Įtariu, kad didelė dalis tų 170-180 mln. yra "priskambinti" ketvirčio pabaigoje. VMI telefonai tuo metu kaito nuo pasnekesių su mokesčių mokėtojais ir įšnekinėjimų už ką nors sumokėti anksčiau.
Todėl 1Š ir negali paaiškinti...

Prisimenant bankus:
cia veiksmas "ant savo kailio" - kortele dave 5 metams, bet .... "zaidimo salygas pakeitem atejus krizei" ...

Informuojame, kad 2008 m. lapkričio 21 d. buvo atnaujinti kortelių pavadinimai. Visa Classic Revolving kortelės pavadinimas buvo pakeistas į Visa Classic.

Kortelės sąskaitos sutartyje nurodoma, kad bantas turi teisę vienašališkai keisti Sutartyje nustatyta tvarka kortelių išdavimo ir sąskaitos tvarkymo įkainius, mokamųjų kortelių išdavimo ir naudojimo sąlygas, kredito limitą, palūkanas.
Bankas apie pasikeitimus praneša dienraštyje Lietuvos rytas, banko tinklalapyje www.seb.lt skyreliuose Naujienos ir Skelbimai, siunčiamose kortelės sąskaitos ataskaitose, naujuose mokėjimo kortelių bukletuose.

uzkliuvo:
1. dividendų - 32 proc.,
2. gali pritaikyti

Įmonių tantjemos gali būti prilygintos dividendams ir apmokestintos

Jeigu buvo siekiama tik pasinaudoti palankesniu apmokestinimo režimu, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu, Valstybinė mokesčių inspekcija gali pritaikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir tokias išmokas priskirti dividendams.
2011 metais bendra su darbo santykiais susijusių pajamų mokesčių našta siekia 42 proc.,
premijų iš pelno - 45 proc.,
dividendų - 32 proc.,
o tantjemų - 15 procentų.

Rizika sulaukti mokesčių inspektorių dėmesio didėja, kai dividendai, kurie iki tol nuolat buvo mokami akcininkui, pakeičiami tantjemomis; kai metinės premijos iš pelno pakeičiamos tantjemomis; kai dalis darbo užmokesčio pavirsta tantjemomis.

Vall2,

Manau, kad p.2 yra ydingas iš principo.
Gali pritaikyti, o gali ir nepritaikyti. Už tą pačią pajamų rūšį.
Deja mūsų mokestiniai įstatymai pilni dviprasmybių. Reikia kam nors "bizūno" - pritaikysim, reikia savą gelbėti - nepritaikysim.

deja, citata is laikrascio, o ten dviprasmybes tradiciskai dauginasi geometrine progresija, nors as bijau, kad vis tik siuo atveju "gali" egzistuoja, kaip ir Jusu minimas "pritaikymo budas".

p.s.
Gal kas nors gali "ant pirstu", kaip apmokestinamos tantjemos, ir kaip tantjema GAUTI (arba kas ja gali gauti), o tai skaityti istatymus biskutuka uztrunka.

Rizika auga, bet jei įstatyme numatyta, kad taip elgtis gali, kokios gali būti dviprasmybės? Dviprasmybės ir priklausomybė nuo administruojančiojo požiūrio labiausiai ir skatina korupciją, bei šešėlinę ekonomiką šalyje.
Jei akcininkai yra įmonės valdytojai ir jie savo sprendimu nutarė skirti tantjemas, jie jas ir skiria. Jei mokestiniai įstatymai tam taiko lengvatas, tai ir viskas. Visi veikiame šalyje vadovaudamiesi įstatymais, o kad verslas stengsis ir legaliai mokėti mažiau mokesčių, čia akivaizdi tiesa. Nereikia politikams maivytis ir vaidinti prieš televizijų kameras, kad verslas bus socialiai atsakingas ir stengsis maksimaliai sumokėti mokesčius į šalies biudžetą...

