versija spausdinimui
(3)
Visą gyvenimą mėgau garsus. Ir dabar dar mėgstu. Nepaisant amžiaus mėgstu pasiklausyti kažko neįprasto arba tiesiog kažko mielo. Garsai yra mano gyvenimas...
Pamenu kai buvau motinos įsčiose klausydavausi daug radijos. Radijas buvo Lietuvos ir Rusijos. Klausiausi Lietuvos daugiausiai, nes rusiškai nemokėjau. Ta proga, kad manęs laukia, tėvai nusipirko televizorių – Viesna (lietuviškai Šviesa). Tai taip išėjo, kad paūgėjęs, pradėjau girdėti ir kitus balsus. Daugiausiai visuomeninių veikėjų, kurie kalbėjo laužyta rusų kalba. Būtent tada ir pradėjau suprast šią kalbą ir pramokau vieną kitą žodį.
Po to kai gimiau iš karto garsai trumpam pasitraukė iš mano gyvenimo. Tėvai vystydami mane vakarais dažnai žiūrėdavo į tarybinę „Šviesą“. Aš neturėdamas pasirinkimo turėjau taip pat žiūrėt. Štai tada mano meilė muzikai ir meiliems garsams išgyveno krizę. Tuomet beveik nekalbėjau, tik rėkdavau daug.
Galiausiai prasidėjo visuotinis pamišimas ir Viesną pradėjo skleisti kažkokius nerimtus garsus. Mano gėlė net numetė žiedus. Aš tuomet kaip niekad daug sysiojau. O vat kai sukako aštuoniolika tėvai papasakojo kas tuomet buvo: Žalgirio ir CSKA dvikovos.
Ir štai kai aš paūgėjau, ir vis tiek dar nekalbėjau tėvai suprato, kad kažkas negerai. Išnešė iš mano kambario televizorių ir pastatė gėlę. Tuomet tarp mūsų užsimezgė pirmasis draugystės kontaktas. Ji buvo vienas iš tų augalų, kuris nuolat turėdavo žiedų. Tie žiedai būdavo be galo jautrūs, jie susiskleisdavo kiekvieną vakarą ir išsiskleisdavo rytą. Taip pat reaguodavo į garsus. Kai namuose pasigirsdavo sunkus tonas, žiedas paslėpdavo savo piestelę po plačiais žiedlapiais, o kai viskas nurimdavo, vėl atskleisdavo savo jautrų vidų. Taip aš išmokau pažint garsus, kuris geras, kuris ne. Tai buvo mano pirmoji pažintis ir pamoka.
Po to tėvas nusipirko pirmąjį magnetofoną. Jis buvo be galo sunkus ir visas medinis. Tai buvo tikras technikos stebuklas pavadinimu Daina. Jis riaumodavo ankstyvais vakarais kažkokius garsus. Nesupratau tos kalbos, todėl žiūrėdavau į gėlę. Tačiau žinojau, kad tas medinis kuinas turi kažką slapto. Kažką, kas užburdavo mano tėvus. Todėl miegodavau su tuo magnetofonu savo medinėj siauroj lovoj. Įsivaizuodavau girdimus švelnius garsus ir sysiodavau į lovą.
Kai paaugau ir mes su „Daina“ nebetilpom vienoj lovoj, mane iškėlė į didesnę, o ją į spintą įkišo. Štai tuomet ir supratau, kad gyvenime iš tiesų esu vienas ir pradėjau kalbėt. Įžengiau į naują evoliucijos etapą ir pradėjau skleist beveik struktūrizuotus ir beveik suprantamus garsus. Tuomet garsai, kurie teikė man malonumą pasipilė ir lietuvių liaudies dainomis. Kaip ir visi to meto vaikai klausiausi Povilionienės, Blezdingos. Mano asmenybė brendo kartu ir su visa muzikine lietuvių savimonė. Tuomet aš buvau besivystymo stadijoje, tad ir klausiaus Povilionienės.
Bet vieną dieną tėvams atsibodo šluot kambarius šepečiu ir jie nusipirko dulkių siurblį. Jis iš Uralo buvo. Tvirtas galingas, ir skleidė daug triukšmo. Bet šis zvimbimas man teikė kažkokio žavesio ir mįslkingumo. Išgirdęs jo vaitojimus aš apsnūsavau ir eidavau prigult. Jausdavau maloniai pašiurpusią odą ir saugumo jausmą (Kiek žinau dabar panašūs garsai evoliucionavo ir ambientu vadinasi). Nežinau kodėl, bet tik šis žvėris man leisdavo taip pasijaust. Bandžiau įsitempt jį į lovą, bet tėvai neleido.
