – į banką dėdavo kiekvieną namie ar gatvėje rastą centą ar senelių padovanotą banknotą ir laukdavo mėnesio pabaigos, kai jau bus mokamos palūkanos. Tokiu būdu nuo kasdienių išlaidų saldainiams, ledams ar kitoms smulkmenoms buvo pereita prie taupymo didesniems pirkiniams: fotoaparatui, gitarai ir t. t.
Nepataria skolinti
Metodas „Pirmasis tėčio bankas“ turi būti taikomas ne trumpiau nei dvejus metus ir visą šį laiką privaloma laikytis numatytų taisyklių, jas keisti galima tik labai retais atvejais, bendru sutarimu.
Anot pašnekovo, svarbiausia leisti vaikams klysti ir suprasti savo klaidas. Lai klysta, kol jų pinigai yra maži. Todėl nereikėtų prieštarauti ar mėginti atkalbėti nuo, jūsų manymu, neprotingo pirkinio. Jei vaikas prašo padidinti kišenpinigius visam laikui, reikėtų paprašyti, kad argumentus jis išdėstytų raštu. Tėčio bankas nusprendžia, ar argumentai yra rimti. Taip nelieka galimybių kaulyti ir zysti, o vaikas išmoksta pagrįsti reikalavimus ir derėtis.
Pasak V. Vyšniausko, tėčio banko metodas suveikė. Dabar jo dukros yra jau paauglės ar pilnametės, o viena jų paprašė investuoti pinigus į akcijų biržą. Nors investuoti padeda tėtis, tačiau ji pati domisi akcijų kainomis, naujienomis, skaičiuoja galimą grąžą.
Specialistas pataria atsargiai ir kritiškai vertinti įvairias jaunimui siūlomas programas, kuriose skatinamas polinkis išlaidauti. Dažnai po tomis programomis slepiasi rinkodaros tikslai, kurie gali padaryti meškos paslaugą. Patartina kartu su vaiku kritiškai paanalizuoti įvairias programas, simuliacinius modelius ir pasikalbėti, ar verta prie jų prisijungti.
Pasak Finansinio savarankiškumo mokyklos vadovo Ž. Jančoro, vaikai yra tarsi kempinės: jei jiems kažko nesakysite, trūkstamos informacijos jie prisirinks iš kitur. Todėl būtina bendrauti su vaikais, pasakoti, kaip jūs patys tvarkotės su pinigais. Tik taip vaikai išmoks juos valdyti patys.
Leontina Lesauskaitė
žurnalas „Investuok“
Vilniečiai Alina ir Ramūnas augina aštuonmetį Justą ir dešimtmetį Augustiną. Čia žodis „augina“ tinka tiesiogine prasme, nes Alina ir Ramūnas nuo pirmosios sūnų gimimo dienos jų auklėjimu rūpinasi tik patys.
„Ir ne todėl, kad negalėtume vaikų leisti į darželį ar pasamdyti auklės. Tokį sprendimą priėmėme sąmoningai ir labai apgalvotai – nenorėjome, kad brangiausia mūsų šeimos investicija – vaikai – svarbiausiais jų raidos metais būtų auklėjami svetimų žmonių. Vaikus pati prižiūrėti ketinu iki vyresnėliui sukaks 13 metų. Manome, kad būtent iki tokio amžiaus vaikui reikia daugiausiai tėviškos šilumos, priežiūros ir globos, vaikai perima svarbiausius įgūdžius ir moralines normas, – įsitikinusi Alina. – Paskaičiavome, jei samdytume auklę, o aš eičiau dirbti, mūsų biudžetas pasipildytų tik keliais šimtais litų. Tačiau vaikus auklėtų visiškai svetimi žmonės, kurie nėra suinteresuoti perduoti geriausių savo įgūdžių, negali suteikti reikiamo saugumo ir šilumos.“
Apie auklėjimą ir įgūdžių perdavimą pokalbį pradedame ne veltui. Lektorius, verslininkas bei Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas prof. dr. Rimvydas Jasinavičius žurnalui „Investuok“ teigia, kad pirmoji vaikų laimės sąlyga – geri tėvai, kurie vaikams gali patys perduoti savo įgūdžių visumą – memus. Todėl vaikų finansinis išprusimas daugiausia priklauso nuo pačių tėvų turimų įgūdžių ir tik iš dalies įtaką daro aplinka.
Memai
„Memai – elgesio programos, verčiančios veiksmus atlikti automatiškai. Šis užsienyje dažnai naudojamas ir suprantamas terminas Lietuvoje yra beveik nežinomas. Tačiau svarbu suvokti: kuo daugiau laiko vaikas praleidžia su tėvais, tuo daugiau pasisemia jų memų. Jei auklėti vaikus patikėsime samdomiems asmenims, vaikai ir perims auklių, guvernančių, auklyčių ar tarnų memus. Dar viena priežastis, kodėl turtingų žmonių palikuonys dažnai nemoka elgtis su pinigais ir nesugeba jų uždirbti, – vaikai auginami šiltnamio sąlygomis“, – sako R. Jasinavičius.
