versija spausdinimui
(5)
Euro zonai gresia tolimesni nauji sukrėtimai, kurie gali susilpninti trapų šios zonos ekonomikos atsigavimą, perspėja gerai žinomas Niujorko universiteto ekonomistas Nouriel Roubini. Jis tvirtina, jog nauji sukrėtimai yra galimi, nes euro zonoje nebuvo išspręstos didžiausios problemos, kurios ir tapo skolų krizės pagrindu.
„Ramybė, kuri pastaruosius vienerius metus buvo Europos finansų rinkose, gali pasirodyti esanti pertraukta tarp audrų” - tikino minimas ekonomistas.
Nouriel Roubini mano, kad ekonomikos augimas euro zonoje yra ir toliau išliks silpnas ir lėtas, o tai tuo pačiu reiškia, kad bedarbystė ir toliau išliks didelė. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad tiek viešasis, tiek privatus įsiskolinimas ir toliau išlieka aukštas ir vis dar auga. Todėl augimo tvarumo problema vidutiniu laikotarpiu vis dar nėra išspręsta. Minimas ekonomistas taip pat nurodo, jog nors fiskalinis „inkaras” jau sumažėjo, tai vis dar yra „inkaras”. Tuo tarpu ir toliau išliekanti silpna kredito rinka periferinėse euro zonos šalyse tik dar labiau padidina šį poveikį, nes bankai išparduodami turtą ir mažindami kreditų portfelius mažina savo įsiskolinimą.
Niujorko universiteto ekonomistas tvirtina, kad svarbiausi Europos sąjungos uždaviniai, t.y. bankų sąjungos bei fiskalinės, ekonominės ir politinės sąjungos kūrimas, įgyvendinami labai lėtai.
„Faktiškai kalbant apie paskutines tris nėra jokios pažangos, na o pažanga bankinės sąjungos klausimu yra ribota” - tikina Nouriel Roubini.
Jis atkreipia dėmesį, kad vokiečiai bijodami, kad galų gale jiems nuolat reikės subsidijuoti periferines šalis, nenori pritarti rizikos pasidalinimui, kaip pavyzdžiui, bendram indėlių draudimui. Kalbant apie fiskalinę sąjungą, jie baiminasi, jog ji galiausiai taps transferų sąjunga.
Nouriel Roubini atkreipia dėmesį, jog Europos Centrinis bankas nevykdo jokios kiekybinės pinigų švelninimo politikos, ir dėl to, palūkanų norma yra pernelyg didelė, na o euras per stiprus, ir tai neskatina ekonomikos augimo. Minimas ekonomistas mano, jog Europos Centrinis bankas neveikia pakankamai energingai, kad būtų išvengta kreditų rinkos žlugimo.
Jis mano, kad periferinės euro zonos šalys vis labiau pavargsta nuo taupymo politikos, todėl politinėje sferoje didėja įtampa. Ekonomistas tvirtina, jog netrukus gali būti pasiektas lūžio taškas, kuris gali lemti, kad per kitais metais įvyksiančius Europos parlamento rinkimus nemažai balsų gali gauti populistinių partijų atstovai, kurie priešinasi tolimesniam taupymui, be to nepritaria pinigų sąjungai, bei pasisako prieš tai, kad ir toliau būtų gelbėjamos šalys, kurios turi skolų problemas.
„Ramybė, kuri pastaruosius vienerius metus buvo Europos finansų rinkose, gali pasirodyti esanti pertraukta tarp audrų” - tikino minimas ekonomistas.
Nouriel Roubini mano, kad ekonomikos augimas euro zonoje yra ir toliau išliks silpnas ir lėtas, o tai tuo pačiu reiškia, kad bedarbystė ir toliau išliks didelė. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad tiek viešasis, tiek privatus įsiskolinimas ir toliau išlieka aukštas ir vis dar auga. Todėl augimo tvarumo problema vidutiniu laikotarpiu vis dar nėra išspręsta. Minimas ekonomistas taip pat nurodo, jog nors fiskalinis „inkaras” jau sumažėjo, tai vis dar yra „inkaras”. Tuo tarpu ir toliau išliekanti silpna kredito rinka periferinėse euro zonos šalyse tik dar labiau padidina šį poveikį, nes bankai išparduodami turtą ir mažindami kreditų portfelius mažina savo įsiskolinimą.
Niujorko universiteto ekonomistas tvirtina, kad svarbiausi Europos sąjungos uždaviniai, t.y. bankų sąjungos bei fiskalinės, ekonominės ir politinės sąjungos kūrimas, įgyvendinami labai lėtai.
„Faktiškai kalbant apie paskutines tris nėra jokios pažangos, na o pažanga bankinės sąjungos klausimu yra ribota” - tikina Nouriel Roubini.
Jis atkreipia dėmesį, kad vokiečiai bijodami, kad galų gale jiems nuolat reikės subsidijuoti periferines šalis, nenori pritarti rizikos pasidalinimui, kaip pavyzdžiui, bendram indėlių draudimui. Kalbant apie fiskalinę sąjungą, jie baiminasi, jog ji galiausiai taps transferų sąjunga.
Nouriel Roubini atkreipia dėmesį, jog Europos Centrinis bankas nevykdo jokios kiekybinės pinigų švelninimo politikos, ir dėl to, palūkanų norma yra pernelyg didelė, na o euras per stiprus, ir tai neskatina ekonomikos augimo. Minimas ekonomistas mano, jog Europos Centrinis bankas neveikia pakankamai energingai, kad būtų išvengta kreditų rinkos žlugimo.
Jis mano, kad periferinės euro zonos šalys vis labiau pavargsta nuo taupymo politikos, todėl politinėje sferoje didėja įtampa. Ekonomistas tvirtina, jog netrukus gali būti pasiektas lūžio taškas, kuris gali lemti, kad per kitais metais įvyksiančius Europos parlamento rinkimus nemažai balsų gali gauti populistinių partijų atstovai, kurie priešinasi tolimesniam taupymui, be to nepritaria pinigų sąjungai, bei pasisako prieš tai, kad ir toliau būtų gelbėjamos šalys, kurios turi skolų problemas.
