versija spausdinimui
(1)
Bankai pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje susilaukia daug kritikos. Dažnai jie plakami už tai, kad anksčiau paskolų pridalino per daug, o dabar nepatenkina skolinimosi poreikių, nepagrįstai kelia palūkanas.
Pavyzdžiui, Eurostat duomenimis, per metus (2009 m. liepą lyginant su 2008 m. liepa) namų ūkiams ir nefinansinėms įmonėms išduotų paskolų kiekis Lietuvoje sumažėjo 3 proc. , Estijoje – taip pat 3 proc., Latvijoje – 2 proc. Galima būtų rasti ir daugiau statistikos, kuri dramatiškiau iliustruotų skolinimo tempų lėtėjimą, pvz. naujai išduodamų paskolų kiekis. Lietuvos banko duomenimis per aštuonis šių metų mėnesius įmonės ir namų ūkiams išduota 23 proc. mažiau paskolų litais ir 35 proc. eurais, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu praeitais metais.
Kaip kontrastą galima pateikti valstybių, kuriose paskolų portfelis nemažėjo, o didėjo, pvz. Suomijoje ir Danijoje jis išaugo po 5 proc., Austrijoje ir Slovakijoje – po 6 proc. Tačiau ar tai rodo „neadekvačią“ Lietuvos ar Baltijos šalių bankų reakciją į susiklosčiusią ekonominę situaciją?
Visų pirma, yra daug ES valstybių, kuriose paskolų nefinansinėms įmonėms ir namų ūkiams portfelis sumažėjo daug daugiau nei Lietuvoje: Lenkijoje 5 proc., Airijoje ir Anglijoje 6 proc. , Belgijoje 7 proc., Rumunijoje 8 proc. Kitaip sakant – skolinimo galimybės Lietuvoje pablogėjo, tačiau jog pablogėjo visur. Antra, net jei Baltijos šalyse paskolų portfelis būtų susitraukęs labiausiai iš visu ES šalių, tai nebūtų bankų „neveiksnumo“ ar netinkamos politikos ženklas.
Bankininkystė taip pat yra verslas. Jo pajamų bei pelno šaltinis yra pinigų skolinimas, todėl banko pelną tiesiogiai veikia išduodamų paskolų kiekis. Akivaizdu, jog bankas neturi motyvo skolinimą mažinti, nebent paskolų portfelio didinimas ar išlaikymas esamame lygyje grėstų nuostoliu. Juk jeigu komercinis bankas nereaguotų į pasikeitusias rinkos sąlygas ir skolintų tiek pat nepaisant padidėjusios rizikos, jau kitą dieną susidurtų su likvidumo problema. Susidūręs su finansiniais sunkumais jis būtų smerkiamas, kad pradangino indėlininkų pinigus.
Yra sektorius, kuriame skolinimas smarkiai išaugo. Įdomi Eurostat pateikiama statistika – paskolų portfelio ne namų ūkiams ar įmonėms, o valdžios sektoriui metinis augimas. Baltijos šalyse šis augimas šių metų liepos mėnesį buvo vienas didžiausių iš visų ES šalių. Lietuvoje jis siekė 51 proc., Estijoje – 96 proc., o Latvijoje net 120 proc. Taip stipriai išaugęs valdžios apetitas skolintiems pinigams neabejotinai veikia visą paskolų rinką ir mažina paskolų namų ūkiams bei įmonėms pasiūlą. Valdžia bankams natūraliai atrodo kaip mažiau rizikingas skolininkas, kuriam skolinti yra patraukliau. Tai yra dalis sumažėjusio skolinimo privačiame sektoriuje priežasties.
Kartais pasigirsta nuomonių apie bankų norą pasipelnyti manipuliuojant palūkanų normomis. Bet juk bankai negali skolinti pigiau nei skolinasi patys. Pablogėjus išorinėms finansavimo galimybėms bankai siūlo didesnes palūkanų normas norėdami pritraukti daugiau indėlininkų. Kylant indėlių palūkanų normai, turi kilti ir paskolų palūkanų norma, antraip bankų veikla taptų nuostolinga. Tai matome ir statistiniuose duomenyse: Lietuvos banko duomenimis, išduotų paskolų bei priimtų indėlių palūkanų normos yra tampriai susijusios. 2008 m. antroje pusėje augančias indėlių palūkanų normas lydėjo ir didėjanti skolinimosi kaina. Teigti, jog „nepagrįstai“ didindami paskolų palūkanų normą bankai tuo pačiu metu didina ir indėlių palūkanų normą, taip sau tik kenkdami, yra absurdiška.
Įdomu dar ir tai, jog Lietuvos banko duomenimis vidutinis skirtumas tarp indėlių ir išduotų paskolų palūkanų litais 2008 m. buvo didesnis nei 2009 m. Tai reiškia, jog skirtumas tarp to, už kiek bankai pasiskolino ir už kiek paskolino (labai grubiai tariant – uždarbis) praeitais metais buvo didesnis. Taigi tai, jog išaugusi skolinimosi kaina bankams yra palanki arba yra išaugusių bankų pelnų priežastis yra nepagrįsta. Ilgą laikotarpį pelninga buvusi bankų veikla, esant mažesnėms palūkanoms, Lietuvoje pradėjo rodyti prastėjančius rezultatus, esant didesnėms palūkanoms. Palūkanos atspindi ne tik galimybę uždirbti pelno, bet ir veiklos riziką.
Tinkamai savo pinigus valdyti stengiamės kiekvienas. Bankai turi pareigą tinkamai valdyti jiems patikėtus indėlininkų pinigus. Ši pareiga turi būti svarbiausia, net jei jos įgyvendinimas reiškia skolinamų pinigų kiekio mažėjimą. Antraip be pinigų gali likti tiek norintys pasiskolinti, tiek indėlininkai.
