versija spausdinimui
(0)
Tendencijos posūkis įvyko šviesos greičiu, nors ir neturėjo būti nelaukiamas. 2008 metų lapkritį nedirbančių žmonių skaičiaus augimas pakeitė beveik nuo 2002 metų trukusią tendenciją ir žmonių netekusių ir vėl ieškančių darbo pradėjo gausėti. Apie 7-8 tūkstančiai naujų darbo ieškančių žmonių beldžiasi į Darbo biržos duris kiekvieną savaitę.
Jau dabar oficialus nedarbas, t.y. žmonių ieškančių darbo ir užsiregistravusių darbo biržoje siekia 184,9 tūkst. (balandžio 24 d. duomenys), tai sudaro 8,6 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų. Dėl Darbo kodekse numatytų įspėjimo terminų, bei dalies veiklos nevykdančių įmonių susilaikymo nuo visiško užsidarymo, statistika dar nemato visų šiandien dar formaliai darbo vietą turinčių, bet realių bedarbių.
Politikai gan nedrąsiai kalba apie nedarbo mastus. Ką čia prišnekėsi jeigu kasdien situacija sunkėja, o jokie populistiniai vaistai greitu laiku padėti negali. Kita vertus apie bedarbystę gali tekti kalbėti ir galvoti ateityje. Tokių sąlygų nedarbui sumažėti, kokios buvo 2003-2007 metais, nebebus. Nors G. Kirkilo vyriausybė ir gyrėsi, kad beveik panaikino nedarbą Lietuvoje jos valdymo laiku, tačiau emigracija ir vidaus ūkio augimas skatinamas vidaus vartojimo, atliko tai ir be valingos vyriausybės pastangos. Ispanija, Airija ir Didžioji Britanija buvusios Lietuvoje neturinčių darbo gelbėtojos šiandien skaičiuoja gausiausias bedarbių armijas Europoje.
Nedarbas pagrįstai baugina žmones. Tačiau žmogus visgi turi geriausias galimybes prisitaikyti darbui ir susikurti įsidarbinimo galimybes palyginus su bet kuriuo kitu ištekliu. Plytų, staklių, žemės sklypo paskirtį žmogus gali keisti labai ribotai, tik žmogus yra lanksčiausiai sugebantis persiorientuoti, keisti kvalifikaciją įgūdžius ar išankstines nuostatas, kam yra tinkamas, o kam ne. Gali būti, kad dalis statybinės technikos – traktorių, kranų ar keltuvų niekada nebedirbs. Gali būti, kad dalis finansinių paslaugų sektoriaus taip pat nebeteiks buvusių paslaugų. Tačiau absoliuti dauguma žmonių dirbs. Keistis ir derintis sudėtinga, ir tai iliustruoja Darbo biržoje vienu metu registruojamos ir tuščios darbo vietos ir jų ieškantys žmonės. Ekonomikoje iš visų veiksnių žmogus yra tai, kas sunkiausiai pakelia nedarbą – nei pinigai, nei žemė, nei įrengimai taip nesureaguoja į darbo praradimą. Tačiau žmogus geriausiai prisitaiko dirbti. Nedarbo rūpesčiai yra skaudūs - pradedant nerimu dėl kasdienės duonos kąsnio sau ir vaikams, baigiant ilgalaikiu nesaugumo jausmu ar įgūdžių praradimu. Prie to, kad reikės keistis pratinasi kiekvienas bedarbis - penktadalis buvusių darbuotojų Ispanijoje, 10 proc. bedarbių JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Statistiškai nedarbas apibrėžiamas ne darbo vietų trūkumu (kai Statistikos departamentas „neranda“ darbo vietų), o nedirbančių, bet ieškančių darbo darbingo amžiaus žmonių skaičiumi. Ir tai nėra tik patogesnio skaičiavimo priemonė. Šis visuotinai priimtas bedarbio apibrėžimas nurodo, jog žmogus nerado tinkamo darbo už pakankamą kainą. Ekonomikos teorija teigia, jog bedarbystė tai, kai žmonės neakivaizdžiai pasirenka laisvą (bet potencialiai pilną rūpesčių) laiką, o ne mažai apmokamą darbą. Visada yra darbų, kuriuos galėtų užimti darbuotojai sutikę dirbti už mažesnę kainą. Šiandien nėra įprastai (gerai) apmokamų darbų pasiūlos, bet gausu nematomos mažai apmokamų darbų. Žmonės samdytų už 600 litų dirbančius statybininkus, įmonės net ir šiais paklausos smukimo laikais, rastų kaip parduoti prekių jeigu galėtų samdytis dvigubai pigiau. Svarbiausia sprendimo nedirbti priežastis aiški – pajamos iš darbo nebus pakankamos mėnesinėms sąskaitoms sumokėti. Tačiau žmonių mėnesinės sąskaitos nevienodos, ir jos linkusios mažėti, santaupos taip pat linkusios sekti. Todėl mažai apmokamų darbų paklausa augs, kartu mažės ir nedarbas. Yra ir institucinių barjerų samdimuisi už mažą kainą. Minimalios algos reikalavimas ekonomikos augimo laiku nesukeldavo sunkumų, tačiau susitraukimo metu minimalios algos grindys nustatytos per aukštai – daliai žmonių, ypač tų, kuriems pajamos iš darbo nėra vienintelis šaltinis, darbas už mažesnę algą gali būti patraukli alternatyva. Kitas bent trumpalaikis slenkstis yra mokama bedarbio pašalpa - darbai apmokami mažiau nei bedarbio pašalpa nėra populiarūs. Maksimali tūkstančio litų bedarbio pašalpa lenkia dalį siūlomų darbų rinkoje.
