Reikėtų tą dalį vadinti pietine Suvalkija, nes kažkokio atskiro etniškai, tarmiškai "Seinų krašto" nebuvo. Gal ten buvo kokia suvalkų tarmės potarmė, nesiginčysiu.

Pagrindinį vaidmenį išvejant Lietuvos administracją iš tos pietinės Suvalkijos be abejo suvaidino POW. Bet tam tikras vietinių palaikymas, kaip kad ir Vilniaus krašte, buvo. Kitaip ir negalėjo būti pusiau lenkiškoje Lietuvoje.

Donbaso variantas tskant.

Ir vėl painioji.
Lenkija palaikė didžioji dalis dvarininku, ir ne tik pietų Suvalkijoje.
Beveik visur.
Jie buvo kapitaliai sulenkėję, laikė save lenkais , kalbėjo tik lenkiškai, i Lietuvius ir kabančius lietuviškai žiūrėjo iš aukšto, su lenkišku onoru.
Siuntė savo vaikus i Lenkijos legionus, kur ju tikrais lenkais niekas nelaikė, ir pačius pirmus pakišo po velena.
Tai buvo tautos renegatai.
O lietuviai , jie palaikė Lietuva, kalbėjo tik lietuviškai.
Lietuva buvo skilusi i 2 dalis, kaip dabar, Vinliaus ir savivaldybių išsigimes elitas, ir paprasti darbo žmonės, kurie kasdien žiūri į politinį cirką, kas dabar vyksta.
Ir be abejo, tuomet irgi buvo deklasuoti elementai., plėšikai, chuliganai ir vagys, kurie tiesiog karo metu siautėjo.
Juos dažnai tiesiog statė prie sienos ir šaudė.
O Baltarusijos pusėje Lietuvos kariumene nuėjo ir išvare raudonarmiečius beveik iki lietuvisko Gardino, kur isireme i gerai įrengtą apkasų linija, kuri buvo likusi iš ww1 laiku, ir puolimas sustojo.

Ir vėl man pritari, bet rašai "painioji".

O čia tai jau smarkiai pro šalį. Iš esmės lenkiškoje Lietuvoje Lietuvą palaikė dalis tautos. O kad lietuviai "kalbėjo tik lietuviškai" tai čia gal labai kokiam gūdžiam kaime. Nes mano pusė prosenelių kilę iš Panevėžio rajono, bet visi buvo išsilavinę žmonės, taigi kalbėjo lenkiškai be problemų nors gimtoji kalba ir buvo lietuvių. O panevėžiečiai, kaip lenkiško tada miesto gyventojai irgi mokėjo lietuviškai ir lenkiškai. Jau nekalbant apie "grynai lenkiškus" miestus - Kauną, Vilnių, Lydą ar kokią Jonavą.

Cia grynai nuožmios polonizacijos vaisiai.
Visi kurie laike save ponais, tiesiog privalejo kalbėti lenkiškai.
Noriu priminti, kad prieš 200 metu beveik visas Rusijos elitas, dvarai , caro dvaras kalbėjo tik prancūzų kalba.
Net Tolstojus apie tai rašė, karas ir taika.
Bet del to jie netapo prancuzais.

Jie netapo, o lietuviai lenkais - tapo. Tai istorinis faktas visur 1.000 kartų aprašytas ir niekaip nepaneigiamas.

Tai nėra čia daug ką ta tema vystyti. Tuo labjau, kad tema apie rusų pasaulį, o nei lenkai nei lietuviai, bent jau didžiaja dalimi, jam nepriklauso .....
... nors mano didžiulei nuostabai išaiškėjo, kad lietuvių - rusų pasaulio atstovų - Lietuvoje gerokai perdaug.