Lietuvoje šešėlinės ekonomikos mažiau nei kitose Baltijos šalyse, tvirtina mokslininkai Talisas Putninsas ir Arnis Sauka, atlikę tyrimus visose trijose Baltijos valstybėse, skelbia DELFI.lv.
http://verslas.delfi.lt/business/lietuvoje-seselio-maziau-nei-latvijoje-ir-estijoje.d?id=45394697

Labai juokingas straipsnis

Praktikoje - vokelių proporcingai dydis nuo oficialios algos privačiame sektoriuje Latvijoje didesnis (ten ilgametės tradicijos, nes ir bankai teikdami kreditus, vokelines algas priimdavo, kaip oficialias pajamas), Estijoje ir Lietuvoje proporcingai panašu (nes bankai, teikdami paskolas, vokelinių algų nevertindavo...). Tik Estijoje vokelio suma yra didesnė, nes jų algos yra didesnės už Latvių, bei Lietuvių vidutiniškai apie 30 procentų...
Prekyboje - juodų pardavimų pasidaryti gali daugiau lietuviai ir latviai, nes žmonės nėra linkę aktyviai mokėti kortelėmis. Ir už nedidelę nuolaidą, pasiruošę sumokėti grynais. Tai Estijoje net 7 metų vaikas mokyklos valgykloje už bulkute su arbata susimoka kortele. Plius Estijoje - gamybos sektoriaus įmonės didžia dalimi priklauso Švedų ir Suomių akcininkams, kurių mokesčių mokėjimo kultūrą yra aukštesnė.

siaipzvejys,
o ar Tamistai neatrodo, kad patekęs į korumpuotą aplinką, betkoks švedas ar suomis pakankamai greitai sugenda (och, atsiprašau, "perpranta žaidimo taisykles"). O ir bankai visame Pabaltijyje priklauso "aukštos verslo ir mokesčių mokėjimo kultūros skandinavams".

Taigi, skandinaviškumas - dar ne skaidrumo garantas.

"mokesčių mokėjimo kultūra" - skamba tarsi veidmainiskumo ir naglo melo misinys, pagardintas tinginiu, naxlebniku skatinimu. Krc, toki slykstu jausma sukelianti fraze, kuri labai tiktu isgirsti is Kubiliaus sakant ja bedarbiui bedziui - ar jau susimokejai 72 litus si menesi !?

Pritarčiau, bet su išimtimi. Kai verslą kuruoji nuo pradžios iki pabaigos pats ir jis nėra žiauriai procese didelis, bei ilgas, bei turi patikimą bent jau buhalterį gali groti su šešėliniais grynais smagiu mastu. O Skandinavas vadovas dažnu atveju yra tik šriūbelis viename iš orkestro instrumento, su labai griežta specializacija, bei kompetencija. Jie turi tam tikrus įgaliojimus, bet dažniau stengiasi labiau per oficialius procesus susišaudyti grynų šešėlinių pinigų... Ir jie per didelį darbo pasidalinimą savo komandoje, permoka mokesčius, nei tai būtų esto savininko įmonė Estijoje. Iš to ir seka, kad anie susimoka mokesių daugiau... o tai (verslo procesų išsidalinimas, bei iš to pasekmės) ir yra verslo kultūros dalis...
Kai tenka susidurti su skandinavų įmonių vadovais darant sandorius, dažnai tenka pasiklausti - jūs įmonėje savininkas ar samdomas? Tai jei atsakymas savininkas ir vadovas, tai jo interesas yra darbo sąlygos ir kaina, jei samdomas, tai procentas, darbo sąlygos ir kaina (su įskaičiuotu procentu, bei nedidele nauda už tai mums). Kai susiduri, kad skandinaviško kapitalo įmonėje už vairo samdomas estukas, tai jo interesas didelis procentas (vos ne į priekį) ir darbo sąlygos, o kaina turi būti panaši į jau perkamą lygį, kokybę gali būti ir mažesnė.
Labai dažnia skandinavai žavisi "vaikščiojančiomis" didelėmis šešėlinėmis grynų pinigų sumomis ir galimybėmis, tik jie (gana dažnu atveju) yra bailiai...

