Daug tu supranti apie mano svajones... Kaip moteriškė - taip ir pavydi . Kas per velniava ? Tiesiog moku vertinti grožį , valią ir užsispyrimą ... O šitie dalykai plika akimi matyti.

Treideriai nesvajoja. Treideriai siekia ir pasiekia...kaip kad šios merginos. Norėjo pasiekti, kad jomis grožėtųsi , ir pasiekė. Man taip atrodo.

Esminis klausimas - kas yra materialinė vertybė?
Kas yra materialinės vertybės post industriniame pasaulyje?
Primenu, industrinėje visuomenėje vyrauja gamyba pagrįsta ekonomika, kuri perauga į visuomenės struktūrą, pagrįstą informacija, inovacijomis, finansais ir paslaugų teikimu.
Vertės supratimas ypač svarbus investuotojams, nes tai padeda ne tik išsaugoti, bet ir padidinti turtą. Kažkodėl laikui bėgant vienų daiktų kaina krenta, kitų kyla.
Keli pavyzdžiai.
1. Pažįstu žmonių, kurie kaupė muzikinius CD. Turi kelis tūkstančius, jų vidutinė kaina pirkimo metu buvo 60 LT - 15 USD, taigi 2000 CD kainavo maždaug 30000 USD.
Įspūdinga? Dabar jų vertė manau vidutiniškai 6 LT - 2.40 USD x 2000 = 4800 USD, suapvalinus 5000 USD. Investicija nuvertejo 25000 USD. Skausminga. Reali pardavimo kaina dar mažesnė.
2. Seniai seniai, dar tarybiniais laikais, bet jau netoli TSRS subyrėjimo, kitas pažįstamas pardavinėjo automobilį. Prieškarinį, nacių laikų vokišką mersedesą, visiškai atrestauruotą, puikių formų, grindys mašinoje buvo iš spec apdirbtų ąžuolinių lentelių.
Pardavinėjo, arba keitė į žigulį, kainą prašė 5000 rublių, tada kiek pamenu tai buvo 1250 USD. Po keletos metų teko būti Vokietijoje, mačiau gerokai prastesnės kokybės ir išvaizdos panašių metų automobilį - jo kaina buvo 38 000 Markių. Tai tada buvo apie 19000 USD. Priminsiu - tais laikais už 5000 USD buvo galima nusipirkti Vilniuje neblogą 1 kambario butą. Bičas praskrido žiauriai. Nes nesuprato automobilio vertės.
3. Kaip žinote, kartais mus paiekia žinia apie užsienyje aukcione parduotus žymių dailininkų paveikslus. Sumos - milijonai ir dešimtys milijonų dolerių. Šalia egzistuoja klastočių rinka, dažnai originalą gali atskirti tik ekspertai po kelių dienų kruopštaus darbo. Klastotės kaina dešimtys, na maksimum šimtai dolerių.
Klausimas būtų toks - kodėl toks skirtumas, juk vizualiai skirtumo nėra? Dydis, svoris tas pats. Pažiūrėkime paveikslą už 60.5 milijonus USD.
Paul Cezanne

Price tag: $60,500,000
Purchased: Sotheby's, New York (May 10th, 1999)
Still Life with Curtain, Pitcher, and Bowl of Fruit
Artist: Paul Cezanne
c. 1899
Oil on canvas
54.7 X 74 cm

(bus daugiau)

Kartais technologinį šoką sukuria ne tiek pati technologija, kiek jos perteklius arba perteklinis kokio nors proceso technologizavimas.

Štai aš prie UKB platformos jungiuosi senoviškai: Naudotojo vardas - Slaptažodis - Kodas iš kodų kortelės. UKB turi dar keletą pažangių prisijungimo būdų. Vienas iš jų - jungimasis su tapatybės kortele. Išbandžiau jungdamasis viešoje vietoje. Koks gi prisijungimo algoritmas? Ogi štai koks: Naudotojo vardas - Slaptažodis - Tapatybės kortelės nuskaitymas skaitytuvu - Kortelės PIN kodas.
Matot skirtumą - va čia tai šokas... Iš pažiūros tobulesnis būdas reikalauja papildomo slaptažodžio, t.y., tapatybės kortelės PIN, kurio dažnas forumietis net nežino
O juk tiesiog nuėjus į banką ir parodžius pasą, galima nesakyti nė vardo, nė sąsk. numerio - pasakai pageidavimus ir tarnautojas viską padaro. Manau, kad jungiantis su tapatybės kortele prisijungimo etapų per daug. Juk nuskaitant kortelę, galėtų neprašyti įvesti vartotojo vardo: bukas kompiuteris turėtų iškart surasti, kokias sąskaitas turi besijungiantis asmuo, koks jo vardas ir pavardė ir net spėtinai paruošti instrumentus būsimam bankiniam veiksmui. Tokiu atveju ir naudotojo vardo įvedimas yra perteklinis veiksmas. Mano nuomone, jeigu jungiantis įkišu kortelę į skaitytuvą, turėtų užtekti pačios kortelės ir kokio nors slapto kodo (kaip bankomate).

