Biblija yra ir finansu tvarkymo vadovelis. Ten visi GYVENIMO ATSAKYMAI!

Mano beletristika. Minčių nuoseklumu niekada nepasižymėjau.
Apie samdomą darbą:
Samdomame darbe didelių pinigų nelabai uždirbsi dirbamas po 40val per savaitę. Neabsoliutinu aišku, bet nelabai žinau kitokių pavyzdžių. Dirbdamas po 160val per mėn uždirbsi gal tą 1000eur. Realiai tai dirbantieji po 160val uždirba 300-800eur. 1000,1500,3000eur uždirba vadovaujamąjį darbą dirbantieji, gal dar kokie inžinieriai ir pan. specialistai. Bet ir jų atsakomybė kitokia, nei valytojos. Ir darbo valandos kitokios, 250val per mėnesį tikrai ne riba.
Dirbdamas, kad ir nedidelio skyriaus vadovu turėsi aibę problemų: tai darbuotojai pykstasi; tai algos mažos; tai anas dirba per daug; tai kitas dirba per mažai; kodėl Petras gauna daugiau už Joną; kodėl pas Antaną naujesnis kompas; kažkas piktinasi kodėl jam nesumokėjo viršvalandžių, nors darbe buvo 6min ilgiau; kažkam sugedęs kompas antrą savaitę ir niekam apie tai nepraneša; kažkas neatsakė į svarbų kliento emailą, nes emailas atėjo jau po darbo valandų; kažkas nori 10 trainingų, nes akys dega nuo motyvacijos; kažkas nepasirašė svarbios sutarties, nes nerado savo tušinuko; kažkam reikia stalo teniso, kad galėtų normaliai dirbti ir t.t. Su žmonėmis sunku dirbti, nesvarbu tai sambomas darbas ar verslas.
Tiems kuriems užtenka 10 metų dirbti po 160val per mėnesį, labai dažnai nelabai turi kažkokios didesnės motyvacijos kažko daugiau siekti gyvenime. Bent pats darbe sėdžiu po 160val, bet namo parsineši vistiek daug minčiu apie darbą, tai klientų emailai, tai mintys ką čia reiktų darbe pagerinti, nes matai, kad ne viskas klijuojasi ir pan.

