Kelias su širdimi reiškia ne tai, kad “juoksiesi jį nuėjusi”, o tai, kad juo bus linksma eiti:
Bet kuris kelias yra tik vienas iš milijonų. Todėl kovotojas niekada neturi pamiršti, jog kelias tėra kelias; jei jaučia, kad neturėtų juo eiti, jokiu būdu nereikia pasilikti. Jo sprendimas apleisti kelią ar likti jame negali priklausyti nuo baimės ar ambicijos. Į kiekvieną kelią reikia žvelgti įdėmiai ir apdairiai. Kovotojas turi paklausti savęs: Ar šitas kelias turi širdį?
Visi keliai vienodi: jie veda į niekur. Tačiau kelias be širdies niekada nebus malonus. Kelias su širdim, priešingai, yra lengvas-kovotojui nereikia stengtis jį pamėgti; jis žada linksmą kelionę; jei tik seksi juo, su juo susiliesi.



Junginys “didesnė atsakomybė” reiškia, kad už kažką atsakomybės nebeprisiimi.
Kovotojas prisiima atsakomybę už savo veiksmus, už pačius menkiausius savo veiksmus. Vidutinis žmogus veikia, vadovaudamasis savo mintimis, ir niekada neprisiima atsakomybes už tai, ką daro.

Antras dalykas, kad jei yra skirtumas tarp minčių ir veiksmų, tai yra viena galvoji, o kita darai, tai tuomet esi šiuolaikinis žmogus bloga prasme, o ne kovotojas.
Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir ne galvodamas, ką galvos , kai veiksmą užbaigs.


Į šį klausimą man geriausiai atsako ši citata:
Bet kuris žmogus nusipelno visko, kas yra žmogaus likimas - džiaugsmo, skausmo, liūdesio ir kovos. Jo veiksmų prigimtis nėra svarbi, jei tik jis veikia kaip kovotojas.
Jeigu jo dvasia iškraipyta, turėtų paprasčiausiai pataisyti ją, išvalyti, ištobulinti - mat nėra vertesnio tikslo mūsų gyvenime. Netaisyti dvasios, reiškia ieškoti mirties, o tai tas pats, kaip nieko neieškoti, nes mirtis vis tiek mus užvaldys, nepriklausomai nuo nieko. Siekti kovotojo dvasios tobulumo - vienintelis tikslas, vertas mūsų laikinumo ir mūsų žmogiškumo.

Cool.
Bet dabar atsakyk, vk, man plačiau savais žodžiais. Kas tatai yra kovotojo dvasios tobulumas? Kokios mintys, jausmai, įspūdžiai, nuostatos ar taisyklės telpa į šią sąvoką?

Man pvz į dvasios tobulumą telpa tai (aš išimu kovotoją, nes tai nesisieja man su mano dvasingumo style'u): aiškus sąmoningumas ir ryšių tarp sensorių, minčių ir jausmų bei pasaulio (visatos) harmonija jaučiant loving kindness kiekvieno jų atžvilgiu. Taip pat tikėjimas kiekvieno žmogaus gera natūra, nors ji gali slėptis po įvairiausiais lukštais. Taip pat susitaikymas ir ramybė bet kada sustabdžius akimirką.

lorpak, o tau kas telpa į (kovotojo) dvasios tobulumą?

čia gal Castaneda kalbėjo apie kovotojo dvasios - tobulumą, o ne kovotojo - dvasios tobulumą. Nesvarbu, klausimai galioja

....jei praleisim kovotoją, liks dvasia....

Ir man jau savaime viskas tobulą. Nieko nenoriu keisti, pagrąžinti.... Tuo labiau miglotoje ateityje.

O dabartyje, kur viskas ir egzistuoja, reikis tik susiderinti su šia akimirka, jai nesipriešinti... VISKAS

Neturiu jokių tikslų anei norų,nei vilčių....

Tobulinti dvasios ar sielos nesiruošiu. Ne tam čia esu. Dievas mane sukūrė jau tobulą. Aš čia atėjau gerai ir linksmai praleisti laiką, pasisemti patirčių, ir kas be ko - išbaigti karmą....T.Y. - patenkinti visus kylančius norus, neprisikurti naujų....( kuriant tikslus ir turint lūkesčių)...

