na, atidziau pasiziurejus - viskas i tema...

pepe

sveika/s

Pastebėjau, kad karts nuo karto brūkšteli (arba aš tik karts nuo karto pastebiu) Malonu, kad įsijungi. Nuoširdžai kvečiu tave į 26 dienos "klubą".

Nuosirdus aciu . Vienu daugiau.

EZOTERINĖ "LAUKIMO" PRASMĖ

"Tam tikra prasme buvima cia ir dabar galima palyginti su laukimu. Jezus, kalbedamas palyginimais, remesi sia laukimo analogija.Tai ne iprastinis nuobodziavimas ar nerimavimas laukiant, kas, kaip jau minejau, yra buvimo cia ir dabar neigimas. Tai ne tas laukimas, kai demesys nukreipiamas i kazka ateityje, dabartis laikoma nepageidaujama kliutimi, trugdancia tureti norima dalyka. Tai kokybiskai visai kitoks laukimas, reikalaujantis visisko jusu budrumo. Kiekviena mirksni kazkas gali nutikti, tad jei nesate visiskai atbude bei ramus, tu dalyku nepastebesite. Apie toki stai laukima kalbejo Jezus. Kai esate tokios busenos, visas jusu demesys yra sioje akimirkoje. Nelieka jokio svajojimo, mąstymo, prisiminimu, numatymo, itampos, baimes - vien budrus buvimas cia ir dabar. Jus bunate cia ir dabar visa svo Esatimi, kiekviena savo kuno lastele. Sioje busenoje iprastas "jus", turintis praeiti ir ateiti (jei jums tai patinka, galima vadinti tai asmenybe), vargu ar beislieka. Taciau neprarandate nieko vertinga. Jūs vis dar esate jūs. Is tiesu net labiau esate savimi, nei kada nors buvote ligi tol, o dar tiksliau - tik dabar iš tikrųjų esate savimi.
"Bukite kaip tarnas, laukiantis griztancio seimininko", kalbejo Jezus. Tarnas nenutuokia, kada gi gali grizti seimininkas, tad jis visa laika islieka neapsnudes, budrus, pasiruoses, ramus, nes kitaip praziopsos seimininko grįžimą. Jezus taip pat kalbejo apie penkias nerupestingas (pasąmoningas) moteris, kurios neturejusios pakankamai aliejaus (sąmones), kad ju lempos nuolatos degtu (buvimas čia ir dabar), todel praziopsojusios savo jaunikius (šią akimirką) ir praleidusios tuoktuves (nušvitimą). Sios penkios sulyginamos su kitomis penkiomi ismintingomis moterimis, kurios pasirupino tureti pakankamai aliejaus (buvo sąmoningos).
Net evangelistai nesuprato siu palyginimu prasmes, tad nuo pat ju uzrasymo pradzios radosi pirmi klaidingi aiskinimai ir iskraipymai. O veliau tikroji prasme visiskai pranyko. Palyginimas kalba ne apie pasaulio, o apie psichologinio laiko pabaiga. Jie nurodo, kad perzengiamos proto ribos ir atsiranda galimybe pasiekti visiskai kitokia sąmonės būseną."

dabar yra vienintele tikra vieta, kuria visada turi, kurioje prabega visas tavo gyvenimas. nera kitokio laiko, nei dabar ISSKYRUS iliuzinę ateiti ar praeiti... patekimas i dabar, nera ateities dalykas, tu negali patekti i dabar rytoj, po ryt, ar uz keliu minuciu, tuo labiau po mirties... tai yra saviapgaule, proto sukurta apgaule. dabar buti gali tik dabar . cia nera ko mastyti, cia reikia suvokti, prisiliesti prie dabar.
kai suvoki, kas yra dabar, daug klausimu ir klaidingu isitikinimu atkrinta... taip, nora gyventi tikroveje, buti savimi, issivaduoti is iliuzijos, gali vadinti tikslu. tai vienintelis vidinis (tikras) tikslas. tada lieka tik isoriniai tikslai. ( apie tai kalbejau - nesiplesiu). ir sis tikslas - niekaip neigyvendinamas ateityje, kuri yra iliuzija.
ir nereikia jokiu ego valdymu, ar "as dievas" ar panasiai, nors tau tai aktualu... tiesiog reikia suvokti, kas tai yra Dievas, kas tai yra ego, kas esi tu... ( o kur ta daugiau padarysi, nei vienintelej tikroj vietoj - dabartyje) ne valdyti ar tapti kazkuo, kuo nesi... nieko as neniekinu, jei taip atrodo - ne mano reikalas, kas kam kaip atrodo....
erika, tu megini i tai, kas matoma is dabar poziciju, ziureti is ateities ir praeities perspektyvu... taip neisdegs ne tos dimencijos lyginamos... kilogramu su metrais nepalyginsi...

