Fox,
tuo tu ir įdomus,kad iki galo nesuvokiamas...
Kartais tavo mintys man būna visiškai sutampančios su manosiomis.
Kartais - kardinaliai besiskiriančios...

Čia tau:
"Bet kas gi aš esu?...Jūs norite žinoti...
-Turbūt,kažkoks keistų troškimų lydinys,-
Ne vienas,į mane pažvelgęs,pasakys."

O kadangi tinklapis ekonomikos krypties...na ir įžvalgą turi
Perėjai nuo mėsos į daržoves,lyg iš anksto žinodamas,kad vieno kaina kils,o kito - ne
Spėjai prisipratint

Man toli iki tokių įžvalgų...
Bet ir be jų ilgokai galiu misti šernams skirtais žirniais...
O,be to,šaudyt moku...
Bet,tikiuosi,žirnių pakaks...

Humoras - aukščiausia intelekto forma. (Indėnas)

to lorpak

1. paskutine vezio stadija sergantis zmogus jau pakankamai "prisiveike" o jo veiksmu kryptingumas ji nuvede ten, kur jis yra dabar. Butent tikejimas ir viltis daugeliu atveju prisideda prie to, kad zmogus atsiduria tokioje busenoje. Tikejimas ir viltis, kad viskas kazkaip pasitaisys, susitvarkys - atima is zmogaus svarbiausia galia - atsakomybe uz savo veiksmus ir mintis. Siam procesui uzsitesus tiek, kad uztersta samone ir kunas nebegali apsivalyti ir ivyksta tokie pokyciai. Pire ju prisideda ir zmogu supancios aplinkines samones bendras lygis.
BET.... is kur zinai, kad ta vezio stadija paskutine? Kazkas protingas tau pasake, remdamasis ilgalaike patirtimi ir praktika, o gal jis tiesiog tiki ar viliasi, kad ta stadija paskutine? Viskas kas mus supa, viskas ka mes dedame i burna, kuo mes kvepuojame, ka matome ir ko nematome - viskas yra energija. Materija - TIK FILOSOFINE SAVOKA. Turint tai omenyje ir pilnai isisamoninus sia tiesa - ivyksta taip vadinami stebuklai, kuriu nepajegia paaiskinti tik zemo samoningumo lygio zmones. Zodis - nesamone - sudarytas is dvieju zodziu [nera]+[samone]. Laimei, zmogaus formos samoneje yra tokie vidinio potencialo keistis klodai, kad jis net pats negali suvokti - koks jis visagalis ir kad jam yra labai nedaug neimanomu dalyku.

2. aukstesnes samones forma - puls gelbeti, zemesnes - prievartauti. Nei vienas siu veiksmu nera nei geras nei blogas. Tai formai, kuri uzsiima gelbejimu, arba uztenka samones tokiam poelgiui ir jo pasekmems suprasti arba ji jau pakankamai prievartavo praeityje ir suvokia sio veiksmo pasekmes tiek sau tiek prievartaujamajam. Todel ir sakau - ka veikti, kokius veiksmus atlikineti (zudyti, gelbeti, prievartauti, aukotis) is esmes nera svarbu. Tik laiko klausimas kada samone, perejusi eile veiksmu seku ir ispletusi savo samoninguma - pakitusiu savo elgesiu (veiksmais) pakeis ir savo forma. Galu gale - samone yra viena bendra ir nedaloma struktura, pasireiskianti skirtingomis, is paziuros atskiromis formomis. Regimybe - viena didziausiu iliuziju.

Karma: tikejimas karmos desniu daro ta pati - atiduoda sprendimo priemimo galia del savo tolimesniu veiksmu, kazkam kitam. Buvau "blogas" tai turesiu buti "geras" ar atvirksciai. Nei pries mirti, nei po mirties nera jokiu reguliavimu ka mums veikti, kuo buti, ka daryti - tai tik musu pasirinkimas. O renkames mes pagal savo samoningumo laipsni. Kaip galima pasirinkti "tai", ko nesuvoki esant? Tik suvokus "tai" per potyrius ir isgyvenimus (veiksmus) musu samone pleciasi. Tikesi karmos desniu ar ne - tai nieko nepakeis. Keiti tik tu ir tavo samoningumo lygis.

tu supratai taip, kaip tau leido suprasti tavo mastymas ir mano minciu perteikimo gebejimai. Tavo supratimas nera klaidingas tau, kaip ir mano aiskinimas man, nes mes esame skirtingo samoningumo lygio o gal ir ne, nes tik tai man leidzia suprasti manasis samoningumas

to agata

Renkuosi gimti tuo, kuo mirti nenoreciau,
Patirti visa tai, ka as pasirinkau,
Darau tai, kad suprast save galeciau
Ir dziaugtis tuo, ka savyje radau.

