naujas anekdotas.

vairuotojas klausia kolonėlėje :
-po kiek benzinas?
-po du šimtus, bet pilam tik dvidešimt litrų.
-kodėl po du , jei vakar buvo po šimtą?.-piktinasi vairuotojas.
šimtas už benziną, šimtas daugiapoliarinio pasaulio statybai.
vairuotojas paduoda 4000 rub, operatorius gražina 2000 .- benzino nėra.

bukaka, nevark čia su infantiliškais anekdotais, nes tu pats esi geriausias anekdotas.

geriausias anekdotas yra sovietines zhaginimo ir kraujomaishos aukos cosai, kurie pasakoja, koks nuostabus pasaulis ir kaip pelkes laimi

kergudas, nori perimti anekdotmeisterio estafetę iš bukakos? Pacituok čia, tuščiai skambantis puode, kur čia aš "pasakoju, koks nuostabus pasaulis ir kaip pelkės laimi"?
Jau nekart pastebėjau, kai "herojus" neturi ką pasakyti, pradeda beviltiškai kliedėti.

eina sau , infantilus padaras sugebėjo ištarti žodį infantiliškas. gal galite pakomentuoti, kurioje vietoje anekdotas infantiliškas, nes kyla abejonė, kad sugebate teisingai vartoti žodį.

"kurioje vietoje"

Ten kur statyba pasaulio. Nes tėvai statė vieną, sugriuvo. Dabar stato už 100 rublių kiekvienam litrui kitą ir pradėjo prasimušti suvokimas kad ir tas sugrius...

Erdoganas prastume pelkiniu analo-govnet C400 arabams, kad galetu pretenduot i F35.

supratau , moralinis išsigimėlis gyvena pagal orvelą , kur karas-tai taika. todėl stipriai nevaikiškas anekdotas tampa infantiliu, nes negali suprasti kas parašyta, bet nuojauta sako, kad anekdotas prieš rusus . ane skystaproti??

vairuotojas klausia kolonėlėje :
-po kiek benzinas?
-po du eurus, bet pilam tik dvidešimt litrų.
-kodėl po du , jei vakar buvo po 1-ną?.-piktinasi vairuotojas.
1-nas už benziną, 1-nas kovai su klimato kaita.
vairuotojas paduoda 40 eur, operatorius gražina 20 .- benzino nėra.
--------------------
Pakeičiau anekdotą, nes gan greitai taip bus.

ir tau galiu paaiškinti , kurioje vietoje realybės nulis, naujame anekdote. jei kovojama su klimato kaita , tada negalimas kuro normavimas . "kova" su klimato kaita galima, kai tai leidžia ekonominis pajėgumas. jei pradėti normuoti dėl "gryno" oro, ekonomika susilpnės ir bus atsisakyta visos "kovos" jei normuojama dėl trūkumo, tada "kova su klimato kaita" , jau seniai pasibaigė.

tai ir yra infantiliškas anekdotas, ką tamsta parašei. su vaikišku priežastingumo supratimu. tiksliau be priežastingumo, tik paprastas žodžių pakeitimas.

Rusija sumažino benzino ekologinį standartą benzinui iki 2016m lygio. Koks poveikis varikliams ir t.t.

euro 3 buvo priimtas 2000/01, o euro 4 2005/06, bet cia pas mus, pelkese ten savo standartai, beje atsimenu sitas kanalas kai mes atsijunginejom nuo brello kauke kaip cia mums bus pysdec, toks labai tinkamas peciagalviams silpnaprociams

13:41 #886571 bugaga
. skystaprotis infantilas pradėjo vartoti žodius infantiliškas ir kliedesiai oponentams aprašyti, o fantastinis dalbajobas pradėjo vartoti identifikatorių fantastinis dalbajobas....fantazuotojai nesulyginami, o žodžiams parinkti jėgų neužtenka.

tu, išverstaskūri, taip įpratai visą gyvenimą versti skūrą, kad tikiesi, jog ir čia viską apversi aukštyn kojom. Ne tu, o aš apibūdinau tavo veiksmus, kaip infantiliškus, tai dabar mano žodžius plagijuoji ir bandai perklijuoti man... Tu, buka kaka ant tiek bukas, jog net nesuvoki, kaip lengva tave pagauti meluojant - taip įsižeidei, dėl savo infantilaus vaikiško "juoko" pavadintas infantilu, kad dabar kas antram poste įsikandęs kartoji tą tau negirdėtą žodį. O pradžia, kai bukaka tapo infantilu, buvo čia:

ką atsakysi į tai, infantilus išverstaskūri? Kas čia neranda savų žodžių, todėl plagijuoja svetimus? Gal, dar kokį vaikišką "anekdotą" be minties ir prasmės, "suskelsi"...