Apie finansinę nepriklausomybę:
Iki šiol nelabai suprantu kas tai yra. Suprantu, kad bomžas yra finansiškai nepriklausomas, nes gauna pašalpos ant butelio ir jam daugiau nieko nereikia. Bet labai suprantu kaip turtingas 40-metis gali nugyventi likusį gyvenimą įsijungęs atostogų režimą. Dideli turtai vistiek įpareguoja. Turtą laikysi kažkokių aktyvų pavidalu, tai vistiek seksi kaip tiems aktyvams sekasi. O jei savo pinigus investuosi į kažkokius start-ups tai naktimis maldausi, kad tik greičiau būsimieji verslininkai pateiktų ataskaitas, kas padaryta su tavo pinigais.
Išvis ką galima veikti 40-mečiui išėjus į pensiją ? Ok, jei vaikai leliukai ir jiems reikia priežiūros. Jei vaikai- paaugliai, o tėvai diena iš dienos sėdi namuose...o jeee kokia trintis. Na nuvažiuosi užkopti į kalną; aplankysi Japoniją, JAV, Indiją, Madagaskarą... per du metus tai padarysi ir ką toliau ? Skristi į Marsą ? Pirkti jachtą ? Lėktuvą ? Galiu išduoti paslaptį: kelionėms po pasaulį nereikia daug pinigų. Aibe keliautojų, kurie kur nors gatvėje pagroja dūdele, taip užsidirba pinigų kelionėms ir keliauja. Nereikia versle 20m dirbti. Galima ir kitaip: nuvažiuoti į Vietnamą, pardavinėti banglentes ant jūros kranto ar su kokiu kateriu narus paplaukdinti ir va, amžinos atostogos. Saulė, vandenynas, palmės, paplūdimys.Bet kiek tai tęsis ? Metus, du. Gal koks brazilas ir nugyvens taip visą gyvenimą, bet nemanau, kad europietis tiek ištemps. Aišku, kad žmonės skirtingi ir savo minčių tikrai nekišu kitiems. Tiesiog rašau iš savo nedidelės asmeninės ir artimųjų patirties. Kai man buvo 16 metų, svajojau apie automobilį, nes jis atrodė pasaulio centras. Paskui apie studijas, darbą, pinigus, kurių nereikės prašyti iš tėvų. Kvailiausia manyti, kad ateitis suteiks tau laimės. Pats turiu įdomių hobių, kurių man kiti net pavydi. Viskas šaunu, kai tuo užsiimu, tai veide didelė šypsena šviečia, bet kiek tai gali trukti ? Kelis kartus į savaitę- ok, bet nuolatos ? Tai vargina. Atostogos yra gerai, jos prablaivo, išvalo smegenis, bet nuolatinis vacation mode manau, kad ganėtinai atbukina. Kuo daugiau tingi, tuo daugiau tingi.
Ir auksinė taisyklė: jokia ateitis tau laimės neatneš. Kad ir koks darbas sunku, privalai mėgautis kiekviena akimirka. Ok, šiandien gal sunku. Atrask momentą sau rytoj, poryt. Daugiau dėmesio sau, žmonai ir vaikams, nors ir dirbti po 20val per dieną. Kitaip nieko nebus. Naivu galvoti, kad 20 metų pavarysiu, o paskui likusį gyvenimą būsiu transe.
O verslų yra įvairių. Aš tik už tai jog bandyti. Gal šeimos verslą; gal part time verslą; gal verslą "finansinei nepriklausomybei" pasiekti ir t.t. Versle daug kūrybos, bendravimo, ekonomikos, popierizmo ir visko kito. Visa to iš ko ir susideda visas gyvenimas. Jei nori amžino transo, tai varai į Indijos vienuolyną ir viskas. Jei smulkmenose nesugebėsi įžiūrėti laimės gabalėlių, tai jokios ten finansinės nepriklausomybės tam nepadės. Čia aš tikrai ne motyvacinių pamokėlių atėjau rašyti) Bet man kas nors pasakykit ką gyvenime veikti, jei ne uždirbinėti pinigus ? Didžioji gyvenimo dalis tik apie tai ir sukasi. Aišku reik neprarast proto. Pomėgiai, atostogos yra savaime suprantami dalykai. Bet amžinos atostogos ? Atrofuosis smegenis ir viskas. Aišku kiekvienas renkasi savo kelią. Bet nereikia dėti iliuzijų į ateitį, nedėti iliuzijų į svetimus žmones, daugiau dėmesio skirti sau ir savo šeimai.
Dėdę 60-metį išvarė į pensiją, ėjo aukštas pareigas Kaune. Pinigai uždribti, po pasaulį keliauta. Ką veikt toliau ? Sodybą prie Molėtų pardavė, nes atsibodo ir toli važinėti.
Tikslo įgyvendinimas džiaugsmo suteikia tik 10-iai minučių, valandai, dienai, savaitei. Paskui vėl viskas iš naujo. Vienas baisiausių dalykų mano asmeniniame gyvenime, tai nebeturėti tikslų didesnių už mano šiandieninias galimybes. Pakeliauti po pasaulį daug pastangų nereikia. Ir visiškai suprantu tuos, kurie turėdami 10mln, toliau siekia uždirbti ir antrąją dešimtį.
Gražios likusios vasaros !

Tai kodėl nesuprasti ir tų, kurie neturi tikslo užsidirbti tą antrąją dešimtį ?
Finansinė laisvė, todėl ir laisvė, kad ji neįpareigoja.
Niekas neįpareigoja turint daug pinigų tingėti ir "nieko neveikti". Turėdamas finansinę laisvę neprivalai "visą laiką atostogauti". Nes esi laisvas. Nori atostogauji, nenori - ne.
Turtas neįpareigoja keliauti po pasaulį, drybsoti kiauras diena pliaže, tusintis ištisas dienas restoranuose, klubuose ir t.t. ir pan.

Pinigai ne įpareigoja, o išlaisvina nuo pareigų.


Ką veikti tau aš nežinau. Tuo tarpu ką veikti man aš žinau puikiai. Ir tai jokiu būdu ne "uždirbinėti pinigus".

