Štai šis sakinys ( Ir nereikia cia man pasaku sekti apie norejima, domejimasi, veiksma,rezultata.
) mane pribloškė. Būtent todėl, kad tu nesupratai diskusijos esmės. Norėjimo laipsnis yra tiesiogiai susijęs su potencialiu pasiekimu.
Bandau paaiškinti.

Pasakymas, kad aš noriu nieko nereiškia. Jeigu REALIAI tu LABAI nori, tai pas tave šis klausimas tampa vienu iš svarbiausių prioritetų ir norom nenorom tu pradedi ieškoti kelių kaip patenkinti savo norą. Iš viso šito ir kyla idėjos, veiksmų pradžia.

Šiai dienai aš galiu pasakyti kad tu NETURI realaus noro kažką pasiekti, o tik pamąstymus, kad NORĖČIAU...

Pateikiu konkretų pavyzdį - aš užsibrėžiau visą eilę tikslų/norų. Ir iki šiol esu jų daug įgyvendinęs. Tačiau aš neapsiribojau vien tik noru norėti, visa tai davė impulsą DARYTI.

Ir tas norų sąrašas pas mane netrumpėja ..., nes įgyvendinti norai keičiami naujais.

P.S. Didžiausias mano noras, kurį savo vertinimu aš nuolat įgyvendinu - GYVENTI taip, kad džiaugčiausi kiekviena diena.

Norus nuo veiksmų skiria barjerai. Jei žmogus nieko nedaro, tai dar nereiškia, kad jis nelabai nori - gal tiesiog jo barjerai labai aukšti.

čia panašiai, kaip kad Afrikos negras norėtų šulinį išsikast, lyg ir turi kastuvą... bet tai barjeras LABAI didelis

Būtent mano nuomonė ir yra, kad noras nėra pakankamai didelis. Sakyčiau yra tik "noriukas"

Pradžiai reikia turėti bent noro, manau tai yra sveikintina. Kartais susiduriama su ryžto stoka ir tai yra pats didžiausias barjeras, kurį reikia perlipti. Manau viskas pasiekiama sunkiu darbu ir dideliu atkaklumu!

O kodel tave pribloske sis sakinys, ir as neminejau, kad pasakos suaugusiems blogas dalykas Gi nurodziau, kad ir pati tas pasakas skaitau
Idomu, kur as nematau tos diskusijos esmes ir nuo ko ta diskusija prasidejo

Iš tikrųjų tai taip, viskas glūdi žmogaus galvoje. Jei pasakai sau, kad aš to negaliu, tada imsi ieškoti krūvos pateisinančių priežasčių, kodėl negali. O jei pasakai sau, kad gali, tada mąstymas pasisuks pozityvia linkme ir ims ieškoti būdų, kaip to pasiekti. Svarbus dalykas yra noro stiprumas ir pasiryžimas įdėti atitinkamai pastangų. Jei kas nepasiseka, vadinasi, mažai norėjai arba mažai stengeisi .
Tai gal ir skamba kaip teoriniai išvedžiojimai, bet pažiūrėkit į daug pasiekusius žmones - jie yra aktyvūs, nuolat kažką kuria, svajoja, veikia ir, svarbiausia, nedaro tragedijos, jei kas nors nepasiseka. Ir kol užbaigia kokį sėkmingą projektą, pasiekia ką nors reikšmingo, iki tol būna krūva nesėkmingų mėginimų. Tos nesėkmės į žiniasklaidą dažniausiai nepapuola, todėl atrodo, kad va tam žmogui tiesiog sekasi. Pvz., koks nežinomas atlikėjas sukuria dainą, kuri staiga tampa hitu. Atrodo, va laimės kūdikis. O informacija, kad tas laimės kūdikis iki tol gal n metų bandė, kilo, krito, vėl kilo, kol galiausiai jam pavyko, lieka antrame plane. Sekasi tiems, kurie stengiasi .

Na taip, turi negras kastuvą sacharos dykumos vidury.

http://news.insing.com/tabloid/blue-painting-with-white-line-sells-for-nearly-us44-million/id-f4743f00

Jei jau kalbant apie meną pvz. Pikaso pats kažkada prisipažino, kad gyveno biednai, tapytojas buvo nekoks... bet nutarė pasiduot avantiūrai ir pasinaudojęs savo draugo žurnalisto profesija tiesiog "pasipiarino". Netgi tais laikais jau egzistavo marketingas... nereikia eiti toli, pažiūrėkit kaip tas SEL pasikeitė - pinigus pradėjo kišti į savo performansą, o ne konkrečiai į muziką... kažkada tokius fintus krėtė nebent Jean Michelle Jarre su kokiais nors Pink Floydais ;) va jums ir plačios pažiūros

Teoriškai, Afrikoje pilna vandens, tik kad labai labai giliai, korporacijoms per brangu būtų siurbt. O vat gal koks nygeriukas per 30 metų išsikastų ką nors, vistiek gi nieko tenais nedarydavo, pakol kinai su indais nepradėjo ekspansijos tenais..

