The Best Christmas Song I've Ever Heard. It Will Give You Chills.

"Informuotas ginkluotas" - gali būt ir taip. Bet nebūtinai. Kuo skiriasi informuotas, nuo suformuotas ar apformuotas? Kartais kaidinga informacija - blogiau nei jokios informacijos. Tokios čia tokelės, kad be klaidų neapsieisi.
Pvz. atrodo apie ląsteles jau tiek daug žinoma duomenų, kad pažystame kaip nuluptas. Sapnas. Šviesos mikroskopas gali matyti iki tam tikro lygio. Keliom eilėm daugiau - elektronų mikroskopas. Gali susidaryti toks įspūdis, kad paėmi gyvą ląstelę ir žiūri kaip ten kas. Sapnas. Ląstelės gerokai "apdirbamos". Paskaitykit, kaip paruošiama ląstelė elektroninio mikroskopo "akiai". Jau neskaitant to, kad laikomasi hipotezės, jog gyva, organizme esanti ląstelė, joje vykstantys biocheminiai, elektriniai procesai - iš esmės nesiskiria, nuo laboratorijoje auginamos, numarintos, perplautos eile chemikalų ląstelės. Jau nekalbant apie tai, jog el. mikroskopijai, bandiniai patalpinami į eterio elementą (sąlygini) -vakuumą, ir apšvytinami elektronų srautu. Kad ląstelė neišnyktų, kaip dūmas - padengiama sunkiaisiais metalais. Ir paskui, iš tokių nuotraukų daromos išvados, kuriamos teorijos, hipotezės. Tiksliau, ieškoma nuotraukose patvirtinimų savo pramanams. Ir taip vadinamos EM nuotraukos, dar apdirbamos kompiuterinės grafikos, pridedant spalvų ar kitų meninių elementų. Ir tai vadinasi mokslas Menu galima pavadint, bet tikrai ne mokslu. Na, kompromisas - meninis mokslas. Turint gerą nusiteikimą, finansinį ir "valdžios" užnugarį - galima įrodyti, EM nuotraukoje - parodyti, kad ligas sukelia ragana ant šluotos. Ar fėja, ar virusas, ar kas tik nori. Ir tai taip pat bus informacija... Tokiom nuotraukom remiantis yra kuriamos teorijos-modeliai, kuriuos išmokęs studentas, taps dėstytoju ar profesorium, ar net mokslų daktaru ir mokys tuo kitus, šventai tikėdamas, kad modelis-teorija yra tikrovė. Tik retas suabejoja ir dažniausiai greit išjoja iš darbovietės. Tiksliau išjodamas kolegų. Ir ne dėl sąmokslo (dažniausiai) - tiesiog negi pri(si)pažinsi, kad ant klaidingų pamatų statei netikrą statinį. O jei dar apdovanojimas koks sąskaitoj, kad ir diplomo ar medalio pavidalu - investicijos į ego, duos dividendus - neberūpės, kur tiesa, o kur pramanas ( jei išvis kada rūpėjo). Rūpės savo kailis...

