Lyg buvau sakes, pasikartosiu dar karta - permanentines laimes busenos nera, tai yra toks oblivionas, nepasiekiamas tikslas kuri stato sau dauguma kaip finaline busena. Tam tikra prasme zmones teisus, laime yra ir ji pasiekiama, bet tik po mirties, achahahaha.

Laime dalinai pasiekia zmones, kurie yra savo vietoje ir jiems to pakanka. Dirba koki nors megiama darba, uzdirba mazai, bet jiems pakanka, ir jie nekelia sau daugiau jokiu tikslu. Didziausia zmogaus kancia, neskaitant skausmingu ligu, atsiranda is neissipildziusiu lukesciu. Kuom tie lukesciai didesni, tuom sunkiau jie pasiekiami, tuom zmogus labiau kankinas ju nepasiekdamas. Nenori kanciu - atsisakyk lukesciu, automatiskai busi laimingesnis, vat ir viskas.

Toliau velgi dar intelekto klausimas, tupesnis yra paprastai laimingesnis, turintis aktyvu prota siaip iki gyvenimo galo pasmerktas, nes jam kiekviena diena reikia kazko naujo. Laime yra smegenu narkotikas, vienas sugeba ji isdirbt darydamas kazkokia rutina, kitam deja reikia pastoviai viska keist. Ir pastarajam yra zymiai sunkiau.

Tiek ziniu apie laime.

Lietuva ES kontekste yra ubagas, bet nepradesim cia situ nusibodusiu eko diskusiju. Jeigu nera uztikrinami zmogaus baziniai poreikiai, kaip maistas ir bustas, laimes jis netures tikrai. Jo laime bus itin primityvi - kai pavalgys, tai bus toks splieskas hormonu, kad skraidys.

Lietuva yra rekordininkė pagal nuosavą būstą turinčių gyventojų procentą.
Lietuvoje daugiau žmonių persivalgo nei valgo per mažai.

Rašai neveikiamąja forma - "nėra užtikrinami", o ar, tavo nuomone, žmogus turi kažkiek rūpintis pats ir prisiimti atsakomybės? Ar kiekvienu žmogumi vis turi kažkas pasirūpinti? Tik tokiu atveju man kyla keistas klausimas - jei žmogus negali net savimi pasirūpinti, tai kaip jis gali pasirūpinti kitu žmogumi, kuriam "turi būti užtikrinti poreikiai"?

"žmogus turi kažkiek rūpintis pats ir prisiimti atsakomybės"

Galima rupintis kiek nori, jei nebus darbo/resursu, tai zmogus numirs is bado. Viskas labai paprasta

Valdzia buvo, yra ir bus visada atsakinga kazkokiame laipsnyje uz zmoniu gerove, nes kitaip nx ji nereikalinga. Valdzia yra galva, valstybe - kunas, jei taip labai supaprastintai. Galva turi galvot kad uztikrint kuno funkcionavima, nes kitaip ir galvai blogai baigsis.

Maistas ir bustas buvo abstraktus pavyzdys is Maslow piramides serijos, cia ne apie LT konkreciai eina kalba.

Lietuva nėra pirmoje vietoje EU, pirmauja rumunai su nuosavo būsto procentu.. Šiaip tai keistas fenomenas, kuo turtingesnė šalis, tuo labiau žmonės linkę nuomotis o ne pirkti.

Cia ne joks fenomenas, tai yra archajiniu ir sovietiniu laiku paveldas. Kiekvienas kaimietis kazkada turejo savo trioba ir mokejo ja susirest is kokiu nors rastu. Ar tai nuosavas bustas - be abejo. Tik va jokio tolko is jo nera, jeigu jis stovi kazkur viduryje misku, ar lauku. Tiesiog gyvenama vieta vienai seimai, kuri vercias zemes ukiu.

O is sovietiniu laiku buvo paveldetos visos nuosavos chrusciovkes, kurias dabar toliau perduoda is kartos i karta.

Turtingose salyse valdo nuoma, nes darbo jega koncentruojas miestuose, ten zeme ir NT atitinkamai uzbrange ir chuj tu nusipirksi, telieka nuoma (ar paskola).

Ir dar nezinau ar itraukia i ta nuosavo busto rodikli turincius NT ant paskolu, po teisybei tai butu neteisinga juos ten itraukt, nes kol neissimokejo, tai joks bustas jiems nepriklauso. Jie banko nuomininkai.

Kol paskola neišmokėta iki paskutinio grašio, tol NT priklauso bankui.

Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. LT aplamai kam nors prisipažinti, kad esi laimingas, geriau būtum pasakęs, kad esi durnas, tai palankiau į tave pažiūrėtų. Visi viskuo nepatenkinti, burba, dėl visko keikia valdžią ir orus, nors turi po porą butų, kaimą ir trim mašinom važinėja. Tik pajudi nuo LT sienų ir žiū žmonės malonūs, atsiputę kavinėse sėdi, akių niekas nenusuka, o nusišypso, dantų negriežia dėl kiekvieno š. Kiekvienas turi galimybę pradėti nuo savęs.