Ir sutinku, ir ne. Sstatistika tokia, kad išsilaiko tik apie 30 proc naujai įkurtų įmonių. Ir nemanau, kad likę 70 proc nedirbo, nesistengė. Kažkokie anksčiau priimti sprendimai buvo klaidingi, idėja nepasiteisino ar dar kas. Ir sutinku, kad reikia bandyti, bandyti ir pavyks, nes anksčiau įgyta patirtis leis nebedaryti kažkokių klaidų, formuos kitokį mąstymą ir pan., bet vistiek manau, kad viskas atsiremia į galimybes - finansines irgi (galima vadinti tai ir barjeru). Dažniausiai nepasiteisinusi idėja atneša ir finansinius nuostolius, o Kriscia77 taip pat kalbėjo ir apie įsipareigojimus šeimai, vaikams, ne tik apie norus. Taigi, vis dėlto manau, kad negali pulti stačia galva daryti labai norėdamas, tikėdamas, bet neturėdamas plano B, kaip vykdysi įsipareigojimus vaikams, jeigu idėja nepasiteisins.

Dekinga, uz supratima

"P.S. Didžiausias mano noras, kurį savo vertinimu aš nuolat įgyvendinu - GYVENTI taip, kad džiaugčiausi kiekviena diena.

Tokia intencija kaip parašytas sakinys tikrai kai ką reiškia, kitaip žmonės nevartotų jaustukų savo rašyboje ir kalboje

Kriscia, mano pastebėjimas (tik asmeninis) - nesistenk ieškoti priežasčių ir pasitesinimų NEDARYTI. Apsuk priešingai į pozityvą ir pabandyk paieškoti ką ir kaip galėtum padaryti.

P.S. Tai labai draugiškas, gero linkinčio žmogaus, patarimas.

- Kas yra pesimistas?
- Tai gerai informuotas optimistas.

Kaip gerai čia kažkas paminėjo, pats laisviausias žmogus yra "bomžas". Jis neturi nieko, tai ir finansiškai nuo nieko nepriklauso. Jei turi kažką, tai automatiškai tampi nuo to priklausomas. O kadangi turėjimas susijęs su finansais, tai tampi finansiškai priklausomu. Taigi, galime kalbėti tik apie sugebėjima valdyti savo finansus. Tik tada tampi sąlyginai laisvu.

kažkiek ne į temą - Rullis, čia bandžiau pašmaikštauti, nes tavo žinutės sudažnėjo, tai tavo parašas mano akiai tapo na toks nestipriai, bet įkyrokas. Panašiai, kaip kartą Palangos pliaže nutiko-Ėjo ir ėjo prekeiviai, šaukdami "kepta duona, šaltas alus". Vienas žmogelis neištvėrė, atsistojo ir pradėjo šaukti-"virinu kempu, virinu kempu".
kažkiek į temą-"bomžas" nėra toks jau visai nepriklausomas dėl to, kad jis irgi turi valgyti, o randasi ne miške, kur uogų pasirinkti gali. Taigi, tampa pakankamai priklausomas nuo praeivių ir to, ką randa konteineryje.

Čia tokie sofizmai, kad net Sokratas pasimestų . Panašiai dėstoma visokiuose koučingo kursuose iš serijos "dirbk už minimumą ir būk laimingas". Geriausi apibrėžimai yra paprasti apibrėžimai: finansiškai laisvas esi tada, kai meti darbą ir tau nieko neskauda . Arba nedirbi ir nematai reikalo to daryti. Rašė apie kažkokio JAV milijardieriaus sūnų, kuris mokėsi koledže kaip visi, po to nuėjo atlikti praktikos, truputį padirbo, jam tai nepatiko ir nusprendė, kad daugiau nebedirbs .

Liuks. Nesuprantu ir aš nesugebančių paprastų dalykų paprastai pasakyti. Kažkokias filosofijas kuria. Jei lietuviškų žodžių nesupranta - angliškus kaišioje. Gerai , kad Kinijoje dar mažai lietuvių studentų studijuoja, nes postuose kas trečią žodį kinietišką įterptų.

Kalba yra nesusipratimų menas. Aš turiu savo minčių apie laisvę ir nepriklausomybę, bet nesvarbu. Tiksliausia šioje temoje tikriausiai būtų kalbėti kaip pvz. per 20 metų surinkti milijoną ar pan. Nors net milijonas litų dar nereiškia, kad po 20 metų jie garantuos "finansinę laisvę" dėl galimos devalvacijos, infliacijos ar kokių politinių neramumų. Turbūt geriausia šiuo atveju yra diversifikuoti net tik investicijas, bet ir save. Dirbt mėgstamą darbą, investuoti, galbūt kurti kokį versliuką, mokintis. Gyvenimas iš procentų gal ir atrodo malonus, bet jis ir nesuteikia nerūpestingo gyvenimo, nes vieną dieną galbūt tavo turtas bus areštuotas, pavogtas ir pan. Kas beliks daryti tada, jei visi gabumai iš gero gyvenimo bus atšipę ?


O, kad Tonis nesupranta kitų minčių, tai nereikia jaudintis. Ne visi taip pat supranta mintis, to kuris kalba apie save trečiuoju asmeniu.