busena kai bunama beveik visados dabar, pasiekiama ne iskarto, tai ivyksta palaipsniui. pradzioj i dabarti papuoli tik retkarciais, paskui vel grizti i pasamone. vyksta "tik tak" - samoninga busena - pasamoninga busena... ir laikas praleidziamas samoningoje busenoje (dabar) vis ilgeja ir ilgeja... kol samoninga busena nusveria pasamoninga. klajojama tarp samoningumo ir pasamoningumo... is proto poziciju ziurint, matome , kad atrodys, jog samoningumas auga su laiku ir tam reikalingas laikas - kad taptum samoningesnis. taip samoningumas auga, taciau auga tik tada, kai buni dabar, taigi laiko tam nereikia. cia toks paradoksas.
kai tuo tarpu, neprisilieciant prie dabar, klaidziojama po pasamones sluoksnius. tarp gilaus pasamoningumo ir paprasto pasamoningumo... velgi, vyksta judejimas, tik siuo atveju ne tarp tikroves - iliuzijos, o tarp iliuzijos -iliuzijos...
uzakcentuosiu. vieninteli tiksla, troskima, kuri reikia pasilikti, norint issivaduoti is iliuzijos - tai nora išsivaduoti iš iliuzijos, kitus norus reikia atmesti. sis noras, dar geriau vadinti tai ketinimu - lyg nematoma ranka trauks tave is pasamoningumo i samoninguma. savaime aisku, turetu buti, jog jei nebus noro nusvisti - tai i ta puse tavo gyvenimas ir nesisuks. taigi "atmesk visus troskimus, isskyrus nora nusvisti"- nera saviapgaule, tai esminis principas, kelrode zvaigzde, plaukiant per pasamoningumo juras i samoningumo vandenyna...
tai nereiskia, kad gyvendamas dabar tu nieko nebenoresi, nei valgyt, nei buto, nei masinos, nei pinigu ar dar ko nors... taciau tie norai iskils visai kitam lygmeni - pavirsiuj, ir tu saves neprarasi noruose...jie tau netaps svarbesni uz tai, kas yra sia akimirka...
erika, cia gi kalba eina ne KĄ, o KAIP... samoningai...
p.s jei teorijos nenaudosi praktiskai, tai GARANTUOJU, tau ir po 100 metu niekas nepasikeis... per ta laika, galesi tapti vaiksciojancia biblioteka, ar net zmogumi-super kompiuteriu... taciau prie buvimo savimi ( o savimi gali buti tik dabartyje) - nepriartesi nei per milimetra...
as esu paprastas zmogus, toks kaip visi, nei sventasis nei nusvites.... tik turiu dideli nora issivaduoti is iliuzijos... ir dalinuosi savo atradimais, kurie is esmes visiems yra vienodi, taciau kiekvienas juos turime padaryti patys... apie tai stengiuosi ir kalbeti - kaip mazinti pasamoninguma...

erika, patariu tau nustoti ieskoti ka kaip paneigti ir ka kaip pateisinti. protas toks jau daiktas, kad bet ka paneigs ir bet ka patvirtins. tai ir yra ziurkiu ratas. istrukti is jo tik viena galimybe - tarti taip siai akimirkai. tik tada paneigimai ir pateisinimai, tures prasme ir esme, kai jie kils is dabar.
ir nesikelk tikslu, kurios ruosiesi padaryti ateity - vadinasi NIEKADA.