siaipzvejys,
mačiau tavo pasisakymo frazę: "... o vat už pervedimą iš Latvijos sumoku..." Kaip, sakei, vadinasi tas bankas? Ar tik ne SWEDbankas? Taigi, sumoki tiek, kad švedas Švedijoje tokios sumos išsigąstų, o pats bankas nė klaikiausiame sapne nesusapnuotų švedams tokius įkainius siūlyti. Štai jums dar viena šešėlio priežastis - be mokesčių valdžiai reikia dengti dar ir didžiulius mokėjimo transakcijų kaštus. Taigi, kad sumokėti plėšikiškus įkainius, tenka verslui ir juodai padirbėt.

Taip, tai Swedbankas. Per šį banką dirbu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje... Mokesčių už banko paslaugas skirtumai "kosminiai" ... Vienoje šalyje permokame už vienus dalykus, kituose už kitus.
Tai dar gerai, kad mes turime galimybę spausti šį banką dėl nuolaidų ir jas gauname. O jei reikėtų mokėti pilnai...

Šiek tiek plačiau apie turgų...

Pirkėjus iš Lietuvos „turginiai" skirsto į grišas (tikrus) ir netikrus lietuvius.
„Tikri lietuviai dažniausiai turi daug laisvo laiko ir dėl vieno lito [norėdami įsigyti prekę litu pigiau. - M. G.] gali apeiti visą turgų. Tokie pirkėjai labai užknisa. Mes juos pravardžiuojame „Grišom", nes jie visados paklausia kainos, o po to sako: „aš dar pasivaikščiosiu ir paskui grįšiu". Tokių jau nelauk atgal sugrįžtančių. Jie klausinėja visų turimų prekių kainų, nors jų pirkti net nesiruošia. Tiesiog taip sau. Jeigu, ačiū Dievui, įsigyja kokį daiktą, tai vis tiek vaikšto po visą turgų ir vis klausinėja pas kitus, kiek tos pačios rūšies daiktas pas juos kainuoja. Tokių mes labai nekenčiam ir juos labai baudžiam. Pvz., vienas toks „Griša" nusipirko tepalo mašinai pas mane, o paskui pas Vieką klausia, kiek toks pat tepalas kainuoja. Tas pasako trigubai mažesnę kainą negu ta, už kurią pirko iš manęs. Tada „Griša" lekia pas mane atgal, grąžina man tepalą, liepia atiduoti man pinigus. Atgavęs pinigus lekia pas Vycką ir sako „duok man tepalo mašinai". O Vycka lyg niekur nieko paduoda tepalą ir pareikalauja sumokėti lygiai tiek pat, kiek jis už tepalą buvo mokėjęs man. Visi lūžta iš juoko, o toks „Griša", žiūrėk, po tokio įvykio ir iškrenta iš „Grisų" tarpo"

Turgus nėra paprasčiausia individualių gamintojų ar smulkių verslininkų produkcijos prekyvietė. Skirtingai nuo supermarketų, čia nuolatos diskutuojama, todėl turgus kartu yra ir viešoji erdvė, kur svarbiausia yra ekonominių santykių viešuma, bet daug dėmesio skiriama ir politiniams, socialiniams klausimams. Čia prekiaujantys žmonės neretai yra susiję su šešėline ekonomika, su kontrabanda. Teisėti ir įstatymo draudžiami veiksniai čia susipina į nedalomą visumą, dėl to turgaus prekeivių elgesys yra dvilypis teisiniu požiūriu. Kita vertus, toks elgesys moralės požiūriu pateisinamas, nes turgus atlieka aibę svarbių miesto ir kaimo žmonėms, bendruomenėms funkcijų. Svarbiausia jų - kompensuojančioji. Dažniausiai žmonės čia ateina dirbti norėdami išspręsti netikėtai užklupusias finansines ir po to - susvetimėjimo problemas. Kita vertus, profesinę ar kitokią nesėkmę patyrę ir čia prekiauti, dirbti atėję žmonės yra priversti iš naujo socializuoti. Pagaliau šis prievartinis žmonių bendravimas, naujų socialumo formų atradimas skatina karnavalinės kultūros plėtrą, kur svarbų vaidmenį atlieka plūdimasis, patarlės, pravardžiavimas, slengas, spontaniška vaidyba. Pagaliau ne visada apie turgų galima kalbėti kaip apie margmalinį veiksmą. Kartais galima teigti priešingai: 1990-1996 m. neabejotinai Lietuvos turgūs vaidino vieną svarbesnių ekonominių ir socialinių vaidmenų, mažino nedarbą, skatino smulkųjį verslą, tarptautinius ryšius. Ir dabar automobilių turgūs tebėra svarbiausi šiame sektoriuje, toli lenkdami specializuotas prekybos automobiliais kompanijas.

