versija spausdinimui
(0)
Nafta yra laikoma sąlyginai nauju energijos šaltiniu pasaulio energetikoje, tačiau yra duomenų apie šios žaliavos gavybą dar prieš 8000 metų, prie Eufrato upės, kur gyveno senovės šumerų civilizacija. Taip pat žinoma, jog senovės Egipte nafta buvo naudojama murusiųjų balzamavimui. Vėliau naftą išgavo tokios senovės civilizacijos kaip Kinija ir Graikija. Daugiausiai tais laikais pagrindinė dabartinio pasaulio žaliava buvo naudojama kurui, statyboms ir kelių tiesimui. Senovėje ir viduramžiais nafta buvo plačiai naudojama karo reikmėms, kaip staigiai užsidegantis ir sunkiai nuvalomas degutas. Kai kur ji netgi buvo taikoma kaip vaistas, nors neturi visiškai jokių gydomųjų savybių ir ligoniams dar labiau pakenkdavo. Vis dėlto, senoviniai alchemikai, šiuolaikinių chemikų pradininkai, palyginti mažai vertino naftą.
Tinkamai ją įvertino modernieji fizikai bei technikai, išradę vidaus degimo variklį ir patobulinę jį iš garo mašinos į skysto kuro variklį. Neabejotinai daugiausia naftos šiuolaikiniame pasaulyje suvartojama transporto kurui, todėl automobilių sukūrimas tapo tikru perversmų naftos pramonėje. Taip pat iš naftos sintetinama daugybė dirbtinių medžiagų kaip plastikas, plastmasė, guma, įvairūs tirpikliai ir kt. Dabar iš šios žaliavos gaminama viskas nuo lėktuvų, automobilių ir baldų iki dažų, akinių ir drabužių. Kurioziška, kad nafta jau gali padėti žmonių sveikatai ir gelbėti gyvybes, nes iš jos gaminamos lašelinės, švirkštai, vaistų kapsulių apvalkalai ir netgi širdies stimuliavimo aparatai. Tiesą sakant, šiuolaikinis pasaulis, toks, koks jis yra dabar, beveik neįsivaizduojamas be naftos ir jos produktų, o šis laikotarpis prasidėjo palyginti neseniai.
Pirmasis naftos gręžinys darbą pradėjo Kanadoje 1858 metais ir netrukus naftos pramonė įsigalėjo visose moderniose šalyse, išstumdama iš pirmosios vietos pasaulio energetikoje iki tol ten tvirtai besilaikiusią akmens anglį. Šiuo metu didžiausi naftos gavybos plotai yra Artimuosiuose Rytuose, Meksikos įlankoje, Urale, Šiaurės jūroje ir kitur, tačiau jos atsargos sparčiai senka. Įvairiais duomenimis, remiantis skirtingomis ateities naftos vartojimo prognozėmis, manoma, kad pasaulyje naftos užteks maždaug nuo 30 iki 50 metų laikotarpiui.
Į šį skaičių neįtraukiama planuojamų atrasti naujų telkinių turtai, be to, pasitelkiama nuomonė, kad nafta susidarė prieš maždaug 300 mln. metų išnykus dinozaurams bei žuvus kitiems gyviesiems organizmams, o šis labai lėtas procesas šiam laikotarpiui sukūrė ribotą naftos kiekį. Kita vertus, tarp mokslininkų gaji nuomonė, kad naftos galima rasti ne tik tarp žuvusių gyvūnų fosilijų, tačiau ir tarp kitų akmenų, o tai reiškia, kad po žeme galimai slepiasi milžiniški, dar neatrasti šios žaliavos klodai – tereikia teisingai ieškoti. Kol kas trūksta akivaizdžių įrodymų šiai teorijai pagrįsti, todėl daug platesnė nuomonė, jog naftos atsargos pasaulyje yra ribotos ir sparčiai senkančios, o ši žaliava labai reikalinga pasaulinei ekonomikai.