Aš tai mielai, bet nepamenu kaip ir apie ką aš ten rašiau.

erika

Kodėl tu nukreipi savo dėmesį į skirtumus idant ieškotum panašumų? Viskas tampa nesvarbu, kai koncentruojiesi į mus visus rišančiąją "medžiagą" - MEILĘ. Visi yra teisūs, nes gyvena savuose pasaulio sluoksniuose ir kalba iš savo varpinių, iš kurių mato skirtingus vaizdelius. Bet per visus skirtingus šio pasaulio sluoksnius kaip pro kokias užuolaidas "prasimuša" tikrojo šio gyvenymo sluoksnis, kurio esmė yra MEILĖ.
"Iš visų Dieviškųjų savybių Meilės savybė yra svarbiausia. Veržimasis link meilės, noras mylėti ir būti mylimam būdingas visoms gyvoms būtybėms. Jei mums pavyktų atkurti šią savybę visa galia vos tik keleto žmonių sielose, esančiose įsikūnijime, mes labai greitai galėtume šią savybę paskleisti po visą pasaulį. Šitai yra tai, kas leidžia akimirksniu susiderinti su Dieviškąja Realybe.
Tobula Meilės Liepsna patenka į šį pasaulį per jūsų AŠ ESU Buvimą. Bet šios Meilės tėkmės kelyje stovi jūsų netobulų minčių ir jausmų blokai. Ir taip tėkmė iškraipoma. Jūs nuolat išreiškiate Dieviškosios Meilės savybę. Jūs negalite neišreikšti šios savybės, nes ji būdinga visai kūrinijai. Bet reikia paprasčiausiai išvalyti sąmonės filtrus, savo Dieviškosios Realybės priėmimo filtrus."

"..jus jau butumet sventieji...Jus tos meiles paskleistumet gal 10 kartu daugiau...garantuoju..100 proc.... "

erika

.....taip jau įprasta,taip yra, kad protas negali, nemoka kreipti dėmesį į save....Visada į kitus, į ateitį, į praeitį....

tas postas puikiausia to iliustracija....- taip rūpiniesi mūsų evoliucija.....

erika, tu dar nesupranti apie koki prota kalba eina... na simta sesta karta nekartosiu, jei noresi pati susirasi...
ir apskritai, apie ka cia kalba eina, ir kodel taip svarbu yra suvokti sios akimirkos svarba...
to nesuvokus, dvasinemis paieskomis dangstosi ego, kuris kaip zinia yra dvasios priesingybe ir neigejas. tai jis ir atnesa tave prie atspindziu ir atsvaitu, apgaulingai sakydamas, jog tai tikra sviesa... o tai tik apgaule... proto(egoistinio) sukurta apgaule. sirdis turi buti varomoji jega, o ne protas... ne tokia proto funkcija ir paskirtis...
bet kokiu atveju sekmes. besalygiskai

Grazu
http://www.youtube.com/watch?v=r-bUZj1bkoE&feature=related
http://www.youtube.com/watch?v=W2D0g4Kizto&feature=related
http://www.youtube.com/watch?v=Qc0r_0Af4FU&feature=related