Fox

Šiaip šita filosofavimo tema man nepriimtina, bet karti patirtis verčia įsikišti.



Jei vėžiu sirgtų tikrai tik "blogi" žmonės, gal ir taip. Bendru atveju - čia paistalai. Ką galėjo "prisiveikti" trejų metukų vaikas, turintis paskutinės stadijos kepenų vėžį? Kuri buvo diagnozuota tik paskutiniu momentu, nes... nebuvo jokių simptomų. Ar tas vaikas žino, kas yra viltis, tikėjimas, atsakomybė, mintis? Ar tas vėžys - bausmė tėvams? Už ką? Už tai, kad sąžiningai gyveno ir stengėsi kurti gražesnę aplinką? Už kažką, ko niekas nežino? Bet kaip jie užteršė savo vaiką? Begaline meile? Kaip taip galėjo įvykti, jeigu tėvas bet kur pagalvojęs apie savo vaiką negali suvaldyti ašarų?



Nuo kada mokslas laikomas toks nepatikimas? Konkrečiai - statistika... Taip, yra menkutė, statistiškai nereikšminga tikimybė, kad galbūt ta stadija ne paskutinė. Tiksliau gal būtų sakyti, ne kad ta stadija nepaskutinė, bet kad tiesiog to konkretaus žmogaus ji nepaveiks kaip visų kitų. Beje, ar bent kuri Tavo paties, Fox, mintis nėra kažkokios patirties, praktikos, patyrimo, netyčinio sužinojimo pasekmė? Abejonių nekyla?..

Karolina

Puikiai suprantu ka sakai: 3 metu vaikas - vezys! Kuo ir kam jis nusikalto? Kuo ir kam nusikalto jo tevai?
Drystu tau atsakyti ir diskutuoti su tavim tau nepriimtina tema tik del to, kad turiu panasios patirties, susijusios su mirtimi. Ne as sia tema pradejau, bet kad jau diskusijos eigoje taip isejo tai....

Auksciau mineti klausimai kyla tik del stereotipisko musu mastymo ir pasislepusio egoizmo. Mes gailime saves, kai netenkame artimuju, kuriuos mylejome. Mes gailime artimuju palikusiu mus taip , rodos, anksti. Mes gailime ir pykstame, nes nenorime, kad taip butu ar atsitiktu. Deja.. is tiesu, tiek mes, liudintys del artimuju, tiek artimieji, palike mus (nesvarbu kokio amziaus) - patys renkames tai patirti. Kaip ir minejau anksciau, kad musu samone didetu.., plestusi.., tobuletu.., reikia veiksmu (ivairiu ivykiu, potyriu, isgyvenimu) Musu formos issivystimas laiko atzvilgiu (vaiko, suaugusio, senyvo) neturi nieko bendra su didesniu ar mazesniu gailesciu vienai ar kitai fomai ja "praradus". Kuo ipatingesnis vaikas, palikes si pasauli budamas 3 metu uz ta kuris paliko ji vos gimes ar uz senyva zilabarzdi, baigusi savo kelione? Tai, tik musu matais ir vertinimais turi kazka reiksmingesnio ar labiau verto gailescio. Is tikro, laikas - realityvi savoka. Sielai ir samonei laikas neekzistuoja, nes ji amzina. Ji keliauja per ivairias formas, per jas vis daugiau patirdama ir vis labiau suvokdama save.. atgal i save - tobula ir amzina. Viska, kas vyksta su mumis ir aplink mus, suprantant kaip bendra vyksma (be jokiu vertinimu - anksti, velai, blogai, gerai) pradedi suvokti, kad visa tai turi prasme.

Nemenkinu patirties ir praktikos, tik kritikuoju musu paciu stereotipini mastyma, kartais pasmerkianti pacius save ar kitus, remiantis tik kazkieno kito, ar galu gale daugumos, patirtimi. Ji gali buti ir klaidinga arba klaidingai suprantama bei interpretuojama. Kaip ir tikejimas. Religijos - interpretavimo meistres, isvysciusios savo meistriskuma iki tokio lygio, kad sugeba manipuliuoti zmoniu masemis istisus simtmecius ir tukstantmecius. Mes kartais pamirstame, kad turime didele dovana bei tuo paciu mokytoja - gamta. Stebedami ja, ta autentiska kurejo darba, mes, laikui begant igyjame isminties, perduodame ja kitiems. Taip vystosi mokslai, ivairios ju sakos. Gamtos desniai galioja visur. BET nereikia pamirsti ir apie neregimaja mus supancios aplinkos dali. Kaip ir sakiau.. materija - tik filosofine savoka... viskas yra energija. o regimybe - iliuzija.