Na tokie kurie turi po kelis butus ir burba kad jiems valdzia gyvenima gadina yra tiesiog buki, riboto mastymo, toliau savo nosies nematantys materialistai. Ju tikslas yra vienas - kuo daugiau turto. Kadangi del aibes priezasciu jau yra pasieke ribas, turto daugiau igyt nebeiseina, fantazijos ir smegenu nebeuztenka, tai burba kokie aplinkui visi blogi, ir aisku varo ant valdzios, bet ne del to kad valdzia nieko nedaro, jie tiesiog pavydi kad sedintys valdzioje turi geras galimybes pasipinigaut. Nu augisss auksciau aprashe klasikini tokio durniaus atveji.

Kazkada Bloomberg buvo straipsnis apie tai, kad neva jaunimas labiau linkes nuomonis, o ne pirkti busta. Perskaicius straipsni paaiskeja, kad taip yra del to, jog jaunimas tiesiog nesurenka pinigu pradiniam inasui. Neatmesciau tokios galimybes ir su Vakaru Europa. Ten nuoma kainuoja kosmosa, naturalu, kad ir busto kaina yra ikandama mazai kam. O vat Lietuvoje, ofiso planktonas be jokiu problemu gali nusipirkti busta sostines miegamuosiuose rajonuose. Taip pat gali kilti mintis, kad Vakaru Europa yra tiek prasiskolinusi vartojimui, kad busto paskolu imti jau nera is ko (nes gal ir uztektu pinigu moketi palukanas, bet ne amortizuoti paskola).
Man keista, kad bandoma aiskinti, kad nuosavo busto turejimas yra blogai, o va investavimas yra gerai. O kuo skiriasi nuosavo busto turejimas nuo imvestavimo i visokius REIT? Zmogus gi taupo nuomos mokesti, gauna vertes prieaugi ir prispyrus bedai gales parduoti savo NT ir pinigus panaudoti kitus.

Čia mūsų požiūriai išsiskiria. Man visada pirmoje vietoje žmogus ir pirmiausia žmogus atsako už tai, kaip gyvena ir ką veikia.
O valdžia/valstybė/bendruomenė turi pasirūpinti silpnaisiais žmonėmis (bei bendrais klausimais).

O kas sako kad nuosavas bustas blogai ? Man atrodo daug kas pasvajoja gyvent idealiame pasaulyje kur kiekvienas turi lengvai prieinama busta. Isskyrus bankus ir butu nuomotojus aisku.

Esme kad LT nuosavo busto rodikliai yra paprasciausiai praeities paveldas, toliau viskas judes ta pacia linkme kaip vakaruose - provincijos mirs, miestai augs, bustu ir zemes visiems neuzteks tenais, kainos kils, nuomos dalis augs. Jau dabar tas vyksta, ir jau dabar NT didmiesciuose nera taip paprastai ikandamas, nes ofiso planktonui tenka imt ilgalaikes paskolas, jeigu nori nupirkt kazka is naujos kartonines statybos. Kad ir tos pacios chruscviokes po 50k stukiu vis dar kainuoja Vilniuje.

Gal norit kas nuosavo busto N. Akmeneje ar Didziasalyje ? Lengvai prieinamas, galesit didziuotis nuosavu bustu.

Pasaulio istorija tavo poziurio nepatvirtina, nes turtingos salys tapo tos kurioms vadovavo adekvatus zmones igyvendine reformas ir pasistenge pakeist savo zmoniu mentala. Jeigu jus galvojat kad viskas priklauso nuo paprastu zmoniu, tai klystat. Dauguma zmoniu ir yra silpni, tai aviu banda, jiems reikia gero aviaganio.

Bet kokia sistema juda is inercijos, SSRS su savo shudina sistema irgi judejo is inercijos eile metu, kol visiskai kracho nepriejo, tai tada kazkas kazko emesi. Taip ir sicia, kol mazdaug gerai, tol niekas pirsto ir nejudins.

Laimės formulė ne tame, ką kiti mano, kad privalai turėti, jei nori jaustis laimingu (namą su tarnais, geliką džipą, gražuolę žmoną etc.), bet kiek asmeniškai pavyksta pasiekti konkrečių užsibrėžtų tikslų. Pvz., nuo studentavimo laikų tiksliai žinojau, ko ir kiek man reikia, susikūriau konkretų planą, kaip to pasiekti, viską pavyko įgyvendinti 120 proc. Ar tai laimė? Manau, kad taip, nes gyvenime ramybė, gyvenu kaip man patinka ir dėl nieko nereikia parintis. Galima kurtis naujų tikslų, jamti naujas viršūnes, bet tada kada džiaugtis tuo, ką pasiekei? Gyvenime kaip ir investavime, jei neturi saiko jausmo, valdys godumas ir reikės dar ir dar, tai TP bus tik efemeriška vizija ir šokinėsi nuo vienos nesėkmės prie kitos.

