versija spausdinimui
(0)
Pieno gamybos kvotų sistema yra rinkos reguliavimo priemonė, Lietuvoje pradėta taikyti įstojus į Europos Sąjungą. Stojimo sutartyje mūsų šaliai buvo nustatyta 1,65 mln. tonų nacionalinė pieno kvota. Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) įrodžius, jog pieno gamintojams būtina papildoma kvota, nuo 2006–2007 kvotos metų Lietuvai buvo skirtas 57,9 tūkst. tonų restruktūrizavimo rezervas. Šiuo metu Lietuva turi 1,7 mln. tonų pieno kvotą, kurios iki šiol neviršijo.
Kol nacionaliniame rezerve buvo pieno kvotų, gamintojams jos buvo dalijamos pagal kriterijus, kuriuos ŽŪM nustatė kartu su socialiniais partneriais. Prioritetiniai balai buvo skiriami investavusiems į ūkio kūrimą ir modernizavimą, dalyvavusiems valstybės remiamose pieno ūkių investicijų paramos programose, taip pat jauniesiems ūkininkams arba ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kooperatyvų nariams.
Šiuo metu dalijamajame rezerve nėra kvotų, kurias būtų galima išdalinti pieno gamintojams. Taip yra todėl, kad nuo 2007–2008 kvotos metų pradžios, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriems pieno gamintojams dėl įvairių priežasčių nepavyksta įvykdyti visos turimos kvotos, nutarta iš gamintojų, neįvykdžiusių 70 proc. turimos kvotos, neįvykdytąją dalį paimti iš karto ne į dalijamąjį, o į specialųjį rezervą. Iš šio rezervo gamintojai dar gali atgauti savo kvotą, jeigu įrodo, jog ji būtina ūkio plėtrai. Kvota specialiajame rezerve saugoma ne ilgiau kaip dvejus kvotos metus, o jeigu gamintojas įgyvendino SAPARD, 2004–2006 metų Kaimo plėtros plano ar Bendrojo programavimo dokumento projektus – ne ilgiau kaip vienerius kvotos metus po projekto įgyvendinimo pabaigos. Jeigu kvotos saugojimo specialiajame rezerve laikotarpiu gamintojui jos neprireiks, jam pasibaigus, kvota bus perkelta į dalijamąjį rezervą. Taip papildomas dalijamasis rezervas didėja labai lėtai, todėl gamintojai, kuriems trūksta pieno kvotų, turėtų ieškoti būdų, kaip jomis apsirūpinti.
Nuo 2007 metų balandžio mėnesio Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, įteisinta prekyba pieno gamybos kvotomis. Senosiose ES šalyse tai jau seniai tapo pagrindiniu būdu, leidžiančiu gamintojams apsirūpinti kvotomis. Kartu su prekyba yra įteisinta ir pieno gamybos kvotų nuoma. Be to, yra leidžiami ir tiesioginio kvotos perdavimo būdai: kai perleidžiamas ar reorganizuojamas visas ūkis, kai kvota perduodama šeimos nariams arba nutraukiama santuoka, arba kai mirus pieno gamintojui, kvota perduodama ūkio paveldėtojui.
Kartais pasigirsta nuomonių, jog pieno kvotos nereikalingos, nes supirkėjai perka pieną ir be kvotų. Žemės ūkio ministerija norėtų dar kartą priminti pieno gamintojams, kad supirkėjams jokie teisės aktai nedraudžia pirkti pieno iš gamintojų, neturinčių kvotų arba viršijančių savo kvotas. Parduodami pieną be kvotų arba viršydami savo kvotas, virškvotinį mokestį mokėti rizikuoja patys gamintojai. Žinoma, kol kas ta rizika nėra labai didelė, nes Lietuva jai nustatytos bendrosios nacionalinės kvotos iki šiol neviršijo. Tikimasi, kad ir šiais 2007–2008 kvotos metais neviršys. Tačiau pieno gamyba mūsų šalyje sparčiai auga ir netolimoje ateityje Lietuva priartės prie jai nustatytos kvotos ribos. Pieno kvota – tai tarsi leidimas gamintojui tiekti į rinką tam tikrą pieno kiekį, nesibaiminant mokėti virškvotinį mokestį. Todėl gamintojai, kurie pieno kvotų aukcione nusipirks kvotą, galės parduoti pieną kvotos ribose, nesibaimindami šio mokesčio.