Ir nekovoju nei už nei prieš... Jau nebe....

klausimas lorpak:

Ar per dvasines paieškas per autoritetus ar prioritetinę filosofiją galima atrasti Tikrąjį Aš? Gal tai viso labo pritemptas Perimtas arba Pasiskolintas Aš?
Aš manau, kad dvasinės mokyklos ar filosofijos ir autoritetai reikalingi tik sąmoningumui išplėsti, erdvei sukurti, kurioje po to yra galima nardyti.
Bet Tikrasis Aš manau yra suvokiamas per asmeninius, unikalius, tik tam žmogui būdingus troškimus, nuovoką, pojūčius, intuiciją, tikslus. Manau, kad spynos į savastį raktą laiko tik pats žmogus.

Yra įprasta mašiną taisyti servise, gydytis pas gydytoją, leistis nuo kalno mokytis pas instruktorių....

Kreipiamės pas profesionalus.... mokyklose mokomės visokių dalykų.... Tačiau, jei žmogus kreipiasi į profesionalus, kurie išmano ir supranta dvasinę sferą - jis sulaukia nevienareišmių užuominų ar replikų....

Dvasinis mokytojas moko tai, ką išmano geriausiai...

Kodėl nebijome, kad muzikos mokytojas ar plaukimo treneris mums primes savo autoritetą...?!!
Kodėl nebijome, kad psichologai sužalos mūsų psichiką?

Kai mokinys pasiruošęs - ateina Mokytojas.

Einant dvasiniu keliu, kyla ir abejonės mokymu, bei Mokytoju... Abejonės savimi ir pasirinktu dvasiniu keliu. Viskam įsitvirtinti reikia laiko..... Kai praeini tą etapą, jei praeini - abejonių daugiau nebūna. Yra absoliutus pasitikėjimas ir absoliuti pagarba vienas kitu....

Ir Mokytojas randa priėjimą prie kiekvieno mokinio individualiai, nes jis mato jį ir žino apie jį viską... Aš kalbu apie Nušvitusius Mokytojus....

Visokios sudėtingos ir painios teorijos yra suregztos , kad žmones atbaidytų nuo šito kelio.... Jis tikrai nėra paprastas... Tačiau tikrai nėra painus...



....ir kaip juo naudotis efektyviausiai....? Gali sugaišti milijonus gyvenimų, o gali dešimtis, gali keliauti ant asilo kalnų takeliais, o gali greitkeliu lėkti ferari....

"Dvasinis mokytojas moko tai, ką išmano geriausiai... "

Grazus palyginimai, tik va beda - kaip ir nera tokios profesijos kaip dvasinis mokytojas. Vadintis profesionaliu smegenu ploveju tokiu 'profesiju' atstovams butu zymiai zymiai tiksliau.

Ir lorpak - tokio smegenu plovejo is Indijos auka

"Kodėl nebijome, kad psichologai sužalos mūsų psichiką?"

Aisku kad gali ir suzalot, jei nesugebes suprasti paciento. Cia tokie dalykai, kuriuos labai sunku apibrezt, cia ne nuo kalno leistis ir ne dantis taisyt pas odontologa.

Sakai, renkiesi Ferari

As tai pakeliaučiau mielai ir ant asilo kalnų takeliais. Dėl to, kad spynos raktas į savastį - tai tie unikalūs savi sensoriniai pojūčiai, mintys, jausmai, intuicija ar tikslai - jie kyla iš savęs. Jie yra čia ir dabar. Juk tikimybė, kad mano savasties prasmė yra Castanedos prasmė (pvz, mano savastis yra siekti kovotojo dvasios tobulumo) yra žiauriai maža. Taip ji gali būti man labai artima ir aš sakysiu ,,taip - svarbiausia siekti kovotojo dvasios tobulumo", bet ar tai tie žodžiai, kurie iš tikrųjų gimsta iš manęs pačios?

Kaip juo naudotis efektyviausiai, aš pati naudojuosi psichologijos metodais. Tokiais kaip:
1. Kas turit Apple, yra tokia programėlė iCouch CBT. Per ją darau kognityvinius pratimėlius. Ji padeda įsisąmoninti situacijos emocijas, nustatyti Mind Distortions ir pergalvoti viską konstruktyviai. https://itunes.apple.com/ca/app/icouch-cbt/id446115508?mt=8
2. Kartais rašau minčių srauto dienoraštį. Parašau, po to kitą rytą perskaitau ir pasispalvinu, kur sensorinis pojūtis, kur emocija, kur mintis ir latentinis beliefs. Tai padeda žvelgti į sąmonės srautą iš šalies, jį pajausti ir suprasti ir padaryti išvadas.
Realiai, manau, raktas yra dirbti su savimi, išreikšti save, kuo daugiau įsisąmoninti savęs, savo minčių, pojūčių, emocijų ir įsitikinimų. Tada tarsi atrandi save, ir nereikia savęs ieškoti skaitant kitų veikalus.

