versija spausdinimui
(0)
Skirtingai nuo skęstančiųjų gelbėjimo, rūpintis, kad asmeninės išlaidos už asmeninio būsto šildymą kiekvieną mėnesį nebūtų per didelės, yra ne kieno kito, bet būsto savininko reikalas. Būstų modernizacija nevyksta ne todėl, kad žmonės yra neturtingi.
Investicijos į būsto modernizaciją daugeliu atveju yra daug kartų mažesnės nei būsto kaina. Tad iš tikro būsto savininkai turi finansinio turto, kuriuo gali pasinaudoti ir finansuoti būsto renovaciją. Dalis žmonių investuoti į būstą paprasčiausiai nenori, nes jiems neapsimoka. Kita dalis, investuoti gal ir norėtų, bet negali susitarti su tais, kurie nenori. Nesusitarus išlieka status quo – kiauros sienos ir tuščios piniginės.
Žmonių apsisprendimą investuoti nulemia paskatos. Aukštos šilumos kainos ir šalti kambariai ragina investuoti. Baimė skolintis, ilgas modernizacijos atsipirkimo laikas, skirtingi gyventojų ateities planai, dažnai besikeičianti valstybės parama - verčia pagrįstai dvejoti ir skaičiuoti, ar modernizacija atsipirks. Dirbtinis šilumos kainos sumažinimas (pvz., per lengvatinį PVM šildymui, ar per mažas šildymo kainas) paskatas investuoti dar labiau mažina. Kuomet valdžia kompensuoja išlaidas šildymui, investuoti į modernizaciją tam, kad tas išlaidas sumažinti (o taigi, ir nebegauti kompensacijos) paprasčiausiai nebelieka tikslo.
Ar kiekvienas modernizacijos projektas atsipirks? Kiek sutaupyta šiluma sutaupys pinigų priklausys nuo šilumos kainos. Kad ir kuria kryptimi pasuktų energijos kainos, aišku viena, kad energija niekada nebebus tokia pigi, kuomet buvo pastatyta dauguma daugiabučių Lietuvoje. Ar, kaip dažnai teigiama, modernizacija pakels būsto kainą? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes būsto kainą, kaip ir kiekvieno produkto kainą nulemia paklausa ir pasiūla.
Neseni pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje iliustruoja, kokios rizikingos yra ilgalaikės būsto kainų prognozės. Atsipirks – neatsipirks, investuoti – neinvestuoti, šiltinti, ar griauti ir statyti naują, į šiuos klausimus atsakyti ir sprendimus priimti turi ne kas kitas, o būsto savininkai. Nes būtent jie rizikuoja daugeliu atvejų, didžiausiu savo gyvenime įsigytu, turtu, t.y. būstu.
Koks šioje vietoje galėtų būti valdžios vaidmuo? Valdžia turėtų pasiųsti aiškius signalus potencialiems investuotojams, t.y. būstų savininkams. Pirma, kad valdžia už gyventojus jų būsto nemodernizuos, tad augančios šilumos kainos bus papildoma našta šeimos biudžetui. Antra, kad šilumos išlaidų kompensavimas nebus amžinas, t.y. palaipsniui jo bus atsisakyta. Tad turėti kiauras sienas, naudoti daug šilumos, bet už tai nemokėti nebebus galima.
Valstybės finansinė pagalba modernizacijai galima, bet parama neturėtų būti lemiama priežastis, nusprendžianti, modernizuoti būstą ar ne. Kitaip tariant, būsto savininkai turėtų ryžtis investuoti į modernizaciją ne dėl to, kad yra galimybė „įsisavinti pinigus“, o todėl, kad būsto modernizacija apsimoka. Verslas turi nemažai pavyzdžių, kuomet investiciniai projektai, nukreipti į „pinigų įsisavinimą“, baigėsi prastai.
Aišku, besikaitaliojęs paramos dydis, paramos skyrimo principai įnešė nemažai sumaišties, neaiškumo ir nepasitikėjimo tarp gyventojų. Būsto savininkai, kaip ir bet kokie kiti investuotojai, nemėgsta neaiškumo ir iš to kylančios papildomos rizikos. Stabilus paramos skyrimo mechanizmas yra, ko gero, svarbiau, nei paramos dydis. Patvirtinti ir bent kurį laiką nekeisti paramos dydžio ar skyrimo tvarkos reikia dar ir tam, kad būtų įsitikinta, kiek veiksmingas yra dabartinis mechanizmas.