Jam pritaria ir dviejų vaikų mama Alina. Su vyru Ramūnu vaikus auginanti moteris prisipažįsta, kad jų šeimoje finansiniam raštingumui skiriama labai daug dėmesio.
„Nors mūsų finansinė padėtis yra gera, galime daug ką sau leisti, tačiau nuo mažens mokome vaikus, kad pinigai yra uždirbami, kad būtina apsvarstyti kiekvieną pirkinį, kartu pasitarti, prieš įsigyjant brangesnį daiktą“, – sako Alina.
Moteris pripažįsta, kad vaikų auklėjimas namuose yra naudingas tik tuo atveju, jei tėvai yra aktyvūs, trokšta mokyti vaikus ir perteikti jiems įgūdžius, intensyviai su jais užsiima.
Finansinio savarankiškumo mokykla
Dėstytojas Žilvinas Jančoras yra vienas iš Finansinio savarankiškumo mokyklos įkūrėjų. Šioje mokykloje susirinkę vaikai mokomi verslo filosofijos, finansinio raštingumo, įmonių valdymo, mokesčių suvokimo, pasaulinių finansų procesų analizės, investavimo pagrindų.
„Paradoksalu, tačiau dažniausiai į paskaitas atvedami vaikai, kurie ir taip turi finansinio raštingumo įgūdžių. Vaikai mokosi stebėdami, mėgdžiodami, bandydami, klysdami, įgydami patirties. Todėl natūralu, kad finansiškai išprususių tėvų vaikai taip pat dažniausiai moka valdyti pinigus. Pastebėjome, kad vaikai noriai perima informaciją vieni iš kitų, jie džiaugiasi atradę bendraminčių ir nesijaučią vieniši. Deja, tačiau mūsų visuomenėje finansus valdyti mokantis vaikas ar paauglys dažnai būna kaip balta varna“, – sako Ž. Jančoras.
Lektorius teigia, kad tėvai, norintys išmokyti vaikus finansinio raštingumo, turėtų nesislėpti kalbėdami apie pinigus. Anot jo, vaikai geriausiai išgirsta tai, kas jiems nėra sakoma tiesiogiai. Todėl jei norite, kad vaikas ką nors sužinotų, kalbėkitės taip, lyg pasakotumėte ne jam. Vaikai nemėgsta, jei jiems sakoma tiesiogiai ir dar pamokomai.
Lektorius pataria tėvams stebėti vaikus, o pamačius, kad jie su savaitei skirtais kišenpinigiais jau susitvarko, didinti kišenpinigių sumą ir ilginti jų skyrimo periodą. Pavyzdžiui, iš pradžių kišenpinigius reikėtų duoti kasdien, vėliau – kartą per savaitę, po to – sykį per mėnesį. Patys tėvai pamatys, kada vaikui pinigų suma tampa per didelė, o periodas per ilgas ir jie nebesusitvarko su finansais racionaliai.
„Yra viena pagrindinė taisyklė: jei duodame vaikams pinigų, kištis nebegalime. Taip pat negalima spręsti, ką vaikas turi įsigyti už sutaupytus pinigus. Jam galima patarti, tačiau nemėginkite jo atkalbėti nuo klaidingų žingsnių. Mažesnius vaikus finansinio raštingumo galima mokyti pasitelkiant įvairius žaidimus ir metodikas. Vienas jų – Davido Oweno knygoje aprašytas „Pirmasis tėčio bankas“, – pataria lektorius.
Pirmasis tėčio bankas
Nepriklausomas šeimos finansų konsultantas Vaidas Vyšniauskas ne tik skaito paskaitas ir pataria, kaip valdyti finansus, bet ir ėmėsi gyvenimiško eksperimento – savo šeimoje įsteigė Pirmąjį tėčio banką. Šį metodą specialistas taikė penkerius metus ir pastebėjo, kad metodas yra efektyvesnis tada, kai jo imamasi kuo anksčiau, patartina, vos vaikui pradėjus skaityti ir skaičiuoti. Pagrindinis tokio banko principas – išmokyti vaiką suprasti, kad sutaupyti pinigėliai lygiai taip pat, kaip ir suaugusiam žmogui, gali smarkiai pagerinti jo gyvenimą ateityje. Ir tą pasiekti galima tik pasitelkiant žmogiškąją prigimtį, t. y. pats vaikas turi pajausti taupymo naudą.
„Kai vaikas gauna pirmąją didesnę pinigų kupiūrą dovanų, tėvai dažniausiai tuos pinigus paima ir patys nusprendžia, ką su jais daryti. Tada vaikas supranta, kad didelės kupiūros yra ne jam, ir jei kada ateityje gaus tokią dovaną, jis pasistengs kuo greičiau pinigus išleisti. Taip tėvai, lyg ir norėdami išmokyti taupyti, iš tiesų vaikams draudžia vartoti. O tai yra du skirtingi dalykai. Jeigu tėvai nemokys vaikų, kaip tinkamai valdyti pinigus, tai daryti „išmokys“ vartotojiška aplinka ar netinkamai su pinigais besielgiantys draugai“, – įspėja V. Vyšniauskas.
