Tikiuosi visi matė filmą “Ïnception” su DiCaprio. Ten veiksmas skyla į kaip minimum tris dalis ir vyksta dabartyje, praeityje ir dar kažkur.
Aišku, laikas teka skirtingai ir viskas gana komplikuota.

Prasidėjus skaitmeniniam amžiui, mūsų pasaulis irgi skyla, pasidalina į sluoksnius.
Nebesilaikysiu chronologijos, tiesiog imsim gabaliukais svarbius momentus ir pakišim po mikroskopu.

Atsiradus kompiuteriui, apie kurį vėliau, spausdintas žodis neišnyko. Knygos, laikraščiai, žurnalai, laiškai, dokumentai, instrukcijos - popieriaus jūra. Masinė spauda nebuvo problema. Vienetinius dokumentus ar laiškus buvo galima spausdinti su mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis (išrastos 1860 metais). Paspaudi klavišą - kaukšt ir ant popieriaus lieka raidė. Raidė po raidės - ir žodis.

Atsiradus kompiuteriams, tokie tempai netiko.
Patogiau buvo suvesti informaciją į kompiuterį, ten redaguoti, pridėti paveikslėlius ar diagramas, daryti copy-paste, o tik po to spausdinti tiek eksempliorių, kiek reikia.
Kaip mašinėlę prijungti prie kompo?

Kažkas išmąstė genialią idėją - padalinti raides į taškus. Atrodė - nu kaip galima raides smulkinti?
Pasirodo ne tik galima, bet ir reikia.
Juk piešinius pasmulkinom į simbolius, simbolius į raides, dabar va smulkinam raides į taškus.

Pirmieji 1970 m. prigijo adatiniai spausdintuvai (dot matrix printer). Juose vietoj alfabeto raidžių buvo adatos, kurios pradurdamos popierių iš mažų taškelių sudarydavo raides ar bet kokį piešinį.
Jungėsi prie kompiuterio, galima spausdinti vieną ekzempliorių, galima dešimt.
Palyginti nebrangūs, jie prasilaikė apie 30 metų. Apie 2000-tuosius metus pradėjo sparčiai nykti, nes spausdinimo kokybė prasta, spausdino tik nespalvotai ir triukšmingai.

1977 metais vienas Canon inžinierius sugalvojo ant popieriaus išpurkšti mažus dažų taškelius. Principas tas pats kaip adatos, tik nereikia adatos.
Rašaliniai printeriai greitai pakeitė adatinius ten, kur buvo reikalinga spausdinimo kokybė ir spalvos.
Deja, labai brangios rašalo kasetės, gana lėtas spausdinimas, vandens baimė, machinacijos su mikroschemomis rašalo kasetėse galutinai išnervavo klientus.

Apie 2005 metus juos pradėjo išstūminėti lazeriniai printeriai.
Išrasti 1969 metais ir išpopuliarinti Xerox, IBM, HP kompanijų, pradžioj jis užėmė kambarį ir buvo žiauriai brangus.
Bet spausdino labai greitai, netepė, ir spausdinimas buvo dešimtis kartų pigesnis nei rašalinių.

Technologijose galioja auksinė taisyklė - jei technologija teisinga, ji greitai evoliucionuoja.
Gauja inžinierių - šakalų puolė ir ištobulino, optimizavo lazerinius printerius iki to, kad dabar spalvotas Minolta ar Samsung kainuoja mažiau nei 300 litų.
Galima spausdinti bevieliu būdu, kokybė puiki, spausdinimas nebrangus, net spalvotas.
Atrodo - viskas, nėrą ka tobulinti. Geresnės kokybės neįmanoma išspausti, nes akis jau nebejaus skirtumo.
Idealas pasiektas. Ar ne?

Kaip visada atsiranda veikėjas nuvažiavusiu stogu, kuris į reikalą pažiūri kitu kampu plius savo bepročio akimis.
O kam iš viso spausdinti?

- O kam iš viso spausdinti?
- Kodėl neišvesti pikselių (taškelių žargoninis pavadinimas) į popieriaus storio ekraną?
Iš pikselių jau galima sudaryti raides, paveikslus, o gal ir video vaizdus !

Visi net žagtelėjo.
- Nesamonė, - pasakė spausdintuvų gamintojai.
- Paistalai, - pritarė rašalų gamintojai.
- Kliedesiai, - suvapėjo popieriaus magnatai.

