Senokai buvo kilusi mintis atskirti filosofinius forumus į du atskirus.Gerbiu mintis ir dalyvius forume "Pafilosofuokim" , tačiau norėtųsi gal kažkiek kitokios filosofijos minčių, diskusijų paskaitinėti, jei atsiras rašančių. Juk egzistuoja verslo filosofija, gyvenimo filosofija ir t.t. Šiek tiek artimesnė realiam gyvenimui. Žvelgiant natūraliomis akimis,natūralioje būsenoje, ne taip sudėtingai... Kad skaitantis visada pajėgtų suprasti rašantį... žodžiu paprasčiau, natūraliau, realiau...

Esu dėkinga Vall2 ir Seniui už prieš kažkiek laiko parašytus šiuos postus, kurie paskatino mane antrą kartą perskaityti šiuos "Geismo trilogijos" kūrinius. Tik ką baigiau skaityti "Stoiką". Kažkaip niekad nekildavo mintis knygas skaityti antrą kartą. Ir beprotiškai nustebino tai, jog tų pačių kūrinių skaitymas mokykliniame amžiuje ir dabar - tarytum skaitytum visai skirtingus kūrinius. Gal išties kada nors reikėtų ir trečią kartą perskaityti , nors dabar atrodo, lyg ir viskas jau suprantama. Ir suprantama, jog tada nebuvo jokių šansų tų kūrinių iki galo suprasti.
O ypač nustebino, jog pagrindinis karkasas XIX a. antros pusės ir dabar - absoliučiai identiškas. Tik dalykai vadinami kitokiais pavadinimais, kiek kitoks gyvenimas, kitokie daiktai... bet pati esmė ta pati. Ir dabar skaičiau ne tiek bėgdama paskui turinį, tačiau labiau kaip vadovėlį, gyvenimo vadovėlį, kur kas svarbiau buvo pačios išreikštos mintys.
Taigi, Vall2 , Seni ir kiti, gal išreikšite ir jūs savo mintis, suvokimus...

Mielas KiKa,
iki šiol to nesupratau. Bet Tu būsi tikras džentelmenas ir man tai paaiškinsi. Nes aš dėl tavęs dabar sugaišiu laiką ir paaiškinsiu tau tai,ką lyg ir žinai, bet ne visai...Nes aš pati to nežinojau. Juokinga ir kvaila...Bet man išties padėkosi.

Pagyvenus Londone,jo pažiūros pasikeitė.Ir ne dėl to,kad anglai būtų tokie gudrūs ir ne tokie atkaklūs, siekdami savo interesų.Susipažinęs su.......,Kaupervudas pastebėjo, kad jie kažkaip nesąmoningai moka derinti poilsį ir pramogas su finansiniais ir verslo reikalais, o tuo tarpu čia,tėvynėje, biznis buvo biznis, kaip skelbė priežodis.

Apie Norvegiją...kodėl ten norisi vėl ir vėl grįžti...nors nieko lyg ir nėra...argi ne taip? Gražu, nuobodžiai gražu...visur

Tai buvo nedidelė gyvenvietė su kokiu tuzinu namų - banginių medžioklės stotis. Ten stovėjo paprasčiausios akmeninės trobelės,dengtos žole ir žeme.

.....pastebėjusi jo susimąstymą ir pagalvojusi,kad jis greičiausiai lygina šį nuostabų pasaulį su savuoju - tokiu neramiu- ....


...Jis pasakė,kad jie turi maždaug pusantro tūkstančio elnių, o jų pačių yra apie šimtas.

Tik tu pažiūrėk...kiekviena profesija, kiekvienas amatas, bet koks darbas reikalauja apsukrumo ir įgudimo.Matai,kapitonas puikiausiai valdo savo jachtą, ir tai jau yra savotiška pergalė.

Dar daugiau požeminių geležinkelių? Dar daugiau paveikslų galerijų?Dar daugiau viešų skandalų?