P.S. nespėju visiems atsakyti, nes jūs svaidotės pomidorais greičiau, nei aš spėju rašyti...

Kodėl Zelenskis yra paskutinis niekšas, ir kodėl jis, ir jo šutvė atsakinga už tai, kad pasmerkė Ukrainą pralaimėjimui ?

Viskas parašyta čia , iš internetų :

KARAS BE VIP LOŽĖS: Kaip išgyveno Suomija
Galvojate, kad Suomija – tai mumiai troliai, jaukios pirtys, socializmas su žmogišku veidu ir geraširdis Kalėdų Senelis apsnigtoje Laplandijoje? Palikite tas steriliai išblizgintas pasakas blizgiems turistiniams bukletams. 1939 metais ši jūsų etaloninė Skandinavijos demokratija buvo negailestingų, kraujo ištroškusių mėsininkų valstybė. Pirmykščių laukinių, kurie savo pačių piliečius siuntė į mirtį šaltu, beveik mechaniniu efektyvumu.
Įsivaizduokite to meto suomį „vengiantį mobilizacijos“. Išsigandusį medkirtį arba gležną Helsinkio studentą, kuris staiga suprato, kad jo asmeninis gyvenimas vertesnis už gabalą įšalusios Karelijos žemės. Kad jis negimė karui. Kad jo „letenėlės per silpnos šautuvui “, siela pernelyg trapi, o apskritai jis – pacifistas.
Žinote, kas jo laukė?
Su juo niekas nevedė sielą gelbstinčių pokalbių. Advokatai jo negynė. Niekas neišrašinėjo administracinių baudų. Žmogaus teisių gynėjai nesiplėšė spaudoje.
Jį tiesiog paimdavo už pakarpos.
Karo lauko tribunolas. Žiemiškas miškas. Pušis. Trumpa komanda. Sušaudymo būrys, sudarytas iš vakarykščių kaimynų. Švino kulka į pakaušį. Kūnas į įšalusią duobę. Kitas.
Per Žiemos karą ir Tęstinį karą suomiai pagal karo lauko tribunolų nuosprendžius oficialiai sušaudė šimtus savo karių ir mobilizacijos vengėjų. O kiek buvo nušauta vietoje – prie apkaso, už bailumą ar paniką, be jokių popierių ir protokolų – nežino niekas.
Jų prievartos sistema nepažino gailesčio. Ji malė žmogaus psichiką į miltus, įkaldama vieną paprastą refleksą: žingsnis atgal baisesnis už žingsnį pirmyn.
Žiauru? Taip.
Pirmykštiška? Taip.
Totalitariška? Be abejonės.
O dabar nubraukime šios hiperbolės putas ir pažvelkime į tikrąją to suomiško „laukinio žiaurumo“ anatomiją. Pažiūrėkime, kaip veikia valstybės mašina, kai ant kortos pastatytas ne prestižas, o fizinis ir biologinis jos išlikimas.
Trys su puse milijono suomių liko vieni prieš šimtą septyniasdešimties milijonų gyventojų Sovietų imperiją.
Mirties matematika.
Popieriuje – jokių šansų.
Kad netaptų dar viena sovietine respublika su Gulagu ir kolūkiais, Helsinkis buvo priverstas šalį išversti iš vidaus.
Mobilizuota penkiolika procentų visų gyventojų.
Pusė milijono žmonių.
Į rikiuotę stojo visi, kas tik galėjo laikyti rankose šautuvą.
Tai buvo visiškas tautos genetinio rezervo panaudojimas.
Suomiams nereikėjo mikroautobusų tamsintais langais ir gaudynių gatvėse.
Jų „autobusiukų mobilizacija“ buvo pati visuomenės sandara.
Šalyje veikė organizacija Šiuckoras (Suojeluskunta) – sukarintas tinklas, apraizgęs kiekvieną vienkiemį ir kiekvieną miesto gatvę.
Absoliuti, kone paranojiška kontrolė.
Nebuvo kur pasislėpti.
Nebuvo kur pradingti.
Nebuvo galima ramiai tūnoti nuomojamame bute.
Tave visi pažinojo.
Jeigu esi sveikas vyras ir nesi apkasuose – vadinasi, esi priešas.
Atstumtasis.
Nuo tavęs nusisuks šeima.
Su tavimi nepasisveikins kaimynas.
Valstybė sukūrė tokias sąlygas, kad mobilizacijos vengimas tapo socialiai neįmanomas.
Suomijos visuomenė virto vienais milžiniškais, save reguliuojančiais spąstais, kurie be pertraukų varė „mėsą“ į frontą.
Ir štai čia kyla svarbiausias politinio realizmo klausimas.
Kodėl ši mėsmalė nesukėlė vidaus sprogimo?
Kodėl iki dantų ginkluoti suomiai neatsuko šautuvų į Helsinkį?
Kodėl jie nesudegino šaukimo punktų?
Kodėl neišėjo su šakėmis prieš valdžią, kuri pasiuntė juos beveik į garantuotą mirtį?
Todėl, kad ši sistema buvo teisinga.
Lygybė paskirstant mirtį.
Štai tas cementas, kuris neleido tautai subyrėti.
1939 metų Suomijoje nebuvo jokios „ekonominės rezervacijos“.
Nebuvo galima atnešti storo voko reikiamam karininkui.
Nebuvo galima išsipirkti, aiškinant, kad tavo verslas pernelyg svarbus užnugariui.
Elitas nesėdėjo prabangiuose restoranuose, gurkšnodamas kolekcinį vyną ir postringaudamas apie patriotizmą.
Ministro sūnus apsivilkdavo milinę ir guldavosi į sniegą.
Didžiausio banko paveldėtojas gaudavo šautuvą ir pūdavo apkasuose prie Mannerheimo linijos.
Prestižinio universiteto studentas mirdavo nuo šalčio greta beraščio samdinio.
Profesoriai, parlamentarai, pramonininkai – visi siuntė savo vaikus į tą patį šaltą, kruviną purvą.
Suomijos elitas kraujavo lygiai tokiomis pačiomis proporcijomis kaip ir paprasti žmonės.
Žmogus – racionali būtybė.
Žmogus apkase, kai į jį per keturiasdešimties laipsnių šaltį ritasi sovietų šarvuota technika, gali ištverti tikrą pragarą.
Jis susitaikys su nušalimais.
Su badu.
Netgi su tuo, kad jo paties valstybė atvarė jį čia grasindama sušaudymu.
Tačiau tik viena sąlyga.
Jeigu dešinėje nuo jo, skeveldros nutraukta koja rėkdamas iš skausmo gulės jo miesto mero sūnus.
Tik taip veikia prievarta.
Kai taisyklės vienodos visiems, žmogus jas priima kaip stichinę nelaimę.
Kaip žiemą.
Kaip mirtį.
Su jomis nesiginčijama.
Jos tiesiog ištveriamos.
Tačiau vos tik valstybė pradeda rūšiuoti žmones į skirtingas kategorijas – sistema ima byrėti.
Vos tik atsiranda išgyvenimo kainoraštis.
Vos tik koks nors išsigimęs turtuolis gali mėgautis saugumu vien todėl, kad turi pinigų arba tėvą ministerijoje.
Vos tik karas paverčiamas mokesčiu vargšams.
Tą pačią akimirką nužudoma pati valstybės idėja.
Joks patriotizmas neprivers žmogaus mirti už sistemą, kuri oficialiai, įstatymu pripažįsta, kad jo gyvybė verta mažiau nei restoranų tinklo savininko gyvybė.
Jeigu valtyje atsivėrė skylė, o pusė keleivių nusiperka teisę nesemti vandens, nes jie neva „kuria BVP“, tai tie, kurie semia kibirais, anksčiau ar vėliau tuos kibirus numes ir pradės daužyti galvas tiems privilegijuotiesiems.
Čia ne marksizmas.
Čia elementarus gyvuliškas teisingumo instinktas.
Suomiai išgyveno ne todėl, kad buvo kažkokie ypatingi antžmogiai.
Ir ne todėl, kad jų demokratija buvo švelni ir pūkuota.
Krizės metu demokratija visada virsta diktatūra.
Jie išgyveno todėl, kad jų elitas turėjo savisaugos instinktą.
Jis užveržė varžtus taip, kad gyventojams traškėjo kaulai.
Tačiau tie varžtai buvo vienodai užveržti visiems.
Žiauru? Taip.
Ciniška? Taip.
Teisinga? Absoliučiai.
Warden Null