Ekranai buvo, bet kineskopiniame TV, o TV kaip žinia gana storas ir sveria dešimtis kg.
Be to, tai nebuvo pikseliai, o tik elektronų blyksniai.
Ką daryti?
Kažkam idėja patiko, buvo mesta krūvą pinigų, ir prasidėjo.
Subėgo gauja inžinierių - šakalų, visokių kiaušagalvių mokslininkų, pramonininkų ir kitokių graužikų, pasik*ušo pora dešimtmečių ir štai jums planšetės iPAD, Galaxy ir iPhone.

Viskas viename, jungiasi prie kompiuterio, oj ne - pats ekranas ir yra kompiuteris, ir TV, ir radijas, ir magnetofonas, ir fotoaparatas, video kamera, telefonas, užrašų knygutė.
Sėdi krėsle ar guli lovoj, pirštu baksteli į ekraną ir viskas atsiranda prie pat nosį.
Tekstas, audio, video, žaidimai, net delfis su kvailais komentarais.
Svarbiausia - yra oro prognozė. 10 dienų į priekį.
Net laidų nereikia.
Kuo ne stebuklingas veidrodis?

Dar liko ant stalų ir palangių didelės dūzgiančios keturkampės dėžės, dar spausdina beprasmius nykius popieriaus lapus, kurių prikišti pilni sandėliai ir lentynos.
Jų laikas baigėsi. Paskutinė stotelė - muziejus.
Ilsėkitės ramybėje.

- Palaukite, - pradeda nerimauti Teranai. ( nuo lotyniško žodžio Terra - Žemė. Tai toks gamtos mylėtojas, kuris labai myli gamtą, ypač ją valgyti ir niokoti )
- Kas čia vyksta? Šokolado plytelės dydžio ekranėlis suvalgė didžiulius 30 tonų kompiiuterius ir televizorius bei magnetofonus?
Iš pažiūros niekas nesikeičia - na atsirado kažkokie ten telefonai be laido su ekranu - ir kas?

Vis tiek neramu ant širdies darosi. Baldų verslo tai nepalies, ar ne?
- Kas slepiasi už mažo ekrano?
- Kodėl jie viską valgo?
- Kas...sekantis??
- Kame Trendas galų gale?

Patogiausia, kad i sena informacija galima ta irgi nesunkiai padaryti ir ta prasme jei ka nusisneki tai viska po to istaisyti ir buti teisiu. Sitam forume irgi turim pranasu kurie po to istrina kai ka ne to ispranasauja. Todel forumo panasai visados teisus deka tokios pazangos, net teisesni uz Sventaji rasta.
Todel geriau netureti jokiu irdymu apie praeiti ir gyventi ateitimi arba tam momentui tinkamai suredaguotomis ir papildytomis pasakomis apie praeiti.

Cezario istorija jau visiskai nebetika jaunimui. Ja reikia perkurti is naujo ir tinkamai motyvuoti jaunaja karta nauja pasaka apie cezari filmuose perteikent naujasnes ir geresnes vertybes ir pasiepiant senas kaip atsilikusi dalyka. Na ir kas, kad pasenusios knygos raso, kad to isvis nebuvo? Ju nereikia skaityti. Tikiuosi visi mate ta filma ir neskaite tos knygos tada pats paeities ivikis neturi prasmes. Prasme turi ka as teigiu ir ka filmo autorius teigia. Mes esame praeitis ir ja valdome ir keiciame. Todel mes ir busime ateitis.
O atsilikusi ir niekam nereikalinga istorija is knygu ir ja tikintys isnyks.

VytasR - mintis iš esmės teisinga. Galimybė paredaguoti vakarykštę "tiesą" visai gundanti. Taip pat pafotošopinti nuotraukas (Blinkevičiūtė), uždėti efektus ir sukurti vaizdus kurių nebuvo (uodega vizgina šunį, Forrest Gump) - kokios galimybės manipuliacijom!
Blogiausiu atveju galima užfloodinti eterį nesamonėm ir kas ten atsirinks kur tiesa.

Dar vienas skaitmeninės informacijos "pliusas"

https://vimeo.com/46304267#

Gruodis, 1975 metai, Rochesteris, USA.
Kodak kompanijos vadovybė susirinko žiūrėti keistos naujovės - bejuostės fotografinės sistemos, kuri ateityje, tobulėjant technologijoms, gali turėti didelės įtakos fotografavimo procesui.

Primenu, kas tada buvo Kodak.
1976 metais, Kodak užėmė 90% fotojuostų ir 85% fotoaparatų rinkos JAV.
Ir štai grupelė šmikių, technologų-inžinierių iš Kodak laboratorijos, sunešė krūvelę daiktų demonstracijai.
Išradimo esmė - gana didelis aparatas sugebėjo nufotografuoti vaizdą, per 23 sekundes jį įrašyti į paprastą magnetofono kasetę, o jau iš ten - konvertuoti ir parodyti foto TV ekrane.
Kokybė aišku buvo neypatinga. Terlionės irgi užteko.