Bendru atveju - cia paistalai ... hmmm.. jei jau taip leidzia manyti tavo patirtis.. gal.

sekmes

Jo vaikeli...
Gili čia ta jūsų filosofija. Nuo investicijų iki vėžio.
Pridėsiu kokią mintį, nes teko gyvenime susidurti su ta žiauria ir negailestinga situacija;
Gaila, bet baigtis tragiška
Kai suserga tavo šeimos narys, tuomet situacija keičiasi 180 laipsnių kampu;
pabandykit įsivaizduoti kaip jautiesi kaip suserga tavo artimiausias šeimos narys?
kaip tu ateini ligoninėje jo aplankyti ir matai potencialų lavoną?
siekdamas palengvinti jo dalią tu bandai ir privalai šypsotis, kad jis nesuprastų (nes jis dar nežino, kad serga vežiu);
tu sakai viskai gerai nėra ko nerimauti, bet labai artimas žmogus sugeba įžvegti tavo veide nerimą, kad ir kaip norėtum tai nuslėpti..., juolab jei niekad gyvenime nemelavai jam, o tuo metu tenka sakyti akivaizdžią netiesą
Kokios emocijos tuo metu?
Teko to ššš... gyvenime matyti, nelinkėčiau to net savo priešui
Geriau apie investavimą

....tuomet supranti kitaip ir gyvenimo tiesas, supranti kas yra tikrosios vertybės pamatai kas yra draugai.
Visi turtai tampa beverčiai, dėl kurių žmonės taip plėšosi ir siekia jų kuo daugiau bet kokia kaina. Suvoki koks gilus gali būti skausmas. Pagalvoji, juk nieko tokio gyvenime nepadariau, už ką galėtų šitaip žiauriai mane likimas bausti. Bandai net save apgauti, tikėti, kad viskas bus gerai, deja likimas nesukalbamas, sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Gyvenimas tuo ir įdomus, kad kartais atimdamas vieną galimybę suteikia kitą dar unikalesnę...

Lorpak

tik paziurek ka rasai:
...tikėjimas ir viltis - bereikšmiai ir niekiniai dalykai.... Tik tau, FOX, labai tikiuos , kad tik tau.

o pries tai?:
Karmosrmos dėsnį supranti anekdoto lygyje, .... AR tu tiki tuo ar ne, jis veikia, nepriklausomai nuo tavo supratimo apie jį, tavo nuomonės apie jį. Ir jis matematiškai tikslus.

Sakiau tau, kad susilaikysiu nuo bet kokiu vertinimu .. linkiu to paties ir tau

To Lorpak

mano atsiliepimas i tavo mintis: kaip matau, dieva tu suvoki kaip kazka atskira nuo saves, nes - "Mes tai...., o Dievas veikia pagal..."
mano pastebejimas toks - kad dievo nera. Jo nera atskiro nuo kazko ir sprendziancio kazka uz kazka. Sis isivaizdavimas tai zmogaus silpnumo ir samoningumo stygiaus pasekme. Gailestis mirstanciajam ir po to sau (siaip tai dazniausiai labiausiai sau) kyla butent is tokio mastymo. Visai nesistebiu, kad yra tautu, kuriose numirus giminaiciui - dziaugiamasi ir linksminamasi. Didziosios tokiu tautu dalies besilinksminanciu motyvas yra - baigesi zmogaus kancios! Bet yra tauteliu, kuriose mirtis - naturalus busenos keitimo procesas, juo nei dziaugiamasi nei liudima del jo. Tai priimama kaip kvepavimas - juk kiek beliudesi ar besidziaugsi visitiek kviepuoji ir to niekaip nevertini - nes tai gyvenimas, judesys, formu kitimas, vystymasis. Emocijos - butent tai, ko reikia samonei, nes ji per jas pleciasi. Kito budo nera. Kai sis samoningumo pletimosi per emocijas ir isgyvenimus procesas susilygina su tavo sugebejimu juos perprasti, isisamoninti - pasiekiama vidines ramybes busena. Ji nebepriklauso nuo isores ivykiu. Tada, tu ir tik tu esi savo vidines ramybes seimininkas, kurejas ir..tuo paciu drumstejas. Sis procesas niekaip nesusijes su tikejimu. Tikejmas - tai tavo mintys ir nieko daugiau super..ekstra antgamtisko ar stebuklingo. Tikiu tuo, ar anuo nes .... ir prasideda tavo mintys (o dazniausiai kitu ir, kas svarbiausia, priimtu i savo vidu, be detalesnio pasigilinimo i jas) Tikejimas - nekeicia gyvenimo, viltis - dar vienas eilinis atsakomybes atsikratymo irankis. Politikai, vyriausybes, prezidentai, kunigai, popieziai - jie nekeicia musu gyvenymu, nes negali jo pakeisti. Keiciame tik mes, per savo veiksmus, kuriu ateities rezultatu prasmingumu mes uztikrinti. O jei rezultato ir nepasiekiame - tvirtai zinome, kad esame ne ten, kur buvome pries pradedant veiksmus, o kazkur tarp veikimo pradzios ir nepasiekto rezultato. Tikejimas ir viltis - nieko nekeicia (kaip ir pati sakei). O tiketi gamta, nebutina. Ir be tavo tikejimo ji ekzistuoja ir vystosi, planetos suasi, kuriasi ir sprogineja zvaigzdes, galaktikos.. viskas juda. Veiksmas - musu visu tikslas. Visos emocijos nukreiptos gailescio sau ar kitiems kryptimi - zingsnis atgal.