Galima griauti kapitalizmą su raudonu raiščiu ant rankos, tapti teroristu, arba atvirkščiai - tapti misionierium ir vest visokius negrus į protą. Taip pat galima nagrinėti visokių žolelių savybes ir tuo pačiu sunaikinti bent 90 proc. visų pasaulio farmacijos kompanijų, robotizuoti visus darbus ir sunaikinti nelygybę... Tūsintis galop nusibos, nusibos ir Ferarriai, ir bobos ir galop Tailandas taps tas pats š. kas ir Filipinai, o Suomijos neskirsi nuo Švedijos. Nes nusibos ir gyvenimo pabaigoj matysi bendrą pasaulio vaizdą - o jis ne toks ir margas, iš tiesų.

Galų gale mokslininkai visais laikais dirbo ir dirba vardan rezultato. Ar juos šelps valstybė, ar Bill Gates, ar Fausto Mefistofelis - pinigai tėra įrankiai, o vat Ikea savininkas, Sorosas, Buffetas - ten jau ligoniai... Turint milijardus siūtis namie skylėtas kojines siekiant sutaupyti centą? IMHO su galva negerai. Kaip ir su genijais-matematikais.

Svarbiausia - idealai, principai ir sąžinė. Visa kita gyvenime absoliučiai nesvarbu (nu galbūt išskyrus sveikatą ir šeimą). Čia toks puikus dalykas, kad jeigu tau pastoja kelią žmogus neturintis sąžinės, principų ir idealų - turi visas įmanomas pasaulio teises su juo elgtis pagal SAVO principus, SAVO sąžinę ir SAVO idealus

P.S.
Pradžiai galima pabandyti patekti į wikipedia.

Labai geras gyvenimas toks. Jūs dirbkit ir atostogaukit kiek norit. Tik daug žmonių ir berods temos autorius finansinę nepriklausomybę supranta kaip amžinas atostogas be jokių darbinių rūpesčių. Aš nesmerkiu kitų ir neperšu savo minčių. Kiekvienas klijuojasi savo gyvenimą kaip išmano. Aš tik pasidalinau savo mintimis. Ką aš veikčiau būdamas finansiškai nepriklausomas, nežinau, nes pinigai, žmonės, patirtys keičia tavo gyvenimą ir suvokimą kiekvienais metais. Todėl man logiškesnis tikslas atrodo po x metų turėti y sumą ir paskui jau galvoti ką su ja daryti. Na bet čia tik mano mintys.


Nei jūs matematikai, nei mokslininkai, nei misionieriai, nei motinos tereses, nei dalailamos, nei zakristijonai Nei jūs vesit tautą į priekį, nei ką. Geriau žmonai kokią suknelę nupirkit

Tai visi mes čia mintimis ir dalijamės.
Nemanau, kad temos autorius sukūrė šitą temą tikėdamasis turinio "ką veikti kai turi daug pinigų". Nes tokios svajonės gal ir malonios, bet absoliučiai beprasmiškos.
Tema buvo labjau "kaip sukaupti milijonus" = "kaip pasiekti finansinę laisvę", o ne "ką veikti su milijonais".

Kaip ten sako, svariausia sazine paprastai buna pas tuos, kurie ja niekada nesinaudojo.

Mano nuomone ne pats tikslas turėtų suteikti malonumą, bet kelias link to tikslo. Pats tikslo pasiekimas kaip rezultatas laimės suteiks 10 minučių (gerai Mažvydas parašė), o jei tikslo siekimas bus kančia tai nemanau, kad pasiekus tikslą busite laimingi.
Kita vertus jei pats kelias bus malonumas, tai pasiekus užsibrėžtą tikslą net nepajausite, kad jį įgyvendinote, tiesiog tai bus buvęs šaunus gyvenimo nuotykis, dėl kurio nesigailėsit praradę tam tikrą laiką.
Siekdami finansinės laisvės mėgaukitės tuo ką ir kaip darote, bet jokiu būdu nevaržykite savęs įvairiais apribojimais, nes laiko gyvenime neatsuksit...
Jei patinka dirbti samdomą darbą - dirbkit, patinka verslauti - užsiimkit verslavimu, patinka investuoti - investuokit, bet visais atvejais siekiant tikslų darykit tai kas jums malonu.

Finansinė laisvė kaip rezultatas suteiks laimės 10čiai metų. Minimum. O jei to tikslo siekimas bus kančia, tai sunkaus kelio įveikimas džiugins dar 10 kartų labjau.