Be finansinės paramos valdžia galėtų prisidėti palengvindama ar pašalindama savo pačios sukurtus trukdžius. Ne paslaptis, kad norint statyti, remontuoti ar kaip kitaip pakeisti namo išvaizdą, reikia atlikti aibę procedūrų, gauti leidimus, derinti projektus ir pan., t.y. energiją eikvoti ne statybos darbams, o popieriams. Tad aiškūs ir operatyvūs sprendimai iš valdžios pusės tikrai pagelbėtų apsisprendusiems investuoti į savo būsto modernizavimą.
Modernizavimo „per prievartą“, kad ir kokia forma tai vyktų, neturėtų būti. „Prievartą“ užmaskuoti galima įvairiais būdais, pvz., neleidžiant savininkui naudotis savo būstu, kol nepasiekti tam tikri energetinio efektyvumo kriterijai. Toks modernizavimas būtų nepagrįstas ne vien dėl privačios nuosavybės neliečiamumo.
Vien jau kalbos apie „priverstinę modernizaciją“ užmuša bet kokias paskatas gyventojams su savo turtu elgtis kaip savininkams, o ne kaip nuomininkams. Valdžia neturi neleisti privačiam asmeniui neinvestuoti į būstą ir naudoti daug energijos. Tačiau lygiai taip pat, už iš per kiauras sienas išleistą šilumą, neturėtų mokėti mokesčių mokėtojai.
Daugiabučių modernizacija nėra atsakymas į visas problemas energetikoje, aplinkos apsaugoje ar ekonomiką iš sunkmečio ištrauksiantis projektas. Galų gale ir būsto savininkai į modernizaciją investuoja ne dėl šių tikslų, o dėl asmeninės naudos.
Didžiausią naudą iš modernizacijos gauna būsto savininkai - jie ir turi prisiimti didžiausias išlaidas. Valdžia gali patarti, padėti organizuoti šį procesą, pašalinti anksčiau valdžios sukurtus trukdžius. Bet valdžia neturi „monopolizuoti“ modernizacijos, versti investuoti į savo turtą, ar juo labiau tam reikalui leisti mokesčių mokėtojų pinigus.
Investicijos į būsto modernizaciją daugeliu atveju yra daug kartų mažesnės nei būsto kaina. Tad iš tikro būsto savininkai turi finansinio turto, kuriuo gali pasinaudoti ir finansuoti būsto renovaciją. Dalis žmonių investuoti į būstą paprasčiausiai nenori, nes jiems neapsimoka. Kita dalis, investuoti gal ir norėtų, bet negali susitarti su tais, kurie nenori. Nesusitarus išlieka status quo – kiauros sienos ir tuščios piniginės.
Žmonių apsisprendimą investuoti nulemia paskatos. Aukštos šilumos kainos ir šalti kambariai ragina investuoti. Baimė skolintis, ilgas modernizacijos atsipirkimo laikas, skirtingi gyventojų ateities planai, dažnai besikeičianti valstybės parama - verčia pagrįstai dvejoti ir skaičiuoti, ar modernizacija atsipirks. Dirbtinis šilumos kainos sumažinimas (pvz., per lengvatinį PVM šildymui, ar per mažas šildymo kainas) paskatas investuoti dar labiau mažina. Kuomet valdžia kompensuoja išlaidas šildymui, investuoti į modernizaciją tam, kad tas išlaidas sumažinti (o taigi, ir nebegauti kompensacijos) paprasčiausiai nebelieka tikslo.
Ar kiekvienas modernizacijos projektas atsipirks? Kiek sutaupyta šiluma sutaupys pinigų priklausys nuo šilumos kainos. Kad ir kuria kryptimi pasuktų energijos kainos, aišku viena, kad energija niekada nebebus tokia pigi, kuomet buvo pastatyta dauguma daugiabučių Lietuvoje. Ar, kaip dažnai teigiama, modernizacija pakels būsto kainą? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes būsto kainą, kaip ir kiekvieno produkto kainą nulemia paklausa ir pasiūla.
