1.Kad kapanojimasis prieš srovę atima daug laiko ir jėgų, tai aišku kiekvienam, bet gyvenime daugelis (tame tarpe ir aš ) būtent taip ir elgiasi. O tam nereikia norėti būti visišku kvailiuku, ar į jį įsijausti. Tu jau esi toks, tik kol tai darai, to nesuvoki. O jei tu viską suvoki jau iš anksto - sveikinu.

2.Nieks netrukdo derinti proto su jausmais. Tik nemaišyk jausmo, kylančio ką nors pagalvojus, su jausmu dar nespėjus ko nors pagalvoti.

3.Dominuos tas, kam leisi dominuoti. Taip, lygiagrečiai gali ir turi būti ir jausmai ir protas. Juk jis mums neveltui duotas

4.Išeina, kad taip Jei dominuoja protas, jis niekada nenorės atiduoti kontrolės tau (na nebent tu ir esi tai, kas yra tik protas).

Fox ,
aš nieko prieš tave neturiu. Bet kažkodėl gan dažnai nusijuokiu po tavo posto - ne, ne piktai, nuoširdžiai
Vat ir galvoju, kodėl?
Gal todėl?


Na, "tradinimo" neliesiu, tai labai plati sąvoka.
Pažiūrėsiu į situaciją kitaip.
Na jei aš pradėčiau skaityti kokį kosmonautų tinklapį? Ir dar pradėčiau su jais filosofuoti?
Kiek žinau, kiekvieno kosmonauto svajonė - pakilt į kosmosą. Manęs ir surištos į raketą neįkištų ( )
Turiu aš įgytą skrydžio baimę. Tačiau dėl to neatsisakau nė vieno man reikalingo skrydžio. Bet tai tik savo valios pastangomis. Ir kaip galvoji, kaip aš žiūriu į lakūnus ar stiuardeses, skraidančius kasdien už kažkokį atlyginimą? O kiek sąlyčio taškų mes turėtume kartu filosofuojant?

Kitas atvejis. Su giminingos savo specialybei bendramoksliais, pasukusiais komercijos keliu, pafilosofuoti man būna įdomiau, nei dirbančiais nekomercinėj sferoj. Tiksliau, įdomu su visais, bet dažniausiai liečiame kiek skirtingas filosofines temas.

Va taip ir gaunasi, kad aš vis "kabinėjuosi" prie tavęs Vienas matome batus, kitas ratus...

Ar svajonę gali pagimdyti protas? Protas pradeda ją vykdyti/įgyvendinti.
Kad protas sukeltų jausmą, sunkiai įsivaizduoju. Kad jausmas pavergtų(priverstų) protą - įsivaizduoju.


tarytum aš galėčiau žinoti, kas aš esu....

Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys,
Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.
Tu eitum pro žvaigždes kaip neregys
Ir neregėtum, kaip švelniai pražydę gėlės goži.

(Vytautas Mačernis)

Na ir kaip gi čia išskirstyti/atskirti protą ir jausmus? Kas dominuoja?
Kas gi yra šis žmogus?

Fox, kada tu nesi vien tik protas? kai medituoji, kai išgyveni satori akimirką, kai stebi save iš šalies, kai nesi susitapatinęs visiškai su mąstymu ir emocijom, kūniškais pojučiais?
,
Tai gal tikri jausmai atsiranda , kai užčiuopi kažką daugiau, pačią esmę, šventumą žmogujes ar gamtoje.

Sutinku su tavim Agata

Ar yra tekę pasakyti kokiam žmogui bajerį ir jis jo nepagauna? Jei yra, tai gali tokią situaciją prilyginti mūsų pokalbiams

CEO

Per gilai kapstai. Jausmas "gimęs" tau nespėjus pagalvoti ar susivokti situacijoje ir yra sielos šnabždesys. Kuo dažniau tais šnabždesiais seki, tuo labiau jie aiškėja ir garsėja. Automatiškai tuo labiau artėji prie tikrojo savęs realizacijos.

Blogis - tai kas neegzistuoja
http://www.youtube.com/watch?v=Ru0LE921jq0&feature=player_embedded

Matai kaip tu čia dabar...
O kurgi buvo tas nepagautas bajeris?
Ar čia:


Ar tam lipime į autobusą su girtu vairuotoju? Bet pirma lipo į tą autobusą su girtu vairuotoju lorpak, dabar jau Fox... ir kaip gi čia tą bajerį įžiūrėsi? Juolab kaip esate šio forumo lyderiai, o ir humoristinio požiūrio į gyvenimą jumyse niekad neteko pastebėti...
"Jausmas "gimęs" tau nespėjus pagalvoti ar susivokti situacijoje ir yra sielos šnabždesys." Na šis sakinys man labai gerai suprantamas, o ypač - aš tai nepaprastai gerai jaučiu gyvenime. Labai vertinu tai. Tik kodėl taip skirtingai mes interpretuojam tą patį gyvenime? Na, čia išreikšti tegalim žodžiais, jausmo neperduosi, tačiau žodžiai yra pakankamai galingi, jie daug gali perduoti, ir tai juk vienintelė galimybė žmonėms vienas kitam kažką perduoti. Net jausmą galima puikiai pajausti, kai tobulai naudojami žodžiai, tik, aš galvoju, kad žodžius rašantis tikrai turi būti tą jausmą pats patyręs. Na ryšku būna kaip ant delno, kai tik rašoma kažkur skaitytas mintis.
Ir man tas pavyzdys prie šio sakinio su girtu vairuotoju kažkoks visai nevykęs... Tragiškai nevykęs.
Man šis pavyzdys sukėlė asociaciją į kitą pavyzdį - šokių mokytojas ir jo mokiniai. Labai ryškiai nustatyta psichologinė riba tarp mokytojo - mokinio. Retas mokinys išdrįsta pasakyti mokytojui - "mokytojau, bet jūs pats prastai šokate". O net neištarus tokių žodžių, mokinukai nenori stengtis mokytis šokti, nes matomas pavyzdys, jų darbo ir siekio rezultatas toks, kokiu jie nesižavi, nenori tapti. Jei siekiamybė, aukščiausias pasiektas tikslas - lipti į autobusą su girtu vairuotoju... Bet jei mokytojas staiga sušoktų tobulai, mokinukų akys išsiplėstų, burnos nevalingai prasivertų iš nuostabos...ooo...čia tai bent... ir aš taip norėčiau sugebėti.