Turgaus gyvybingumas susideda iš daugelio funkcijų, kurias jis atlieka visuomenėje, kad ir kompensuojančioji turgaus funkcija: neleisti numirti, net jei visi tai verčia daryti. Turgus tiesiog pakibęs tarp legalumo ir nelegalumo. Ir tada, kai legitimuoti istorijos mechanizmai neužtikrina visuomenės reprodukcijos, tai daro turgaus santykiai. Taip turgus virsta šešėliniu istorijos ramentu: penktuoju ratu, trukdančiu judėti, bet neleidžiančiu nugriūti. Ši šešėlinė istorija turi savo slinktį, keisčiausiomis grimasomis vaizduodama visuomenės mutacijas. 1991-1993 m. daugelio mokytojų ir paprastų dėstytojų (asistentų) atlyginimas siekė tik 10 dolerių, o pragyvenimo minimumas jau tada reikalavo 20-30 dolerių. Normaliai šeima išsilaikyti be 100 dolerių nebuvo pajėgi (100 dolerių prilygo 50000-55000 talonų, vėliau - 100-110 „meškučių"), ir tai buvo laikoma labai geru mėnesiniu atlyginimu. Trūkstamų lėšų žmonės prasimanydavo prekiaudami turguje, kur pirmiausia nei kur kitur įsigalėjo laisviausios rinkos dėsniai. 1990-1995 m. buvo labiausiai paplitusi alkoholio ir cigarečių kontrabanda. Būtent nelegalus šių prekių gabenimas buvo daugelio šeimų ramstis. Jonas iš Marijampolės, netekęs darbo vienoje iš žlungančių įmonių, ėmė vežti cigaretes į Vokietiją:
„Už dėžę gaudavau 1 tūkstantį markių. Pirkdami Marijampolėje cigaretes, už 1 dėžę mokėdavome 300 markių. Lietuvos-Lenkijos muitinėje už 1 dėžę duodavome muitininkams 100 markių. Išlaidos apie 500 markių. Mano savininkas susikrovė didelį turtą. Cigaretės buvo vežamos ne vienu mikroautobusu. Jis nusipirko gražų namą, dukrai nupirko butą, o automobilių net nežinau kiek turi. Ir tik per tuos 3 metus. Aš nesusikroviau didelių turtų. Bet pagyvenau aukso amžių. Valgiau, gėriau ką norėjau. Pagerinau buitį: parsivežiau buitinės technikos, pasidariau bute remontą. Pinigų stokos nebuvo. Aš nesu materialistas. Pinigų netaupiau. 1995 m. sulaikė už cigarečių kontrabandą čekų-vokiečių muitinėje. 1995 m. vokiečiai itin atidžiai ėmė sekti lietuviškas mašinas. Kilo įtarimas, kodėl per Čekiją vykstu į Vokietiją. Tris mėnesius sėdėjau Vokietijos kalėjime. Reikalavo sumokėti 12 tūkstančių markių baudą. Gaminau aparatus kurtiesiems. Už valandą mokėdavo 5 markes. Nuo baudos pavyko išsisukti. Baudos nesumokėjau, todėl vykti į užsienį bijau. Galiu būti sulaikytas vokiečių pasienyje
„Kartą dvi turginės susibarė dėl pirkėjo. Iš pradžių norėjo pirkti pas vieną, tačiau nusipirko pas kitą, nes ta nuleido daugiau, nei galima pagal mūsų nerašytas taisykles, o tai daryti draudžiama. Barėsi jos abi, koliojosi kiek galėjo, visokiais žodžiais. Tačiau to neužteko. Tada staiga viena atsistojo, atsuko nugarą kitai, pasilenkė ir nusimovusi kelnes parodė šikną. Ta neliko skolinga ir taip pat pabandė parodyti savo nuogą šikną. Tačiau pasilenkusi susivyravo ir nudribo su nuogu užpakaliu ant žemės. Tai aplinkiniai juokėsi"
http://www.minfolit.lt/arch/501/937.pdf