Dar pas UKB yra galimybės jungtis su e-parašu ir Registrų centro USB raktu. Bijau net įsivaizduoti, koks sudėtingas gali būti toks prisijungimas (gal ten reikia dar daugiau slaptažodžių, kodų, patvirtinimų, PIN, TAN i dą bala žino kokių identifikacijų), nors naujosios technologijos privalo pasirūpinti, kad bet kokia prieiga būtų maksimaliai paprasta ir saugi.

Jungiuosi su Registru centro e.parasu. Atliekami du zingsniai: 1. UB vartotojo ID ir slaptazodis; 2. E.paraso slaptazodis.
Viskas. Nei jungimuisi nei operacijoms nereikia kodu korteles.

Is kitos puses, teisingai suprojektuotai sistemai pakaktu tik antro zingsnio. Deja Lietuvoje turime daug vidutinioku programuotoju ir nei vieno profesionalaus sistemu architekto.

NASA,
iš tiesų atlieki 3 žingsnius: 1. UB vartotojo ID; 2. UB vartotojo slaptažodis; 3. E-parašo slaptažodis.
Taigi, įvedi 3 identifikavimo kodus. Kam tuomet reikalingas pats elektroninis parašas? Vadinasi, nepasitikima nei mano elektroniniu pasu (žr. mano pasisakymą), nei tavo elektroniniu parašu. Žinoma, nėra sunku atsiminti tuos 3 kodus, bet visur PERTEKLINĖS OPERACIJOS ir NEOPTIMALUS SLAPTUMAS. Čia jau gaunasi ne technologinis šokas, o technologinis mankurtizmas.

Visada viską galima padaryti geriau. Triguba apsauga reikalinga saugumo sumetimais. Nevarykit Dievo į medį.
Beje jau ruošiama išleisti revoliucines 2G kreditines korteles, kurios turės mygtukus ir net ekranus, bus galimybė valdyti kelias sąskaitas, atsiskaityti ne tik pinigais bet ir banko bonusais (revard points)ir dar daug visokių gudrybių.
Belieka tik turėti pinigų.
2G Credit cards

SEB banke procedūra tiek pat sudėtinga, tik "parašas" gaunamas iš jų pačių generatoriaus. Tuo tarpu pas Hansus pakanka ID ir generatoriaus kodo - patogu.

Apie ŪB norėčiau dar šiek tiek paburnoti, ko nepasakė Kurmelių Petras. Anie turi kažkokį keistą polinkį naudoti ilgus ir sudėtingus kodus. Vartotojo (ką vartojam?) varde be skaičių naudoja ir raides, dėl ko aš jį vis pamirštu ir turiu užsirašinėti - nesaugu. TAN kodas - 10 skaitmenų, lyg būtų mažai aštuonių, kaip pas skandinavus. Nors ir esu technologijų bei naujovių mėgėjas, tokia ŪB "saugumo politika" man sukelia technologinį šoką.

Gal galite privačia žinute parašyti, kur ir už kiek galiu įsigyti SmartCard skaitytuvą ? Norėčiau išbandyti tapatybės kortelės privalumus.

Jei apsauga ir taip triguba, tai kam tuomet reikalingas tas pasas arba parašas? Suvedam visus kodus - ir laimingi.

Taigi suvedant eParašo sPIN kodą nebereikia kodų generatoriaus tampytis.
Yra baisesnių dalykų, kaip kad paskelbti duomenys apie JAV darbuotojus su aukštuoju mokslu, dirbančius nekvalifikuotą darbą.
Čia tiems, kurie galvoja kad investicijos į mokslą visada gerai.

