Krosneles.eu [2026-05-17 16:24]:

Dėl pergyvenimo už darbo liaudį tai reikia apsispręsti: ar pergyveni už ją ir esi socialistas, ar DZIN darbo liaudis ir esi kapitalistas.
Vakaruose irgi gerovė buvo sukurta vergų ir vietinės darbo liaudies išnadojimu.
O valstybė ir turi sukurti palankias sąlygas verslui per savo įmones ir per valstybinę infrastruktūrą: keliai, geležinkeliai, uostai, elktra, elektrinės ir t.t.
Gal todėl JAV ekonomistai ir pergyvena, kad Kinija pirmauti pradeda ekonominėje galioje.
---------------
Kol kas nesimato neefektyvaus valdymo Kinijoje.

Oligarchas [2026-05-17 16:39]:



Nebūk tupas, kapitalistas yra apribotas įstatymais ir negali per daug išnaudoti tavo darbo liaudies, be to yra migracija, nepatinka išvažiuoji
Darbo liaudies išnaudojimas yra labai senas mitas.

O va sovietinės Kinijos diktatūroje, kaip ir sakiau partija yra visavaldė, aukščiau įstatymo, negalioja teisės viršenybės principas.

Blet tai koiu būdu valstybė gali nustatyti kur reikia infrastruktūros/ biliakokia korumpuota triklianizacija viskas baigiasi.
Verslas viską kuria, o valstybė tik duoda leidimus ir tai be korupcijos neapseina.

Planinėje ekonomikoje lėšų (investicijų, žaliavų, darbo jėgos) neefektyvus panaudojimas yra ne šiaip atsitiktinės klaidos, o **sisteminė problema**. Kadangi rinkos kainos ir konkurencija čia neegzistuoja, sprendimus priima centriniai planuotojai (biurokratai).

Štai pagrindiniai būdai, kaip planinėje ekonomikoje dažniausiai „sudegdomi“ ištekliai:

### 1. „Gamyba dėl gamybos“ (Rodiklių vaikymasis)

Gamyklų sėkmė planinėje ekonomikoje vertinama ne pagal tai, ar prekę kas nors nupirko, o pagal **plano įvykdymą procentais** (tonomis, vienetais, metrais).

* **Pasekmė:** Jei batų fabrikui planas nustatomas tonomis, jis gamins sunkius, nepatogius batus iš storos gumos, kad greičiau pasiektų svorio normą. Jei stiklo fabrikui planas nustatomas kvadratiniais metrais, jis gamins kuo plonesnį stiklą, kuris dūžta vos palietus. Ištekliai sunaudojami, planas „įvykdytas“, bet galutinis produktas niekam netinka ir guli sandėliuose.

### 2. Deficito ir pertekliaus paradoksas (Informacijos trūkumas)

Viena centrinė institucija fiziškai nesugeba tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių prekių reikės milijonams gyventojų.

* **Pasekmė:** Valstybė gali investuoti milijonus į didžiulį kiekį traktorių dalių, kurių niekam nereikia, tuo pat metu visiškai pamiršdama skirti lėšų dantų pastos ar tualetinio popieriaus gamybai. Rezultatas – milžiniškas lėšų įšaldymas nenaudingose atsargose ir nuolatinis būtinųjų prekių deficitas.

### 3. Biudžeto „įsisavinimas“ (Soft Budget Constraint)

Rinkos ekonomikoje įmonė, nuolat patirianti nuostolių, bankrutuoja. Planinėje ekonomikoje bankrotas neegzistuoja – valstybė visada išgelbsti nuostolingas gamyklas (tai ekonomistas János Kornai pavadino *švelniuoju biudžeto apribojimu*).

* **Pasekmė:** Gamyklų vadovai neturi finansinės motyvacijos taupyti. Priešingai – jei metų gale gamykla neišleis visų jai skirtų lėšų, kitais metais planas ir finansavimas bus sumažinti. Todėl lėšos skubotai išleidžiamos bet kam, kad tik būtų „įsisavintos“.

### 4. Technologinis atsilikimas ir inovacijų baimė

Kadangi nėra konkurencijos, įmonės neturi stimulo diegti naujų, efektyvesnių technologijų. Maža to, bet koks gamybos proceso keitimas ar eksperimentas kelia riziką sugriauti einamojo mėnesio planą.

* **Pasekmė:** Milžiniškos lėšos švaistomos išlaikant seną, energetiškai neefektyvią ir aplinką teršiančią techniką. Naujovės blokuojamos, nes biurokratinei sistemai stabilumas yra svarbesnis už pažangą.

### 5. Gigantomanija ir „Nebaigtos statybos“

Centrinis planavimas labai linkęs į prestižinius, grandiozinius projektus (didžiausios gamyklos, didžiausios užtvankos), kurie turėtų demonstruoti sistemos galią.

* **Pasekmė:** Lėšos sutelkiamos į milžiniškus objektus, kurių statybos dėl tiekimo grandinės sutrikimų ir lėšų stygiaus stringa dešimtmečiams. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai gamyklos statyboms išleisti milijonai, o kol ji pabaigiama, joje turėjusi būti įdiegta technologija jau būna beviltiškai pasenusi.

### Summary

Rinkos ekonomikoje kapitalą nukreipia **kainų signalai** (kas apsimoka, kur yra paklausa), o planinėje ekonomikoje – **subjektyvūs biurokratų sprendimai**. Dėl šios priežasties lėšos dažniausiai nukreipiamos ne ten, kur jos sukurtų didžiausią vertę visuomenei, o ten, kur to reikalauja politiniai tikslai arba popierinės ataskaitos.

Oligarchas [2026-05-17 17:33]:


Šiaurės Amerika 100 % privačių geležinkelių.