Tok ispudis, kad propoganda varotote naujos ES direktyvos, del mokejimu reglamentavimo.

„Kiekvienas vairuotojas turi žinoti, kad 7 - 8 centai nuo litro degalų eina į banko kišenę“, - neseniai pareiškė naftos produktais prekiaujančių įmonių asociacijos vadovas Lukas Vosylius. Seimo Ekonomikos komiteto narė Birutė Vėsaitė teigia, jog bankų įkainiai nuo 2008 metų pabrango 36 proc. Praėjusią savaitę Konkurencijos taryba atliko kratas kai kuriuose bankuose ir ėmėsi tyrimo dėl galimų kartelinių susitarimų.
Kuo pagrįsti bankų įkainiai? Kiek kontroliuojama, skaidri ir vieša Lietuvoje veikiančių bankų veikla?

Apie tai šį antradienį 20.25 val. BTV laidoje „Karštas vakaras“: Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas dr. Stasys Kropas, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Artūras Mackevičius, finansų analitikas Stasys Jakeliūnas ir kt.

Siūlau, tamstai, atrasti laiko, šiandien, ir pasižiūrėti šią laidą. O paskui galėsime diskutuoti šiuo klausimu toliau. Ar galim taip sutarti?

Statistikos departamento neseniai paskelbtais duomenimis, minimalų atlyginimą – 800 litų popieriuje gauna daugiau nei 19 proc. šalies gyventojų. Tad žmogus, uždirbantis minimalų atlyginimą, į rankas per mėnesį gauna apie 678 litus. Jei minimumą gaunantis žmogus turi nediduką 1 kambario nuosavą būstą, už kurį nereikia mokėti nei paskolos bankui, nei nuomos mokesčio, žiemos sezono metu komunalinėms išlaidoms mažiausiai reikia apie 400–450 litų. Mėnesinis autobuso bilietas uostamiestyje, kuris galioja tik darbo dienomis, kainuoja 66 litus. Atskaičiavus šias būtinas išlaidas, maisto produktams tokiam žmogui per mėnesį geriausiu atveju lieka apie 180 litų. Tad per dieną vargingai gyvenantis žmogus maistui gali skirti tik apie 6 litus, arba apie 45 litus per savaitę. O kur dar kitos žmogui būtinos išlaidos – higienos reikmenims, drabužiams, batams, medikamentams ar kitiems gyvenimui reikalingiems būtiniausiems daiktams.
Net ir gyvendamas žemiau skurdo ribos toks žmogus pretenduoti į socialines bei kitokias lengvatas negali. Prašyti valstybės skiriamų lengvatų ar pašalpų gali tik tie asmenys ar šeimos, kurių vienam šeimos nariui per mėnesį tenka 528 litai. Tačiau minimalų atlyginimą gaunančio žmogaus mėnesinės pajamos yra 150 litais didesnės, todėl tikėtis paramos iš valstybės jis negali.
Dienraščio "Klaipėda" žurnalistė atliko eksperimentą, kurio metu bandė išaiškinti, ką reikia valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei, kad nuo atlyginimo liekančios sumos tam užtektų. Dvi savaites ji bandė maitintis per dieną maistui išleisdama ne daugiau kaip 6 litus.
http://www.buhalteris.lt/lt/?cid=20859&new_id=309402

