Praėjusią savaitę plačioji visuomenė diskutavo apie LR Seimo rezoliuciją, kurioje Vyriausybė paraginta taupyti, o Lietuvos bankui pasiūlyta suteikti daugiau galių aktyviai pinigų politikai vykdyti. Jau iki tol žiniasklaidoje buvo pasirodę publikacijų, kuriose centrinis bankas pliektas už „miegojimą“ ir nusišalinimą nuo šalies ekonominių procesų reguliavimo.
Ką gi, kaip ir nieko naujo – politikų atakos prieš Lietuvos banką nuo 1994 metais buvo gana dažnos. Nerimą kelia kas kita – tiesiog stebėtina kai kurių parlamentarų elementarių ekonomikos žinių stoka ir esminių sąryšių painiojimas. Antai vienas iš jų teigia, kad sektinas pavyzdys yra Lenkija, kuri stiprindama zlotą sugebėjo sumažinti infliaciją ir čia pat prieštarauja tik ką išsakytai savo minčiai sakydamas, kad jis nenori keisti Lito patikimumo įstatymo, kuris garantuoja visiškai fiksuotą lito kursą pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu.
Galima prirašyti kalnus straipsnių ir rezoliucijų, tačiau jais nepakeisi ekonominių dėsnių. Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali vykdyti savarankiškos pinigų politikos – nustatyti palūkanų normų dydžio ir kontroliuoti pinigų kiekio. Jeigu Lietuvos bankas dabar staiga sugalvotų pakelti lito palūkanų normą, į šalį priplūstų „karšto“ kapitalo, kurio tikslas – užsidirbti daugiau pinigų iš vadinamojo palūkanų arbitražo, t.y. skirtumo, palyginti su euro palūkanų norma. Kadangi Lietuvos bankas įstatymu yra įpareigotas keisti užsienio valiutą į litus, jis prieš savo valią sparčiai didintų pinigų kiekį ir skatintų dar didesnę infliaciją. Jei centrinis bankas nei iš šio nei iš to sugalvotų nustatyti mažesnę nei euro lito palūkanų normą, verslo subjektai bei gyventojai naudotųsi tuo vietos pinigų „pigumu“ ir noriau imtų paskolas litais. Pasekmė – didesnės investicijos ir vartojimas, sykiu ir didesnė infliacija.
Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos bankas praktiškai išmėgino šiuos teorinius postulatus. Remiantis Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 metais, buvo pradėtos taikyti kai kurios atvirosios rinkos operacijos – vertybinių popierių atpirkimo sandorių (repo) ir indėlių aukcionai. Gana greitai tapo akivaizdu, kad minėtomis priemonės galima nebent „išlyginti“ tarpbankinės rinkos likvidumo svyravimus, tačiau jokių ambicingesnių makroekonominių tikslų – suvaldyti infliacijos ar paskatinti BVP augimo – pasiekti neįmanoma.
Tai taptų įmanoma, jei Lietuvos bankas veiktų laisvai kintančio valiutos kurso sąlygomis. Tačiau pamastykime, koks būtų lito kurso judėjimo vektorius paleidus jį laisvai plaukioti? Infliacija Lietuvoje yra trigubai didesnė nei euro zonoje, tuo tarpu einamosios sąskaitos deficitas pirmąjį 2008 metų ketvirtį priartėjo prie neregėtai aukšto 20 proc. lygio. Gatvėje ir virtuvėje žmonės kalba apie tai, kad litas yra pervertintas ir gali būti devalvuotas. Nereikia net spėlioti, kad perėjus prie kintančio lito kurso, nacionalinė valiuta dėl šių lūkesčių imtų pigti ir centriniam bankui reikėtų titaniškų pastangų kursui stabilizuoti. Prarastume vieną iš paskutinių ekonominių „inkarų“, kuriuos dar turime. Tad vardan ko visa tai – tik dėl tuščių priešrinkiminių svaičiojimų, o gal yra sąmoningų ketinimų išjudinti finansų sistemos pamatus?
Ką gi, kaip ir nieko naujo – politikų atakos prieš Lietuvos banką nuo 1994 metais buvo gana dažnos. Nerimą kelia kas kita – tiesiog stebėtina kai kurių parlamentarų elementarių ekonomikos žinių stoka ir esminių sąryšių painiojimas. Antai vienas iš jų teigia, kad sektinas pavyzdys yra Lenkija, kuri stiprindama zlotą sugebėjo sumažinti infliaciją ir čia pat prieštarauja tik ką išsakytai savo minčiai sakydamas, kad jis nenori keisti Lito patikimumo įstatymo, kuris garantuoja visiškai fiksuotą lito kursą pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu.
Galima prirašyti kalnus straipsnių ir rezoliucijų, tačiau jais nepakeisi ekonominių dėsnių. Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali vykdyti savarankiškos pinigų politikos – nustatyti palūkanų normų dydžio ir kontroliuoti pinigų kiekio. Jeigu Lietuvos bankas dabar staiga sugalvotų pakelti lito palūkanų normą, į šalį priplūstų „karšto“ kapitalo, kurio tikslas – užsidirbti daugiau pinigų iš vadinamojo palūkanų arbitražo, t.y. skirtumo, palyginti su euro palūkanų norma. Kadangi Lietuvos bankas įstatymu yra įpareigotas keisti užsienio valiutą į litus, jis prieš savo valią sparčiai didintų pinigų kiekį ir skatintų dar didesnę infliaciją. Jei centrinis bankas nei iš šio nei iš to sugalvotų nustatyti mažesnę nei euro lito palūkanų normą, verslo subjektai bei gyventojai naudotųsi tuo vietos pinigų „pigumu“ ir noriau imtų paskolas litais. Pasekmė – didesnės investicijos ir vartojimas, sykiu ir didesnė infliacija.
Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos bankas praktiškai išmėgino šiuos teorinius postulatus. Remiantis Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997-1999 metais, buvo pradėtos taikyti kai kurios atvirosios rinkos operacijos – vertybinių popierių atpirkimo sandorių (repo) ir indėlių aukcionai. Gana greitai tapo akivaizdu, kad minėtomis priemonės galima nebent „išlyginti“ tarpbankinės rinkos likvidumo svyravimus, tačiau jokių ambicingesnių makroekonominių tikslų – suvaldyti infliacijos ar paskatinti BVP augimo – pasiekti neįmanoma.
Tai taptų įmanoma, jei Lietuvos bankas veiktų laisvai kintančio valiutos kurso sąlygomis. Tačiau pamastykime, koks būtų lito kurso judėjimo vektorius paleidus jį laisvai plaukioti? Infliacija Lietuvoje yra trigubai didesnė nei euro zonoje, tuo tarpu einamosios sąskaitos deficitas pirmąjį 2008 metų ketvirtį priartėjo prie neregėtai aukšto 20 proc. lygio. Gatvėje ir virtuvėje žmonės kalba apie tai, kad litas yra pervertintas ir gali būti devalvuotas. Nereikia net spėlioti, kad perėjus prie kintančio lito kurso, nacionalinė valiuta dėl šių lūkesčių imtų pigti ir centriniam bankui reikėtų titaniškų pastangų kursui stabilizuoti. Prarastume vieną iš paskutinių ekonominių „inkarų“, kuriuos dar turime. Tad vardan ko visa tai – tik dėl tuščių priešrinkiminių svaičiojimų, o gal yra sąmoningų ketinimų išjudinti finansų sistemos pamatus?