Nedarbas dar įkyresnis dėl Baltijos tigro istorijos, kuri nevieną pripratino prie minties, jog darbo užmokestis augo ir augs bent po 10-12 procentų per metus, kad investicija į nekilnojamąjį turtą skolinantis yra tvari ir rami. Kasmėnesinių pajamų praradimas baugina paskolas turinčius vartotojus, sunki, bet visgi prasminga pamoka. Šiandien situacija dažnai lyginama su prieškario ekonomine depresiją, o daugeliui žmonių atrodo, kad gyvenimas nepasikeis.
Pagrindiniai geresnio gyvenimo ir geresnio uždarbio varikliai niekur nedingo – žmonės vis dar nori gyventi geriau, ir žino, kad tai galima pasiekti. Daliai žmonių gyvenimą pagerina geresnės ir gausesnės prekės ir paslaugos, kitiems šis poreikis sukuria verslo nišas ir darbo vietas. Žmonių poreikiai ir gebėjimai leidžia įsivelti į nesibaigiantį „aš tau – tu man“ žaidimą, kuris praturtina abi puses. Visi kuriantys žmonės ir darbuotojai, ir verslininkai nekantriai laukia to tikrojo paklausos padidėjimo ateinančio ne iš valstybės stimulo paketo, o iš vartotojų poreikio. O iki tol reikia laukti, derintis prie lėtesnių tempų, prastų žinių ir mažesnių darbo kainų. Ir tikrai neprarasti vilties.
Giedrius Kadziauskas, LLRI viceprezidentas
Jau dabar oficialus nedarbas, t.y. žmonių ieškančių darbo ir užsiregistravusių darbo biržoje siekia 184,9 tūkst. (balandžio 24 d. duomenys), tai sudaro 8,6 proc. darbingo amžiaus šalies gyventojų. Dėl Darbo kodekse numatytų įspėjimo terminų, bei dalies veiklos nevykdančių įmonių susilaikymo nuo visiško užsidarymo, statistika dar nemato visų šiandien dar formaliai darbo vietą turinčių, bet realių bedarbių.
Politikai gan nedrąsiai kalba apie nedarbo mastus. Ką čia prišnekėsi jeigu kasdien situacija sunkėja, o jokie populistiniai vaistai greitu laiku padėti negali. Kita vertus apie bedarbystę gali tekti kalbėti ir galvoti ateityje. Tokių sąlygų nedarbui sumažėti, kokios buvo 2003-2007 metais, nebebus. Nors G. Kirkilo vyriausybė ir gyrėsi, kad beveik panaikino nedarbą Lietuvoje jos valdymo laiku, tačiau emigracija ir vidaus ūkio augimas skatinamas vidaus vartojimo, atliko tai ir be valingos vyriausybės pastangos. Ispanija, Airija ir Didžioji Britanija buvusios Lietuvoje neturinčių darbo gelbėtojos šiandien skaičiuoja gausiausias bedarbių armijas Europoje.