PRITARIMAS ŠIAI AKIMIRKAI
"Jau kelis kartus minejote "atsidavima". Man si ideja nepatinka. Ji tarsi liepia atsiduoti likimo valiai. Jei istisai sutinkame su tuo, kaip viskas yra, tuomet visiskai nesistengiame pakeisti negeroviu. Manau, jog asmenine ir kolektyvine pazanga galima tik nesutinkant su dabarties apribojimais, stengiantis juos iveikti ir kuriant geresni pasauli. Antraip vis dar gyventume olose. Kaip jus suderinate nuolankuma, arba atsidavima, ir siekima keisti ivairius dalykus?
Kai kuriems zmonems nuolankumas, arba atsidavimas, gali tureti neigiama prasme, apimancia pralaimejima, pasidavima, gyvenimo issukiu nepakelima, apsnudima ir taip toliau. Taciau tikrasis nuolankumas yra visiskai kas kita. Tai ne suglebimas sudetingoje situacijoje. Ir ne atsisakymas keistis.
Nuolankumas yra paprasta, taciau gili išmintis, kurios skatinami leidžiamės su gyvenimo tekme ir nebandome jai atsispirti. O vienintele vieta, kurioje galime ibristi i ta gyvenimo tekme, yra ši akimirka, tad nuolankumas - tai besąlygiškas sutikimas su Dabar. Tai vidinio priešinimosi tam, kas yra, issizadejimas. Vidinis priesinimasis - tai vidinio musu teismo ir emocinio neigimo sakomas "ne" tam, kas yra. Sis "ne" dazniausiai tariamas, kai "ima nesisekti", kai randasi atotrukis tarp jusu proto uzgaidu ir to, kas yra. Tas atotrukis skausmingas. Jei gyvenate jau pakankamai ilgai, tai zinote, kad "nesiseka" gana daznai. Tai atsitinka kaip tik tada, kai reikalingas nuolankumas, jei norite isvengti skausmo ir liudesio. Susitikimas su tuo, kas yra, tuojau pat islaisvina jus is tapatinimosi su protu ir atkuria sąryšį su Esatimi. O priešinimasis yra protas.
Nuolankumas - grynai vidinis reiskinys. Budami nuolankus ir toliau galite vykdyti savo veikla bei keisti gyvenimo aplinkybes. Is tiesu nuolankiai turite sutikti ne su viskuo, o tik su beveik neapčiuopiama šia akimirka.
Pavyzdziui, iklimpe i purva, neturetumete sakyti: "Gerai, tebunu purve, atsiduodu purvui". Atsidavimas nera nuolaidumas. Nereikia pasiduoti nepageidaujamoms ir nemalonioms aplinkybėms. Taip pat nedera saves apgaudineti ir sakyti, kad galite murkdytis purve. Ne. Juk puikiausiai suprantate, kad norite issigauti is to liūno. Tad reikia tik susiaurinti savo dėmesį iki šios akimirkos ir nesistengti ivardinti susidariusios situacijos. Tada nepradesite vertinti, kas Dabar atsitiko. Vadinasi, nebus nei priesinimosi, nei emocinio neigimo. Tiesiog pripazinsite, kad šią akimirką yra taip. Ir imsites veiksmu, kad isbristumete. Tai vadinu teigimo veiksmu. Jis daug efektyvesnis, nei neigimo veiksmas, kylantis is pykčio, nevilties ar susierzinimo. O kol sieksite pageidaujamo rezultato, toliau islikite nuolankūs, atsisakydami šiai akimirkai užklijuoti etiketę.
Leiskite savo žodžius pailiustruoti tokiu pavyzdziu: sakykime, jus einate nakti keliu, jus supa tirstas rukas. Bet turite gera zibinta, skrodzianti ruka ir aiskiai apsviecianti siaura kelio ruoza. Rukas - tai jusu gyvenimo aplinkybes, aprepiancios praeiti ir ateiti; zibinto spindulys - tai jusu sąmoningas buvimas čia ir dabar; aiškiai matomas kelio ruožas - tai ši akimirka.
Nenuolankumas stiprina psichologinį pavidalą - tą ego šarvą-tokiu budu sukuria stipru atskirumo jausma. Supantis pasaulis ir zmones, kaip jo dalis, ima kelti gresme. Kyla pasąmoninga paskata naikinti kitus savuoju įvertinimu, o kartu - poreikis rungtyniauti ir viespatauti. Net gamta pasidaro jusu priesas, o prota uzvaldo baimė. Si sutrikusios sąmonės būsena laikoma "normali", nors truputį aštresnė jos forma - jau psichinė liga, vadinama paranoja.
Ne vien psichologinis, bet ir fizinis pavidalas - jūsų kūnas - nuo priešinimosi darosi kietas ir nelankstus. Ivairiose kuno dalyse kyla itampa, sutrinka gyvybines energijos apytaka. Siam srautui atkurti pravartu uzsiimti fiziniais pratimais ir tam tikra psichologine korekcija, taciau jei kasdien nebusite nuolankūs, minetos priemones duos tik laikina atsipalaidavima, nes priezastis - priešinimosi programa - nebus pašalinta.
Vienam jūsų būties aspektui laikinos gyvenimo aplinkybės įtakos nedaro, ir tik per nuolankumą galėsite prie to aspekto prisiliesti. Tai jūsų gyvenimas, pati jūsų Esatis, esanti amžinai Dabar. "Šio gyvenimo radimas" yra vienintelis vertas dalykas apie kurį kalbėjo Jėzus."

su kiekviena situacija, mes galime "susitvarkyti" trejopai. galime pasisalinti is situacijos, meginti ja pakeisti arba susitaikyti su ja... visais atvejais butinas sąmoningas dalyvavimas, kad neveiktume pagal tuos pacius egoistinio proto sablonus. nes tuo metu, tiek pasisalinimas, tiek pakeitimas, tiek susitaikymas, bus tik proto priklijuota etikete - kuri realios naudos duoti negali... taigi, svarbu ne ką, o kaip... sąmoningai...