to lorpak

nera tokio medzio i kuri galeciau ivaryti tavo dieva. Sakau tavo, nes matau, kad beprasmiska kolkas apie tai kalbetis. Negi tu nesuvoki, kad viska ka tu matai, sukurei tu pati ir apie tai samoningai pamirsusi, pradejai kelione nuo vienalascio iki dabartines formos, viska isgyvendama per save ir gryzdama i save - tobula ir nedaloma, besusijungianti su savo netobulomis dalelemis ir tuo paciu skildama i milijardus nauju. Tai amzinas procesas.

kalbu apie mirti atsainiai - tavo vertinimas. nebuvau su ja susidures - tavo spejimas. Buvau su ja susidures tiek asmeniskai, tiek per savo artimuosius, bet ar ta informacija tau ka nors gali reiksti. Tu juk jau ivertinai. O be to, as galiu ir meluoti.

Susidaro ispudis, kad tu kazko bijotum. Lyg ir linkusi sutikti su mano mintimis, bet kalbi apie kazkokia pagarba kazkam, mano kategoriskuma, saltuma. Bet tai salutiniai dalykai, kylantys tik is tavo vertinimu. Butu idomiau kalbetis, jei manes vertinimas sudarytu menka tavo postu dali (dabar daug ka tiesiog tenka nuobodziai skaityti apie save - Fox toks ar anoks)

Ne zinios yra "jega" o sugebejimas jas panaudoti. Ne mastymas ar meditacija - o veiksmas. Gyvnimas - tai pastovi meditacija, o ne kazkokios atskiros susikaupimo valandeles, atkarpos per kurias kazkas vyksta, o tada vel nevyksta.

Lorpak

nevertinu minciu "teisinga" "klaidinga" atzvilgiu. pats suprantu, kad nera galutines tiesos, nes nera galutinio mastytojo, pas kuri ta tiesa uzgimtu. jau seniai nevertinu reiskiniu "gerai" "blogai" atzvilgiu, nors vis dar, karts nuo karto burbteliu tuos zodelius. Tu teisi sakydama, kad pas mus skirtingos patirtys, bet nesutinku su tavo mintimi, kad - "Juk manęs nieko nemoko tavo patirtis, kaip ir tavęs manoji" Ismintingi zmones mokosi ne tik is savo patirties, bet ir is kitu. As visada atidziai perskaitau tavo mintis ir tikrai rimtai jas permastau, pasveriu, palyginu su savosiomis ir, jei jauciu, kad jos artimesnes galutinei tiesai, supilu jas i savo aruoda. Sakau "musu tikslas - veiksmas", nes manau, kad ir mastymas yra veiksmas (kartais reikalaujantis daug didesniu energetiniu resursu nei fizinis veikimas) Beda ta, kad siandiena nedaug zmoniu leidzia sau mastyti. Darbas, pinigai, skolos, rupesciai, mokesciai - visa tai itraukia taip stipriai, kad pamirsti ir mastyti. Tavo pagrindine veikla tampa - dirbti ir gauti pinigu, o ne mastyti.
Del mirties. Nezinau, kokie ten jogai indijoje pagarbiai bijodami mirsta, bet jei taip yra, tai jie (mano akyse) ne ka pazenge. Pati stipriausia baime - mirties baime. Atsikratyk jos ir tavo gyvenimas nusvis visai kita sviesa. As jos dar neatsikraciau. Tai ilgas procesas, bet mano leksikone pagarba baimei, jau dingo. Gerbti verta santykius, zmogu, o ne reiskini. Gerbsi tu ji ar ne, jis vis tiek nepranyks ir "nesusvelnes". Esu pasiekes busena, kurioje visu vidumi jauciau atsikrates mirties baimes, bet .. tai nera (kolkas) pastovi busena.
Mano kategoriskumas - taip, sutinku.. jo daugeja.. nes daugeja jo sau paciam. Suprantu, kad daugejant kategoriskumo sau, jo neturetu daugeti aplinkoje. Tai laikini nesklandumai.. susitvarkys, kai mano samone pripras prie asmeniniu pokyciu.