Bet pas kažką gali būti tikslai ir labai materialūs ir paprasti, perfrazuojant namas su tarnais, gelikas džipas, gražuolė žmona plius meilužė. Ir kažkas galbūt jaučiasi laimingas siekdamas tokių tikslų, ne visiems į Everestą reikia lipti ar dar Horną šturmuoti. Kitas klausimas kokią taktiką naudoti, kad pasiekti ir pan., kažkas paskolas ima, kažkas kvalifikaciją kelią ar verslą stumia, kažkas stumia kažką nelegalaus, dar kažkas forexe milijoną kala ir t.t. Taigi čia kaip ir filosofija kiekvienam sava gaunasi, ką aš turiu nuveikti, kad būčiau laimingas ir kokiomis priemonėmis pasiekti. Ir nebūtinai kad būti laimingam reikia siekti finansinės laisvės apskritai. Bet dauguma iš viso apie tai nemąsto, jie įstatyti į ritmą: darbas, namai, koks klubas ar vaikai, facebookas ir pan., po to važiuoja pailsėti dviem savaitėms ir vėl pirmyn. Taip ir prabėga gyvenimas.

Dauguma nežino, ko jiems reikia, tai ir čia iškyla toks filosofinis klausimas ar tu tikrai žinojai, ko reikia, ar tiesiog kažką susigalvojai ir po to įsiteigei, kad tau to reikia.

Vėlgi norėčiau įkišti trigrašį, kad jei jauti laimę, tai ją jauti ne dėl to, kad kažką pasiekei, o dėl to, kad radai ar susikūrei tam tikrą harmoniją gyvenime. Gali prarasti tą harmoniją, pusiausvyrą ir būsi nelaimingas nepriklausomai nuo visų savo pasiekimų.

Negali suvokti laimes, kol nebuvai nelaimingu. Tai tas pats, kad negali suvokti gerio, kol nepajutai blogio. Viskas suvokiama tik palyginime.

P.S. Ir tai negali buti nuolatine busena. Visos emocijos laikinos. T.y. pasibaigiancios laike.

Dalinai sutinku. Reikia lyderių, vizionierių visuomenėje, bet tai nereiškia, kad tie lyderiai turi būti prezidentais ar parlamento pirmininkais.
O savo poziciją gal perfrazuočiau taip - mes - normalūs traders dalyviai, kurie nepriskiriame savęs C# minėtoms avims - turėtume ne laukti, kol valdžia mums kažkuo padės, o žiūrėti, kuo patys galime padėti valdžiai. Kad mūsų valstybė gerėtų ir visiems gyventi būtų geriau.

Atsakau:
būdų žinau, nes juos pats naudoju:
- p2p skolinimas. Paskutinių dviejų metų mano metinis vidurkis apie +17%, šiemet matyt tiek nebus, nes labai padaugėjo blogų paskolų, bet kažkur netoli 10 išsilaikys;
- rizikingas skolinimas. Čia galima investuoti nedidelę dalį lėšų, bet metinis rezultatas apie +20-30 %;
- netiesioginės investicijos į NT ( per p2p tipo platformas ) - metinis reuzltatas apie 12-15 %, jeigu nesudega. Investuoti galima nuo 100 EUR pvz.
- trumpalaikės spekuliacijos sklypais. 5.000 - per mažai, bet dviese su draugu turint 10.000 - be problemų. Be 10 procentų išvis neprasidedi, kartais būna ir daugiau.
- trumpalaikės spekuliacijos/paskolos apyvartinėms lėšoms, žaliavoms ir t.t. nupirkti;
- automobilio nuoma taksistui;
.... ir t.t.

... vėl tema sujudinta, vėl krūvos postų apie tą patį per tą patį.

Ypač jausmingi postai iš serijos " ne piniguose laimė". Taip. Nu ir kas ? "Finansinė laisvė" ir "laimė" - ne sinonimai ir netgi mažai koreliuojantys dalykai.

O pasakymas "kiekvienas finansinę laisvę supranta savaip" - nelogiškas ir absoliučiai klaidingas. Nieko čia nereikia suprasti savaip, o reikia suprasti tik taip, kaip ta sąvoka vartojama visame pasaulyje.

Projekcija į ateitį yra skiriamasis homo sapiens bruožas. Jei nesugebi nusistatyti baigtinio TP ir suvaldyti lūkesčių, tampi situacijos įkaitu. Mintis buvo apsibrėžti kokybinį judesį iš taško A į tašką B, daugiau nebegrįžtant į pradinę situaciją. Laimės potyris atsiranda santykyje su tuo, kokį kokybinį šuolį pavyko pasiekti palyginus su pradiniu išeities tašku A.


Būtinai. Darbdavys, bankas, artimieji ir šiaip kas netingi kompastiruos tau smegenis koks tu lūzas. Nuo darbinių ar verslo santykių nepriklausančios stabilios pajamos - asmens laimės pagrindas. Pvz., atsiskyrėlis dykumoje, laimės perveršis išdrįsus viską mesti ir gyventi su charizma, kokybiškas šuolis. Bet valgyti reikia, priima maldininkų aukas ir prašančius užmelsti, stabilios pajamos iki gyvos galvos.