Pavyzdžiui, Eurostat duomenimis, per metus (2009 m. liepą lyginant su 2008 m. liepa) namų ūkiams ir nefinansinėms įmonėms išduotų paskolų kiekis Lietuvoje sumažėjo 3 proc. , Estijoje – taip pat 3 proc., Latvijoje – 2 proc. Galima būtų rasti ir daugiau statistikos, kuri dramatiškiau iliustruotų skolinimo tempų lėtėjimą, pvz. naujai išduodamų paskolų kiekis. Lietuvos banko duomenimis per aštuonis šių metų mėnesius įmonės ir namų ūkiams išduota 23 proc. mažiau paskolų litais ir 35 proc. eurais, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu praeitais metais.
Kaip kontrastą galima pateikti valstybių, kuriose paskolų portfelis nemažėjo, o didėjo, pvz. Suomijoje ir Danijoje jis išaugo po 5 proc., Austrijoje ir Slovakijoje – po 6 proc. Tačiau ar tai rodo „neadekvačią“ Lietuvos ar Baltijos šalių bankų reakciją į susiklosčiusią ekonominę situaciją?
Visų pirma, yra daug ES valstybių, kuriose paskolų nefinansinėms įmonėms ir namų ūkiams portfelis sumažėjo daug daugiau nei Lietuvoje: Lenkijoje 5 proc., Airijoje ir Anglijoje 6 proc. , Belgijoje 7 proc., Rumunijoje 8 proc. Kitaip sakant – skolinimo galimybės Lietuvoje pablogėjo, tačiau jog pablogėjo visur. Antra, net jei Baltijos šalyse paskolų portfelis būtų susitraukęs labiausiai iš visu ES šalių, tai nebūtų bankų „neveiksnumo“ ar netinkamos politikos ženklas.
Bankininkystė taip pat yra verslas. Jo pajamų bei pelno šaltinis yra pinigų skolinimas, todėl banko pelną tiesiogiai veikia išduodamų paskolų kiekis. Akivaizdu, jog bankas neturi motyvo skolinimą mažinti, nebent paskolų portfelio didinimas ar išlaikymas esamame lygyje grėstų nuostoliu. Juk jeigu komercinis bankas nereaguotų į pasikeitusias rinkos sąlygas ir skolintų tiek pat nepaisant padidėjusios rizikos, jau kitą dieną susidurtų su likvidumo problema. Susidūręs su finansiniais sunkumais jis būtų smerkiamas, kad pradangino indėlininkų pinigus.
Yra sektorius, kuriame skolinimas smarkiai išaugo. Įdomi Eurostat pateikiama statistika – paskolų portfelio ne namų ūkiams ar įmonėms, o valdžios sektoriui metinis augimas. Baltijos šalyse šis augimas šių metų liepos mėnesį buvo vienas didžiausių iš visų ES šalių. Lietuvoje jis siekė 51 proc., Estijoje – 96 proc., o Latvijoje net 120 proc. Taip stipriai išaugęs valdžios apetitas skolintiems pinigams neabejotinai veikia visą paskolų rinką ir mažina paskolų namų ūkiams bei įmonėms pasiūlą. Valdžia bankams natūraliai atrodo kaip mažiau rizikingas skolininkas, kuriam skolinti yra patraukliau. Tai yra dalis sumažėjusio skolinimo privačiame sektoriuje priežasties.
Kartais pasigirsta nuomonių apie bankų norą pasipelnyti manipuliuojant palūkanų normomis. Bet juk bankai negali skolinti pigiau nei skolinasi patys. Pablogėjus išorinėms finansavimo galimybėms bankai siūlo didesnes palūkanų normas norėdami pritraukti daugiau indėlininkų. Kylant indėlių palūkanų normai, turi kilti ir paskolų palūkanų norma, antraip bankų veikla taptų nuostolinga. Tai matome ir statistiniuose duomenyse: Lietuvos banko duomenimis, išduotų paskolų bei priimtų indėlių palūkanų normos yra tampriai susijusios. 2008 m. antroje pusėje augančias indėlių palūkanų normas lydėjo ir didėjanti skolinimosi kaina. Teigti, jog „nepagrįstai“ didindami paskolų palūkanų normą bankai tuo pačiu metu didina ir indėlių palūkanų normą, taip sau tik kenkdami, yra absurdiška.
Įdomu dar ir tai, jog Lietuvos banko duomenimis vidutinis skirtumas tarp indėlių ir išduotų paskolų palūkanų litais 2008 m. buvo didesnis nei 2009 m. Tai reiškia, jog skirtumas tarp to, už kiek bankai pasiskolino ir už kiek paskolino (labai grubiai tariant – uždarbis) praeitais metais buvo didesnis. Taigi tai, jog išaugusi skolinimosi kaina bankams yra palanki arba yra išaugusių bankų pelnų priežastis yra nepagrįsta. Ilgą laikotarpį pelninga buvusi bankų veikla, esant mažesnėms palūkanoms, Lietuvoje pradėjo rodyti prastėjančius rezultatus, esant didesnėms palūkanoms. Palūkanos atspindi ne tik galimybę uždirbti pelno, bet ir veiklos riziką.
Tinkamai savo pinigus valdyti stengiamės kiekvienas. Bankai turi pareigą tinkamai valdyti jiems patikėtus indėlininkų pinigus. Ši pareiga turi būti svarbiausia, net jei jos įgyvendinimas reiškia skolinamų pinigų kiekio mažėjimą. Antraip be pinigų gali likti tiek norintys pasiskolinti, tiek indėlininkai.