O vikipedijoj ar panašioj "pedijoj" - lieka tik daugumos sapnuojamo sapno informacija, apremta meniniais piešiniais-diagramom, lentelėm ir pan. Net netinka sakyti, kad sapnas apremtas realiais įvykiais ir faktais. Nes nemažai įvykių ir faktų yra tiesiog pramanyti. Kaip būna filmai paremti realiais įvykiais, tai čia sapnas, paremtas tikrų ir išgalvotų įvykių mišiniu. Ir išsipink dabar, kad gudras. Juk dauguma įsikraunam, tokį sapną (programas, įvaiZdžius, asocijacijas, logiką, jausmus ir pan. ) JAU iškart po gimimo. Tik gimus - protas būna, kaip tuščias lapas ( Kų?Dykis). Ir pradžiai iš tėvų, paskui mokymo programa, draugai-priešai - ir protas susiformavęs. Ar suformuotas, ar apformuotas, ar mišinys? Ir kaip paskui atskirti, kur tikėjimas, o kur žinojimas? Kur kas yra iš tikrųjų, o kur taip tikima, kad tikėjimas apsimeta žinojimu?
Tik patikrintos žinios pavirsta į žinojimą. Pačio, asmeniškai išgyventos, tirtos ir patirtos. Ir tik tokios žinios yra tikros - tikrasis turtas, persinešamos su savimi///. Visa kita - tikėjimo sistemos, kurios gali pavirsti į žinojimą, o gali ir nea... Asmeninės , bendruomeninės, visuomeninės tikėjimo sistemos - mentaliniai kūnai...
Kaip sakoma, būtina ir žinojimas, kaip ir tikėjimas.
O visas grožis, kad perduodant žinojimą, jis suprantamas, kaip tikėjimas. Kad ir koks patikimas šaltinis bebūtų - vistiek, reik viską tikrint pačiam ir paverst į žinojimą. Nieks kitas saldainio už mus pačius nesukramtys. Aišku, tai begalo ilgas procesas, o trumpinys tikėjimas-pasitikėjimas. Pasitikėjimas, klaidingais šaltiniais, tampa nebe trumpiniu, o ilginiu arba kalėjimu. Ir loginiai -išmąstymo metodai - nepakankami. Čia ir prasideda dvasingumas, bei dvasiniai dėsniai. Kurių vienas iš pagrindinių - "ką (iš)skleidi - tą ir (at)gauni". "Kur eina dėmesys - tas(ten) didėja, auga". PVZ. Jei dėmesys eina, dėl vienokių ar kitokių priežasčių į mąstymą ( mąstoma, mąstoma ir dar kartą mąstoma) - auga, plečiasi mentalinis kūnas, kitiems kūnams siaurėjant ( fiziniam, jausminiam, priežastiniam). Grimzzztama į tikėjimo sistemas. Už tad , reik dėmesio ir fiziniam kūnui, ir jausminiam, ir manymo, ir priežastiniam... Kaip sakoma - visi dėmėsio nori, visiems jo reikia, visi jo prašo... Į ką nustoja eiti dėmesys - tas pradeda sklaidytis - nykti. Taigi, norint "numarinti drakoną", nereikia jam duoti dėmesio. Ir kur jis išnyks? ASmeniniamiame gyvenime, o visuomeniniame ar gyvuos, ar ne - priklauso nuo visuomenės. "Kas kam lemta"...
Ir jei dar mažokai "susukau" - kur eis dėmesys - pasirinkti negalime, arba pasirenka Dėmesys.

Pasikartosiu, bullshit. Žinia visko pasitaiko, tačiau rimtas mokslininkas turi atskirti kas yra teorija, o kas yra įrodytas faktas ir tuo labiau kai kalbame apie ląstelę. Žinoma, pasitaiko visko, tačiau dėl išjojimo tai klysti, reikia arba labai susimauti, arba piktybiškai įrodinėti, kad balta yra juoda. Tokių atvejų buvo ir už tai tokie žmonės buvo "išjoti". Kadangi vienas žmogus negali būti visų sričių žinovas, tai aišku, kad vyksta specializacijos ir pan. Kalbant apie tyrimus, tai gal tamsta galėtumėt pasiūlyti geresnį variantą? Labai laukiam. Čia visų medikų svajonė realiu laiku stebėti ląstelės biochemiją.

Kai žmonija turės atliekamų lėšų, dirbtinė gyvybė bus sukurta. Būtinų elementų anglies, azoto, vandenilio ir deguonies pilna ir neatkartoti to, ką sukūrė saulė, vėjas ir vanduo, tiesiog apsileidimas. Reikalingas kolaideris, kuriame temperatūra, slėgis, radiacija, žaibų išlydžiai ir kiti įmanomi parametrai kistų dideliu dažniu, imituodami milijardų metų laiko tėkmę. Žmonija pakankamai jauna, jei Visatos amžių prilyginti metams, šiuolaikinis žmogus susiformavo gruodžio 31d. 5 min iki vidurnakčio.