Žiauru būna tada, kai jau pasiekus finansinę laisvę vėl "krenti veidu į asfaltą"....

Manau, jog vienas is prasmingiausiu ir idomiausiu dalyku ka galima veikti gyvenime tai vaiku auginimas. O "pinigu uzdirbinejimas" tampa visiskai neaktualus pasiekus busena pavadinimu "finansine nepriklausomybe", nebent esi pinigu vergas.

Per daug Kijosakio, Konfucijaus ir Koeljo temoje. Tikrovė visai kitokia:

Visų pirma, mėgiamą darbą dirba ne daugiau nei pusė visų dirbančiųjų (apskritai pasaulyje). Grubiai tariant kas antras, netgi jei ir kas trečias - 33,3 proc. - vistiek daug.

Visų antra, ne už kiekvieną darbą moka pinigus - gan daug profesijų, kurios apskritai nereikalingos, bet egzistuoja tam, kad veiktų esamas ekonomikos modelis (nieko nekuria, negamina, nieko neteikia - bukai egzistuoja kaip tas mechaninis smagratis). Tai bloga žinia mėgėjams sodinti krienus ar drožti balalaikas laisvalaikiu - gal ir faina, gal ir įdomu, bet kapitalizuoti darbą beveik neįmanoma/super sudėtinga.

Visų trečia, nelabai suprantu Dariaus pasakymą, kad praėjus kryžiaus kelius tie 10 mln tau suteiktų palaimą... Palaima praeis greitai, kai suprasi, kad prapisai geriausius metus ir nuo šiol reik sukti smegenis kaip apsaugoti turtą nuo infliacijos, vaikščiot į tupus vakarėlius ieškant patikimo hedge fundėlio managerio ir pastoviai skaityti naujienas apie tai, kaip nuslėpti mokesčius, kur mažesni tax'ai etc. O čia dar chroniška podagra, raukšlės ir abonementas neuroleptikams... Tai natūralu.

Pritarčiau Simultanui, bet tai minėjau ne kartą - visa tai lyrika... Dirbti mėgiamą darbą ir dar uždirbti, mėgautis gyvenimu... Nu nebent gimti turtingose šalyse (gal) įmanoma, mat jeigu ir nepasiseks - sėdėsi ant neblogo welfare ir galėsi pradėti iš naujo ar pnš. Bet tokių šalių pasaulyje vos keletas. Laimės reikalas.

Apskritai komfortiškam ir įdomiam gyvenimui pilnai užtektų ir kuklaus vieno milijono eurų. Galėsi sau leisti kas vasarą važinėtis nuomotais Lamborghiniais, važinėti po pasaulį ir vaikščioti po restoranus, operas ir galop oriai numirti prie kokio nors Baikalo ar Maču Pikču. Galų gale didžiulis turtas - 80 proc. fux'o/laimės/fortūnos/atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Jau paskui eina talentai/gebėjimai/skillsai/ryšiai.

Kalbu iš savo praktikos - iš realybės, o ne svajonių pasaulio. Todėl galiu tik pakartoti: finansinė laisvė yra nuostabus dalykas. Gal jums - ne. Nors ir nesuprantu, kaip taip gali būti, kad žmogus nenori būti laisvas, o nori visą gyvenimą praleisti uždarame rate "darbas-namai-darbas", kaip kalėjime kokiam.
Nu gal aš čia toks unikalus šitam forume, bet man asmeniškai finansinė laisvė - vienas nuostabiausių dalykų gyvenime.

Aš akcentavau kančią, siekiant finansinės laisvės, ne nesu mėgėjas kažką aukoti vardan darbo, potencialių milijonų (kurių ne faktas, kad bus). Nors gal tamstai natūraliai viskas gavos, būna gi unikumų. Nuostabu

Vat rusų pavyzdys - nusipirkti 2-3 metų Bentley ir sekančius 3-4-5 metus maitintis išskirtinai makaronais ir mamos ruoštais sloikais su džemu. Nu nedaeina man. Nors jie aiškina, kad brangūs daiktai padeda jiems uždirbti.Gyventi komunalkėj, važinėti Bentley ir potencialiai tikėti esą tai taps tramplinu į naują gyvenimą. Nu gal... Bet čia kančia