Ir štai aš užauagau ir teko užsivilkt mokyklinę uniformą ir eit į mokyklą. Mano garsų suvokimo patirtį papildė kur kas įvairesnį. Supratau kaip skamba liniuotės daužymas per stalą, supratau ką reiškia sukamos ausies traškėjimas mokytojos rankose. Bet mokykla patiko. Ypatingai dėl nuostabios skambučio garsinės patirties. (jei neklystu jis evoliucionavo ir iš jo gimė psychadelinis kažkas).
Po to prasidėjo mano kaip laisvos Lietuvos piliečių pirmagimio sūnaus vasara, pagal visus to meto archajinius kultūros papročius. Buvau išsiūstas į kaimą daržų ravėt. Tuomet susipažinau su gamta. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su dangumi ir paukščiais. Pirmą kartą kai pamačiau būrį kūdakuojančių, supančių mane vištų, patyriau traumą. Jos rėkė. Skleidė nemalonius garsus. Tris dienas gulėjau lovoj. Negalėjau susitaikyti, kad mano estetiniame pasaulyje ir tik tobulų garsų erdvėje gyvena tokie padarai. Trečios dienos vakare kėliausi iš lovos ir ėjau pasaulio sutikt. Sutiko mane vėjo gūsys, vištų kūdakavimas, naminių gyvulių leidžiami garsai. Nuo to laiko vakarai kaime ėjo besiklausant šių melodijų. Jos padovanojo man dalelę gamtos muzikos. Muzikos, kurios dalis ir aš esu. Tačiau vasara baigėsi ir šias pamokas turėjau palikt ir grįžt į miestą.
Tokiomis studijomis gyvenau daug metų. Tyrinėjau to meto folkliorą ir varnų, besirausiančių šiukšlėse garsus. Per tą laiką televizorius iškeliavo kaiman, dulkių siurblys pasilygojo, girgždančios durys buvo suteptos. Ir vieną dieną nueit teko pasimatyman. Išgirdau merginos ašaras, rėksmus ir kaukšinčių kulniukų plazdėjimą. Supratau, kad muzika yra girdima tam, kad galėtum pajausti, kad galėtum suprasti, o kas liūdniausia, kad vėl išgirdęs tą patį garsą, prisimintum savo praeitį, kad tai būtų tas kintamasis, kuris grąžina atgal į pamoką...
Ir štai sėdžiu šią akimirką ir kuriu garsų filsofiją. Ir kūrimas pagimdo naujus garsus, klaviatūros spragsėjimas ir per ausines skambantis islandiškas folkas. Aš vis dar muzikos ir garsų vaikas. O kartais taip norisi Tylos garsų. Tikrų tylos garsų...
V.Paukštė
Pamenu kai buvau motinos įsčiose klausydavausi daug radijos. Radijas buvo Lietuvos ir Rusijos. Klausiausi Lietuvos daugiausiai, nes rusiškai nemokėjau. Ta proga, kad manęs laukia, tėvai nusipirko televizorių – Viesna (lietuviškai Šviesa). Tai taip išėjo, kad paūgėjęs, pradėjau girdėti ir kitus balsus. Daugiausiai visuomeninių veikėjų, kurie kalbėjo laužyta rusų kalba. Būtent tada ir pradėjau suprast šią kalbą ir pramokau vieną kitą žodį.
Po to kai gimiau iš karto garsai trumpam pasitraukė iš mano gyvenimo. Tėvai vystydami mane vakarais dažnai žiūrėdavo į tarybinę „Šviesą“. Aš neturėdamas pasirinkimo turėjau taip pat žiūrėt. Štai tada mano meilė muzikai ir meiliems garsams išgyveno krizę. Tuomet beveik nekalbėjau, tik rėkdavau daug.
Galiausiai prasidėjo visuotinis pamišimas ir Viesną pradėjo skleisti kažkokius nerimtus garsus. Mano gėlė net numetė žiedus. Aš tuomet kaip niekad daug sysiojau. O vat kai sukako aštuoniolika tėvai papasakojo kas tuomet buvo: Žalgirio ir CSKA dvikovos.
Ir štai kai aš paūgėjau, ir vis tiek dar nekalbėjau tėvai suprato, kad kažkas negerai. Išnešė iš mano kambario televizorių ir pastatė gėlę. Tuomet tarp mūsų užsimezgė pirmasis draugystės kontaktas. Ji buvo vienas iš tų augalų, kuris nuolat turėdavo žiedų. Tie žiedai būdavo be galo jautrūs, jie susiskleisdavo kiekvieną vakarą ir išsiskleisdavo rytą. Taip pat reaguodavo į garsus. Kai namuose pasigirsdavo sunkus tonas, žiedas paslėpdavo savo piestelę po plačiais žiedlapiais, o kai viskas nurimdavo, vėl atskleisdavo savo jautrų vidų. Taip aš išmokau pažint garsus, kuris geras, kuris ne. Tai buvo mano pirmoji pažintis ir pamoka.