Tiesa, šios kelionės metu jis pailsėjo, bet dabar valanda po valandos artinosi prie viso to, kas toli gražu nežadėjo ramybės. Jei jis toliau gyvens taip, kaip gyveno, tai neišvengs naujų konfliktų,reikalų su advokatais, vėl sulauks spaudos kritikos ir šeimyninių nesklandumų. Jis ironiškai šypsojosi pats sau. Nereikia per daug galvoti. priimk daiktus tokius, kokie jie yra......... Šiaip ar taip, pasaulis davė jam daugiau, negu daugybei kitų, todėl belieka likti dėkingam. Ir jis buvo dėkingas.

Tai ne mano žodžiai. Tai tik citatos. Bet iš kai kurių tavo trumpų žodžių arba atsako į juos ( ), norėjosi tau padaryti gerą darbą Na kas gi toje Norvegijoje? Kodėl norisi grįžti į ją?

Laukiu ir iš tavęs. Istorinių žinių

Sveiki startavo filosofijos forumas adresu http://forum.filosofija.eu
Visus kvieciu prisijungti

Iki šiol žaviuosi Kaupervudo persona
Tiek visokių nesąmonių gyvenime Bet yra ko pavydėti....baltu pavydu

pirma valstybe siais metais devalvavus savo valiuta.
http://vz.lt/rss/straipsnis/2010/01/10/Valiuta_devalvaves_Venesuelos_prezidentas_tikisi_priver2

kuri sekanti?

Ekonomikos teorija ir dėsniai vieno žmogaus gyvenimo bėgyje

"Nors ponios siela užgeso dar vaikystėje, ji pati, savo nelaimei, sulaukė žilos senatvės. 1782 mūsų Viešpaties metais, sulaukusi beveik septyniasdešimties, ji paliko savo verslą, nusipirko, kaip buvo ketinusi, rentą, ir, sėdėdama savo namelyje, laukė mirties. Bet mirtis vis neatėjo. Vietoj jos atėjo kitkas......, ogi revoliucija....netikėtai paaiškėjo, kad žmogus, mokėjęs jai rentą, priverstas emigruoti, jo turtas nusavinamas ir iš varžytinių parduotas.....vienam fabrikantui.....Fabrikantas ir toliau rentą mokėjo tvarkingai.
Bet paskui atėjo diena, kai pinigus ji gavo nebe monetomis, o mažais spausdintais popierėliais, ir tai buvo jos materialinio žlugimo pradžia. Po dvejų metų rentos nebeužteko net užsimokėti už malkas.Ponia buvo priversta parduoti namą už apgailėtinai mažą kainą, nes ir be jos staiga atsirado tūkstančiai žmonių, kuriems taip pat teko parduoti savo namus. Ir vėl mainais gavo tik šituos netikusius popierėlius, ir vėl po dvejų metų jie buvo kone beverčiai, o 1797-aisiais - artinosi jos devyniasdešimtas gimtadienis - ji prarado visą per savo amžių alinančiu triūsu po kruopelę sukauptą turtą.
...atkėblino mirtis. Liga stvėrė ponią už gerklės, atėmė iš pradžių apetitą, paskui balsą, ir ji nė žodeliu negalėjo pasipriešinti, kai buvo gabenama į vargšų prieglaudą.
Tai buvo 1799 metais. Dėkui Dievui, ponia nenujautė tokio savo likimo....Ko gero, būtų praradusi tikėjimą teisingumu, o kartu ir vienintele jai suvokiama gyvenimo prasme."
Patrick Suskind "Kvepalai"

... Agata užverčia P. Ziūskindo "Kvepalus" ir sunkiai atsidūsta. Akimis permeta savo turtingą biblioteką - nuo grindų iki lubų besitęsiančias lentynas, pilnas gerų knygų, su meile ir už makulatūrą rinktų tais gūdžiais diktatūros metais, kai knyga buvo kone vienintelis tarybinio žmogaus (suprask, ir LTSR gyventojo) džiaugsmas - atmetus pakankamai prieinamą kiną, teatrą, koncertus, žiemos šventes ir kitokią masinę saviveiklą, poeziją, pagaliau - tą deficitinį ir puikų čekoslovakišką krištolą, kurio, jei gerai pasuksi miklumą ir apsukrumą, gausi be problemų.