Ir reikia atskirai pažymėti , kad lietuvos sulenkėję dvarininkai tuomet savo sūnus siuntė į Lenkijos legionus.
Ir visi jie žuvo, nes lenkai jų lenkais nelaikė, ir visus pakišo po velėna.
Karo metu tai paprasta.
Ir dar, po 1922 m slecevicius įvykdė žemės reformą, ir dvaru žemės išdalino savanoriams, po 12 ha.
Ir dabar Lenkijoje jau rikiuojasi paveldėtojai, kurie laukia kada i rytų Lietuva įžengs lenkų armija, ir jie išsyk atskubes atsiimti savo turto.
Jie jau turi visus dokumentus, viskas paruošta.
Ir atims ne tik žemę, bet ir butus, namus, už procentus.
Visi jau užmiršo, kaip pries 4 metus lietuviškose Dieveniškėse valdzia rengėsi įkurti migrantų lagerį ,
Ir tuomet nei vienas lenkų politikas ar šiaip žmogus neatskubejo tų žmonių ginti.
Atvažiavo tik lietuviai, su trispalvėmis ir dainomis, dėl ko sulenkėję vietiniai buvo labai nustebę.
Jie taip ir sake, niekada netikėjom kad lietuviai mus gelbes.
Rytu lietuvos žmonių gyvybių ir turto garantas šiuo metu yra tik lietuvos valstybe ir Lietuvos armija.
Kaip ir donbase vienintelis žmonių gyvybes garantas yra vsu.

Vėl painioji.
Jei reikės, tie patys sulenkėję lietuviai vėl taps grynais lietuviais.
Kaip įvyko ir 1939 m, kai i Lietuvą pradėjo plūsti iš Lenkijos pabėgėliai, kurie dar vakar save laikė lenkais.
Jie itin uoliai pradėjo mokytis lietuvių kalbos, prisimine kad ju tėvai ir seneliai buvo lietuviai.
Ir netgi 55+ amžiaus žmonės vakarais zubrino lietuvių kalba.
Apie tai rašė Ignas Šeinius, knyga, raudonasis tvanas.

Nuo pavardės priklauso. Jei pavardė pasibaigia -vičius greičiausiai esi lenkas, jei -as lietuvis.

-vičius arba bielorusas

Kaipgi kaipgi.
Apie 300 metu visus metrikus vedė sulenkėję kunigai.
Jie buvo dažnu atveju vieninteliai raštingi žmonės.
Tai jie registravo visus naujagimius ir vestuves.
Ir jie visur tomsauska užrašydavo kaip tomasewski.
O lietuvi Jonuka kaip janeka.
Ir tai buvo masinis reiškinys.
Kaip sakoma , tik rankų miklumas ir jokios apgaulės.

Nesąmonė.
Lietuviai masiškai lenkino savo pavardes. Kas dar įdomiau kad popuiariausia Lietuvoje pavardė - Ivanauskas išvis kažkokia rusiška, nes Lenkijoje Ivanų-auskų nėra.
Pusė lietuvių po šiai dienai turi sulenkintas pavardes.

Ir vėl painioji.
Lietuviškai sulenkėję lietuviai masiškai pradėjo kalbėti įkūrus Lietuvos respubliką 1918.
O 1939 lenkai iš Vilniaus krašto bėgo per Lietuvą tolyn į Lenkijos gilumą ir mokytis lietuvių kalbos neturėjo laiko.

Ir Kazlauskas lenkiška arba rusiška, turėtų būti Ožiauskas.

Ivanauskas - tas kuris Ivanui per ausį užmetė, gavosi Ivanauskas.