Didžioji dalis šių žmonių - gyvenimą pradedantys studentai ir jauni melejonEriai tėvelių laikinai išvaryti "pauostyti tikro gyvenimo". O šiaip tai sutinku, aukštasis mokslas pats savaime nieko nereiškia, jei neturi tai profesijai reikalingų socialinių įgūdžių arba esi "ne savo rogėse" (pvz., kaip technikas bandantis išmokti muzikos arba išsimokinęs menų eina daryti biznį).

Manyčiau kad žmonių su aukštuoju prikepta per daug, kokybė atitnkamai maža, tiesiog turėti diplomą nebeužtenka, nes įgytos žinios pasensta dar besimokant.
Milijardieriai be aukštojo mokslo
Tai nereiškia kad nereikia mokytis, tiesiog eilinio universiteto baigimas nebeužtikrina pakankamo konkurencingumo darbo rinkoje. Ir dar didelė problema - didėjantis darbo našumas būtent tame sektoriuje, nes roboto nepastatysi stogų dengti arba kloti grindis, o vadybininką ar buhalterį galima pakeisti kompiuterine valdymo sistema.
Aš manau ne už kalnų ir juristų pakeitimas teisingumo sistemomis, teismas turėtų vykti kaip vairavimo teorinis egzaminas - atėjai, užpildei atsakymų variantus į klausimus, ir nuspręsta, kaltas ar nekaltas. Tiksliau net eiti niekur nereiks, užpildei namuose ar bare
Taigi renkantis profesiją pravartu labai pagalvoti, ar būsi sunkiai pakeičiamas. Ko gero reiktų pagalvoti apie profesijų ar veiklų sąrašą, kurios negali būti lengvai kompiuterizuotos ir automatizuotos..
Aišku žmonės priešinsis. Mano manymu, pasipriešinimas beprasmis. Žmonės labai universalūs, gali būti medžiotojais, filosofais arba lakūnais, tačiau kai pagalvoji....
Žmogus atsimena vidutiniškai 7 skaičius. Dauguma nesugebėtų mintinai sudauginti dviženklių skaičių. Į išorinius dirgiklius žmogus reaguoja labai lėtai, tai užima sekundę-kitą. Forekse kompiuterinės programos daro tūkstančius treidų per sekundę, tuo pačiu gaudamos informaciją iš visų galimų šaltinių vienu metu. Šiame pasaulyje, kur vertinama siaura specializacacija, universalus žmogus praranda pozicijas. Ir praranda labai sparčiai.
Galima apsimesti, kad niekas nevyksta, laukti kol grįš seni geri laikai. Nematau nė menkiauso tam šanso.

lazda turi du galus .. , kuo mažiau lieka "universalių" žmonių, tuo jie tampa vertingesniais ....

Ir nereikia - tą puikiai atlieka žmogaus sukurtos mašinos . Mūsų švietimo sistema vis dar orientuota į "atsiminti", "žinoti". Galvos perkraunamos informacijos kiekiu, bet nemokoma, kaip ją pritaikyti. Kam kaupti tiek informacijos galvoje, kai yra modernių ir talpių informacijos saugojimo priemonių. Smegenys neturėtų būti apkraunamos informacijos sandėliavimu - jų paskirtis rimtesnė. Kiek teko skaityti, tai dažnai turintys fenomenalią atmintį ar kitų neeilinių sugebėjimų dirba nykius ir paprastus darbus, kur savo gebėjimų neišnaudoja. Net ir aukštas intelekto koeficientas dar ne viskas. Žmogus tuo ir įdomus, kad daug pasiekti gali ir neturėdamas ypatingų sugebėjimų. Taip, mašinos žmogų jau daug kur gali pakeisti, bet jos yra to paties žmogaus kūrinys.

Juokinga kai zmogaus smegenis pradeda vertint matematiskai, kazkokiu skaiciu nesugeba sudaugint ir t.t. Ne tame esme. Kompas zmogu gali pakeist ten kur yra labai daug isoriniu dirgikliu t.y. kur reikia lygiagretaus multiprocesingo, taciau linijineje veikloje, mastyme, joks kompas nesugebes pakeist zmogaus, bent jau kol kas. Iki dabar dar tesugeba sukurt tik skurdzius dirbtinio intelekto analogus, taip sakant iki Terminatoriaus dar labai toli.. Beje forexe tokios sistemos pasiteisina nebent scalpavime, ilgalaikeje tendencijoje daugumai tokiu sistemu pareina ragai - jos nesugeba prisitaikyt.