Po minutėlės ji išsiima iš lentynos kitą knygą. Šį kartą tai yra prancūzų klasiko O. de Balzako "Tėvas Gorijo". Atsiverčia kažkurį netoli nuo pradžios esantį puslapį ir perskaito maždaug štai, ką (laisva citata): "... visą savo nemažą turtą tėvas Gorijo sukaupė dar Didžiosios revoliucijos metais, juodojoje rinkoje mitriai spekuliuodamas grūdais, miltais ir kitais maisto produktais. Žinoma, už tokią veiklą tuo metu grėsė giljotina, tačiau... [suprask, nepagavo arba už gausius "atkatus" nieks ir negaudė]". Taigi, mitrusis tėvas tapo piniguočiumi tuo metu, kai senoji dama iš Ziūskindo knygos baigė gyvenimą varge ir skurde, nors pradžia to ir nepranašavo.

Iš atminties kyla ir kitų prancūzų klasikų kūrinių nuotrupos. Šį kartą sunku prisiminti, kas išguldė šias mintis: Hugo? Zolia? O gal išvis - Stendalis? Vienžo, ten kunigas tvirtina, kad jam nusišvilpt į tokio ir tokio arkivyskupo požiūrį tuo klausimu, nes jis nesilaikąs įsikibęs šio posto - galįs bet kada atsistatydinti ir pasitraukti.
"- bet jūs turite tūkstančius livrų rentos, gražios žemelės, - šūkteli susijaudinęs kitas herojus".

Vė laisva citata, bo jau ir pomietė ima biškį pavesti. Būtai tu, jaunasis forumieti, gimęs prie prezidento Ramanausko, tai pažiūrėčiau in tave, kaip tamista cituotai "Iliadą" irgi "Odisėją". Jaučiu, be "Bilobil" neišsiverstai, nors ne faktas, kad kada nors mokėjai bent eilutę iš Homero irgi Vergilijaus.

Niu, bet kalba ne apie tai. Visais laikais nebuvo teisingumo. bet visais laikais galiojo taisyklė: nesudėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Būtų senoji ponia kažkiek optimizavusi rentą, o už dalį atlaisvintų lėšų po židiniu užkasusi bent keletą tų nuostabių vėrinių, kurie prie Liudviko XXX buvo lyg ir nebrangūs, ir porą desėtkų ispaniškų dublonų, o už likusius pinigus įsigijusi tuos Gijomo namus - mebliuotus kambarius su malkine, arklide ir priklausiniais, tai ir senatvė būtų šviesesnė, nes giljotina visko neiškapoja ir revoliucijos ugnis plynai neišdegina...

Neatsidūsta ta Agata sunkiai Nepažįsti tu manęs Dar daug vandens nutekės, kol Agata sunkiai atsidus

Agata dabar pagal posakį "sdelal delo - imeješ pravo" skaitinėja "filosofijas" ir poeziją. Ir dar tris dienas sau leis eilėraštukus skaitinėti

Ji tik paėmė nuo lentynos šią knygą, pagalvojo, kažin kaip ji citatą apie erkę per pusmetį perfrazavo(būtų paėmusi kitą knygą, gal apie kokią kitą citatą būtų pagalvojusi ką nors, tai nebuvo esmė), netikėtai užtaikė ant aukščiau parašytos citatos ir pagalvojo :"Nebloga vaizdinė medžiaga ekonomikos studentams, besimokant ekonomikos teoriją" ir pacitavo. Tikisi, gal pamačys ir palengvins darbą nelengvame teorijos graužimo kelyje