Pieno kvotos tikrai yra ir bus labai svarbios iki pat 2014–2015 kvotos metų pabaigos. Pasibaigus kvotų sistemai, valstybė pieno kvotų nesupirks ir jokios kompensacijos už nusipirktas kvotas mokamos nebus.
Kol nacionaliniame rezerve buvo pieno kvotų, gamintojams jos buvo dalijamos pagal kriterijus, kuriuos ŽŪM nustatė kartu su socialiniais partneriais. Prioritetiniai balai buvo skiriami investavusiems į ūkio kūrimą ir modernizavimą, dalyvavusiems valstybės remiamose pieno ūkių investicijų paramos programose, taip pat jauniesiems ūkininkams arba ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kooperatyvų nariams.
Šiuo metu dalijamajame rezerve nėra kvotų, kurias būtų galima išdalinti pieno gamintojams. Taip yra todėl, kad nuo 2007–2008 kvotos metų pradžios, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriems pieno gamintojams dėl įvairių priežasčių nepavyksta įvykdyti visos turimos kvotos, nutarta iš gamintojų, neįvykdžiusių 70 proc. turimos kvotos, neįvykdytąją dalį paimti iš karto ne į dalijamąjį, o į specialųjį rezervą. Iš šio rezervo gamintojai dar gali atgauti savo kvotą, jeigu įrodo, jog ji būtina ūkio plėtrai. Kvota specialiajame rezerve saugoma ne ilgiau kaip dvejus kvotos metus, o jeigu gamintojas įgyvendino SAPARD, 2004–2006 metų Kaimo plėtros plano ar Bendrojo programavimo dokumento projektus – ne ilgiau kaip vienerius kvotos metus po projekto įgyvendinimo pabaigos. Jeigu kvotos saugojimo specialiajame rezerve laikotarpiu gamintojui jos neprireiks, jam pasibaigus, kvota bus perkelta į dalijamąjį rezervą. Taip papildomas dalijamasis rezervas didėja labai lėtai, todėl gamintojai, kuriems trūksta pieno kvotų, turėtų ieškoti būdų, kaip jomis apsirūpinti.
Nuo 2007 metų balandžio mėnesio Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, įteisinta prekyba pieno gamybos kvotomis. Senosiose ES šalyse tai jau seniai tapo pagrindiniu būdu, leidžiančiu gamintojams apsirūpinti kvotomis. Kartu su prekyba yra įteisinta ir pieno gamybos kvotų nuoma. Be to, yra leidžiami ir tiesioginio kvotos perdavimo būdai: kai perleidžiamas ar reorganizuojamas visas ūkis, kai kvota perduodama šeimos nariams arba nutraukiama santuoka, arba kai mirus pieno gamintojui, kvota perduodama ūkio paveldėtojui.
Kartais pasigirsta nuomonių, jog pieno kvotos nereikalingos, nes supirkėjai perka pieną ir be kvotų. Žemės ūkio ministerija norėtų dar kartą priminti pieno gamintojams, kad supirkėjams jokie teisės aktai nedraudžia pirkti pieno iš gamintojų, neturinčių kvotų arba viršijančių savo kvotas. Parduodami pieną be kvotų arba viršydami savo kvotas, virškvotinį mokestį mokėti rizikuoja patys gamintojai. Žinoma, kol kas ta rizika nėra labai didelė, nes Lietuva jai nustatytos bendrosios nacionalinės kvotos iki šiol neviršijo. Tikimasi, kad ir šiais 2007–2008 kvotos metais neviršys. Tačiau pieno gamyba mūsų šalyje sparčiai auga ir netolimoje ateityje Lietuva priartės prie jai nustatytos kvotos ribos. Pieno kvota – tai tarsi leidimas gamintojui tiekti į rinką tam tikrą pieno kiekį, nesibaiminant mokėti virškvotinį mokestį. Todėl gamintojai, kurie pieno kvotų aukcione nusipirks kvotą, galės parduoti pieną kvotos ribose, nesibaimindami šio mokesčio.
Pieno kvotos tikrai yra ir bus labai svarbios iki pat 2014–2015 kvotos metų pabaigos. Pasibaigus kvotų sistemai, valstybė pieno kvotų nesupirks ir jokios kompensacijos už nusipirktas kvotas mokamos nebus.