Tai kad linijiniam mąstyme žmogus irgi nėra stiprus - prisiminkim "Butai brangz, nes jie niekada nepinga".
Paėmė ir atpigo, ir toliau pinga.
Beje - gera proga vėl pereiti prie daiktų vertės.
Brangiausias pašto ženklas The Treskilling Yellow aukcione buvo parduotas už 2.3 mln USD.
Garantuoju 100% - pirkėjas buvo vyras, nes moteriai ši skiautelė seno popieriaus neturi jokios vertės.
Paaiškėja, kad vertė, kaina - gali būti labai subjektyvi, virtuali. Jei daiktas padeda įtvirtinti kažkokį pranašumą, kurį kiti, nors ir gana siauram rate pripažįsta, daikto kaina (ir subjektyvi vertė) labai išauga.
Dėl to brangus Ferrari, nes jis įtvirtina pranašuma važiuoti greičiau. Nors dauguma juo nuvažiuoja pora mylių į vakarėlius 80km/h greičiu.
Kita vertus, moterys mėgsta blizgančius akmenėlius, vadinamus deimantais. Moterų pasaulyje deimantai yra aukšto statuso simbolis. Nes jie labai brangūs (visi tai žino) ir gražiai blizga saulėje
Taigi vertės būna dvejopos:
- vartojamoji vertė (tikra) - šaukštas, kuriuo gali valgyti; mašina, kuria gali nuvažiuoti iš taško A į tašką B; namas, kuriame gali gyventi.
- virtuali vertė - madingų, arba leidžianačių parodyti savo pranašumą daiktų.
Išvada:
Antroji grupė žymiai rizikingesnė, bet pelnai sėkmės atveju nepalyginamai didesni. Nesėkmės atveju antros grupės prekė gali prarasti visą savo vertę, o pirmosios grupės prekė bent jau dalį savo vertės išsaugos.
Vargšui kompiuteriui sunku susivokti, kodėl nususęs pašto ženklas vertingesnis nei puikus namas prie viduržemio jūros. Čia C# teisus.

Sąsaja perkeliama į kūną

Tuoj pajusim. Microsoft Kinect sistema reaguoja į judesius, nauji Windows 8 irgi tikimasi atpažins vartotoją kuris sėdės prie ekrano. Pradžiai ir tai neblogai, mosteli ranka, atsiverčia kitas puslapis ekrane, nueini nuo kompo - ekranas išsijungia.
Gaila žmogus neturi uodegos, būtų galima panaudoti kaip antena.
O baisiausia bus kai dirbtinis protas sugebės rašyti komentarus.

Baisiausia nepaėmei į kabutes - suprantu tai tiesiogiai. Sutinku. Dar baisiausia yra tai, kad kažkam
tai svjonės išsipildymas ir siekiamybė.......

Gal kas nors galėtų plačiau papasakoti kas tai per civilizacija, ar(ką) teko apie ją girdėti?

Lorpak - Pradžioje buvo Žodis.
Technologijų proveržis leidžia žmonėms keistis mintimis nepriklausomai nuo gyvenamos vietos, amžiaus ar socialinio statuso. Tai didžiulis laimėjimas, nes atsiranda temos, suvienijančios didžiules žmonių grupes.
Šiandien tai temos, ryt - virtualūs miestai, kuriuose žmonės bendraus, keisis idėjomis ir projektais.
Beviltiškai pasenusios ekonominės ir politinės struktūros bando išlaikyti Status Quo, to pasėkoje sukeldamos Krizę ir Krachą.
Partinė sistema? Kokiai partijai priklausė Šustauskas? Visiškai beprasmiškas klausimas. Kaip žmonių grupuotė, pasivadinusi partija, gali kištis į gyvenimą 100% gyventojų? Kam ta centralizacija? Kam Skuodui reikalingas Vilnius ar Briuselis? Gerai tvarkaisi vietoje - gerai gyveni, paprasta ir aišku.
Dabar visi laukia , kol kažkas duos gėrybių. Belaukdami stebisi, kodėl gėrybės neatsiranda.