Nenorėjau diskredituoti tavo dvasinių ieškojimų, lorpak. Aš manau, kad tu turi labai savitą dvasingą stilių ir tikrai nebaksnosiu, ką darai blogai.

.... mokslininkai jau nustatė, kad visata sudaryta iš vienos "medžiagos" - energijos. Visi tie pamąstymai - mano, savo, kyla iš to, kad mūmyse klęsti dualumas. Mes matome save ir kitą.... Yra atstumas, atskirtis....

Dvasiniai mokymai moko, kad visa yra Vienis... Nėra nieko , išskyrus VISĄAPIMANČIĄ SĄMONĘ...Mūsuose dar Dievu vadinamą. Nušvitę tą suvokia ir patiria. Ten protas nevaikšto, to žodžiais nenusakysi, tik patirti pats gali... Ir Nušvitęs Mokytojas tau to neparodys. Tik drąsins ir ves. Vienaip ar kitaip To sieksiame patys, ir tik patys.... Kaip kas, kaip kam....

Nėra tavo - mano proto, tavo - mano patyrimų - mes esame tas pats.... Majai sakydavo - tu esi kitas aš. Man tai priimtina, o dabar ir suprantama.... Tik dar nepatirta....

Smagios Gyvenimo Kelionės visiems.


p.s. Indijoje senos dvasinės tradicijos ir yra profesija - dvasinis mokytojas. Ir mūsuose daug tokių skelbiasi, tik bėda, kad ne savo - knyginį patyrimą skleidžia....

Geras klausimas, tik nesu tikras, kad turiu gerą atsakymą.
Aš Kastanedos aprašytą kovotoją suprantu kaip gyvenimo būdą, kuris yra efektyvus. Tai vienas iš daugelio kelių. Nesakau, kad jis vienintelis, nesakau, kad jis geriausias, bet sakau, kad jis man yra artimas. Vėlgi naudojantis Kastanedos terminais turbūt būtų galima pasakyti, kad tai man "kelias su širdimi".

Grįžtam prie tavo klausimo apie Kastanedos kovotojo dvasios tobulumą. Jo knygose aprašomi kovotojo principai, tai yra, kaip siekti to tobulumo, o ne pats tobulumas. Manau, kad negaliu apibrėžti tobulumo, bet paimkim tavo mintis ir jas pasvarstykim:
Man pvz į dvasios tobulumą telpa tai ...: aiškus sąmoningumas (taip, suvokimą/sąmoningumą būtinai priskirčiau tobulumui) ir ryšių tarp sensorių, minčių ir jausmų (gal kalbėčiau apie grandinę jutikliai-suvokimas-veiksmai ir tarp šių grandžių veikiančius filtrus. Ar skaitei, kaip "sutelkimo taško" poslinkis pakeičia žmonių suvokimą?) bei pasaulio (visatos) harmonija (taip, harmonija turėtų būti.) jaučiant loving kindness kiekvieno jų atžvilgiu.(dvejoju tarp neutralaus požiūrio ir tavo minimo ) Taip pat tikėjimas kiekvieno žmogaus gera natūra, nors ji gali slėptis po įvairiausiais lukštais. (Ok, tikiu žmogaus gera prigimtimi, geromis galimybėmis, bet netikiu žmonių ketinimų savaiminiu gerumu) Taip pat susitaikymas ir ramybė bet kada sustabdžius akimirką. (Pilnai atitinka Kastanedos atsakomybės už savo visus veiksmus prisiėmimą ir mirties kaip geriausios patarėjos idėjas).

Papildomai įdomūs pamąstymai artima tema:

Mistiniame Castanedos pasaulyje kovotojas reiškia kovos vienetą – taip prisiderinusį prie jį supančių kautynių, tokį budrų, kad savo išlikimui užtikrinti jam nereikia jokių pašalinių dalykų. Nereikalinga ką nors kovotojui dovanoti, nereikalinga jam jokia parama, nei veiksmu, nei žodžiu, nereikalinga jokia paguoda ar paskatinimas. Visi tie dalykai glūdi pačioje kovotojo sąrangoje. Rezultatas – kovotojas, kuris kaunasi vienas ir vien tik iš savo tylaus įsitikinimo semiasi jėgų judėti į priekį, kovotojas, kuris nesiskundžia, kuriam nereikia pagyrimų.