"Jei nutarsite, kad jusu gyvenimas yra sunkus ar net nepakenciamas, tai tik atlaidumas ir nuolankumas bus tikroji priemone, galinti istrinti pasamoningo priesinimosi programa, nuolat kuriancia tokias jusu gyvenimo salygas.
Nuolankumas puikiai dera su veiklumu, pokyciu skatinimu ir tikslu pasiekimu. Bet kai esate nuolankus, jusu veiksmus valdo visiškai kitokia jėga. Nuolankumas atkuria ryšį su prigimtine Esaties energija, o kai jusu veiklą įkvepią Esatis, kiekvienas veiksmas tampa džiaugsmingu gyvenimo slovinimu, panardinanciu jus dar giliau į šią akimirką. Nesipriesinimas neapsakomai praplečia jūsų sąmone, o drauge ir veiklą ar kūrybą. Tada rezultatai gereja savaime. Galime tai pavadinti "nuolankiu veikimu". Tai nera darbas, kaip mes ji supratome tukstancius metų. Kai zmones atbunda, žodis darbas ima nykti is ju zodyno, o laikui begant atsiras naujas, ji pakeiciantis zodis.
Sutinku, kad atsidure nemalonioje ar netenkinancioje situacijoje, bet visiskai ja priemes, nekentesiu. Busiu auksciau uz ja. Bet niekaip negaliu suprasti, is kur gali rastis energijos ar motyvu veikti, jei nera jokio nepasitenkinimo.
Kai tampate nuolankus, aiskiai pamatote, ka reikia daryti. Tada vienu metu darote tik viena dalyka ir sutelkiate i ji visa demesi. Mokykites is gamtos, pazvelgite i jos vyksma, regekite, kaip gyvybes stebuklas issiskleidzia be jokio nepasitenkinimo ar kancios. Stai kodel Jezus kalbejo:"...Pasiziurekite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia..."
Jei jusu gyvenimas jusu netenkina ar yra nemalonus, pazvelgite i šią akimirką ir nuolankiai sutikite su tuo, kas yra. Taip iziebsite šviesos spindulį, kuris perskros rūką. Tada isorines salygos nebeveiks jusu sąmonės. Daugiau nebesiremsite atoveiksmiu ir priesinimusi.
Patyrinekite savo gyvenimo situacija. Paklauskite saves, ka imanoma padaryti, kad ji pasikeistu. Jei galite, imkites atitinkamu veiksmu. Susitelkite i viena dalyka, kuri galite atlikti dabar, o ne i visa simta, kuri turetumete nuveikti ateityje. Tai nereiskia, jog negalite planuoti. Tik jokiu budu nepradekite isivaizduoti, kokie busite ateityje, nepraraskite šios akimirkos. Jūsų veiksmai vaisius subrandins ne is karto. Kol jie nesubres - nesipriesinkite tam, kas yra. O jei nerandate, ka galetumete padaryti, kad pakeistumete susidariusias sąlygas, jei nenumanote, kaip ju nesukelti, tada pasinaudodami jomis dar pagilinkite savo nuolankuma, dar labiau isigilinkite į šią akimirką, į Esatį. Kai atsiduriate tame laiko neturinciame dabarties matmenyje, pokyciai keistu budu ima vykti be jusu regimu pastangu. Pats gyvenimas ima jums talkinti. Jei jums trukde vidiniai veiksniai - baimė, kaltės jausmas ar inercija - jie išnyksta, apšviesti jūsų sąmoningo buvimo čia ir dabar šviesos.
Nesupainiokite nuolankum ir atsidavimo su nuostatomis "Manęs tai neliečia" ar "Man tai nerūpi". Tokios nuostatos, pagrįstos neigimu, pasleptu po apmaudu ar panasiomis emocijomis, yra visiskai ne nuolankumas, o slaptas priesinimasis. Jei tariates esą nuolankūs, tuomet nukreipkite dėmesį į save, ar neliko kokių nors priešinimosi pėdsakų. Tyrinekite labai atidziai, nes kitaip kokiame tamsiame sielos užkampyje gali likti priespriesos duobe - kokia nors neigiama mintis ar neįsisąmoninta emocija.