Šis naftos reikalingumas, pasaulyje įsigalint šios žaliavos monopolijai, lėmė milžinišką valstybių susidomėjimą bei pastangas užsitikrinti naftos tiekimą. Tam tikslui būdavo naudojamos įvairios ekonominės, diplomatinės, o neretai ir karinės priemonės. Daugeliui nafta turtingų kraštų ši žaliava atnešė ne tik turtus, bet ir karus, o iš paskos ateidavo įvairios krizės, nes agresyvūs valstybių veiksmai beveik visada sutrikdydavo naftos tiekimą ar jos kainas, o šie veiksniai turėdavo galią paveikti pasaulinės ekonomikos raidą. Bene pirmoji rimta naftos sukelta krizė prasidėjo 1973 metais, kai arabų valstybės, vedamos Sirijos ir Egipto bei palaikomos naftos gavybos valstybių kartelio OPEC, užpuolė naujai regione susikūrusią Izraelio valstybę, siekdami susigražinti anksčiau arabams priklaususias teritorijas. Netrukus buvo nutrauktas naftos tiekimas Izraelio pusėje esančioms valstybėms ir naftos kaina pakilo beveik keturis kartus, sukeldama ekonomikos recesijas daugelyje vakarietiškų valstybių.
Susidariusioms problemoms spręsti buvo įkurta Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), turėjusi užtikrinti naftos tiekimą visoms valstybėms-narėms bei mažesnę priklausomybę nuo OPEC. Tada buvo pradėta skatinti globalesnė naftos gavybos strategija, lėmusi išsiplėtusią naftos pramonę Indonezijoje, Šiaurės Europoje, Afrikoje bei Pietų Amerikoje. TEA pastangos padėjo gražinti laikiną ramybę pasaulio žaliavų rinkai, tačiau jau 1979 metais prasidėjo nauja krizė dėl Irano revoliucijos bei karinių veiksmų su Iraku. Prie neramumų ant didžiausio pasaulio lobio įsikūrusių valstybių regione prisidėjo OPEC gavybos ribojimas ir naftos kainos vėl šoko į iki tol net neįsivaizduotas maždaug 40 dolerių už barelį aukštumas.
Pasauliui susitvarkius su šia nauja krize, kurį laiką energetikos fronte vyravo sąlyginė ramuma, iki 2001 metų Pasaulio prekybos centrų sunaikinimo ir po to JAV paskelbtos antiteroristinės kampanijos. 2003 metais Irake pasirodžiusios sukarintos pajėgos, vedamos branduolinių bei cheminių ginklų ieškojimo tikslų, netrukus nuvertė Sadamo Huseino režimą, tačiau ramybė regione neatstatyta iki šiol, o ikikarinis trečios pagal dydį pasaulio naftos gavėjos tiekimas smuko daugiau nei trečdaliu. Per tuos penkerius metus masinio naikinimo ginklas nebuvo rastas ir pasaulio bendruomenė bei patys JAV atstovai pripažino, kad pagrindinis invazijos Artimuosiuose Rytuose tikslas buvo būtent energetinio saugumo užsitikrinimas.
Apžvelgus dabartinį pasaulio pagrindinių naftininkų bei jų vartotojų kontekstą galima teigti, jog saugumas energetikoje išliko tik plono siūlelio pavidalu. Šiuo metu pasaulinės energetikos sistemos saugumui bene labiausiai grasina Irano branduolinė programa bei atviri nesutarimai su Vakarais, visų pirmiausia, su JAV. Žinoma, būdama ketvirta didžiausia naftos tiekėja, Irano valdžia gali paveikti šios žaliavos rinką, tačiau dar didesnį pavojų kelia šios valstybės galimybė užtverti kelią beveik 40 % eksportuojamos pasaulio naftos, kas sudrebintų viso pasaulio ekonomiką.
Dar vienas grėsmę keliantis šaltinis slypi didžiausioje Afrikos naftos valstybėje Nigerijoje, kur jau kelerius metus aktyviai veikia laisvės kovotojų būriai, kartas nuo karto sutrikdantys naftos pramonės darbą. Kitose pagrindinėse naftos tiekėjose karo grėsmės nėra, tačiau neramumų netrūksta. Daugelyje Artimųjų Rytų bei Pietų Amerikos valstybių valdžia neleidžia kompanijoms laisvai verstis naftos pramone, įvairiai riboja šią veikla, nustato nerealias taisykles ar mokesčius užsieniečiams ir t.t. Tuo tarpu Rusijoje be valdžios kontrolės taip pat neapseinama, o bent kiek didesnę galią bei savarankiškumą įgavusioms kompanijoms bei vadovams gresia „Jukos“ bei Chodorkovskio likimas.