....kur man tai girdėta - aaaaaa, tai Frankenšteiną taip kūrė juk....🤣🤣🤣🤣🤣👍

O kaip Tu, topl'ai, atskiri, kas yra rimtas mokslininkas ir kuri teorija yra įrodyta, o kur įrodymai remiasi neįrodomomis prielaidomis? Remiesi autoritetu? Kad sukonstruosi loginę grandinę, kuri nubrėš ribas ir virs modeliu arba teorija, šiuo atveju problemos neišspręs. O problema tokia: " Kaip atskirti, kur yra žinojimas, o kur tikėjimas?"

Taip jau laikoma, kad modelis kažko vertas, jei yra praktinė nauda, t.y jei kažką išsprendžia. Suformuoji problemą-klausimą, ir kuri modelį-teoriją, kad gautum sprendimą-atsakymą. Tik vėl gi bėda, pati problema-klausimas, apriboja, koks bus atsakymas. Pvz., jei dėl kokių tai priežasčių laikysi, kad Tu esi galvoje ir Tavo lokalizacija - smegenys, tai ir kursi modelius, kad tai įrodytum. Ir tie modeliai, savo ribose bus teisingi. Ir praktinę naudą galėsi išpešt. Net galėsi patikėt, kad modelis ir yra tikrovė... ir Tu esi smegenys. Žodžiu, modelis yra būtina sąlyga žinojimui, bet nepakankama.
Modelių tvėrimas vyksta mentalinėj erdvėj, ką įprastai vadiname protu. Taip "tiksi" protas - tokia prigimtis. Ir čia nėra blogų ar gerų teorijų-modelių. Veikiau yra įgyvendinamos arba turinčios praktinę naudą teorijos ar ne. Ne vieną šimtą metų buvo medicinoj modelis, kad kraują varinėja kepenys... Dar svarbus momentas, Kam praktinę naudą neša teorija? Kuris visuomenės sluoksnis iš to naudą semią? O turint omeny, kad gyvenam stipraus vartotojiškumo-kovingumo-klastojimo laikais, labai jau mažai vilties, kad modeliai-teorijos bus nepaveikti "laiko dvasios". Bent jau visada būdavo paveikti...
Kaip sakoma, "pa balšomu ščiotu", kurios teorijos bus vystomos, o kurios ne, apsprendžia kolektyvinė sąmonė. Truputi "grubiau -žemiau", apsprendžia suinteresuotos grupės-asmeniškumai. Nei vienas modelis visko nepaaiškiną ir to negali padaryti. Tai kritikai, kritikuos modelį badydami į tai, kas nepaaiškinama ir per tai sakys, kad modelis prastas. Gynėjai, badys į tai, ką modelis paaiškina ir sakys, kad modelis "geras", aršesni, netgi sakys, kad modelis ir yra tikrovė. Ir kiek dabar reikia teorijoj-modely, rasti trūkumų, kad jį atmesti? Ir kiek "atitikimų", kad jį pateisinti ir naudoti? 5, 10, 49? O čia vyksta daug paprasčiau arba sudėtingiau, žiūrint iš kurios pusės prieisi. Pradžiai yra Jausmas - sutampa pasaulėžiūra su modelio siūloma ar nea. Kaip sakoma, sutapo biolaukai ar ne? Stumia ar traukia? Atitiko kirvis kotą ar, vis tik, ne? Ir jei atitiko - priimam modelį, kaip "savaime suprantama" ir prie tam tikrų aplinkybių tampame gynėjais-skleidėjais. Jei jausmas neigiamas - "bullshit" ieškoma "ambų", neatitikimų ir užtenka bent vieno ( tikro ar menamo neatitikimo), kad modelį atmesti, o prie tam tikrų sąlygu ir tampame puolėjais-neigėjais. Tiek vienu, tiek kitu atveju, protas yra įkalintas modelyje.Bet be modelių protas negali. O kaip naudoti įrankį ir nebūti naudojam jo? Klausimas vertas begalybės... Arba jei yra teisingas klausimas - bus teisingas ir atsakymas. - Toks modelis .
Bandymas sukurti modelį, kuris apimtų viską - "visa ko teorija" - sutveria prote sumišimą. Tai tas pats, kas išsiaiškinti kas yra gyvybė-gyvenimas. Ši paslaptis protui yra neįmenama ( Kad ir kaip besistengtum, begalybės į ribotą modelį nesutalpinsi. Nors praktika ir rodo, kad tas yra "atlikta" - mes ir esame "ribotos begalybės"). Ir kai tik nustojama skaičiuoti iki begalybės - ateina džiaugsmas...

