versija spausdinimui
(0)
Paskutinį praėjusių metų mėnesį pramonės produkcijos kainų indeksas pakilo 16 proc., o vidutinis metinis kainų augimas pasiekė 10,3 procento. Viena pagrindinių šios infliacijos priežasčių buvo dujų, naftos ir kitų išteklių kainų augimas tarptautinėse žaliavų rinkose. Tačiau įtakos turėjo ir sparčiai atsigavusi užsienio paklausa Lietuvoje pagamintai produkcijai. Tai rodo ir skirtingi produkcijos parduodamos Lietuvoje bei užsienyje kainų pokyčiai – užsienyje parduodamų lietuviškų produktų kainos išaugo net 16,9 proc., o vidaus rinkoje realizuojama produkcija pabrango tik 4,1 procento. Galima teigti, jog dėl silpnos vidaus paklausos gamintojai kol kas didžiąją kainų didėjimo naštą perkėlė užsienio vartotojams.
Tokie skirtingi kainų pokyčiai ypač akivaizdūs maisto produktų rinkoje. Maisto produktų parduodamų Lietuvoje gamintojų kainos praėjusiais metais sumažėjo 0,3 proc., tuo tarpu užsienio rinkoms parduodama produkcija brango 12,3 procento. Iš dalies tokį skirtumą galima paaiškinti skirtinga parduodamos produkcijos struktūra (į užsienį išvežama aukštesnės pridėtinės vertės produkcija), tačiau didelę reikšmę turėjo ir jau minėta silpna vidaus paklausa, neleidusi gamintojams didinti kainų. Panašios tendencijos pastebimos ir kitose apdirbamosios gamybos šakose, pavyzdžiui, gumos ir plastikos gaminių kainos vidaus rinkoje sumažėjo 3,4 proc., tačiau eksportuojami produktai pabrango 5,7 procentais.
Kitokios tendencijos pastebimos farmacijos produktų rinkoje. Nors šių produktų gamintojų kainos augo ir 2009 ir 2010 metais (atitinkamai 8,4 ir 11,2 proc.), kainų augimo naštą labiau pajautė vidaus, ne užsienio pirkėjai – užsienyje parduodama produkcija pabrango 5,5 proc., o vidaus rinkoje realizuojamos produkcijos kaina išaugo net 14,4 procento. Ekonominių recesijų metu augančios vaistų kainos nestebina – jų vartojimas yra beveik nepriklausomas nuo kainų pokyčių, nes tai yra pirmojo būtinumo prekės, kurių dažnai pirkėjai negali atsisakyti ar rasti joms pakaitalų. Tačiau didelių vidaus ir užsienio rinkai gaminamos farmacijos produkcijos kainų pokyčių skirtumų priežastys yra sunkiau apčiuopiamos. Vienas paaiškinimas yra susijęs su draudimu gydytojams ant recepto rašyti konkretų vaisto pavadinimą. Nemažai sergančiųjų galėjo pasirinki pigesnius nepatentuotus vaistus (kurie dažniau gaminami Lietuvoje), o šis paklausos išaugimas galbūt galėjo leisti gamintojams padidinti jų kainas.
Vien apdirbamosios gamybos produkcijos kainų augimas buvo spartesnis nei visos pramonės ir pernai siekė 11,3 procento. Nestebina tai, kad sparčiausiai augo rafinuotų naftos produktų, chemikalų ir chemijos produktų gamintojų kainos – jos labiausiai priklauso nuo išteklių kainų svyravimo žaliavų rinkose. Kita vertus, drabužių, įrengimų, mašinų, elektros įrangos ir pan. produkcijos kainos tebemažėjo ir pernai. Iš dalies šis kainų mažėjimas atspindi dėl sumažėjusių darbo jėgos kaštų padidėjusį gamintojų konkurencingumą – gebėjimą sumažinti parduodamos produkcijos kainas.
Staigus gamintojų kainų didėjimas kelia du pagrindinius pavojus. Pirma, santykinai brangesnė Lietuvoje gaminama produkcija tampa mažiau konkurencinga, o dėl to gali sulėtėti eksporto bei pačios pramonės augimas. Net jei konkurencingumas dėl brangesnių žaliavų dar nenukentėjo (jų kainų augimas turi įtakos visiems pasaulio gamintojams), ši rizika išliks aktuali ateityje, jei įmonės laiku neinvestuos ir nediegs inovacijų, leisiančių padidinti efektyvumą ir sumažinti priklausomybę nuo žaliavų bei gamtinių išteklių kainų. Antra rizika yra susijusi su neigiama įtaka Lietuvos vartotojams. Istoriniai duomenys rodo, kad vartotojų kainų pokyčiai keliais mėnesiais atsilieka nuo gamintojų kainų pokyčių, todėl artimiausioje ateityje galime sulaukti ir spartesnės vartotojų infliacijos.