Kariniai ir diplomatiniai konfliktai neabejotinai įtakoja naftos kainą, tačiau nereikėtų pamiršti kitų aspektų. Laikantis atsargų kiekio ribotumo teorijos, nafta turėtų palaipsniui brangti, dėl didėjančio trūkumo. Ji brangtų tol, kol šios žaliavos kiekis sumažėtų drastiškai ir alternatyvūs kuro šaltiniai taptų sąlyginai pigesni, todėl nafta daugiau nebebūtų naudojama kuro forma. Tuomet jos vartojimas stipriai sumažėtų ir gamtoje esančių bei naujai atrastų atsargų užtektų gerokai ilgesniam laikui, tačiau nafta būtų vartojama jau daug racionaliau, iš jos būtų gaminamos tik tos medžiagos, kurių negalima susintetinti iš kitų, daugiausiai atsinaujinančių šaltinių. Taigi, jei nebus surasta pakankamai daug naftos atsargų, dar šio amžiaus pabaigoje jos kaina bus ties kosmine, šiuo metu sunkiai numanoma bei prognozuojama riba, tačiau jau dabar neabejojama, kad ji dabartinę kainą viršys gerokai daugiau nei kelis, o galimai ir daugiau nei keliolika kartų. Šiuolaikinių investuotojų problema yra ta, kad jie negali pirkti naftos ir laukti visą amžių. Aktualus klausimas – ką rodo artimesnės prognozės?
Trumpalaikę naftos kainos tendenciją reikšmingai įtakoja jos vertės nustatymo valiutos – dolerio sąlyginis stiprumas. Taip pat pagrindinės energetikos žaliavos kaina yra glaudžiai susijusi su ekonomikos augimo tempais ir besikeičiančiais jų ciklais. Pastaruoju metu galima buvo stebėti stiprų dolerio smukimą, tačiau nafta ne tik kad nepabrango, tačiau ir dar labiau atpigo, ką galima vertinti kaip labai niūrias investuotojų nuotaikas vertinant ekonomikos augimą. Beje, tokie rinkos dalyvių veiksmai gana realūs atsižvelgiant į vis stipriau pasaulyje įsigalinčias netgi ekonomiškai stiprių valstybių ekonomikų recesijas. Žinoma, nuosmukis akimirksniu nepasitrauks, tačiau kainai toliau kristi neabejotinai trukdys iki minimalios ribos sumažinta dolerio bazinė palūkanų norma, tikėtinai palaikysianti silpną JAV valiutą ateityje. Dar vienas reikšmingas naftos rinkos veiksnys yra tas, jog vidutiniai barelio gavybos kaštai siekia maždaug 39 dolerius, o kainai leidžiantis žemiau šios ribos galimai daug kur prasidės gavybos ribojimas ir netgi visiškas nutraukimas, ko pasekoje sumažėjusi pasiūla ims skatinti kainos kilimą.
Pastaruoju metu naftos kainai stipriai smukus, įvairias prognozes suskubo pateikti suinteresuotos šalys. Jau minėta Tarptautinė energetikos agentūra paskelbė mananti, jog iki 2015 metų naftos kaina pasieks 100 dolerių už barelį ribą, o 2030 metais naftos barelis kainuos bent 200 dolerių. Žvelgdami į 2009 metus TEA analitikai mato šiuo metu gana įspūdingai atrodantį, 80 dolerių už barelį siekiantį naftos kainos lygmenį. Tuo tarpu JAV vyriausybė pateikia kiek kuklesnius, tačiau taip pat gerokai didesnius nei dabartinė kaina, 63,5 dolerio už barelį siekiančius lūkesčius kitiems metams. Galiausiai, reikėtų nepamiršti, jog ne visos prognozės pasitvirtina, o krizės metu rinkos dalyviai neretai praranda racionalumo jausmą.
Sėkmingų Jums investicijų ir pigios šilumos Jūsų namams!