" Ir, grįždamas prie reklamos, tarė:
-Beje, Žantru, savo biržos biuletenį turėtumėte paįvairinti...
Taip, taip, žinote, kokiais nors juokais, kalambūrais. Tokius dalykus publika mėgsta, ir niekas jai taip nepadeda ką nors įkalti į galvą kaip sąmojis... Tiesa? Taigi duokite kalambūrų!
Šį kartą nepatenkintas liko redaktorius. Jis girdavosi savo geru tonu literatūroje. Bet dabar buvo priverstas pažadėti. O kai papasakojo savo išgalvotą istoriją, kad labai padorios moterys jam pasisiūliusios leisti ištatuiruoti skelbimus slapčiausiose savo kūno vietose, visi trys vyrai garsiai kvatojo ir vėl pasidarė geriausi draugai pasaulyje."
Emilis Zola "Pinigai"

Veiksmo laikas - devynioliktojo amžiaus vidurys

Emilis Zola "Pinigai". Ir vėl randu tą patį - visišką pagrindinio karkaso tapatumą su šiuo laikmečiu. Nuo arklių pereita prie automobilių, net lėktuvų, raketų... Bet visa tai juk tik daiktai, materija.

Keičiasi tik daiktai, bet žmonės nesikeičia.

Pagrindiniai modeliai, karkasai išlikę tie patys. Dreizeris jų palietė kur kas daugiau.
Tai jei nuo žmonių priklausytų modeliai, jie kistų su laiku. O jie nekinta... Reiškia modelis renkasi žmones - ir visas kategorijas, ir kiekvienos jų atitinkamą procentinę koncentraciją. Koncentracijos neatitikimas modelį sugriautų. Gan įdomu

Žmonės yra dviejų rūšių:
- sugebantys įžvelgti/matyti pagrindinį karkasą ir modelius jame, identiškas analogijas su jau vykusiais įvykiais. Tai prielaida teisingai numatyti kažkiek ateitį, nebūtina pačiam tą ateities gabaliuką nugyventi tam, kad patikrinti, suklydai ar ne.

- žmonės "dabar ne tie laikai". Man tik neaišku, ar jie nemato analogijų todėl, kad galvoja, jog dabar ne tie laikai, jog arklys daug skiriasi nuo automobilio,
ar todėl, kad nemato analogijų ir todėl yra įsitikinę, kad "dabar ne tie laikai".

Aš baigiau vakar Baiginėjau nuostabios gamtos fone, kas savaime vertė mintis palakstyti kiek toliau ir nuo pačios knygos turinio.
Šie rašytojai/filosofai/literatai - juk tai humanitarinės pakraipos žmonės. Taip puikiai pagauti pagrindinį karkasą turėtų būti ekonomistų, finansininkų, analitikų prerogatyva. Tai jų amatas, tai jų duona.
Tačiau toli gražu kiekvienas iš jų turi šią savybę. Sakyčiau - net retas. O juk šią specialybę renkasi žmonės išskirtinai pagal potraukį. Poetas ekonomikos nestudijuos. O tiksliukams jaučiamas fantazijos, idėjų stygius.

Turbut tai ir yra desniai. Kas skiria mus nuo tu laiku? Manau, kad vyksmo greitis. Tempas. Jei jau lyginai arkliu ir automobiliu gadynes.

Įdomiai aš skaičiau šią knygą. Pradėjau aplinkoje, kai mano pačios įspūdžiai ir įvykiai užgožė knygos turinį ir mintis. Žinojau, kad ši knyga man turi patikti. Bet...nusprendžiau negadinti knygos.
Pabandžiau tęsti darbinėje aplinkoje. Dar blogiau Negalima gadinti gerų daiktų ( )
Dar kartą tęsiau štai tokioje aplinkoje:
"Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi,
iš lėto mirė saulė,
Kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes..." (Vytautas Mačernis).
Ir tada tariau sau - kiek nuostabių ir protingų minčių yra šioje knygoje.
Kilo noras ir poreikis dar kartą perversti knygos pradžią, kur skaitant negalėjau tinkamai susikaupti.