Iškilo klausimų - o kas norės žiūrėti savo nuotraukas per TV? Negali kitiems parodyti, jei šalia nėra nuskaitymo įrenginio ir TV aparato. Kaip atrodys nuotraukų albumas?
Kiek kainuos visa sistema? Kada ją bus galima pasiūlyti rinkai?

Išradimas buvo užpatentuotas 1978 metais, tačiau vadovybė idėją atmetė kaip nepraktišką ir neperspektyvią.
2000 metų pradžioje jie dar bandė įšokti į traukinį, pradėjo gaminti skaitmenines kameras, bet laikas buvo prarastas.
2012 metų sausio 19d. Kodak bankrutavo.

Šios pasakėčios moralas - jei susidūrei su nauja skaitmenine technologija, kaip kvailai ir nepraktiškai tai atrodo, didžiulė tikimybė, kad TAI suvalgys tavo biznį. Dabar šis laikotarpis ne daugiau kaip 10 metų ir vis trumpėja.

Kodėl taip yra? Kodėl skaitmeninis informacijos apdorojimas vystosi taip greit?
Svarbu, kad vystymąsi lengva paskaičiuoti.
Vadinamas Mūro dėsnis (Moore's law) teigia, kad tranzistorių skaičius procesoriuose dvigubėja kas 18 mėnesių.
Automatiškai dvigubėja ir skaičiavimo pajėgumai, plius viskas dar ir pinga.

Taigi, kai skaitote naujieną, kad visiškai aklam žmogui įstatytas retinos implantas, ir jis jau mato šviesą, net skiria lėkštės ant stalo formą - belieka pažiūrėti skaičius.
3 kvadratinių milimetrų čipas turi 1,500 šviesai jautrių pikselių.
Žmogaus akis turi 130 milijonų fotoreceptorių. Lyginant su skaitmeninės kameros pikseliais, tai būtų 576 milijonai pikselių.
Sako, gerai matantis žmogus gali tamsoje pastebėti žvakės liepsną už 48 kilometrų.Minimumas - du šviesos fotonai.
Taigi, kelias ilgas - nuo 1500 pikselių iki 576 milijonų.
Galima paskaičiuoti, kiek laiko tai užims, kai skaičius dvigubėja kas 18 mėnesių.
18-19 metų.

Gera istorija apie Kodak, bet turime labai artimas mums ir visiškai analogiškas istorijas čia Lietuvoje.

Užtenka vien tik prisiminti Lietkabelio-Vilniaus Vingio-Ekrano grandinėlę ir kas su ja nutiko. Ir taip pat labai įdomu prisiminti tuometinę vadovybės poziciją skaitmeninių televizorių atžvilgiu... Visiška analogija su Kodak, sakyčiau.

http://verslas.delfi.lt/business/svedu-sociologas-lietuva-bus-anglakalbe-ir-viena-turtingiausiu-saliu-pasaulyje.d?id=59553585

Tikras šiaurės Singapūras...

...Ką čia be pridursi..... Žmogus pritempinėja evoliuciją prie savo fizionomijos...

Cia kaip Apple dabar galingas , bet pagalviska jo virsune pasiekta ( kiek issilaikys tokioje aukstumoje laiko klausimas ) . Viskas priklauso nuo vadovaujanciu galvu , kiek jos atviros naujovems ir galimybe pokyciams.

Barzdoto švedo mintys įdomios, bet kad visuotinis internetas yra garantuota valstybės sėkmė, tai nemanau. Nors jis gal turi omeny, kad tai tiesiog būtinas komponentas valstybės sėkmei... Ir tas sulyginimas su industrine revoliucija irgi kažkaip ne taip atrodo. Kiek kainuoja statyti gamyklas ir tiesti geležinkelius, o kiek interneto kabelius...

"Nusprendęs, kad žmogaus padėties šiandieninėje visuomenėje neapibūdina jo gaunamos pajamos, mokslininkas paskelbė, kad XXI a. į žemiausią klasės sluoksnį patenka švedas, kuriam apie 30-40 m, gyvenantis mažame miestelyje, tikriausiai vis dar su mama, turintis viršsvorio ir be merginos, nes šios išvažiavusios į didmiesčius mokytis. „Toks žmogus sėdi namie, žiūri televizorių. Jei naudojasi „Facebook“ turi ne daugiau nei 15 draugų, o internetą naudoja tik pornografijai susirasti".