“kovotojai žino gilų savo veiksmų tikslą, kuris neturi nieko bendra su asmenine nauda. Vidutinis žmogus įninka veikti tik tada, kai užuodžia pelną. Kovotojai veikia ne dėl pelno, bet dėl dvasios”.
Atrodo, viskas atsistoja į savo vietas. Jeigu esminiai principai aiškūs ir priimtini, tampa aiški ir tariama kovotojo-lyderio dilema. Kitaip tariant, jos nėra. Kaip ir nėra reikalo ką nors specialiai mokyti tariamos lyderystės. Arba tai gali būti tam tikras patogaus, dailiai įvardinto susitarimo reikalas. Kalbėti tenka nebent apie atitinkamą, griežtai vertybiškai orientuotą, kryptingą saviugdą, kurioje svarbiausią vietą užima pasaulėžiūros dimensija. Žinoma, didžiajai daliai to nereikia, kas yra natūralu.

Man suprantama ir priimtina R.Sharmos knygoje "Vienuolis, kuris pardavė Ferari" pateikta idėja, kad mes gimėme tobuli, bet dabar nesame tobuli ir galime/turime siekti tobulumo tartum nuo paviršiaus nuvalydami purvą, po kuriuo slypi aukso grynuolis.
O teiginys, kad "jau viskas savaime tobula" man truputį keistas. Manyčiau, kad gal daug kas gamtoje yra tobula, tačiau žmonių pasaulyje/elgesyje/požiūryje dar tikrai yra ką tobulinti ir mes galime būti geresniais. Pavyzdžiui, alkoholio prisigėrę žmonės kartais jaučiasi tobuli, bet ar taip yra iš tikrųjų?

"Kalbėti tenka nebent apie atitinkamą, griežtai vertybiškai orientuotą, kryptingą saviugdą, kurioje svarbiausią vietą užima pasaulėžiūros dimensija."

Kas yra kalba komunikacijos srityje? kas yra ta toji orientacinė kryptis ir kur ji veda? kas yra saviugda apskritai? ar egzistuoja toks dalykas kaip pasaulėžiūra ar čia elementarus proto ribotumą nusakantis terminas? o dimensija - kur jinai, kas ji etc.?

Brangieji (kaip savo Viktoras U.), išmąstykit geriau kokį spekuliatyvų modelį - praturtėsim kartu, tai Šeišeluose -ramiai - su viskio taure rankoje palaužysim sau makaulę)) čia galima iki pažaliavimo filosofuot

Prisimenu skambią frazę iš rusiško filmo "o kam tau turtai, jei neturi fantazijos"? Bet ar tikrai pirma reikia praturtėti ir į Seišelius nuvažiuoti, kad pradėti galvoti?

P.S.: tavo cituojama frazė ne mano, jos šaltinį nurodžiau.

Galvojimas be veiksmo yra bėgiojimas vietoje. Aš apie tai. Ir be kritikos.

...nuvalkiota knyginė frazė.... Ne nuostabu - juk tavo heroje Anastasija sukurta.... Ji kaip iš pasakos.... O ir don Chuano niekas be Kastanedos nėra matęs.... Jis gali būti, ir daugelis antropologų tą patvirtintų - fantazijos vaisius, kaip ir Anastasija - Megre...

Knyginiai herojai su savo knygine patirtimi....

Vienuolis, kuris pardavė ferari - komercinė knyga, vėl iš tos pačios plejados.... Sukurta masėms ant kabliuko gaudyti...

Tavo paties patirtis daug labiau vertingesnė, nei tavo knyginių tėvo ir motinos... Gyveni fantazijų pasaulyje... - mano galva...

Nepriimk asmeniškai. O gal ir priimk. Elkis spontaniškai...

p.s. bet jei tau - nioliką - tada viskas OK

Saunuole lorpak,
Man idomiausias zmogus, kuris isreiskia savo nuomone
Vakar net kilo diskusija su bendradarbe apie tai, ar imanoma pasikeisti skaitant knygas. Ji aiskino, kad nuo knygu niekas nesikeicia, o keiciasi tik zmones, kai labiau bresta per savo patirti, tuo paciu igauna daugiau isminties. As galvoju, kad ne visai taip, knygos taip pat labai padeda suprasti save
Dar klausimas tau loprpak ant kokio kabliuko nori pakabinti knyga"vienuolis kuris pardave savo ferari"?

Supratimas ir tikėjimas

Supratimas yra sukimasis tame, kas žinoma. Tikėjimas yra judėjimas nepažintame.

Supratimas yra kartojimas. Tikėjimas yra tyrinėjimas.

Supratimas yra formalumas. Tikėjimas yra nuotykis.

Jie yra visiškai priešingi, tačiau gyvenimo sudėtinė dalis.

