Skirtumas tarp užuojautos ir gailėjimo

Čia yra skirtumas. Ar pagauni tai? KarŪna - užuojauta: užjausk juos. Nesakyk: "O vargšeli, tau taip neturėjo nutikti." Žinai, mes nežinome, kaip būti su žmonėmis, kurie kenčia. Mes einame ir sustipriname jų įsitikinimą sakydami, kad Dievas yra toks neteisingas. "Gamta yra tokia nemaloni tau. Kodėl kenti? Vagšeli!" Mes traukiame juos dar žemiau, į kanalizaciją. Vietoje to, kad ištrauktume juos iš kanalizacijos, mes stumiame juos žemyn. Mes darome tai nesąmoningai, nes mes galvojame, kad jie yra mūsų puikūs draugai.




Ne. Žmonės, kurie kenčia, negailėk jų. Matai, yra skirtumas tarp užuojautos ir gailėjimo. Gailint, tu netrauki jų aukštyn. Tu slegi juos žemyn net labiau, ir dauguma žmonių taip daro. Jie sutvirtina asmens (kuris kenčia) tikėjimą dar labiau (dėl jų liūdesio) kokia bebūtų jų ribota logika apie savo santykinę būtį. Ar supranti, ką sakau? "O, man buvo padaryta didelė neteisybė." Jie yra nelaimingi ir gailisi savęs, ir tu prieini ir sakai: "O, vargšeli! Tu esi toks nelaimingas. To neturėjo tau nutikti." Todėl asmuo galvoja: "Taip, matai, aš kenčiu." Tu nepadedi jiems kokiu nors būdu atsibusti Tiesoje. Tai yra niekis. Daugelis žmonių kenčia dar labiau. Ar supranti tai? Aš neliepiu tau eiti ir sakyti jiems: "Ką tu kenti yra niekis. Daug žmonių kenčia dar labiau." Tu uždegsi pyktį juose. Užjausk žmones, kurie kenčia ir nebūk draugiškas.

lorpak, nesuk uodegos, atsakyk į klausimą:

aš nepostinu apie savo asmenį ir jausmus. Kam jie rūpi?... tik man.... jei tai rūpi klausiančiojo protui, bet koks atsakymas sukels jame pasipriešinimą - proto neįmanoma patenkinti, niekada, nebent nuramintą protą, o čia jau prasideda intelektas - jam nesvarbu, jis nekelia klausimų ir nesigilina - tai išmintis. Ji priima....

lorpak, ačiū už išsamų atsakymą.

http://verslas.delfi.lt/business/atskleista-kodel-vieni-turtingi-o-kiti-ne.d?id=59451743


pritariu. Viskas vyksta galvoje, tik po to persikelia į fizinę realybę.

Nėra tokio dalyko, kaip pamaloninti ar pykinti Dievą. Jausk: "Aš esu viena su Dievu".

Worry and feelings
The head worries and the heart feels. They cannot function at the same time. When your feelings dominate, worry dissolves. If you worry a lot, your feelings are dead; you are stuck in the head. Worrying makes your mind and heart inert and dull. Worries are like a rock in the head. Worry entangles you. Worry puts you in a cage. When you feel, you do not worry.

Feelings are like flowers, they come up, they blossom and they die. Feelings rise, they fall and then disappear. When feelings are expressed, you feel relieved. When you are angry, you express your anger and the next moment you are all right. Or you are upset, you cry and you get over it. Feelings last for some short time and then they drop, but worry eats at you for a longer period of time, and eventually eats you up.

Feelings make you spontaneous. Children feel, so they are spontaneous. Adults put brakes on their feelings and they start worrying. Worrying about anything obstructs action while feelings propel action. Worrying about negative feelings is a blessing because it puts the brakes on those feelings, preventing you from acting on them. Usually one never worries about positive feelings. Worries are uncertain. Worrying takes away your energy; you cannot think clearly when you worry. Offering your worries is prayer and prayer moves you in feelings. When you think you are feeling too much then you start worrying about your feelings. Let’s not worry about it and feel our food!

Time And Mind
When the mind contracts, when it is unhappy, time appears to be too long. When the mind expands, when it is happy, time appears to be too short. When the mind is in equanimity, it transcends time.

When the mind is dull or unconscious, it is unable to experience itself. When the mind is excited or happy, time seems to be too short and when the mind is miserable, time seems to be too long. To escape from the two extremes, many resort to alcohol, sleep etc.

Samadhi, no-mindedness or timelessness, is peace, the Real peace. That is the greatest healer. Time is the greatest healer.

Just like the mind experiences time, this moment has a mind of its own, a Big Mind which has enormous and infinite organizing power. Thought is nothing but a ripple in this moment, and thus a few moments of Samadhi gives the mind a lot of energy.