Is pradziu pripazinkite, jog priesinates šiai akimirkai. Jauskite save, kai tai įvyksta, kai kyla pasipriešinimas. Stebekite, kaip protas ji kuria, kaip uzklijuoja etikete ant aplinkybiu, ant jusu paciu ir ant jus supanciu zmoniu. Analizuokite i si vyksma itrauktas mintis. Jauskite emociju energiją. Jūs pastebesite, kad tokiu elgesiu nepasieksite jokio tikslo. Sutelke visa dėmesį į šią akimirką, pasąmoningą priešinimąsi paversite sąmoningu ir taip ji uzgniausite. Neimanoma buti sąmoningiems ir tuo pat metu nelaimingiems, sąmoningiems ir neigiantiems. Bet koks neigimas, nepasitenkinimas ar kančia rodo, kad jūs priešinatės, priešinimasis visuomet kyla iš pasąmonės.
Kaip man kuo geriau suvokti savo nelaimingą būtį? O gal aš ją suvokiu?
Ar savo noru esate nelaimingi? Jei ne, tai kodel jus tokie? Koks tokios būties tikslas? Kas ją palaiko? Kai sakote, jog sąmoningai suvokiate savo nelaiminga buti, tai tetereiskia, kad tapatinates su ja ir neįveikiamu potraukiu mąstyti ją palaikote. O visa tai yra pasąmoninga. Jeigu butumete sąmoningi, jeigu butumete tiktai čia ir dabar, vienu mirksniu pranyktu bet koks neigimas. Jis negaletu islikti šioje akimirkoje. Jis turi jegos tik kai jusu nera. Net jusu dvasiniai skausmai, jusu skausmo kūnas negali išlikti ilgai, kai esate tik čia ir dabar. Taigi nepasitenkinimas gyvuoja todel, kad jus jam suteikiate laiko. Tai jo gyvybiniai syvai. Įsisąmoninkite šią akimirką, ir laikas issikveps. Bet ar to norite, kad jis pranyktu? Ar tikrai jums jo jau gana? Kas busite be jo?

Jezus apie tai kalbejo Kalno pamoksle: "Palaimintieji romieji: jie paveldes žemę". Tai tylus, taciau intensyvus buvimas čia ir dabar, ištinantis pasąmoningas proto programas. Jos dar gali kuri laika funkcionuoti, taciau daugiau nevaldys jusu gyvenimo. Isorines sąlygos, kurioms buvo priešinamasi, dėl nuolankumo taip pat greitai pasikeis. Tai galingas aplinkybiu ir žmonių keitimo būdas. O jei sąlygos iškart nepasikeis, sutikimas su šia akimirka leis pakilti virš jų. Kad ir kas būtų, jūs išsilaisvinsite."

to Nepiktas
nu gerai jau...ikalbejai taigi nuo siol bendrausiu su jumis pagal jusu rekomendacijas...atsijungusi prota, todel mano zinutes bus peace, love ir paste copy
http://www.youtube.com/watch?v=janQnF-gfzs&feature=related
jeigu kartais netycia uzsimirsiu ir isijungsiu prota, tai pasitaisysiu ir issitrinsiu

Hmmmm.....neigimas=laikas
reiškia nuolankumas tai vartai į penktą dimensiją

hmmmmmmmm...gal galėtum pakomentuoti.....? Kažko neužkimbu........

".....neigimas=laikas"

tai reiskia, kad neigia tas pats "aparatas", kuris gamina ir laiką
NUOLANKUMAS - vartai į REALYBĘ...

...oukey......, konešno......

taigi.. apie realybę

Nuolankiai primenu, kad rytoj 26 diena. Visus "26-to klubo" narius (esamus ir būsimus) kviečiu 23 val. vizualizuoti spalvotą burbulą ar kupolą virš Lietuvos žemės, po kuriuo visada saulėta ir jauku o žmonės ten šypsosi tarsi nerūpestingi vaikai ir džiaugiasi viskuo ir visais. Aišku tas burbulas gali ir plėstis toliau (čia jau kaip kas ) Nesvarbu pačios vizijos kokybė ar kiek ilgai pavyks ją "išlaikyti". Svarbiausia - nuoširdžiai ir be kokių nors slaptų motyvų. Ne ką - o kaip, ar ne!

p.s. Mes dažnai sunkiai renkame tai, ką patys lengvai išbarstome. Tai te būna tai, kas surinkta - lengva, o barstymas te pareikalauja tik vienintelės pastangos - samoningo buvimo.

Del nuolankumo. Kas priesingame poliuje?