Nedarbas pagrįstai baugina žmones. Tačiau žmogus visgi turi geriausias galimybes prisitaikyti darbui ir susikurti įsidarbinimo galimybes palyginus su bet kuriuo kitu ištekliu. Plytų, staklių, žemės sklypo paskirtį žmogus gali keisti labai ribotai, tik žmogus yra lanksčiausiai sugebantis persiorientuoti, keisti kvalifikaciją įgūdžius ar išankstines nuostatas, kam yra tinkamas, o kam ne. Gali būti, kad dalis statybinės technikos – traktorių, kranų ar keltuvų niekada nebedirbs. Gali būti, kad dalis finansinių paslaugų sektoriaus taip pat nebeteiks buvusių paslaugų. Tačiau absoliuti dauguma žmonių dirbs. Keistis ir derintis sudėtinga, ir tai iliustruoja Darbo biržoje vienu metu registruojamos ir tuščios darbo vietos ir jų ieškantys žmonės. Ekonomikoje iš visų veiksnių žmogus yra tai, kas sunkiausiai pakelia nedarbą – nei pinigai, nei žemė, nei įrengimai taip nesureaguoja į darbo praradimą. Tačiau žmogus geriausiai prisitaiko dirbti. Nedarbo rūpesčiai yra skaudūs - pradedant nerimu dėl kasdienės duonos kąsnio sau ir vaikams, baigiant ilgalaikiu nesaugumo jausmu ar įgūdžių praradimu. Prie to, kad reikės keistis pratinasi kiekvienas bedarbis - penktadalis buvusių darbuotojų Ispanijoje, 10 proc. bedarbių JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Statistiškai nedarbas apibrėžiamas ne darbo vietų trūkumu (kai Statistikos departamentas „neranda“ darbo vietų), o nedirbančių, bet ieškančių darbo darbingo amžiaus žmonių skaičiumi. Ir tai nėra tik patogesnio skaičiavimo priemonė. Šis visuotinai priimtas bedarbio apibrėžimas nurodo, jog žmogus nerado tinkamo darbo už pakankamą kainą. Ekonomikos teorija teigia, jog bedarbystė tai, kai žmonės neakivaizdžiai pasirenka laisvą (bet potencialiai pilną rūpesčių) laiką, o ne mažai apmokamą darbą. Visada yra darbų, kuriuos galėtų užimti darbuotojai sutikę dirbti už mažesnę kainą. Šiandien nėra įprastai (gerai) apmokamų darbų pasiūlos, bet gausu nematomos mažai apmokamų darbų. Žmonės samdytų už 600 litų dirbančius statybininkus, įmonės net ir šiais paklausos smukimo laikais, rastų kaip parduoti prekių jeigu galėtų samdytis dvigubai pigiau. Svarbiausia sprendimo nedirbti priežastis aiški – pajamos iš darbo nebus pakankamos mėnesinėms sąskaitoms sumokėti. Tačiau žmonių mėnesinės sąskaitos nevienodos, ir jos linkusios mažėti, santaupos taip pat linkusios sekti. Todėl mažai apmokamų darbų paklausa augs, kartu mažės ir nedarbas. Yra ir institucinių barjerų samdimuisi už mažą kainą. Minimalios algos reikalavimas ekonomikos augimo laiku nesukeldavo sunkumų, tačiau susitraukimo metu minimalios algos grindys nustatytos per aukštai – daliai žmonių, ypač tų, kuriems pajamos iš darbo nėra vienintelis šaltinis, darbas už mažesnę algą gali būti patraukli alternatyva. Kitas bent trumpalaikis slenkstis yra mokama bedarbio pašalpa - darbai apmokami mažiau nei bedarbio pašalpa nėra populiarūs. Maksimali tūkstančio litų bedarbio pašalpa lenkia dalį siūlomų darbų rinkoje.
Nedarbas dar įkyresnis dėl Baltijos tigro istorijos, kuri nevieną pripratino prie minties, jog darbo užmokestis augo ir augs bent po 10-12 procentų per metus, kad investicija į nekilnojamąjį turtą skolinantis yra tvari ir rami. Kasmėnesinių pajamų praradimas baugina paskolas turinčius vartotojus, sunki, bet visgi prasminga pamoka. Šiandien situacija dažnai lyginama su prieškario ekonomine depresiją, o daugeliui žmonių atrodo, kad gyvenimas nepasikeis.
Pagrindiniai geresnio gyvenimo ir geresnio uždarbio varikliai niekur nedingo – žmonės vis dar nori gyventi geriau, ir žino, kad tai galima pasiekti. Daliai žmonių gyvenimą pagerina geresnės ir gausesnės prekės ir paslaugos, kitiems šis poreikis sukuria verslo nišas ir darbo vietas. Žmonių poreikiai ir gebėjimai leidžia įsivelti į nesibaigiantį „aš tau – tu man“ žaidimą, kuris praturtina abi puses. Visi kuriantys žmonės ir darbuotojai, ir verslininkai nekantriai laukia to tikrojo paklausos padidėjimo ateinančio ne iš valstybės stimulo paketo, o iš vartotojų poreikio. O iki tol reikia laukti, derintis prie lėtesnių tempų, prastų žinių ir mažesnių darbo kainų. Ir tikrai neprarasti vilties.
Giedrius Kadziauskas, LLRI viceprezidentas