Nu tu ir kliedi.
1939 m visa Lenkija buvo apimta karo.
Iš vienos pusės Hitleris, iš kitos cccr.
Jau 1939 m prasidėjo masinės deportacijos i Sibirą.
Faktiškai nuo pirmųjų karo dienų.
Ir žmonės masiškai bėgo iš Lenkijos į Vilniaus kraštą, kuris 1940 m atiteko Lietuvai.
Dar 1940 j i Vilnių izygiavo lietuvos kariuomene.
Vilnius tapo saugi vieta, kol kas.
Ir Vilniaus, Vilniaus krašto sulenkėję lietuviai, taip pat pabėgėliai iš Lenkijos masiškai pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
Ignas taunius savo knygoje tai aprašė , jis viska matė savo akimis.
Iš Lenkijos taip pat masiškai bėgo žydai , i Lietuvą.
Nes Lietuvoje tuomet nebuvo karo,
Taip pat sumušti Lenkijos armijos likučiai bėgo į Lietuvą, ir Lietuva tuomet paskelbė dalinė mobilizacija, sutelke savo dalinius prie sienos su Lenkija, kad nuginkluoti tuos lenkus.
Nes buvo reali grėsmė kad jie pradės pagal seną įprotį skersti gyventojus.

Šios dienos kontekste mes su lenkais turime stovėto petis į petį ir nustoti kapstytis istorijos savartyne.

Esmė tame, jei zmonems naudinga, jie save laiko lenkais.
Jei naudinga, vakarykstis lenkas taps lietuviu.
Jei naudinga, pavardė sulenkina, jei ne, sulietuvina.
Nėra daug žmonių, kurie dėl to nori guldyti savo ir savo vaikų galvas.
Bet faktas tas, kad Lenkija, katalikų bažnyčia šimtus metų vykdo nuožmia lietuvių polonizacija.
Ir jie nesiskaito su priemonėmis, kaip ir pridera okupantui ir grobikui.
Nėra jokių lietuvos ar Vilniaus krašto lenkų, tai yra lietuviai kurie tiesiog palūžo , neatsispyrė brutaliai ir gudriai prievartai, ir geruoju ir dar dažniau bloguoju pradėjo kalbėti lenkiškai ir save skelbė kaip lenkus.

Gražu ir pagirtina.
Bet lenkų politinė vadovybė taip nemano.
Iš čia ir rankų laužymas dėl nelietuviškų raidziu, dėl gatvės užrašų nevalstybinė kalba, dėl busimos lenkų kareivių bazės Kapčiamiestyje.
Taip pat dėl tautinių mažumų mokyklų, kur mokiniai netgi neišmoksta lietuvių kalbos.
Tai išvis unikalus atvejis visame pasaulyje.
Lenkijos kresu politika, jie nieko ir neslepia, kad nori atplėšti dalį Lietuvos sau.
Ir tai geriausia padaryti dabar, prisidengus bendru priešu ir Rusijos grėsme.

Ir jie teisūs, nes mums reikės jų supporto, o ne jiems mūsų. Nustokit sirgti LDK liga.

Vilniaus kraštas atiteko Rusijai ( SSSR ) 1939.09. O 1939.10 jo dalį su Vilniumi perdavė Lietuvai. Paskui buvo dar perduoti keli gabaliukai. Lenkijos piliečiai ( daugiausia žydai ir lenkai ) bėgo į Vilnių ir apylinkes, taip pat į kitas Lietuvos vietas. Galbūt kažkiek jų pasiliko.

Mokytis lietuvių kalbos jiems nebuvo kada, nes žydus pradėjo dusinti jau po 2 metų. Tiek neužtektų mokymuisi, - kai esi bėglys ir bandai išgyventi ne mokslai galvoje. Lietuvos lenkai, kurie bėgo į Vilnių ir aplink irgi neturėjo kada mokytis tos lietuvių kalbos, nes jau po metų čia buvo Rusija ir lietuviai net nespėjo per metus Vilniuje normaliai įsikurti. Kas pasiliko ir nrėjo - galėjo mokytis aišku kad ir 1950ais. Bet tokios būtinybės nebuvo, nes net nelabai buvo su kuo lietuviškai pakalbėti kokioje Rudaminoje ar Jašiūnuose.

... o pasakėlės apie priverstinę polonizaciją yra tik pasakėlės. Vienas kunigas iš Lenkijos negali sulenkinti viso lietuviško kaimo jeigu kaimas to nenori. Priverstinė polonizacija vyko tik nuo 1920ųjų. Vilniaus krašte ir pietų Suvalkijoje.