Neseni pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje iliustruoja, kokios rizikingos yra ilgalaikės būsto kainų prognozės. Atsipirks – neatsipirks, investuoti – neinvestuoti, šiltinti, ar griauti ir statyti naują, į šiuos klausimus atsakyti ir sprendimus priimti turi ne kas kitas, o būsto savininkai. Nes būtent jie rizikuoja daugeliu atvejų, didžiausiu savo gyvenime įsigytu, turtu, t.y. būstu.
Koks šioje vietoje galėtų būti valdžios vaidmuo? Valdžia turėtų pasiųsti aiškius signalus potencialiems investuotojams, t.y. būstų savininkams. Pirma, kad valdžia už gyventojus jų būsto nemodernizuos, tad augančios šilumos kainos bus papildoma našta šeimos biudžetui. Antra, kad šilumos išlaidų kompensavimas nebus amžinas, t.y. palaipsniui jo bus atsisakyta. Tad turėti kiauras sienas, naudoti daug šilumos, bet už tai nemokėti nebebus galima.
Valstybės finansinė pagalba modernizacijai galima, bet parama neturėtų būti lemiama priežastis, nusprendžianti, modernizuoti būstą ar ne. Kitaip tariant, būsto savininkai turėtų ryžtis investuoti į modernizaciją ne dėl to, kad yra galimybė „įsisavinti pinigus“, o todėl, kad būsto modernizacija apsimoka. Verslas turi nemažai pavyzdžių, kuomet investiciniai projektai, nukreipti į „pinigų įsisavinimą“, baigėsi prastai.
Aišku, besikaitaliojęs paramos dydis, paramos skyrimo principai įnešė nemažai sumaišties, neaiškumo ir nepasitikėjimo tarp gyventojų. Būsto savininkai, kaip ir bet kokie kiti investuotojai, nemėgsta neaiškumo ir iš to kylančios papildomos rizikos. Stabilus paramos skyrimo mechanizmas yra, ko gero, svarbiau, nei paramos dydis. Patvirtinti ir bent kurį laiką nekeisti paramos dydžio ar skyrimo tvarkos reikia dar ir tam, kad būtų įsitikinta, kiek veiksmingas yra dabartinis mechanizmas.
Be finansinės paramos valdžia galėtų prisidėti palengvindama ar pašalindama savo pačios sukurtus trukdžius. Ne paslaptis, kad norint statyti, remontuoti ar kaip kitaip pakeisti namo išvaizdą, reikia atlikti aibę procedūrų, gauti leidimus, derinti projektus ir pan., t.y. energiją eikvoti ne statybos darbams, o popieriams. Tad aiškūs ir operatyvūs sprendimai iš valdžios pusės tikrai pagelbėtų apsisprendusiems investuoti į savo būsto modernizavimą.
Modernizavimo „per prievartą“, kad ir kokia forma tai vyktų, neturėtų būti. „Prievartą“ užmaskuoti galima įvairiais būdais, pvz., neleidžiant savininkui naudotis savo būstu, kol nepasiekti tam tikri energetinio efektyvumo kriterijai. Toks modernizavimas būtų nepagrįstas ne vien dėl privačios nuosavybės neliečiamumo.
Vien jau kalbos apie „priverstinę modernizaciją“ užmuša bet kokias paskatas gyventojams su savo turtu elgtis kaip savininkams, o ne kaip nuomininkams. Valdžia neturi neleisti privačiam asmeniui neinvestuoti į būstą ir naudoti daug energijos. Tačiau lygiai taip pat, už iš per kiauras sienas išleistą šilumą, neturėtų mokėti mokesčių mokėtojai.
Daugiabučių modernizacija nėra atsakymas į visas problemas energetikoje, aplinkos apsaugoje ar ekonomiką iš sunkmečio ištrauksiantis projektas. Galų gale ir būsto savininkai į modernizaciją investuoja ne dėl šių tikslų, o dėl asmeninės naudos.
Didžiausią naudą iš modernizacijos gauna būsto savininkai - jie ir turi prisiimti didžiausias išlaidas. Valdžia gali patarti, padėti organizuoti šį procesą, pašalinti anksčiau valdžios sukurtus trukdžius. Bet valdžia neturi „monopolizuoti“ modernizacijos, versti investuoti į savo turtą, ar juo labiau tam reikalui leisti mokesčių mokėtojų pinigus.