Pasirodo, skirtingas knygas reikia skaityti skirtingoje aplinkoje, skirtingoje nuotaikoje, skirtingoje būsenoje.

Ir taip nesinorėtų, kad tos skaitytos geros mintys nepaskęstų ir nenumirtų būsenoje, kai nebebus mirštančios saulės. Ji miršta kasdien, tik ne kasdien mes ją matome. Net jei ir žiūrime į ją.

Beje Alberas Camus "Sizifo mite" masto, kad žmogus yra pasmerktas, kaip Sizifas ridenti akmenį į kalną iš anksto žinodamas, kad jis nusiris. Ir taip be paliovos. Prasmę reikia surasti tose minutėse kai eini pakelti akmens iš papėdės. Beje, anot Camus, irgi reikia akies kampeliu pažiųrėti kaip kyla saulė, kaip aplink nepakartojamai gražu. Mačernis jaučia panašiai, jis nuolatos rezonuoja neviltį, tik akies kampeliu fotografuoja kažkokią egzistencinę lemtį. Visi jo eilėraščiai dvelkia liūdesiu ir "Sizifo optimizmu" tuo pačiu metu.

Citata iš Emilio Zola "Pinigai:

Sižizmonas (idėjinis revoliucionierius, Markso bendražygis):
-Čia tai bent veikalas! Mano mokytojo Karlo Markso dešimties metų darbo vaisius - jau seniai mums pažadėtoji jo studija apie kapitalą... Štai mūsų Biblija, jau turime ją!
Sakaras (super banko steigėjas):
-Palauksime vertimo.
Jaunuolia papurtė galvą, lyg norėdamas pasakyti, kad ir išversta ji bus įkandama tik pašvęstiesiems. Tai ne propagandinė knyga. Bet kokia logikos jėga, kokia gausybė nesugriaunamų įrodymų...........
-.....čia yra visa, ką jums kartą jau aiškinau, visa evoliucijos eiga. Belieka tik ją vykdyti...O jūs esate akli, jeigu nematote, kokiais dideliais žingsniais ši idėja kas valandą žengia pirmyn. Taip, jūs su savo Visuotiniu banku per trejus metus išjudinote ir centralizavote šimtus milijonų ir, rodos, nė kiek neįtariate, kad mus vedate tiesiai į kolektyvizmą...Aš uoliai stebėjau jūsų įmonę.....sakau jums, kad mums čia duodate puikią pamoką, kadangi kolektyvistinei valstybei teks daryti tik tai, ką darote jūs - eksproprijuoti visa urmu, kai jūs būsite eksproprijavę pavienius smulkius savininkus...jai teks įvykdyti jūsų per didelių ambicijų svajonę, sutraukti visą pasaulio kapitalą, būti vieninteliu banku, visuomenės lėšų sandėliu... O, aš labai jumis žaviuosi...jei būčiau valdovas, leisčiau jums veikti, nes jūs pradedate vykdyti mūsų uždavinį kaip genialus pirmtakas.
....kai mes tautos vardu jus eksproprijuosim, pakeisdami jūsų privačius interesus visuomenės interesais, jūsų didelę mašiną, skirtą sučiulpti kitų žmonių auksui, perdirbsime į visuomenės turtą reguliuotoją, visų pirma mes panaikinsime štai šitą.
-Pinigus!- sušuko Sakaras. - Panaikinti pinigus!
Tai tikriausia kvailybė!
.............
Jis (Sižizmonas) įsižiūrėjo į tą sū, tarsi jo rankose būtų paskutinis praėjusių amžių sū, išlikęs žuvus senovės visuomenei. Kiek džiaugsmo ir kiek ašarų matė šis kuklus metalas! Ir, pamąstęs apie tą amžiną žmogaus troškimą, jis nuliūdo.
-Taip, - jis tyliai toliau kalbėjo,- jūsų tiesa, tų dalykų mes nepamatysime. Reikia daugelio metų...Ir nežinia ar kada nors artimo meilė turės pakankamai jėgų socialiniuose santykiuose panaikinti egoizmą...