Esi kelyje su savo seseliu (speju mirties baime) turek omeny, kad "saulei svieciant skaisciausiai, musu seseliai atrodo juodziausi"

Nelikai nesuprasta tiesiog nenoriu veltis į gilius filosofonius apmąstymus todėl ir nerašiau.
Gyvenime esu kategiriškas realistas, todėl tikiu tik tuo kas matoma, jaučiama, girdima natūroje, todėl rašau likimas, o ne dievas. Mano nuomone religija sukurta tų pačių mirtingųjų ir reikalinga tik tam, kad žmonės jaustų atskomybę nors kuriam nors atskaitos taške, turėtų, kur atsiremti sunkiu momentu, žinotų, kad yra tokių vietų kur jie visada laukiami, kad ir koks niekšas Jis būtų.

savo jėgomis.
Bet kuo gali pradėti tikėti, kas tik išgelbės jo gyvybę ir artimiausias jam suvokiamas gelbėtojas dievas jei kitokios alternatyvos nėra.

Būtent kaip pasaka be pabaigos arba kitaip tariant kaip filosofija (neįsižeisk) pilstymas iš tuščio į kiaurą ir atgal. Kaip ir sakiau, esu realistas, pridursiu kategoriškas, net neįsivaizduoju kas turėtų įvykti jei pradėčiau tikėti dievu (prioritetas), o ne savimi.

To Lorpak

na .. is principo, tai tas pats, bet ziurint is kokio principo.. Kam trupintis kibirkstimis ir menkinti save, mes tai darom ir taip jau pakankamai daznai. Mes esame lyg seklos, kurios is anksto turi uzprogramuoto potencialo virsti didingu augalu, pries kurio didybe ir galybe, tos pacios seklytes atrodo menkos ir beveik nepastebimos. Jei jau esame menki, nemenkinkime nors savo potencialo

Ei, ei ,lorpak, nereikia skandintis - esi paskutinė romantiška siela šitam materialistų forume. "Skestantis griebiasi ir už pliauskos, žiūrėk, kartais ir išplaukia....o tada patiki..."

To Lorpak
Pacituosiu kadaise savo filosofijos dėstytoją, žilą, žilą senuką:
Pasak jo filosofija tai mokslų motina (dalinai sutinku).
Pasak jo ir mano supratimo FILOSOFAS tai yra ir dvasiškai ir fiziškai stiprus žmogus, pasižymintis nuolat veide besipuikuojančia šypsena. FILOSOFAS - tai dideliu mąstymu pasižymintis žmogus.
Svarbu gyvenime sugebėti racionaliai vertinti veiksmus ir idėjas. Kokia tai, dabar nepamenu mums (studentams) rodė filosofijos pradininko skulptūrą (foto), kurioje žmogus giliuose apmąstymuose su protinga veido išraiška sėdi ant akmens. FILISOFAS sako: ką matote?, didesnė dauguma atsakė skulptūrą...

To Lorpak

nedejau as jokiu kryziuku, a nei antkapiu, niekam

Su pasitikejimo iputimais nesutinku. Ipusti manau gali, bet ar tas vejelis pro viena ausi iejes, neiseis per kita - cia jau nuo pacio zmogaus samoningumo priklauso.

Mastai - vadinasi gyveni! Ner gyvenimo! - daznai sako uzsicikline darbu rutinoje zmones. Ir jie teisus, nes ner ko toje rutinoje mastyti. Joje lieka laiko tik dirbti ir ilsetis (dazniausiai prie TV), o po to vel dirbti.

Tai vat ir sakau, kad man nėra ką veikti šitoj temoj

http://www.vartotojulyga.lt/lt/news/detail.php?ID=20096 ar skaitet sita Kestucio Griniaus staipsni?