versija spausdinimui
(0)
Valdžios institucijoms ir plačiajai visuomenei įnikus svarstyti 2008 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų planą, Seimo kuluaruose tartum pranyko Fiskalinės drausmės įstatymo projektas. O gaila, nes jis biudžeto įstatymo atžvilgiu turėtų būti pirminis, suformuodamas teisinį fiskalinės politikos korpusą, kurio nepajėgtų sulaužyti nuolat per dideliu finansiniu apetitu besiskundžiantys politikai. Jau dabar mėginama užvilkinti Fiskalinės drausmės įstatymo įsigaliojimą arba numatyti jame tokių išlygų, kurios „netrukdytų“ rengtis ateinantiems, naujų Seimo rinkimų paženklintiems metams.
Fiskalinės drausmės įstatymo prototipu reikėtų laikyti 1967 m. priimtą ir šiemet keturiasdešimtmetį švęsiantį Vokietijos Stabilumo įstatymą, įteisinusį anticiklinės ekonominės politikos galimybes ir ribas. Tuomet tai buvo J.-M. Keynes‘o teorinių principų įdiegimo valstybės biudžeto valdymo praktikoje triumfas. Mūsų šalyje parengtas Fiskalinės drausmės įstatymo projektas yra įvairių neokeinsizmo ir monetarizmo idėjų mozaika, deja, ne visiškai harmoninga.
Įstatymo projekto turinys yra kritikuotinas įvairiais požiūriais. Pagal jį biudžeto formavimas orientuojamas ne į ateitį – artimiausių metų BVP ir kitų rodiklių prognozes, o į mistinį penkerių praėjusių kalendorių metų laikotarpį, nes šio dokumento rengėjams pasirodė, kad tiek vidutiniškai trunka verslo ciklas. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl technologinių inovacijų ir naujosios ekonomikos atsiradimo verslo ciklo ribos Vakarų (o taip pat ir Rytų) pasaulyje smarkiai išbluko, jau nekalbant apie Lietuvą, kuri vis dar nėra laikytina nusistovėjusios rinkos ekonomikos valstybe. Įdomu, kokia verslo ciklo teorija reikėtų grįsti spartų mūsų šalies ūkio augimą, trunkantį jau septynerius metus ?
Egzistavo alternatyva – pasirinkti svorio centru vadinamąjį potencialios ekonomikos plėtros rodiklį (įvairiais vertinimais, 5,5-6 proc. per metus), apie kurį suktųsi išvestinės įstatymo nuostatos. Jei prognozuojami kitų metų realaus BVP augimo tempai viršytų potencialųjį lygį, reikėtų siekti fiskalinio pertekliaus. Ekonomikos plėtrai smuktelėjus žemiau potencialaus lygio, pagal nukrypimo mastą būtų galima toleruoti ir fiskalinį deficitą, tačiau bet kuriuo atveju ne didesnį kaip 3 proc. BVP. Jei ekonomikos kilimo prognozės pasirodytų besančios netikslios, metų eigoje reikėtų koreguoti biudžeto išlaidas, bet simetriškai – tiek jas padidinant, tiek sumažinant.
Net ir toks pusinis, ne visiškai logiškas ir smarkiai sušvelnintas Fiskalinės drausmės įstatymo projektas yra geriau negu nieko. Jį priėmus bent jau turėtume ką parodyti kredito reitingų agentūroms, nūnai atvykstančioms į Lietuvą ne su geriausiais ketinimais.
Fiskalinės drausmės įstatymo prototipu reikėtų laikyti 1967 m. priimtą ir šiemet keturiasdešimtmetį švęsiantį Vokietijos Stabilumo įstatymą, įteisinusį anticiklinės ekonominės politikos galimybes ir ribas. Tuomet tai buvo J.-M. Keynes‘o teorinių principų įdiegimo valstybės biudžeto valdymo praktikoje triumfas. Mūsų šalyje parengtas Fiskalinės drausmės įstatymo projektas yra įvairių neokeinsizmo ir monetarizmo idėjų mozaika, deja, ne visiškai harmoninga.
Įstatymo projekto turinys yra kritikuotinas įvairiais požiūriais. Pagal jį biudžeto formavimas orientuojamas ne į ateitį – artimiausių metų BVP ir kitų rodiklių prognozes, o į mistinį penkerių praėjusių kalendorių metų laikotarpį, nes šio dokumento rengėjams pasirodė, kad tiek vidutiniškai trunka verslo ciklas. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl technologinių inovacijų ir naujosios ekonomikos atsiradimo verslo ciklo ribos Vakarų (o taip pat ir Rytų) pasaulyje smarkiai išbluko, jau nekalbant apie Lietuvą, kuri vis dar nėra laikytina nusistovėjusios rinkos ekonomikos valstybe. Įdomu, kokia verslo ciklo teorija reikėtų grįsti spartų mūsų šalies ūkio augimą, trunkantį jau septynerius metus ?
Egzistavo alternatyva – pasirinkti svorio centru vadinamąjį potencialios ekonomikos plėtros rodiklį (įvairiais vertinimais, 5,5-6 proc. per metus), apie kurį suktųsi išvestinės įstatymo nuostatos. Jei prognozuojami kitų metų realaus BVP augimo tempai viršytų potencialųjį lygį, reikėtų siekti fiskalinio pertekliaus. Ekonomikos plėtrai smuktelėjus žemiau potencialaus lygio, pagal nukrypimo mastą būtų galima toleruoti ir fiskalinį deficitą, tačiau bet kuriuo atveju ne didesnį kaip 3 proc. BVP. Jei ekonomikos kilimo prognozės pasirodytų besančios netikslios, metų eigoje reikėtų koreguoti biudžeto išlaidas, bet simetriškai – tiek jas padidinant, tiek sumažinant.
Net ir toks pusinis, ne visiškai logiškas ir smarkiai sušvelnintas Fiskalinės drausmės įstatymo projektas yra geriau negu nieko. Jį priėmus bent jau turėtume ką parodyti kredito reitingų agentūroms, nūnai atvykstančioms į Lietuvą ne su geriausiais ketinimais.