Diskutavau apie šią vietą su kempingo kaimynu. Pakeiskime vardus kitais, žmogų galima keisti į instituciją, instituciją į žmogų, revoliucionierius tenebus revoliucionieriumi(revoliucinės situacijos šiuo metu nėra pribrendusios), tai ne esmė, laiko dulkės pakeičia daug išorinių niuansų, ir ar nepamatysime pažįstamo vaizdo? Šiuo laikmečiu. Tik lakesnės vaizduotės tereikia.
Buvau kažkiek laiko išnykusi, ir vėl sutikau jį. Sako, dabar skaitau knygą, kurioje veiksmas vyksta prieš du tūkstančius metų. Pažiūrėjus per tą pačią prizmę su lakesne vaizduote, vėl aiškiausiai matosi analogijos su šia diena.
Nusijuokėme abu
Taigi... Visur, visada ir visų mėgstama sakyti frazė " Mūsų vaikai ir anūkai gyvens kitokiame, geresniame pasaulyje" tėra tikrų tikriausias mitas. Ir mūsų vaikai, ir mūsų anūkai ir pro...pro...pro...gyvens lygiai tokiame pačiame pasaulyje tarp tokių pat žmonių. Tik vieni tai supranta, kiti ne. Pasaulis ir gyvenimas tiesiog yra toks. Su savo dėsniais, struktūra. Ir tik jame mes tegalime gyventi.
Ši frazė tėra paprasčiausia paguoda žmogui prieš save, nepasitenkinimas savo šios dienos gyvenimu, nesugebėjimas vertinti ir suprasti šio momento vertės, grožio, ypatingumo. Buvo gerai, yra blogai, bus kam nors gerai, bet ne man.
Nors ne visi juk vertina savo dabartinį gyvenimą neigiamai. Tiesiog sėkmei ar laimei pasiekti reikia įdėti daug pastangų, tai nėra lengvai dalinama dovana.

Perskaičiau šį straipsnelį
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvoje-nyksta-beveik-desimtadalis-dvaru.d?id=35041773

Pagrindinė mintis - nyksta/naikinami Lietuvos dvarai, reikia juos "rekvizuoti".

O aš kaip tik mačiau situaciją iš arti.
Mačiau, kiek pastangų, darbo, jėgų,širdies, lėšų dedama, kad bent kiek atstatyti ir atkurti atgautą dvarą.Kad sustabdyti jo nykimą. Mačiau, kiek viso to reikia, kaip tai sunkiai pakeliama vienai šeimai/giminei. Juk dvarų finansinė galia ir turtai naikinti ir sunaikinti, ir ne vien turtai, bet ir atstovai.
Mačiau, kokios būklės jie atgaunami (dar netvarkytos vietos). Ko jie tik nematė? Ir rusų šaudmenys, ir vokiečių pasvaidytos bombikės, ir kolūkių išradingumas jų pritaikyme...a.. ja...jai...
Mačiau, kiek jėgų dedama, kad surinkti kažkur dar likusią autentišką medžiagą, nuotraukas, tai, kas dar kažkokiu būdu išliko ar buvo kažkieno išsaugota.

Ir mačiau, kokia didelė parama pervesti 2 procentai net nepažįstamų žmonių. Juk įprasta tą paramą pervedinėti įstaigoms ir organizacijoms, kurioms ir taip skiriamas valstybinis finansavimas, bet niekad negirdėjau, kad kas pervestų tuos 2 procentus mūsų praeities išsaugojimui.Juk tai mūsų istorija, tai mūsų praeitis. Kažkaip pagalvojau - juk lašas prie lašo ir akmenį pratašo, grūdas prie grūdo - žiūrėk, ir vežimas...