topl'ai, geresnį tyrimams variantą, turėsi susirasti pats. Jei padarei prielaidą, kad gyvas nesiskiria nuo negyvo, tuo remdamasis sukūrei modelį - logines priežasčių-pasekmių grandines. Jos ir supančiojo. Kurk modelį, kur gyvas skiriasi nuo negyvo. Bet kadangi, gyvybė į modelius netelpa, o tik pasireiškia per juos, dirbtinai gyvybės nesukursi. Kaip kad proto lygyje, galima tik skaldyti ir iš skeveldrų dėlioti "didesnį" vaizdą. Tikint, ne žinant, bet tikint, kad skeveldrų suma yra lygi visumai. Nors ar tik ne atomo fizikoj yra pasakymas, kad "visuma yra daugiau, nei jos dalių suma"? Aišku, ten turima omeny energijos sumą. Bet principas tas pats. Tereikia , pakilti į lygį, esantį virš proto - stebėtojo ( laisvas nuo išankstinių įsitikinimų intelektas). Stebi, kaip "gyvena" gyvybė, ir pastebėjimus perduodi per modelius. Kaip sakoma, žiūri iš viršaus, o ne iš apačios ir fantazuoji.
Čia tokia teorija. O praktika, kad negali taip imti ir pasirinkti - "dabar aš stebėtojas, o dabar- protas, o štai čia ir aš - jausmai ar kūnas". Kaip ir negalima pasirinkti pasaulėžiūrų - dabar tikiu tuo, o dabar jau visai anuo. Yra praktikos - sekos, ką reikia daryti, kad išvalyti protą, jausmus, intelektą, bet tai ilgas procesas ir ne mes jas pasirenkam, o jos pasirenka mus. Kad ir kaip baisiai, kažkuriai mūsų daliai, tai beskambėtų.

Kai neskiri, gyvo nuo negyvo, visai lengva patikėt, kad įmanoma sukurti gyvybę. Net ir galima sutverti, kažką panašaus į gyvybę - gyvybės kopiją. O kad tai kopija, galės atskirti tik gyvas. Nes "toks tokį atpažysta" ( ir pražysta ). Tai proto sąvybė tverti tvarinius. O kur kas tą sąvybę panaudos, asmeniškai ne tiek ir svarbu. Asmeniškai daug svarbiau, kur asmeniškai tą sąvybę panaudojam. Ar, kaip kartais pasitaiko, "sąvybė" mus panaudoja .

Kiek yra gana?

Tame video kalba zmones kurie kazka turi sakyciau.

Grand, nemanyčiau, kad mes kuo nors skiriamės. Nebent ......- jie jau pasižiūrėjo sau į vidų, o tu dar ne....

Tačiau,kas trugdo? Manyčiau, karantinas būtent tam....Todėl sveikinu jį iš visos širdies.

Pasaulis NIEKADA nebebus toks koks buvo. Su tuo reikia susitaikyti, kaip su mirtimi....

Bet ar tu jos bijai....??? Juk garantuotai žinai, kad mirsi... So what...? Juk dėl to nepražyli, ar nesidarai

charakiri... Senai reikėjo tokio dalyko....Bravo Gamta, bravo Visata, bravo Evoliucinė jėga....!!!