Nesiginčysiu. Mažiukams reikia daug dėmesio. Bet nemanau, kad vaiką reikia "auginti" 18 metų. Skiri jam laiko, mokini, ūgdai kritinį mąstymą ir pan. O tuo pačiu duodi kuo daugiau laisvo laiko savarankiškumui. Na bet nuo 35-40m eiti į pensiją... Mažinti krūvį ir daugiau laiko skirti šeimai, suprantama. Bet likusius 40 metų (??) pensininkauti, šiuo metu man atrodo nesuvokiama.
Pinigų vergai dažniausiai yra tie, kurie tų pinigų turi mažiausiai. Niekada nereikėjo ferario ar 3 aukšto namo, net nereikia automobilio už 20keur, daugeliu atveju tai tik pinigų švaistymas. Pinigai tai kažkokia grąža už pastangas, tai tam tikras matas, kiek pastangų įdėjai ir kiek sugebėjai per save perlipti; kiek metai iš metų tavo dėlioti procesai pasiteisino. Galiausiai pinigai yra asmeninių ambicijų įgyvendinimo rezultatas. Kaip ir užauginti protingi vaikai glosto savimeilę jog pavyko sukurti tarkim tvirtą šeimą.

O Darriusk teko patirti finansinę laisvę, bet tikriausiai per ilgai užmigo, jei ta laisvė išgaravo (gal klystu). Patyrus finansinę laisvę, paskui grįžti į darbą buvo tikriausiai žiauriai sunku. Viski turbūt ta finansinė laisvė neatleidžia nuo finansinės atsakomybės, jei ta laisvė sugebėjo išgaruoti. Užsibūsi per ilgai Karibuose, o žiūrėk jau ekonominė krizė užėjo ir finansinė nepriklausomybė virto finansine kančia.

Visaip gyvenime būna. Kas avarijoje susižaloja, kas vėžiu suserga ... Ko tik nenutinka. Tas nekeičia paties fakto, kad laisvė aplamai ir finansinė konkrečiai - didelis gėris, teikiantis gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę.

Vaikų auginimas tai darbas, smagu tėveliams su jais pasidžiaugti 15 min. per dieną
Net prisijungiau, kad galėčiau Darrius sudėti pliusus. Sutinku visu 100 proc.

Vaiku auginimas yra naturali biologine gyvenime prasme, nes kitokios gyvenimo prasmiu paieskos daznai nuveda i narkotikus, alkoholizma, savizudybes, religini fanatizma. Nes niekas tau principe i situs klausimus niekad neatsakys - kodel tu cia, kodel pasaulis toks ir pan. ir t.t.

Diskusija beprasme ar uzdirbineti tu pinigu daugiau, kai jau turi pakankamai, ar vepsoti kazkur papludimiuose i mergas. Kiekvienam savo. Zinoma zmogui reikia kazka veikti, reikia adrenalino, pasitenkinimo hormonu, nes taip padaryta viskas gudriai - kad jis nuolatos kazka veiktu, taip veiktu aplinka ir skatinu savo paties ir kitu individu evoliucija. Taigi tas veikimas skonio reikalas. Vieni atranda save darbe, kiti zaidzia zaidimus, sniauksia koksa, kas tik nori. WTF ka cia diskutuot. Viskas paprasta kaip 2x2. Gyvenimas tai zaidimas, kaip nori taip zaidi. Daznai pasirodo kad emei ir prisizaidei - nu ir kas. Visviena mirsi. Tokiu ar kitokiu atveju.

Svelniai pasakyta, nes dauguma mano pazystamu moteru vaiku auginima laiko божья кара.

Po 40 pats optimaliausias laikas apie naujas atzalas pagalvoti. Ir tevai jau paprastai materialiai apsirupine, ir vaikai vyresniu teveliu sveikesni ir su aukstesniu IQ buna. Na bet jei jau prie zemes lenkia, ir tik pensijos troskimas, tai "mat juos bala".

ne apie bomžą, bet esmė ta pati:
Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų? Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.


o jei reikia rūpintis savo užkauptu gėriu, tai kokia čia finansinė nepriklausomybė. Pažįstami švedai nuomoja savo butą, už tuos pinigus keliauja po pasaulį ir gyvena atsipūtę... Savo namuose gal jau du metus nebuvę...