Po to tėvas nusipirko pirmąjį magnetofoną. Jis buvo be galo sunkus ir visas medinis. Tai buvo tikras technikos stebuklas pavadinimu Daina. Jis riaumodavo ankstyvais vakarais kažkokius garsus. Nesupratau tos kalbos, todėl žiūrėdavau į gėlę. Tačiau žinojau, kad tas medinis kuinas turi kažką slapto. Kažką, kas užburdavo mano tėvus. Todėl miegodavau su tuo magnetofonu savo medinėj siauroj lovoj. Įsivaizuodavau girdimus švelnius garsus ir sysiodavau į lovą.
Kai paaugau ir mes su „Daina“ nebetilpom vienoj lovoj, mane iškėlė į didesnę, o ją į spintą įkišo. Štai tuomet ir supratau, kad gyvenime iš tiesų esu vienas ir pradėjau kalbėt. Įžengiau į naują evoliucijos etapą ir pradėjau skleist beveik struktūrizuotus ir beveik suprantamus garsus. Tuomet garsai, kurie teikė man malonumą pasipilė ir lietuvių liaudies dainomis. Kaip ir visi to meto vaikai klausiausi Povilionienės, Blezdingos. Mano asmenybė brendo kartu ir su visa muzikine lietuvių savimonė. Tuomet aš buvau besivystymo stadijoje, tad ir klausiaus Povilionienės.
Bet vieną dieną tėvams atsibodo šluot kambarius šepečiu ir jie nusipirko dulkių siurblį. Jis iš Uralo buvo. Tvirtas galingas, ir skleidė daug triukšmo. Bet šis zvimbimas man teikė kažkokio žavesio ir mįslkingumo. Išgirdęs jo vaitojimus aš apsnūsavau ir eidavau prigult. Jausdavau maloniai pašiurpusią odą ir saugumo jausmą (Kiek žinau dabar panašūs garsai evoliucionavo ir ambientu vadinasi). Nežinau kodėl, bet tik šis žvėris man leisdavo taip pasijaust. Bandžiau įsitempt jį į lovą, bet tėvai neleido.
Ir štai aš užauagau ir teko užsivilkt mokyklinę uniformą ir eit į mokyklą. Mano garsų suvokimo patirtį papildė kur kas įvairesnį. Supratau kaip skamba liniuotės daužymas per stalą, supratau ką reiškia sukamos ausies traškėjimas mokytojos rankose. Bet mokykla patiko. Ypatingai dėl nuostabios skambučio garsinės patirties. (jei neklystu jis evoliucionavo ir iš jo gimė psychadelinis kažkas).
Po to prasidėjo mano kaip laisvos Lietuvos piliečių pirmagimio sūnaus vasara, pagal visus to meto archajinius kultūros papročius. Buvau išsiūstas į kaimą daržų ravėt. Tuomet susipažinau su gamta. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su dangumi ir paukščiais. Pirmą kartą kai pamačiau būrį kūdakuojančių, supančių mane vištų, patyriau traumą. Jos rėkė. Skleidė nemalonius garsus. Tris dienas gulėjau lovoj. Negalėjau susitaikyti, kad mano estetiniame pasaulyje ir tik tobulų garsų erdvėje gyvena tokie padarai. Trečios dienos vakare kėliausi iš lovos ir ėjau pasaulio sutikt. Sutiko mane vėjo gūsys, vištų kūdakavimas, naminių gyvulių leidžiami garsai. Nuo to laiko vakarai kaime ėjo besiklausant šių melodijų. Jos padovanojo man dalelę gamtos muzikos. Muzikos, kurios dalis ir aš esu. Tačiau vasara baigėsi ir šias pamokas turėjau palikt ir grįžt į miestą.
Tokiomis studijomis gyvenau daug metų. Tyrinėjau to meto folkliorą ir varnų, besirausiančių šiukšlėse garsus. Per tą laiką televizorius iškeliavo kaiman, dulkių siurblys pasilygojo, girgždančios durys buvo suteptos. Ir vieną dieną nueit teko pasimatyman. Išgirdau merginos ašaras, rėksmus ir kaukšinčių kulniukų plazdėjimą. Supratau, kad muzika yra girdima tam, kad galėtum pajausti, kad galėtum suprasti, o kas liūdniausia, kad vėl išgirdęs tą patį garsą, prisimintum savo praeitį, kad tai būtų tas kintamasis, kuris grąžina atgal į pamoką...
Ir štai sėdžiu šią akimirką ir kuriu garsų filsofiją. Ir kūrimas pagimdo naujus garsus, klaviatūros spragsėjimas ir per ausines skambantis islandiškas folkas. Aš vis dar muzikos ir garsų vaikas. O kartais taip norisi Tylos garsų. Tikrų tylos garsų...
V.Paukštė
Man patiko... Rusų kalbos taip pat nemoku ir truputi tuo didžiuojuosi. O kuo ji išskirtine? Vėsa, vesna, venta - whatever 