Kogero visoje EU tokiu pilna , kurie sedi ir ir knopkes minko ar pulteli spaudo

Patikslinsiu - dabar pikseliai fotoaparatų matricose 5x5 ir mažiau mikronų dydžio. Taigi - į 3mm2 jau dabar telpa bent 120,000 pikselių. Taigi - liko tik 12-13 metų

Būtent, nemažai investuotojų sudegė su jų akcijom. Pažįstu vieną, kuris sukišo 60 000 LT į Vilniaus Vingio akcijas(nes buvo labai gera kaina). Spjaudosi iki šiol


Dėkit pliusus Lorpak. Kaip pirštu į akį - galimybė daryti įtaką kuo didesniam kiekiui žmonių (potencialių klientų) - va kur ateitis. Štai todėl Facebook nupirko Instagram už milijardą. Kodėl? Todėl kad Instagram turi daug naudotojų, net nesvarbu ką jie siūlo:

Oct 13 2010: 100,000
Oct 20 2010: 200,000
Oct 28 2010: 300,000
Dec 21 2010: 1 million
Feb 01 2011: 1.75 million
Feb 15 2011: 2 million
May 03 2011: 3.6 million
May 26 2011: 4.4 million
Oct 31 2011: 12 million
Dec 5 2011: 14 million
Jan 24 2012: 15 million
Mar 11 2012: 27 million
May 1 2012: 50 million
July 26 2012: 80 million

Irgi teisingos mintys. Panagrinėjam papunkčiui, kas tas nevykėlis:
1. kuriam apie 30-40 m - manau amžius čia ne riba. Tiesiog senesnės kartos žmonės dar nėra nuo Interneto taip priklausomi.
2. gyvenantis mažame miestelyje, tikriausiai vis dar su mama - iš kur gauti pinigų butui?
3. turintis viršsvorio - atkočioti gerą figūrą reikia labai daug pastangų, gero maisto ir stiprios valios. Turtingose šalyse sportiška išvaizda - aukšto socialinio sluoksnio pažymis. pažiūrėkite kaip atrodo Britanijos princai ir princesės.
4. be merginos - daug kainuoja, plius antsvoris trukdo, ir atsivesti nėra kur - mama neleis
5. sėdi namie, žiūri televizorių - pigi pramoga
6. „Facebook“ turi ne daugiau nei 15 draugų - čia jau visai liūdna
7. internetą naudoja tik pornografijai susirasti - dar rašo krūtus komentarus portaluose

"gero maisto ir stiprios valios."

Reiskias tie visi tusciagalviai stanginese - labai stiprios valios zmones. As irgi turiu stipria valia - noriu ir geriu.

Internetas yra ne kas kita kaip kontrolės įrankis. Štai todėl vyriausybės noriai remia naujas programas šviesolaidiniams kabeliams tiesti ir pasiekti net ir atokiausius "kaimo kampelius". Kiša į tai milijardus prisidengiant informacinės visuomenės vystymu, kai iš tikrujų interneto pagalba yra lengvai sekamas kiekvieno žmogaus gyvenimas, jam pačiam mielai sutinkant ir net už tai sumokant. Nesinaudojant internetu galima irgi gyventi, ir netgi dar geriau. Mažiau prievartinio ir nereikalingo šlamšto kišama į galvą kuris dažnai tampa gyvenimo būdo dalimi.

Aš už tai kad internetas būtų panaikintas, palikta tik išskirtinai verslo transakcijoms ir biržoms funkcionuoti. Kelias dienas gal ir liūdėsite bes savo Snukiaknygės "draugų" ir beprasmiškų emailų su pasiūlymais pirkti viagrą, bet po to pamatysite kiek daug laiko atsiras savo idėjoms įgyvendinti ir gyventi savo gyvenimą, o ne pasaulio ar "visuomenės".

Na internete tu daugiau maziau renkies, kai eina kalba apie prievartini slamsta, o va TV tai jis jau gaunas prievartinis, todel jau senai atsisakes sito aparato paslaugu.

Snukiaknyge tai cia pacanu numyletas one.lt, tik pasaulinio masto su daugiau funkcionalumo. Vienas kitam apie savo naujus triusikus pasakoja ir tiek ziniu.

Tai toks tas ir pasirinkimas-vistiek esi priverstas paskaityti kitų "nuomones", įvykius pasaulyje, politikų rietenas ir įkyriai per puslapius brukamas reklamas. Visi šie dalykai vistiek samonėj fiksuojasi ir daro kažkokią įtaką-vieniems daugiau, kitiems mažiau.