Apie tą pacituotą mintį, pirmąjį "ar" parašysiu kitame poste. Jei, suprantama, galima kažkaip kitaip matyti tą patį.

Agata

Jei paskaitytum atidžiau, tai pamatytum, kad mano įvardintas nepagaunantysis "bajerio" mūsų bendravime - esu aš.

Bet kad aš paskutiniu metu šiame forume bajerių lyg ir nesvaidžiau.
Jei rašau geros nuotaikos ir koks sakinys gaunasi linksmesnis, bet pati pagrindinė mintis vistiek nėra bajeris.

Sukat chebra ratais apie kazka ir patys nezinot ka

Agata

Situacija, kai nesuprantamas bajeris - visa buvo pateikta perkeltine prasme. Bajeris čia ne prieko. Matai, aš apie tai ir kalbu, kad nesusišnekam.

Mes tai žinom
O tu pasigilink, irgi sužinosi

Ne. Tai tik iliuzijos.

"Matai, aš apie tai ir kalbu, kad nesusišnekam"

Ir nesusisnekesit. Vienas apie batus kitas apie ratus. Arba abu apie ta pati tik per daug skirtingai.

Vienas kazka bando pasakyt remdamasis savo achujienais vidiniais isgyvenimais, kitam tai ne motais.

Jusu filosofijos tai monologai su savim viesoje erdveje, jeigu dar nesupratot..

Atleiskit uz leksikona prasitrinsiu

C#

Visi pokalbiai iš esmės ir yra tik - "monologai su savim viešoje erdvėje". Tai pagrindinė priežastis dėl ko verta tuo užsiimti.

Kam to reikia ? Ka gauni ? Zmogus yra bendruomeninis gyvunas su aukstaja nervine veikla - zinoma jam reikia bendraut Vienokia ar kitokia forma jam reikia kazkur reikstis

Na kodėl nė motais?
Jei būtų nė motais, visai nekalbėtume. O jei kalbame išties dviese, tai garantuotai dialogas.
Tačiau abipusė nauda tegali būti tada, kai nuomonės kažkiek išsiskiria. Nuolankus linkčiojimas ir komplimentų žarstymas vienas kitam gal širdžiai ir malonesnis, tačiau bevertis. Nežinau, kaip tai turėtų atrodyti, perleidus per ego prizmę. Aš jo iki šiol iki galo nesuvokiu. Na kai begalėje vietų jis traktuojamas vis skirtingai, jo suvokimą vienaip tuoj sugriauna jo traktavimas kitur vėl kitaip.

Taip. Tą puikiausiai suvokiu. Bet čia jau gilesnis pokalbio/dialogo suvokimas.

Ir jokia tai ne iliuzija. Bet kad tai pajausti, visgi būtina pasigilinti. Ir nereikia čia taip toli eiti iki gyvūnų.

Bet tai juk aiškiausias linkčiojimas man. Ne linktelėjimas kažkuriuo vienu klausimu, o bendrai viskam. Tu sustojai.Ir ką tas reiškia?

-arba tu neperduosi man to, ką pats suvoki ar galvoji suvokiantis. O gal aš neteisi, gal aš klystu, gal aš kažko nesuvokiu...
Ir tavo monologas jau garantuotai liks amžiams tikru tavo monologu.Pagal tą aukščiau esantį monologo supratimą.

-arba tu nusprendei, jog beviltiška ir beprasmiška gaišti laiką. Diskutantas beviltiškas.
Tačiau...jei kažkas kažkada nebūtų gaišęs laiko, aš šiandien garantuotai nesuprasčiau "
Visi pokalbiai iš esmės ir yra tik - "monologai su savim viešoje erdvėje" to lygiai taip pat, kaip ir tu.Ir daugelis nesupranta. O tą patį yra parašęs kažkuris filosofas jau prieš kelis šimtus metų. Tik kitokiais žodžiais, sudėtinga žodžių formuluote. Praeidavau pro tuos žodžius, nesuvokdama tikrosios jų prasmės. Bet nereikia to vertinti kaip mano proto trūkumą, kad nesupratau. Kam tie bereikalingi kompleksai. Galvoju, jog filosofijoje diskusijos reikalingos tam, kad kitas kažkiek parodytų, iš kurio kampo reikia perskaityti sakinį. Tiek nedaug. Nes joje nėra tik tiesioginis žodžių ar sakinių supratimas.