Neturėti tikėjimo savaime yra nelaimė; tikėjimas iš karto suteikia komfortą. Tuo tarpu, kai priežastingumas išlaiko tave sveiko proto ir įsižeminusį, joks stebuklas negali įvykti be tikėjimo. Tikėjimas nuveda tave už apribojimų. Tikėjime tu gali peržengti gamtos dėsnius, bet jis turi būti tyras. Tikėjimas yra anapus supratimo, tačiau tau reikia tikėti savo paties protavimu! Tikėjimas ir protas negali egzistuoti vienas be kito. Kiekviena priežastis remiasi kokiu nors tikėjimu. Kai priežastingumas ar tikėjimas sugriūna, vyrauja sumišimas ir chaosas, kurie dažnai yra žingsnis augimui.

Yra dvi tikėjimo rūšys. Tikėjimas iš baimės, godumo ir nesaugumo; ir tikėjimas gimęs iš meilės kaip tikėjimas tarp mamos ir vaiko, Meistro ir mokinio. Tuo tarpu tikėjimas iš meilės negali būti sulaužytas, tikėjimas iš baimės ir godumo svyruoja.

Ateisto pagrindas yra supratimas, o tikinčiojjo tikėjimas. Tikintysis naudoja Dievą kaip draudimą! Jis galvoja, kad yra ypatingas. Dievo akyse nėra "mano" ir "kitų"; visi yra vienodi. Ateistas viskam randa priežastį, kad jo akys išliktų užsimerkę tikrovei. Mirtis sudrebina juos abu! Kai kas nors artimas miršta, ateisto akys atsimerkia, ir tikinčiojo tikėjimas palūžta. Tik Jogas - išminčius - išlieka tvirtas. Nes tas asmuo peržengė ir supratimą, ir tikėjimą.

Tau reikia pusiausvyros tarp tikėjimo ir priežasties.

Prieš keliasdešimt metų mokslininkai gavo garsias premijas už ilgų dešimtmečių eksperimentais pagrįstus darbus,kuriuose asmenybės formavimosi reikalą aiškino sekančiai:
Įsivaizduokim,kad vienas apskritimas yra žmogaus prigmtinės sąvybės,antras netoliese nupieštas apskritimas yra auklėjimo,ugdymosi ir kiti aplinkos poveikio dalykai.Nupieškime trečiąjį tokio pat dydžio apskritimą taip kad perdengtume dalį abiejų pirmųjų apskritimų,bei suformuotume naują erdvę tarp jų.Išvada paprasta- besiformuojanti ąsmenybė yra veikiama kaip prigimtinių,taip ir aplinkos veiksnių; dar daugiau ji šiuos apskritimus kažkiek veikia ir pati.Įdomiausia be abejo yra naujai suformuota erdvė arba tiksliau elgesio,pojūčių,principų,charakterio sąvybių naujumas būdingas tik konkrečiai ąsmenybei.
Žinios ir patirtys iš knygų yra vienas iš alinkos veiksnių.

Tikėjimas ir meilė

Dievas nenori, kad tu turėtum daugiau tikėjimo, nes kuo daugiau tikėjimo turi, tuo daugiau darbo Dievui. Dievas turės bėgioti paskui tave; tada tu pradedi kontroliuoti Jį. Jis yra ištikimų tarnų tarnas, ir Jis nenori per daug tarnų, nurodinėjančių Jam, ką Jis turėtų daryti.

Meilė yra aukščiausia jėga, tačiau ji padaro tave visiškai silpną. Todėl Dievas/Nušvitęs/Gamta nenori, kad turėtum daugiau tikėjimo ar meilės. Turėdamas per daug tikėjimo ir meilės, padarai Dievą silpną.

Todėl Dievui geriau, kad turėtum mažiau tikėjimo. Viskas vyksta, kaip turi vykti. Kam reikia pertvarkyti? Būk laimingas.

Meditacija - kai Dievą matai savyje.

Meilė - kai Dievą matai žmoguje šalia savęs.

Žinios - kai Dievą matai visur.

Tarnavimas - tai meilės išraiška.

Šypsena - tai džiaugsmo išraiška.

Meditacija - tai ramybės išraiška.

Sąmoningas veiksmas - tai Dievo išraiška.

....jų autoriams rūpi vieną - kuo gausesni tiražai.... Komerciškai patrauklių projektų tikslas - uždirbti....

Skaitytojai jiem rūpi iki to momento, kol jis nuperka knygą.... ir viskas...

...kai atsiranda minusas - suprantu: postas užlipo ant mazolio ir tai džiugina.... dėkoju