Ir dabar palyginkite su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Ir bus aišku. Apie ką aš nuolat kalbu.

na norėjau rašyti, kad blusa primityviai masto, bet šitas teisingas. Arba visi į sniegą apkasuose arba nėra ko apsimetinėti. Norėjau rašyt, kad suomiams dėl karelijos miškų nebuvo reikalo visiems sugult į žemę, bet matyt dėl tos valios ir pavyko susiderėt sąlygas. Nes su pasidavusiais niekas nesidera. Ypač rusai.teisybės reikalui buvo toks suomis Martis Larnis, kur rašę apie išsipirkimus iš mobilizacijos ir pan. Na reik pridėt, kad ir su KGB jis reikalų turėjo. Tai tas jo folkloras tik santykinai vertintinas gali būt. Panašu kad ir Suomijoje buvo visko. Bet faktas, kad sugebėjo mobilizuotis ir atstovėti didžiulę jėgą. kai mūsų ponia Lansbergienė pareiškia, kad studijavimas užsienyje, ne mažiau svarbus, nei tarnyba kariuomenėje, galvoju, kad toli mums iki tuometinių suomių.
Jeigu esi sveikas vyras ir nesi apkasuose – vadinasi, esi priešas. Formulė paprasta, bet teisinga, jei tavo šalis kare. P.s. šiais laikais ir nesveikam galima prisidėt. Apsimokyt droną valdyt ar kokį transportą vairuot. Nebūtina Rembo būt, kad prisidėti.