Deja, trumpuoju laikotarpiu rinkos ekonomikoje vyriausybė turi ribotas galimybes kontroliuoti kainų pokyčius, tačiau tinkama monopolijų veiklos priežiūra bei konkurencijos visuose ekonomikos sektoriuose skatinimas yra pakankama priemonė leidžianti užtikrinti kainų pokyčius, atitinkančius objektyvius rinkos veiksnius.
Tokie skirtingi kainų pokyčiai ypač akivaizdūs maisto produktų rinkoje. Maisto produktų parduodamų Lietuvoje gamintojų kainos praėjusiais metais sumažėjo 0,3 proc., tuo tarpu užsienio rinkoms parduodama produkcija brango 12,3 procento. Iš dalies tokį skirtumą galima paaiškinti skirtinga parduodamos produkcijos struktūra (į užsienį išvežama aukštesnės pridėtinės vertės produkcija), tačiau didelę reikšmę turėjo ir jau minėta silpna vidaus paklausa, neleidusi gamintojams didinti kainų. Panašios tendencijos pastebimos ir kitose apdirbamosios gamybos šakose, pavyzdžiui, gumos ir plastikos gaminių kainos vidaus rinkoje sumažėjo 3,4 proc., tačiau eksportuojami produktai pabrango 5,7 procentais.
Kitokios tendencijos pastebimos farmacijos produktų rinkoje. Nors šių produktų gamintojų kainos augo ir 2009 ir 2010 metais (atitinkamai 8,4 ir 11,2 proc.), kainų augimo naštą labiau pajautė vidaus, ne užsienio pirkėjai – užsienyje parduodama produkcija pabrango 5,5 proc., o vidaus rinkoje realizuojamos produkcijos kaina išaugo net 14,4 procento. Ekonominių recesijų metu augančios vaistų kainos nestebina – jų vartojimas yra beveik nepriklausomas nuo kainų pokyčių, nes tai yra pirmojo būtinumo prekės, kurių dažnai pirkėjai negali atsisakyti ar rasti joms pakaitalų. Tačiau didelių vidaus ir užsienio rinkai gaminamos farmacijos produkcijos kainų pokyčių skirtumų priežastys yra sunkiau apčiuopiamos. Vienas paaiškinimas yra susijęs su draudimu gydytojams ant recepto rašyti konkretų vaisto pavadinimą. Nemažai sergančiųjų galėjo pasirinki pigesnius nepatentuotus vaistus (kurie dažniau gaminami Lietuvoje), o šis paklausos išaugimas galbūt galėjo leisti gamintojams padidinti jų kainas.
Vien apdirbamosios gamybos produkcijos kainų augimas buvo spartesnis nei visos pramonės ir pernai siekė 11,3 procento. Nestebina tai, kad sparčiausiai augo rafinuotų naftos produktų, chemikalų ir chemijos produktų gamintojų kainos – jos labiausiai priklauso nuo išteklių kainų svyravimo žaliavų rinkose. Kita vertus, drabužių, įrengimų, mašinų, elektros įrangos ir pan. produkcijos kainos tebemažėjo ir pernai. Iš dalies šis kainų mažėjimas atspindi dėl sumažėjusių darbo jėgos kaštų padidėjusį gamintojų konkurencingumą – gebėjimą sumažinti parduodamos produkcijos kainas.
Staigus gamintojų kainų didėjimas kelia du pagrindinius pavojus. Pirma, santykinai brangesnė Lietuvoje gaminama produkcija tampa mažiau konkurencinga, o dėl to gali sulėtėti eksporto bei pačios pramonės augimas. Net jei konkurencingumas dėl brangesnių žaliavų dar nenukentėjo (jų kainų augimas turi įtakos visiems pasaulio gamintojams), ši rizika išliks aktuali ateityje, jei įmonės laiku neinvestuos ir nediegs inovacijų, leisiančių padidinti efektyvumą ir sumažinti priklausomybę nuo žaliavų bei gamtinių išteklių kainų. Antra rizika yra susijusi su neigiama įtaka Lietuvos vartotojams. Istoriniai duomenys rodo, kad vartotojų kainų pokyčiai keliais mėnesiais atsilieka nuo gamintojų kainų pokyčių, todėl artimiausioje ateityje galime sulaukti ir spartesnės vartotojų infliacijos.
Deja, trumpuoju laikotarpiu rinkos ekonomikoje vyriausybė turi ribotas galimybes kontroliuoti kainų pokyčius, tačiau tinkama monopolijų veiklos priežiūra bei konkurencijos visuose ekonomikos sektoriuose skatinimas yra pakankama priemonė leidžianti užtikrinti kainų pokyčius, atitinkančius objektyvius rinkos veiksnius.