Pasak specialisto, tam, kad vaikas nuspręstų taupyti ir skaičiuoti savo išlaidas, reikia jį sudominti: vaikas turi pamatyti taupymo naudą. Reikėtų pasiūlyti vaikams žaidimą, kurio metu sutaupyti kišenpinigiai bus dedami į Tėčio banką (dėžutę), už kišenpinigius, aišku, galima įsigyti visko, išskyrus draudžiamus dalykus, pavyzdžiui, alaus, cigarečių. Jei vaikas pažeidžia taisykles, reikėtų skirti baudą, pavyzdžiui, nemokėti kurį laiką kišenpinigių. Dar viena taisyklė: visos pajamos ir išlaidos turi būti apskaitomos. Pati maloniausia ir naudą vaikams duodanti taisyklė: sutartu laiku skiriami ne tik kišenpinigiai, bet ir už sutaupytus Tėčio banke pinigus mokamos palūkanos.
„Palūkanos turi būti mokamos dažnai, nes vaikai laiką suvokia visiškai kitaip, ir jei pasakysime, kad palūkanas gaus po pusės metų ar dar vėliau, jiems ta pusė metų atrodys lyg niekada. Geriausia palūkanas mokėti mėnesio pabaigoje arba mokant kitus kišenpinigius. Patartina, kad palūkanos būtų pakankamai didelės ir reikšmingos, ne mažesnės nei 5 % per mėnesį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pirmąjį mėnesį gavę kišenpinigių, vaikai labai intensyviai išlaidavo. Gerai, jei šeimoje yra keli vaikai – vienas taupesnis, kitas išlaidesnis. Mėnesio pabaigoje kyla natūralus klausimas: „Kodėl sesei priaugo tiek pinigų, o man niekas nepriaugo?“ Kai dukrai paaiškinau taisykles ir ji suprato, kad sesė turi daugiau pinigų, nes pirko mažiau ledų ir saldainių, tada ėmė ir pati atidžiau rinktis, ką pirkti ir ko atsisakyti“, – sako V. Vyšniauskas. Jis prisimena, kad pamažu vaikai labai susidomėjo galimybe gauti palūkanas – į banką dėdavo kiekvieną namie ar gatvėje rastą centą ar senelių padovanotą banknotą ir laukdavo mėnesio pabaigos, kai jau bus mokamos palūkanos. Tokiu būdu nuo kasdienių išlaidų saldainiams, ledams ar kitoms smulkmenoms buvo pereita prie taupymo didesniems pirkiniams: fotoaparatui, gitarai ir t. t.
Nepataria skolinti
Metodas „Pirmasis tėčio bankas“ turi būti taikomas ne trumpiau nei dvejus metus ir visą šį laiką privaloma laikytis numatytų taisyklių, jas keisti galima tik labai retais atvejais, bendru sutarimu.
Anot pašnekovo, svarbiausia leisti vaikams klysti ir suprasti savo klaidas. Lai klysta, kol jų pinigai yra maži. Todėl nereikėtų prieštarauti ar mėginti atkalbėti nuo, jūsų manymu, neprotingo pirkinio. Jei vaikas prašo padidinti kišenpinigius visam laikui, reikėtų paprašyti, kad argumentus jis išdėstytų raštu. Tėčio bankas nusprendžia, ar argumentai yra rimti. Taip nelieka galimybių kaulyti ir zysti, o vaikas išmoksta pagrįsti reikalavimus ir derėtis.
Pasak V. Vyšniausko, tėčio banko metodas suveikė. Dabar jo dukros yra jau paauglės ar pilnametės, o viena jų paprašė investuoti pinigus į akcijų biržą. Nors investuoti padeda tėtis, tačiau ji pati domisi akcijų kainomis, naujienomis, skaičiuoja galimą grąžą.
Specialistas pataria atsargiai ir kritiškai vertinti įvairias jaunimui siūlomas programas, kuriose skatinamas polinkis išlaidauti. Dažnai po tomis programomis slepiasi rinkodaros tikslai, kurie gali padaryti meškos paslaugą. Patartina kartu su vaiku kritiškai paanalizuoti įvairias programas, simuliacinius modelius ir pasikalbėti, ar verta prie jų prisijungti.
Pasak Finansinio savarankiškumo mokyklos vadovo Ž. Jančoro, vaikai yra tarsi kempinės: jei jiems kažko nesakysite, trūkstamos informacijos jie prisirinks iš kitur. Todėl būtina bendrauti su vaikais, pasakoti, kaip jūs patys tvarkotės su pinigais. Tik taip vaikai išmoks juos valdyti patys.
Leontina Lesauskaitė
žurnalas „Investuok“