Juk tauta, pamirštanti/nevertinanti praeities, neturi ateities.

Sąmoningai neminiu ir neminėsiu jokio dvaro pavadinimo. Ta parama turi būti laisvanoriška ir iš širdies. Kažkas gal prisimins dvarelį iš savo giminės gimtųjų vietų, gal matytas žmonių pastangas atkurti praeitį, gal kažkur pajuto šių pastatų ypatingą aurą, parko medžių aurą. Kiek ir ko yra mačiusios šios sienos ir medžiai...o, kad jie mokėtų kalbėti...tačiau, man atrodo, kad jie tai savotiškai moka...be žodžių...kažkaip išgirstame tai. Na o tie žmonės, besirūpinantys tuo - jiems tai ne darbas, jiems tai sielos dvasios būsena...

Kodėl taip įprasta tik smerkti - netvarko, nesirūpina... O ar pamąstoma kada, prieš smerkiant, kad čia vien noro nepakanka, tam reikia ir jėgų, ir lėšų... Kur kas paprasčiau dar kartą "rekvizuoti" Ir juokinga, ir graudu...

Jokios reakcijos į mano parašytą postą. Nei kritikos, nei palaikymo...

Iš to darau išvadą:
romantizmo pas treiderius/spekuliantus/investuotojus rasta lygiai nulis

Išties tai ši mintis man kilo kiek anksčiau, nei perskaičiau straipsnį. Tiesiog sutapo mano minties ir straipsnio laikas.
O mintis kilo, nes mačiau -
tikrą dvarą, tikrus parko medžius, tikrą dvaro savininką, tikrai pagal paskirtį panaudotų pinigų rezultatą...
Ir girdėjau žodžius - štai tai ir tai padarėme iš dviejų procentų paramos. Ir didžioji dalis iš visai nepažįstamų žmonių...
Visgi koks nuostabus žodis "tikras". Toks paprastutis. Gal todėl, kad perdaug aplinkoje to "netikro" atsiradę.
Kiek bus paramos pinigų, tiek ir bus panaudota, likučio nebus Paskirčiai fantazijos pakaks

Tik tie pliusai prie posto rodo, jog yra mane supratusių žmonių. Nes mano pliusai tikri, ne organizuoti.

Agata, kažkaip nejauku iš pačios išgirsti tokį egocentrišką ir "materialistinį" pareiškimą. Jis iš esmės prieštarauja viskam, ką anksčiau esi išsakiusi. Yra žmonių, kurie paskaito, susidaro nuomonę, kartais labai emocingą nuomonę, bet nebūtinai pliusiukus ar minusiukus deda. Tikrai tokių yra, nenusimink. Negi Tau tai desperatiškai svarbu?

kartais pats sau užduodu tokį patį klausimą. Ir visada atsakau, kad griauti yra lengviau, nei pastatyti. Deja žmogus daug ilgiau atsimena tą, kuris jam padarė kažką blogo (mena blogį ilgiau), nei tą, kuris jam padėjo (nei mena gėrį). Ar tai yra žmogaus prigimtis? Gal.. bet kad tuom žaidžia žiniasklaida, tai faktas.
Paprastas straipsniukas:
http://www.krizesiveikimas.lt/main/node/21
Mane vat labiau stebina (erzina) politikai (žmonės) prieš rinkimus ir po jų. Atrodo ir normaliai pakalba ir lygtais protingi, ir lygtais suvokia kas yra kas... bet tik prieina prie valdžios- ir pasaulio suvokimas pasidaro visiškai kitoks. Iš kitos pusės yra žmonių, rodos protingų, išmanančių, nesiskundžiančių gyvenimu, kurie suvokia visa tai kas vyksta esmę, bet nieko nedaro. Tik protingai pakalba... Nors turi ir galimybę kažką keisti. Bet nenori... Kažko laukia...