Pagaliau žmogeliai ištikrųjų suprato, kad yra mirtingi....Wow!!!!!

būtent - gyvas visada atskirs, o "negyvam" - aplink viena negyvastis....

Ir tada prisiemamas "dievo" vaidmuo - kurti gyvybę.... Kam reikia Dievo - va, avelė Doli, va, vaikai iš

mėgintuvėlio... Ir aš TĄ galiu....

O pasaulis niekada nebuvo ir nebus status quo. Tai teigti, kad pasaulis nebebus toks, koks buvo, sakyti, kad vanduo šlapias.
Mažai kas supranta, kad viskas dinamikoje ir pasaulis kinta kas akimirką. Bet žmogaus būtis visada linksta į stabilumą ir priimti nuolatinę kaitą yra labai sunku.
Bet kai priimi, SUNKU išnyksta iš gyvenimo, nes išnyksta iš proto - pagrindinio mūsų bėdų šaltinio.

Na, o mirties NĖRA...

Tai už ką čia reikia taip nemylėti žmonių, kad taip rašyti...

AIPT



gaila, baigėsi mano pliusai....+

Gerai, Gerai, o kas yra žmogus...?

Tas vaikščiojantis ir kalbantis mėsos gabalas? Ar tas nerimaujantis, kartais besidžiaugiantis ar besiskundžiantis protas?.... Ar tas ir tas...?

Ir kur dingsta kvėpavimas, kai žmogus panyra į komą?

Ir kas tas kvėpavimas, ir kur jis dingsta...? Ir kodėl tada žmogus per kelias sekundes tampa lavonu? Ir kodėl jam ventiliuojant plaučius(dirbtinai sugražinus kvėpavimą) jis nesikelia iš lovos....??

Liaudies išmintis: Bijai mirties - vadinasi bijai gyvenimo Sėkmės tau, pragyventi baimėje iki gyvenimo galo

Žmonijai iki tokių pasiekimų dar toli.
Apskritai gyvybę galima sukurti greitai, tam reikalinga moteris, ir išeitų žymiai kokybiškesnės, o ten kur prikisa nagus mokslininkai medikai, gaunasi tik brokas.
Pažiūrėkit į tas avis doli, graudziomis akimis ziurincias. Tikriausiai ji masto apie savo nelaiminga vaikystę. Jei būtų jos valią, ji ant keršto mums tokia pandemija už leistų, tai net stebuklingos vakcinos nieko ne išgelbėtų.

Baimė ir neapykanta yra iškreipta meilė... Kai yra baimė, nelieka vietos meilei anei neapykantai... Kai yra

neapykanta - tada žmogus anei myli ką, anei bijo ko....

Kai sužydi meilė - nėra širdyje nei baimės, nei neapykantos...

Viskas kaip ir logiška. Toks klausimas, kur taip filosofijos pasikrovei? Tiesiog smalsu. Aš tiek nesikroviau niekada.

Žinai tokį posakį - vyras, kuris vedęs laimingai, yra laimingas vyras, kuris nelaimingai - filosofas...

Taip ir mane Gyvenimas atvedė į filosofiją, kur esu šiandien. O kur šiandien esu - esu labai laiminga. Išeitų - nekeisčiau nei vieno 'nelaimingo" įvykio ar situacijos į "laimingą". Nes šiandien nebūčiau tas , kas esu.

"Filosofijos prisikroviau"... studijuoju Advaita Vedantą, Aštangą Jogą, skaitydama švenraščius, šventųjų gyvenimus....,medituodama, dėka savo Mokytojo Sri Sri Ravi Shankar. Joga nėra pratimai kūnui, kaip klaidingai mano vakariečiai. Pratimai, tai asanos, o joga - vienijimąsis su viskuo, gyvenimo būdas....-t.y. kai sužydi meilė - nėra širdyje nei baimės, nei neapykantos...