Before you fall into slumber or as soon as you wake up from sleep, in the moments of twilight of Consciousness, experience the timelessness!!

"Dar būtų lengviau žmogų suprasti, kai jis savo noru nusigręžia nuo moralinių nuostatų. Bet juk taip elgtis jį, deja, skatina ta taip sukomercinta mūsų kasdienybė. Ir į bedvasiškumo kelią mūsų visuomenę stumia didžioji dalis žiniasklaidos, o kartu net tie, kurie „vadovauja“ kultūrai." V.Bubnys

Tai kodėl ta pati žiniasklaida ir sukomercinta kasdienybė tavęs Lorpak nenustumia?
Gal žiniasklaida ir kasdienybė tik prisitaiko prie pilkų bedvasių žmonių-zombių masių?
Gal niekada ir nebuvo kitaip - tik 1 procentas žmonių yra tikri žmonės, kiti tik fonas?
Tiesiog dabar tai labiau matosi, nes visi gali save išreikšti jei ne per TV show, tai bent internetiniuose komentaruose.

....žinai,pati savęs ne kartą to klausiau....

Atsakymo nežinau, galiu tik numanyti....

Į tą Kelią stojau jau senai - ir dabar kitaip jau negaliu... Senai , tai ne šiame lifetime....





Nemanau, kad taip drąstiškai galima teigti, gal mes ir ne apie tą patį.... Tačiau ne visi žmones yra žmones...

Ką jūs į tai?. Daug filosofinių minčių turėtų suteikti

Manau, tai pagrindinė straipsnio tezė turėtų būti....

Protas, sumąstęs išmatuoti Begalybę, susiduria su įšūkiais.... Nieko keisto. Neįmanoma suskačiuoti nesuskaičiuojamo, išmatuoti neišmatuojamo, nustatyti atsiradimo pradžią to, kas niekada neatsirado. Tai YRa, tiesiog......

Būtis nepavaldi kompiuterinėms programoms.

Pirkėjui kokybė svarbiau už sąžinę

Įmonių socialinės atsakomybės, finansinio sąžiningumo ir elgsenos su darbuotojais svarba Lietuvos visuomenėje dar tik formuojasi.

„Lietuviai yra jautriausi produkto kokybei. Jiems kokybė svarbesnė už bendrovių sąžiningumą”.

Tai egoizmo išraiška. Svarbu, kad gerai man....


Nesame socialiai solidari visuomenė. Vadinasi nebrandi. Vienas už visus - visi už vieną niekaip nepritaptų.... dar.

lorpak - rašosi /Om Namah Šivaja/ (pasigooglinau).

Iš tikrūjų, tai apie ką parašei yra opi problema verta atskiros diskusijos bei detalesnės analizės.

Egoizmas tarp lietuviu paplites jau nuo senoves, apie tai liudija telefonines isklotines rastos Aburadzos uoloje (Siaures Sirija).

Asmeniskai niekada neziuriu produkto kokybes, perku tai kur kainos/kokybes santykis yra kainos naudai (tokiu budu noriu paremti nevisprocius verslininkus parduodancius labai nekokybiskus produktus uz labai auksta kaina). Tokiu budu protestuoju pries egoizma. Mano nuomone, vietos egoizmui nera ir buti negali. Man svarbiausia, kad butu gerai kitiems.

"Egoizmas tarp lietuviu paplites jau nuo senoves, apie tai liudija telefonines isklotines rastos Aburadzos uoloje (Siaures Sirija)."

Savaitgali paziurejau Prometeja, tai pasirodo kad mus visgi sutvere ateiviai, kurie fiziologiskai labai panasus i mus. Ir tai yra tiesa, net jei ir labai pykstat.

Rašosi sanskrito kalba Om Namah Shivaya.

Parašiau, kaip tariasi - tai aktualiau.

C# - ka jus sakote.. Visai pamirsau, todel ir nepaminejau, kad gretimoje uoloje (4.5km nuo Aburadzos) buvo rasta ateivio pirstine, todel neatmetu versijos, kad del karscio numesta ateivio pirstine buvo pirmas atvejis, kai zmogus buvo supazindintas su egoizmu, o tai yra labai svarbu (numete pirstine, nes buvo karsta = galvojo tik apie save). Po pirstine buvo rasta vos 3 menesiu vapsva, kuri kaip manoma paprasciausiai uzduso. Siuo metu nusikaltimu tyrimu tarnybos pareigunai tiria si ziauru poelgi ir bando nustatyti tikslia vapsvos mirties priezasti bei laika.

Tiesa yra virš gerai/blogai. Ji kontraversiška ir dialektinė. Taip yra.

http://www.imdb.com/title/tt1371111/

va nuo to filmuko ir man žandikaulis atkris.... Eilinė Wachoskių bomba, gerąja prasme.