p.s. pas sovietus ta mobilizacija veikė, kas vokiečių nepriekaištingai karo mašinai užkišo ratus žarnom tiesiogine ta žodžio prasme. Pridėjus neaprėpiamo tiems laikams masto paramą, kur net Žukovas neoficialiai pripažino, kad be US Studebaker ir pan. jų armija būtų buvus kitokia.

Suomiai kariavo, ne šiaip sau kariavo, o atkakliai, todėl jiems ir pavyko iš Stalino išgauti gana geras karo užbaigimo sąlygas, nes Stalinas pamatė, jog toliau tęsti karą jam pernelyg brangiai tas Suomijos užkariavimas atsieis.
O juk suomiai galėjo ir visai nekariauti, galėjo iš karto pasiduoti, kaip blusa siūlo, tada Suomija būtų tapusi dar viena CCCP sąjungine respublika.
Kai rusija užpuls Lietuvą, nebus taip kaip Suomija, bus taip kaip Ukraina, kai vieni išeis kariauti, o kiti slapstysis nuo TCK. Tai Lietuvos atveju, pasak blusos, būtų geriau iš karto pasiduoti.

su tokiu netyčia gėriau alų Lietuvos kariuomenės atstovu (sakau netyčia, nes nei alaus dažnai geriu (geriu, bet ne alų), nei kariuomenės atstovų didelio rango asmeniškai pažįstu). Jis panašiai kaip Putinas sakė, kad karas bus ir maks savaitę ukrainiečiai laikysis. karas prasidėjo per kelias dienas nuo to gėrimo ir Ukrainiečiai laikosi iki dabar. Bet man ta euforija nėra tokia patraukli dabartinė. Rusai atsitiesę yra ir po didesnių nesėkmių. Reiktų neatsipalaiduoti rusų naftos bačkas pasprogdinus kelias. Propaganda sėkminga gerai, bet dar toli gražu ne laikas grįžti į restoranus ir mobilizaciją palikt savieigai su busiukų vartymu ir pan.

Glušiau, aš kaip tik ir siūlau elgtis kaip suomiai. Pasverti kas svarbiau, ar Kerelija ,ar Suomijos ateitis .Suomiai paaukojo ne tik Kareliją, paaukojo ir kitas sritis , bet išsaugojo valstybę . Ukraina nenori atsisakyti Krymo ir aukoja savo valstybės ateitį.

Demagogas kaip reta.

"Karo lauko tribunolas. Žiemiškas miškas. Pušis. Trumpa komanda. Sušaudymo būrys, sudarytas iš vakarykščių kaimynų. Švino kulka į pakaušį. Kūnas į įšalusią duobę. Kitas.
Per Žiemos karą ir Tęstinį karą suomiai pagal karo lauko tribunolų nuosprendžius oficialiai sušaudė šimtus savo karių ir mobilizacijos vengėjų. O kiek buvo nušauta vietoje – prie apkaso, už bailumą ar paniką, be jokių popierių ir protokolų – nežino niekas."

"Joks patriotizmas neprivers žmogaus mirti už sistemą, kuri oficialiai, įstatymu pripažįsta, kad jo gyvybė verta mažiau nei restoranų tinklo savininko gyvybė."
--------------------
Taip, užkardos bataljonai , karo lauko teismai yra normalu karo metu.
Ukrainoje karo pradžioje irgi buvo filmukų, kai sušaudo kojas ar užkasa į žemę gyvą, jei nenori kariauti.
------------------------
Bet Ukrainoje yra elitas ir valstiečiai. Elitui nauji auto, kurortai. O mėsa į faršą -tai tik bėdžiai.
Ir ne problema, jei žus milijonai ukrainiečių vyrų, elitas atveš bangladešo ir indusų darbui į savo fabrikus.
Taip, blusa. Tu teisus. Elitas turi rodyti pasiaukojimą savo pavyzdžiu.
Bet čia didelė problema. Pusė elito turi ir Rusijos pilietybę. 50 proc ukrainiečių turi pirmos eilės gimines : tėvus, brolius, vaikus Rusijoje.
--------------------------
Tikrai ukrainiečiai nesupranta dėl ko mirti.