Aušra Maldeikienė, ekonomistė
Išgyventi uždirbant minimumą absoliučiai neįmanoma. Na, užmuškit mane, bet tokia realybė. Aš niekaip nesuprantu, kaip tie 20 proc. lietuvaičių, gaunančių tuos savo varganus 670 litų, išgyvena. Vadinasi, arba jie turi turėti savo ūkį, arba dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje – pirkti, kad ir tas pačias kontrabandines prekes arba papildomai gauti nelegalų atlyginimą. Tokia realybė. Nors tie žmonės taip prisideda prie nusikalstamos veiklos, jie dėl to nekalti – vogti juos verčia valdžia. Išgyventi Lietuvoje neįmanoma ir už minimalų – 1,6 tūkst. litų atlygį. Kad tai suprastum, nereikia ir labai išsamių ekonomikos žinių, juk užtenka blaiviai pažiūrėti, kiek viskas kainuoja. Aš kažkada paskaičiavau, kad vidurinį išsilavinimą turintis žmogus arba tiesiog geras darbininkas mažiausiai į rankas turėtų uždirbti apie 2 tūkst. litų, kad galėtų išgyventi. Net ir už šią sumą jis negyvens kaip karalius, taupys ir jam daug kam tos algos net neužteks. Čia kalbu apie jauną žmogų, kuris paprastai neturi kur gyventi, kuriam reikia nuomotis būstą arba imti paskolą iš banko tam, kad jį įsigyti. Žinoma pensininkas, gyvenantis kur nors kaime, kuris visą gyvenimą įpratęs gyventi labai kukliai, galbūt išgyventų ir už 700–800 litų. Jauna šeima, auginanti vieną vaiką, turėtų per mėnesį uždirbti apie 4–4,5 tūkst. litų, kad galėtų išgyventi. Matant, kokia mūsų šalyje vykdoma politika, aiškiai suprantama, iš kur atsiranda tos visos ekonominės ir socialinės problemos.

siaipzvejys, dedate siektiek dramatizuojancias iskarpas is straipsniu. pabandysiu apginti zmones gyvenancius uz minimuma. pirmiausia tai nezinau nei vieno tokio zmogaus (uzdirbantis minimuma), kuris gyventu vienas. taigi vieno buto islaikymas dalinasi ant dvieju. plius, 400-500 lt vieno kambario buto islaikymas kainuoja 4-5 menesius per metus, kitais menesiais perpus maziau. dazniausiai tokie zmones "aktyviai bendradarbiauja" su kaimy. t.y. tevams, giminaiciams padeda apdirbti darbus kaime (bulviasejis, bulviakasis, sienapjute ir t.t.). zinoma gyvenimas nera "perku ka noriu" taciau zmones ismoksta dziaugtis paprastais dalykais ir ju savaites pasitenkinimo kulminacija nera apsipirkti maksimoje maisto krepsi uz 300Lt.

nors ir daug prirašyta
bet tikiuosi, kad perskaičius bus aiškiau...
http://verslas.delfi.lt/business/skropas-lietuvos-banku-ikainiai-vieni-maziausiu-es.d?id=45607817

jeigu žmogus perka prekę už 1 Lt, kai į šią sumą jau yra įskaičiuotas 20 proc. antkainis, aš tikiuosi 20 ct uždirbti ir 80 ct atiduoti atgal tiekėjams, kurie atvežė prekę. Atsiskaitant grynais, aš tuos 20 ct ir uždirbtu. O atsiskaitant kortele, bankui sumoku 2 proc., tai du centus. Dar 15 ct kainuoja sujungimo mokestis. 1 minutės ryšio mokestis – 19 ct. Plius kainuoja abonentinio mokesčio dalis, tenkanti pirkėjų kiekiui. Tai, šiuo atveju, 253 pirkėjų - dar 14 ct“.

Taigi, iš A. Mackevičius skaičiuoja, kad banko operacija šiuo atveju kainuoja 50 ct. „Išeina, kad aš tikėjausi gauti 20 ct pelno. Tačiau atiduodu prekę ir dar primoku ryšininkams ir bankininkams, kad iš manęs tą prekę paimtų. Tai visiškas nuostolis“